Šiandien kaip tik sukanka 10 metų, kada Rusija karine jėga įsiveržė į Gruzijos (dab. ir orig. Sakartvelo) teritoriją.

Nors galima sakyti, kad ji jau ir taip ten buvo, “žydrašalmiškai“ prievartaudama Pietų Osetijos ir Abhazijos teritorijose vietinius gyventojus, kartu instaliuodama sau palankų politinį režimą ir finansuodama karo išvakarėse jau 2/3 viso šitų dabartinių Novorosijų gruziniško prototipo biudžeto (Gruzija, pati stokodama išteklių, dar ir finansavo sau priešiškus regionus bent jau trečdaliu, kas, tarp kitko, stebima buvo, o vietomis ir yra, Ukrainos rytuose).

Tačiau kvazi-karas išties vyko jau iki tol: Gruzija buvo vienintelė šalis NVS, kurios piliečiams buvo įvestos Rusijos vizos; gruzinai buvo masiškai deportuoti iš Rusijos teritorijos; Rusija nuolat jėga kišosi į politinius procesus maištingose teritorijose, ir netgi išdalino visiems “separatistams“ Rusijos Federacijos pasus, kurie buvo pretekstu pradėti karinę inavaziją 2008 metais, neva, ginant savo (sic!) šalies piliečius. Maža to, Rusijos rėmimu vyko gruzinų kaip tautos švelnus, jei taip galima pasakyti šiuo atveju, genocidas – jie tiesiog buvo išstumiami lauk už “respublikų“ ribų, atliekant tokiu būdu etninį valymą.

Vienu iš uždavinių, kurie buvo esminiai ir per Rožių revoliuciją laimėjusio naujojo prezidento Michailo Saakašvilio, tai Abhazijos ir Pietų Osetijos regionų sugrąžinimas į Gruzijos Respublikos pavaldumą, kaip tai pavyko jau Adžarijos atveju.

Šiuo siekiu, be abejo, pasinaudojo ir Rusija, jau aštuoneris metus eskalavusi konfliktą aukščiau minėtu būdu, tačiau kol valdžioje smaksojo buvęs SSRS užsienio reikalų ministras Georgijus Ševarnadzė, pakeitęs Rusijos pastangomis po perversmo kilusio pilietinio karo metu nužudytą (kūną radę su šautine žaizda galvoje čečėnų kariai teigia buvus raštelį dėl savižudybės) Zviadą Gamsahurdiją, tol preteksto tam niekaip nesirado, juolab, kad ir minėtą prezidentą nuo buvusių pasikėsinimų saugojo… privatininkai amerikiečiai, dirbę su neslepiamu JAV vyriausybės pritarimu.

Nemanau, kad išvis kas tikėjosi, kad Rusijos kariuomenė taip drastiškai ir tiesmukai įsiverš į suverenios valstybės teritoriją, nors žvalgyba fiksavo Rusijos karinių dalinių papildymą (kurie paprastai yra užpildyti vos 35-45 procentais, kas labai būdinga ir lietuviškiems batalionams, tik dabar sulaukusiems verktinių kontingento, tačiau ir karo išvakarėse rusų daliniai tesiekė irgi vos tik apie 80 procentų numatyto “lyšno sąstato“) – ir apie kokias nors JT rezoliucijas, aišku, čia kalbos net nebuvo, ir Gruzijos geriausių bei NATO standartą jau atitinkančių 2000 karių netgi buvo karinėje bendradarbiavimo misijoje Irake su JAV sąjungininkais, ir ginkluotų neteisėtų pajėgų Gruzijos maištingose teritorijose nuginklavimas vyko VRM pajėgomis, remiant juos kariškiais.

Iš esmės dabar Ukrainos rytuose vykstanti jau kelinti metai ATO yra tokio pobūdžio, tik su tokiu skirtumu, kad Rusija kariauja dabar hibridiniu būdu per ichtamnietus.

Liūdnai ironiška, kad šią iliustraciją propagandine vadina toks padugnė Graham Phillips iš The Truth Speaker, varantis savo melus dabar jau iš Donbaso

Prezidentui M. Saakašviliui ėmus ryžtingai vykdyti duotus pažadus, užsitęsęs kvazi-karas peraugo į tradicinį, o lygiagrečiai ėjo ir visos naujojo, kaip ir ištobulinto vėliau hibridinio, karo priemonės: masinė dezinformacija visuose įmanomuose pasaulio visuomenės informavimo kanaluose, kuomet Rusijos propagandistai dirbo “žurnalistais“ iš įvykio vietos (o kuri žiniasklaida nenori gauti karščiausių naujienų?), ir masinis visų Gruzijos elektroninių valstybės pajėgumų išvedimas iš rikiuotės. Gruzija kiek pavėluotai ėmėsi blokuoti rusiškus tinklapius ir atjungė Rusijos TV transliacijas savo teritorijoje.

Tačiau realiai, tai informacinį karą pralaimėjo (nors vėliau po keletos metų Holivudas filmą apie karą pastatė, kur gruzinai buvo geriečiai, o rusai blogiečiai), ir tai dar viena svarbi pamoka Lietuvai.

* * *

Nepamirškite, kad Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio iniciatyva ir Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus buvo Tbilisyje, rusų kariams vos per 30 km stovint Goryje (čia kaip nuo Vilniaus iki Medininkų prie sienos su Baltarusija, priminsiu), dalyvaudamas priešais Gruzijos parlamentą vykusioje palaikymo demonstracijoje kartu su Estijos prezidentu Toomasu Hendriku Ilvesu, ir Ukrainos prezidentu Viktoru Juščenko, ir Latvijos premjeru Ivarsu Godmanisu.

Lietuvius gruzinai su dėkingumu iki šiol prisimena, bet… ir su savotiška nuoskauda – panelė dukart dabartinė Daukanto a. prezidentūros šeimininkė, deja, greita tik paveuksėti apie Rusijos grėsmes ir šunybes, tačiau veiksmai labai skiriasi nuo jos žodžių, ir Gruzija faktiškai po Valdo Adamkaus kadencijos jaučiasi palikta nuošalyje, ir nebėra Vilniaus Dešimtuko būtų regioninių lyderio iniciatyvų. Gruzinai už tai labiau vertina savo kaimyną Azerbaidžiano prezidentą – nors yra ir Valdo Adamkaus gatvė, bet ponui Alijevui yra ir biustas bei jo skveras Tbilisyje, ir ta šalis labai daug rėmė tiek politiškai, tiek ir finansiškai atstatyme po karo.

Rusija laimėjo praktiškai viską, ko siekė, ir netgi tai, ko nelaimėjo tąkart, kada jos invazija buvo sustabdyta iš esmės JAV pastangomis, kylant nepasitenkinimui iš ne tik dabar jau “antirusiškos“ Britanijos užsienio reikalų sekretoriaus Davido Milibando, ar, kas pagalvotų, to meto Viktor Orban, kaip Vengrijos valdžios opozicionieriaus, bet netgi neutralios Švedijos užsienio reikalų ministro Carl Bildt, prilyginusio Vladimiro Putino, tuo metu formaliai premjero, veiksmus Adolfo Hitlerio hibridiniam karui dėl Sudetų Čekoslovakijoje 1938 metais.

Prancūzija su Vokietija, kaip jau įprasta, myžčiojo į kamašą ir reiškė susirūpinimą Gruzijos (sic!) karinės jėgos panaudojimu. Turėkite omeny, kad būtent vokiečiai yra dabartinis NATO tarptautinis garantas Lietuvos teritorijoje (sutapimas, kad vokiečių lakūnai rūpinosi rusų perimančiojo naikintuvo Su-27 perėmimu iš Zoknių virš Lietuvos teritorijos).

Kas gerai nutiko prancūzams – de jure išstoję iš NATO dar prie Charles de Gaul, jau kitais metais po šio karo Prancūzija de facto tapo aktyvia NATO nare (akivaizdžiai tą netgi pats mačiau 2009 metais Vilniuje NATO konferencijoje, besitrindamas su dviem Lietuvos kariuomenės kapitonais per visus furšetus su aukščiausio saugumo lygio leidimu – turiu netgi kažkur pasidėjęs, vardai redakcijai žinomi, vienas jų neseniai šventė gimtadienį, o kitas minimamas Ernesto Kuckailio knygoje anoniminiame gulėjime kalnuose tame ožio incidente), dalyvaudama visose karinėse misijose, po ko visi NATO nariai comme il faut apsimetė, kad tie ir nebuvo išstoję, o kad dalyvaudavę kaip asocijuoti, tai tiesiog aktyviai dalyvavo pasyviai.

Italija su Baltarusija palaikė Rusiją.

Na, dėl italų viskas aišku – šalis, kuri turi herbe raudonąją žvaigždę, kitaip ir nepasielgtų, tačiau įdomiausias čia mūsų kaimynas paskutiniu Europos (jei Rusija – Aziopa) diktatoriumi vadinamas Aleksandras Lukašenka, kuris tada savo pagyromis Rusijos korektiškiems veiksmams apsaugojo savo šalį, tačiau pats diskretiškai ėmėsi savo šalies saugumo rūpinimosi, ir jau po Krymo aneksijos, kada prasidėjo hibridinis karas rytų Ukrainoje, leido sau Rusiją įvardinti agresore – ne tik nebijodamas pats atsakomųjų veiksmų, bet greičiau taip apsisaugodamas nuo jų, nes šįkart jau turėjo parengtas galimybes priešintis, kol vėl ten kas Vakaruose atsirinks, kas už ką ir kodėl, ir Gruzijos ir Ukrainos karų tarpukaryje Baltarusija labai aktyviai siekė Vakarų garantijų diplomatinėmis priemonėmis.

Tačiau Rusija savo tikslų pasiekė: Pietų Osetija ir Abhazija etniškai pravalytos nuo gruzinų ir pasportavimu sėkmingai įjuridintos kaip Rusijos Federacijos kvazi-teritorijos; Gruzija nebegali įstoti į NATO, nes turi šalies viduje neišspręstų teritorinių konfliktų – per 5 karo dienas prarado 20% savo teritorijos.

O Rusijos kariuomenė įgavo ne tik neįkainuojamą sėkmingą stambaus masto karinių veiksmų vedimo patirtį po SSRS žlugimo ir pirmojo pralaimėto, o antrojo tiesiog nusipirktojo karo Čečėnijoje, kas padėjo aneksuoti Krymą, bet ir pasirengė sėkmingam hibridiniam kariavimo būdui (šio karo metu kariavo “sąjungininkai“ pietų osetinai, abhazai ir netgi “savanoriai“ čečėnai), kada tiek tradicinių karinių pajėgų įvesti nebereikia, o ir Vakarai truputėlį pasidarė diplomatiškai ne tokie pakantūs ginkluotiems daliniams su antsiuvais ir Trikoloro herbinei grupei priskiriamiems atpažinimo ženklais, dėl ko koloradkės su Habsburgų dinastijos spalvomis dabar identifikuoja rusofašistus, klykiančius, kad kovoja prieš fašizmą (go figure, tskant).

Tuo metu Rusija neįvykdė svarbiausio, ko gero, siekto uždavinio – vis tik nepakeitė politinio režimo Tbilisyje, kuris, skirtingai nuo jų vizijų, savaime kažkodėl nežlugo, o ir Gruzija po karo pagaliau susiprato išstoti iš NVS, kuri yra ruso-imperiniu šalių klubu pagal visas paniatkes, kur visi pasitaria, o Rusija nusprendžia. Tačiau jei pažiūrėtumėte, kas nutiko vėliau, ir kur dabar yra buvęs Gruzijos prezidentas, tai ilgoje perspektyvoje, ko gero, ir čia atiduosite pergalę Rusijai, deja, ir de jure išstoję iš NVS, bet taip tik viena koja jų rinkos (Muitų Sąjungos) gruzinai irgi netapo geidžiamos ES rinkos (Bendroji Rinka) pilnateise ir pilnaverte dalimi. O ir reformos iš esmės imtos žlugdyti ar netgi atsukamos atgal.

* * *

Kokios išvados turėjo būti padarytos Lietuvoje, ir kas tiesiog net nepadaryta?

Pirma, visiškai apleista regioninė geopolitinė lyderystė.

Bendrai paėmus, dabartinė prezidentė yra visiškas nesusipratimas Lietuvos užsienio politikoje – du (!) JAV prezidentus pasiųsti šunis per blakstienas daužyti (po to su chebrike prisitrynus akutes parodyti, pavirkaujant, kad gintų jau ją su visa “atbudusia Baltija“ mielas Donciukas, tai ačiū dar estams už jų du procentus nuo BVP ir latvį į kompaniją, nes vienos jos JAV politinis establišmentas nepageidauja, ir dar oi kaip primins už Jeruzalės balsavimą…), ir dar taip persipykti su visais kaimynais (prie Valdo Adamkaus juokauta, kad belieka tik Liublino uniją vėl ratifikuoti), o konkrečiai Gruzijos atveju – tai tik didžiulis (sic!) pasiekimas dabar šalį pavadinti Sakartvelo, aha.

Antra, prie ano prezidento kariniai pajėgumai ir strategija buvo peržiūrėta, imtasi atitinkamų veiksmų, tačiau… šita kai atėjo, tai visų pirma visus jėgos struktūrų vadovus atleido ir sukėlė chaosą – tokia silpna ir pažeidžiama šalis kaip tuo momentu dar niekada nebuvo, net jei atleistieji buvo įvardinti kaip “klastūnai valstybininkai“ (Lietuvoje išvis su pavadinimais vieni oksimoronai).

Trečia, realiai prireikė dar kone dešimtmečio, Krymo aneksijos ir karo Ukrainos rytuose, kada susigalvota analizuoti Rusijos karo strategijas, tame tarpe ir hibridinį dabar kariavimo būdą, o kas padaryta? Latviai bent jau turi įstatymą, kuris nurodo nelaukti kaip 1940 metais įsakymo priešintis, tai va klausimas, kas čia didesni zirga galva ir kas bremzės.

Tačiau kvazi-karui (mano el.knygą apie vykstantį Lietuvoje galite nemokamai pasiimti iš čia) ir informaciniam karui skiriama ne itin daug valstybinių pastangų ir išteklių, realiai nesuvokiant grėsmės, ir tada bent jau ordiną gali gauti internetinis žiurkėnas Ričardas Savukynas, džk Visatos Valdovas Rabinovičius, kuris subūrė Facebook iniciatyvius interneto elfus kovai prieš Kremliaus trolius – bet juk tai tik privati iniciatyva, o televizijose vis dar Rusijos propagandiniai filmai ir serijalai, tiesa?

O visumoje, tai jei lyg ir svetimo skausmo nebūna, tai šis karas nėra ir mums svetimas (ir ne ta prasme, kad bent jau mano sūnaus krikštatėvis gavo Vyčio Kryžiaus ordino medalį Už drąsą). Tik va laikas eina, gruzinų tautai šios karo paliktos nuoskaudos ir praradimai negyja, o mums, dabar taip atsigręžus – tarsi praeitame šimtmetyje viskas vykę.

Ko gero, ir mūsų šalis pasikeitė, ir ne tik gruzinų akyse, ką mačiau viešėdamas vos dveji metai po karo (po ko ir kilo mintis importuoti natūralių sirupų vaisvandenius Kazbegi 1881), kuomet ta šalis bent jau pasistengė masiškai išsivalyti nuo viso sovietinio ir rusiško automobilių transporto, kas pirmiausia ir krito į akis.

Ir taip gana šiurpokai tada man skambėjo jų tradiciniai tostai, kad nebūtų karo – ten jau nebebuvo juokinga. Mumis svetingai tuomet rūpinęsis teisininkas sakė, kad jam dienai atidėjo šaukimą į frontą, o karas tuomet, ačiūdie, ir baigėsi. Tačiau jo draugas iš karo jau nebegrįžo…

Mes jų akyse pasikeitėme, deja, ne į gerą, ir dar bijau, kad jie teisūs dėl to, nors mūsų ir neteisiantys.

Bet vis tik dar turime šansų padaryti geriau ir vėl tapti tikrais, o ne formaliais draugais, tikiuosi.

Ir nusišvilpti, kad oficiozai su valdžiuke šį karą prisiminti neras nei laiko, nei noro, nei reikalo. Tiesiog prisiminkite, kad iki 1991 metų sausio 13-osios Vilniuje, deja, dar buvo Tbilisyje 1989 metų balandžio 9-oji, dabar gruzinams – Nacionalinės Vienybės diena, kuomet sovietinių rusų karių kastuvėliais nužudytas 21 žmogus taikioje demonstracijoje, tad Gruzija gal savotiškai yra mums tai, kuo LDK buvo Smolenskas?


Ačiū, kas paremia tinklaraštį ir jau planuojamą beigi skaičiuojamą projektą, turintį peraugti į youtube kanalą!

paypal.me/punkonomics/

Reklama