Apskrities centriniame mieste N buvo tiek daug kirpyklų ir laidojimo biurų, kad atrodė, jog miestiečiai gimsta tik tam, kad nusiskustų, apsikirptų, pakvėpintų galvas spirituotu žibuoklių šlakstalu ir iškart numirtų. O išties apskrities centre N žmonės gimdavo, skusdavosi ir mirdavo ganėtinai retai. Miesto gyvenimas buvo ramutėliausias. Pavasariniai vakarai buvo svaiginantys, purvas mėnesienoje švytėjo tarsi antracitas, ir visas miesto jaunimas buvo iki tiek įsimylėjęs į miesto komiteto komunalinio ūkio sekretorę, kad tuo trukdė jai rinkti narystės mokesčius. 

– Ilja Ilf ir Jevgenij Petrov – “12 kėdžių“; mano vertimas iš rusų k. (antracitas – blizgi lyg žėrutis ir kietesnė už akmens anglį šio kuro rūšis, kaloringumu ją lenkianti, bet nusileidžianti skalūnams; o tas šlakstalas originale yra surusintas žodis végétale, parfumuoto vandens pirmtakas)

* * *

Žinant lietuvių tautiškai puoselėjamą potraukį kapinėms ir meilės artimam savo po šio mirties rodymą, išreiškiamą kapelių prašmatnumu, bei augančios kartos nenorą laisvalaikį leisti amžinos ramybės oazėje tarp granitinių antkapių, kaip ir emigravusios dalies negalėjimą šią meilę pademonstruoti patiems vietoje, tai rinka Lietuvoje tame irgi turi dar daug neišnaudoto potencialo augti, juolab, kad ir popardaviminio serviso tėviškėje “eksportas“ yra pelningesnis dėl didesnių kol kas pajamų ne namie.

Tačiau iš tų dviejų aprašytų citatoje esminių veiklų provincijos miestelyje Rusijoje per NEPą (Naujoji Ekonominė Politika – bolševikų laikinas kapitalizmo sugrąžinimas, nes socializmas veikia tik tiek, kiek yra valstybėje mokesčių mokėtojų pinigų ižde) šįkart tebūnie linksmesnė, nes po įrašo apie skurdo mentalitetą, Facebook vienas iš komentarų buvo nuo Nemunas Bik (cituoju):

Labai geri akcentai. bet aš po kelionių po Lietuvą ir bendravimo su regionų žmonėmis turi porą papildomų pastebėjimų: 1. Ribota veiklos fantazija ir “paprastų žmonių“ neverslumas; pvz.: 20000 miestelyje yra 100 kirpyklų. Vyrai dirba užsienyje, uždirbtus pinigus “investuoja“ Lietuvoje – žmonos atidaro kirpyklas. Rezultatas – daug kirpyklų, baisi konkurencija, ir niekas neuždirba, pinigai sudeginti.

Tai juk šitiek metų elito kronikų žurnalai Stilius ir Žmonės propagavo sektiną pavyzdį savo lemingams, kad jei bachūras prie babkių™, tai visada nuperka savo keunei™ grožio saloną!

Na, nebent jai norisi būti floriste (kai gėlių mažai dovanoja, tai pati susibukietuoja), interjero dizainere (virtuvę namie susidizainino gi!), drabužių modeliuotoja (pilna spinta drabužių, o apsirengti ir vėl nėra ką!) arba šiaip jo pinigus pataškyti, kad vadintųsi verslininke, nes prie puodų ne tik namie tai kažkaip madam pastovėti jau nebe comme il faut, todėl retokai nutinka jų tarpe restauratorių-kulinarių-konditerių (ir išvis dietos-jogos-fitnesai-veganizmai čia yra išsiskyrusiųjų moterų sekta, kaip ir senmergės katukų augintojos), nes tame veiklos lauke išties madinga tik angažuoti virėjai su aplombu paisterikuojantys žiniasklaidoje, koks tik išskirtinis ir elitinis klientas yra vertas jo puodo ir keptuvės išeigą ragauti (paėsti tai jis ir namie gali – nėra čia ko porcijytukėliukėmis dar skųstis!) ir tik už brangiai, ir šiukštu jokių vaikų, šunų ir kaimiečių per slenkstį neįleisti.

Tad kodėl po to reikia stebėtis, kad prakutęs tikras vyras™ nesielgtų lygiai taip pat, juolab, kad ne visas jų pačiutes galima įdarbinti vietos savivaldybėje siurbčioti kavukę su romuku (čia ne joks Romas, čia negrų samagonas – ramiau, Zigmai!)?

O kadangi įrašas prie verslo rublikos (papeipalink rublį! ©) rubrikos, tai imkime ir paskaičiuokime, kas ten su tuo verslo planu ne taip. Ir skaičius aš paimsiu iš duotojo pavyzdžio citatoje.

* * *

20000 gyventojų tai ne visai miestelis Lietuvoje jau, nes ir rajonų centrų yra apstu su mažiau nei perpus gyventojų (čia yra Lietuvos administracinė savivaldos tragedija). Bet tebūnie tai maksimali rinka 100%, įskaitant visus šunis, kates ir ilgaplaukes jūrų kiaulytes, kurios nors ir jūrų, bet vis tiek kiaulytės.

Nežinau, koks dabar yra provincijoje vidutinis kliento čekis, įskaitant arbatpinigius (nes kirpėjos paprastai turi ne vien šių šešėlinių ir neapskaitomų buhalterijoje pajamų), bet jei aš čia pas save už £10 kerpuosi, tai kažkaip įtariu, kad iki tokio skaičiaus turėtų būti ir Lietuvoje eurais, suapvalinus vyriškus (davaj če mašinėle karoče) ir moteriškus kirpimus bei dažymus ir sušukavimus, manikiūrus, blakstienų bei sruogų klijavimus (svarbu nesupainioti), ir t.p., kurių gal net ne kaskart ir reikia (nebent taupi šeimininkė sutaupo ėjimus, o jau kai ateina, tada pilną komplektą paima?). Dar įtariu, kad dauguma netgi ne kas mėnesį į kirpyklą eina, tai jei kartą į du, sakykime, tai mėnesiui čia turime rinką tokią:

  • a. maksimalus klientų skaičius rinkoje iš viso: 20’000
  • b. arba maksimalus klientų skaičius per mėnesį (a/2=): 10’000
  • c. vidutinis čekis: €10
  • d. maksimali rinka pinigais per mėnesį (bxc=): €100’000
  • e. kirpyklų skaičius rinkoje: 100
  • f. 1 kirpyklai tenkantis paskirstytas klientų skaičius per mėnesį (b/e=): 100
  • g taškas pasiektas: 1 kirpyklai tenkančios galimos paskirstytos pajamos rinkoje iki mokesčių (fxc=): €1000

Kieeeeeek?!

Nu p*zėėėė…

* * *

Be abejo, taip tiesmukai supaprastintai skaičiuoti nedera, sakysite, nes tas artimas ne statistiniam, bet realiam pragyvenimo minimumui Lietuvoje skaičius (po to, kai aptarnauji 100 klientų per mėnesį; kas sudaro maždaug 5 klientus kiekvieną penkiadienės darbo savaitės dieną) šiame miestelyje gana kraupiai atrodo, nes liūdniau gi, kad netgi ne visi išvis naudojasi kirpyklų paslaugomis: kai kas šiaip plikas ir galvą išvis skuta arba nėra ką ten kirpti, bet bandoma užšukuoti, kai ką žmona papigej apkerpa virtuvėje ant taburetės, kai kas nusipirkęs pats kirpimo mašinėlę ir save apsidžiobrina ar draugo už alų priprašo, kas išvis kerpasi uošvijoje ar gimtinėje arba kitur, nes ten pigiau gal, ir t.p.

Tad detaliau tikslesnį rinkos potencialą reikėtų skaičiuoti kitais metodais, atsižvelgiant į realių pajamų dydį namų ūkiuose ir realų kirpyklų klientų bendrą skaičių, kaip ir galima atsižvelgti į demografines tendencijas bei realijas, į gyventojų preferencijas šiai paslaugai, pirkėjų srautus pasirinktoje konkrečioje vietovėje – banalus (nors ne toks ir primityvus, tiesa?) rinkos segmentavimas.

Kaip ir segmentuojant akivaizdu, jog moterys paliks didesnį kiekį pinigų, nei vyrai, nes kitąkart ne tiek joms kirpimas reikalingas (ilgaplaukės gražuolės versus cheminio užtvirtinimo pragmatikės), kiek gal labiau jų plaukų dažymas, tai, sakysite, jos išleidžia gerokai daugiau, nei tie €5 per mėnesį, jei dvimėnesinę €10 vidutinio čekio (pavyzdyje c) sumą paskirsčius mėnesiui (o tai kiek vidutiniškai?), ir tuomet galima dar tikslintis, kiek ten vyrų ar moterų gyvena, kokia jų pasiskirstymo lokacija (gyvenamieji rajonai ar komerciniai, tankumas ir pan.) ir kokie pomėgiai jų tarpe vyrauja (kirptis prie namų ar išėjus pramogauti į miestą?).

Tiesą sakant, čia būtų kita tema, bet primesti ne tik va taip, kaip aš aukščiau supaprastintai visos (!) rinkos potencialą (o su ja – ir verslo galimybes!) galima, bet ir sudėtingesniais ir kiek tikslesniais tyrimais (jei tas žaidimas vertas žvakių). Tik, šypsausi, ką dažniausiai nesuprantantieji apie verslius paprastai pasako, kad čia yra viarslinyko™ intuicija ar uoslė, nors išties verslininkas gi tik pasinaudos savo patirtimi, gebėjimu stebėti (kad ir minėtus srautus) ir analizuoti bei susiskaičiuoti – kas sėdmaišiniams startuperiams, aišku, yra labai nuobodus užsiėmimas (tie ne tik Excel nemoka savo baltuose makučiuose pasileisti, bet ir skaičiuotuvais aifončikuose nesinaudoja).

Verslas šiaip išvis yra neseksuali buhalterija (nepainioti su mokestine apskaita), o ne haipinės varkės bei reivo lydimas dylinimas madinguose coffeinnuose prie vanilinės latitės ir veganiškų sušiukų.

Ir labai atsiprašau aš tų verslo (p)onyčių dabar įvairiuose balbieriškiuose, kad jų viarslo™ rausvus svajonių akiniukus taip begėdiškai sudaužiau į pilką kasdienybės sieną, nes kai primeti, kad jau kokia kaimynka Marytė turi savo salioniuką, tai tuos visus rinkos pinigėlius, po visų mokesčių ir išlaidų susimokėjus, nebėra kaip ant judviejų ir pasidalinti net kavytei, nes gaunasi kaip tam suvalkiečių fūristui, paklausus jo, ar daug jis reise pavalgo: ką tę, b**į, pusę vištos – lyg ir trys produktai, o vis tiek alkanas.

Tačiau bendras vaizdas, manau, jums irgi aiškus – jei kalbėsime apie kirpyklą kaip įstaigą, parduodančią kirpimo paslaugas, tai per mėnesį kiekviena kirpykla tenkinsis kone panašia minimaliai algai uždirbtų po mokesčių pajamų suma, nes už visas tas net tūkstančio (!) pajamas gi dar teks pačiai ne tik pajamų (sodra irgi yra pajamų mokestis, nes skaičiuojamas nuo uždirbtų asmens pajamų ir jokio pinigais daudimo fondo nekaupia – tik valdžios pažadus taškais ar dar kokia kita kitos po to prisigalvota perskirstymo sistema) mokesčius susimokėti (IDV pažymėjimas ar mikroverslo liūdėjimo pažyma – juk irgi kainuoja), bet ir susimokėti patalpų nuomą bei apmokėti savo veiklos sąnaudas (elektra, vanduo, parfumuotas vanduo vežetablis ir kitos darbo priemonės).

Tai jei vien patalpų nuomai išleidi apie €300 per mėnesį (patikslinkite, prašau, kiek vidutiniškai kainuoja tokio dydžio miestuke bent jau butas pirmame aukšte, nes įrengtų komercinės paskirties patalpų sovietmečiu architektai galėjo šviesiam kapitalistiniam rytojui ir nepriprojektuoti), tai kas dar ten kam privalomai susimokėti belieka iš artimos minimaliai mėnesio algai sumos, ką? Ir gal netgi tuomet imi suprasti, kad kirpykla ne miesto centre turi prasmės pastovių sąnaudų (nuomos ir susijusių) minimizavimo prasme, jei nelabai nuo bizonų tako su ja nuklysi į pašalius.

Todėl išties kolega Nemunas savo komentare visiškai teisus – monkės biznis čia (neįžeidžiant kirpėjų kvalifikacijos).

* * *

Tik vienas niuansas – kirpyklos, prašmatniai vadinamos grožio salonais, išties ne kirpimą pardavinėja.

O taip, jus ten tikrai nukirps! Ir ne tik nukirps bei finansiškai apkirps.

Todėl galite papurkštauti, kad vidutinis čekis gal jau po euro natūraliai šoktelėjo litų ir eurų keitimo prasme 1:1, ir madingesnėse bei populiaresnėse miesto kirpyklose dar ir iš anksto užsirašyti tenka, ir sąskaitą po visko pateikia gerokai didesnę už mano aukščiau paskaičiuotą, ir užeiti tenka ne vidutiniškai kas dveji, o kiekvieną mėnesį – vis tik, primenu, aš skaičiavau visos (!) rinkos vidutinį (!) čekį ir maksimalų galimą klientų bei pajamų dydį kirpyklai prie vidutinių kirpimosi poreikių (aš pats einu kas pusantro maždaug, o žinau apsčiai tokių, kurie susirengia kartą į ketvirtį).

O juk išties kirpėja klientėms (nes klientai ne tokie sofistikuoti sutvėrimai ne tik ševeliūrų prasme) parduoda tiek papildomų paslaugų, kad ne tik aš jas išvardinsiu, bet ir jos paprastai net nesurašomos į kainoraštį.

Tarkime, kur sužinosi aktualiausias vietos naujienas ir pletkus? Kur turėsi tuo pačiu metu malonumą, kad tavo plaukuosena rūpintųsi lyg tu būtum svarbiausias žmogus ne tik šiame miestelyje (kai čiupinėjamoje galvelėje sukasi: vyras nekreipia dėmesio, vaikai nervina, viršininkas ožys, kolegės kalės, kainos vėl pakilo, reikia naujų batelių, nieko nebespėju, ir t.t.)? Kas leis ne tik atsikvėpti nuo kasdienių rūpesčių, bet ir pakels savivertę?

Žmonės už koučingą sumoka daugiau, o nuo to jų išvaizda nei kiek nepagerėja – galop, dalintis feisbukuose katukų ir gėlyčių nuotraukytėmis su ucipuci™ citatytėmis yra tokio paties gentinio ritualo, patenkinančio panašų poreikį, rūšis.

Taip, nekainuoja, bet ir rezultato veidrodyje nepastebėsi.

O grožio salone – malonu pabendrauti su tavimi nuoširdžiai besirūpinančiu profesionalu, kuris nors ir stengiasi už tavo pinigus, bet juk stengiasi tuo metu būtent dėl tavęs, ar ne?

Vyrams nesuprast, bet kirpykla yra ne apie kirpimą (iš lolkitten.org)

Gal todėl vieni ieško tik kirpimo paslaugos, o kitos ieško jau grožio salono kaip kompleksinio produkto, kur viskas įskaičiuota, įskaitant ir Zosės gyvą svorį, išnarsčius jos centnerinę masę po kaulelį, ir dar prisilaikinus nefeisbukinę gandų sieną, ir gavus širdučių bei komentarų su begalinėmis šypsenėlėmis realiame, o ne virtualiame feisbukiniame pasaulyje.

Tai kaip tu joms pasakysi, kad, žinote, brangiosios plaukuosenų stilistės, bet su tokiu rinkos potencialu, tai į ją verta lįsti tik:

  • arba turint itin mažas sąnaudas, kad nudempinguotum kainą ir maksimizuotum vidutinių čekių kiekį savo versle, parduodamos paslaugas didesniam kiekiui klientų ir klienčių (vienas iš variantų – tai paslaugų asortimeto plėtimas viename taške, o ne pardavimų taškų plėtimas, nes juk kiek pajėgi varyti konvejeriu pati?),
  • arba konkuruoti kokibe™ (kas šiaip yra mitas – kada paaiškinsiu), idant taptum asmeniniu brandpo ko pas tave užsirašinės į eilę ir mokės daugiau, nei kitai no-name stilistei.

Ir kai visos apkirpti gali, bei vizualiai skirtumo nematai (o juolab, brangus darbe nusivaręs vyras), tai kuo tuomet savo klientūrą taip paperka populiarioji tame mieste plaukuosenų stilistė?

* * *

Ir, galop, ne visi verslai užimtumo prasme yra pelno siekianti veikla – gal tai tiesiog yra brangus hobis, už kurį sumoka sponsorius? Kad ir kuo vaikas, sakoma, save tiešytų, svarbu, kad negriešytų.

Juk su amžiumi “mergaite“ prieš nuosavą vyrą jau apsimesti sunkiau darosi (o jei tam klimaksas pystelės ir į niolikinę iškeis???), bet va turiningai praleisti laisvalaikį ir bent dalį vyro tau skiriamų išlaidų kompensuoti savo triūsu ne vien po namus zujant (ko paprastai niekas net nevertina, deja) – irgi yra neprastas variantas (kaip minimizuoja ir jo galimus pavyduliavimo priepuolius: o ką ji ten viena likusi prisigalvoja iš dyko buvimo, kol aš komandiruotėje, ką?). Nors būtent verslo logikos prasme gal tuo grožio salono “verslu“ išvis neužsiimti būtų pelningiau (žiūrim skaičius aukščiau!).

Tik meilė logikos nepripažįsta, o čia, pavyduoliai jūs mano mieli, tokios verslios (sic!) moters barakuda gi niekaip nepavadinsite, tiesa? O šiame sandėryje juk dar laimi ir pats vyras, kuris jai nupirko grožio saloną – nes ir jam maloniau pataluose vartytis su verslininke, nei kad namų šeimininke, o role play sex konservatyvioje tradicinėje visuomenėje, kažkaip įtariu, nėra labai išplitęs miegamuosiuose, tai tenka “normaliems žmonėms“ šio poreikio patenkinimą sublimuoti gyvenime va tokiais “padoresniais“ būdais.

Todėl Nemunui ir jums nederėtų čia ieškoti to, ko nėra (ypač pinigų).

O kai eisite į tokią neaišku iš ko ir kaip išsilaikančią kirpyklą, tai jau taip ir matau, kaip per slenkstį žengdami patys šypsotės, pamatę grožio salono šeimininkę: oi, tu – išdyyyyyykėle!…


Ačiū, kas paremia tinklaraštį ir jau planuojamą beigi skaičiuojamą (!) projektą, turintį peraugti į youtube kanalą!

paypal.me/punkonomics/

Reklama