Vasara ar ne, bet pirmadieniais neatostogaujantiems prasideda ofisinio lažo savaitė, tai kaip aš jūsų, mieli skaitytojai, negalėčiau dabar nepalinksminti darbine (sic!) tema?

Ir kadangi senokai jau komentavau tinklaraštyje darbo skelbimus, o praeitą savaitę kolega buriuotojas Gintautas mane patrolino pas Vidą Kaupelį (Small Planet Airlines vienas iš Der Grosse Schlangen-fuehrerapie čingačgukus skaityti čia), atsilygindamas man, rupūžė, dėl diskusijos apie Rusijos karo Gruzijoje dešimtmečio, tai kavos (!) poveikio šiame aplinkybių susimetime mes dabar nekaltinsime, bet jos siūlau pasiimti prieš skaitant ir įsitaisyti patogiau.

Nes, kaip dainuoja indėnų liaudis, seniai aš į rankas neėmiau ilgojo peilio, tad balnok, skvo, mustangą, nes reiks karo taku joti ir skalpų primedžioti.

Nors skalpai čia, šiukštu, ne minėtų asmenų, o baltaveidis priešas yra va šitas senas glušiams (tiems, kurie pasirenka sąmoningai negirdėti – angl. ignorant) įsišaknijęs įprotis – nenurodyti darbo skelbime algos, nepaisant to, kad galima vidutinį darbo užmokestį įmonėje dabar sužinoti iš atvirų duomenų šaltinių, kas realiai mažai ką pasako, nes algos neatrūšiuojamos į darbininkus, specialistus ir bent jau vadovus, kad išties atsirinktum, kurį vidurkį sau žiūrėti.

Ir su tuo išties reikia ir būtina kovoti.

Kad taptų higienišku įpročiu darbo užmokestį iškart (!) skelbti, kaip kad rankas plautis prieš valgį ir po tualeto, kaip dantis valytis – nors sutinku, kad kokia babcė ir papriekaištautų kaime (!): vaJkel, nepaprask kojų prieš miegų mazgoc, bo tai paskum nebzgalėsi kadu nusprausc i nebužmigsi!

* * *

Bet pradžioje originalus skelbimas (gal kas netgi susidomėsite, ir jums pasiseks – galite nedėkoti).

Kandidatuoti galite iki 2018-08-20, kas, žiūrint pagal paskelbimo datą liepos 23-čiąją, yra, su visomis paskesnėmis pokalbių procedūromis, daugiau nei mėnuo – va toks yra realus verslo tempas Lietuvoje, aha. Tik čia pursluojanti ir žaižaruojanti bendrovė juk, tai reikia malonumą ištęsti, ne?

Jie prisistato (a propos, lietuvių darbuotojui, darbui Vilniuje, bet angliškai, nes paieškos botai po to Google geriau indeksuos – čia toks suktas SEO planas?), ir aš visur cituosiu:

Our colourful brand represents our nature and the way we work.

Nors sakoma, kad brand tėra tik kokalola, o visi kiti yra tiesiog limonadai, bet esu “dėkingas“ už tą jūsų čia spalvingą – nes tie radiant ir vibrant, tiek nuvalkioti dabar JK, mane verčia griebtis popierinio paketo priekyje esančios keleivio sėdynės atkaltėje. Bet neabejoju, kad ir iki mielų lietuvių sėdmaišininkų šie tuščiažodžiai dar irgi prieis.

Small Planet Airlines has the aim to be a different leisure airline driven by a simple and powerful question that is rarely asked in boardrooms of the airlines: a “Why not?” question.  “Why?” is a bad question. “Why not?” is a great question.

O gal tame yra priežastis, kodėl aviacinis saugumas (oi, žvilgterėjau – minėtas čingačgukas už saugą atsakingas!) yra griežtai reglamentuotas ir toks skrupulingas procedūrose?

Nors žmonės vis tiek bijo skraidyti, ir daugumą jų tą baimę įveikė iš reikalo, ir kad pigEu™, nes atsiradę pigios oro linijos (hard discounter, jei taip modern trade prekybtinklių, o ne glamūriškos aviacijos, sąvokomis – rašiau jau?).

A question that opens airline business for a change and a bit of fun. After all, this world has got enough of boring airlines already. Now we are looking for a team member eager to ask this question!

Kur tas popierinis maišelis?…

Čia kitas alergizuojantis tuščias žodis – team member, bet apie tai kada kitą kartą, gerai? Ir kas kiek ironiška, turint omeny mano CV kad ir LinkedIN (juokiasi puodas… bet katilams tas CV ir skirtas – juk reikia kalbėti pašnekovui priimtina kalba, kaip moko komunikacijos pradžiamokslis), bet čia ne apie mane, brangųjį, dabar šnekta.

Apie a bit of fun, ir apsieinant be pun, bet funeral irgi tos pačios fun šaknies, ne?

Atsiprašau, per ilgai gyvenu savo dvasinėje humoro tėvynėje. Tačiau turėkite tą fun omeny – toliau grįšiu prie jo, ir suprasite kodėl.

O dabar – iliustracija iš originalaus skelbimo:

Dešinėje du VIP (very important pussy) sėdmaišininkai: blondinė iš HR (kas reiškia, Huj Reikalinga), o gykas tai nuo kompo atitrauktas nuotraukai, kai ėjo stalo futbolo pažaisti (jei ne tie inteligentiški akiniai, tai pagalvočiau, kad gal šiaip koks proletaras atėjo užstrigusio kondicionieriaus į kontorą pataisyti – bet čia iš dreskodo akivaizdu, kad sėdi išties išsilavinęs koderis).

Dar jie turi daug įvairių posh žurnalų pasimėtę, nes gražūs ten paveiksliukai (nu tai colourful brand, a-ne?), o kas šiais instagraminiais laikais skaito? (laikais – čia prasme times, ne like!). Ir tokią pačią mandrą funkciją atliekantis ekranas (nes foreksiniai treideriai turi būti nuolat haipe ir ant bangos!) ant netinkuotos (štukatūrai emigravo, kūrke!) plytų sienos palėpėje – čia toks biudžetinis penthauzo variantas, kur bičams prie babkių™ tikras penthouse reiškia prabangą žvelgti į visus iš aukšto padebesyse (sic!), kai ofisiniam planktonui juk vis tiek irgi penthauzas, ar jau nebesiskaito, ir tai tiesiog yra palėpė? Čia tik šiaip, prisiminiau, kad pas močiutę palėpėje vartydavau sovietinius besimėtančius žurnalus su daug komiksinių paveiksliukų apie imperializmo kėslus ir darbo liaudies siekius.

Kairėje paveiksliuko – į darbo pokalbį atėjęs, suprask, būsimas orlaivio vadas kapitono (keturios juostelės) uniforma, kuris gestu aukščiau minėtai blondinei aiškina, kad kaip tu tą šlangą į kurią ranką bepaimsi… Šlangą, tai čia apie kuro įpilimo žarną, o jūs ką pagalvojote?

Ir kad sėdmaišius pakeitus k(r)ušetėmis nuotraukoje – nekils niekam tokia vilnietiškos padūkėliškos G taško reklamos verta mintis: “tai ant kurios čia lovos į darbą priiminėja?“.

* * *

Tai galvokite iš naujo dabar, o mes einame prie pareigų aprašymo… kurias praleisime – ten jokio minėto fun nėra, ir nematau reikalo be reikalo (no pun intended) ten komentuodamas strigti.

Iš reikalavimų svarbu tik šie mūsų šiame pasilinksminimo kontekste:

Must have at least 1-year experience in the field of aviation security; or alternatively, at least two years of managerial experience in a State institution performing law enforcement functions;

Čia toliau dėl mano teksto bus, ir:

Fluency in English and good communication skills (oral and written);

Čia jei atsako, kodėl rašė lietuviui dėl darbo lietuviškoje įmonėje lietuvių mieste (o aš prikibau).

Attention to details and good organizational, planning, and administrative skills;

Na, bent jau dėmesiu detalėms manęs nepakaltinsi, tiesa?

Strong willingness and commitment for continuous learning and professional achievement;

Kuo stiprumas matuojamas – atsispaudimų skaičiumi, išstumiamu kg svoriu nuo krūtinės gulint (ša, apie HR, husarai!) ar vatais?

Positive and open-minded attitude and be collaborative, credible, resilient, confident and honest;

Ne, jūs šito, ypač atvirai nuoširdaus, tikrai pas save nenorite, tai pasikeiskite tekstą. O kodėl nenorite – jau tuoj tuoj…

Agility in working with computer applications, such as MS Office package; University degree.

Čia tipiška ofisiniam darbui, tai jei ne ta coloUrful papildoma U, tai suprasčiau, kad tik magistrus ima (amerikiečiai rašo tokius žodžius be U, o tada ir university degree ne tą patį reiškia) – gi lietuviška “universitetų“ sistema duoda bakalaurus, nes koledžai pas mus yra aukštesnės amatų ir prekybos mokyklos (kas anksčiau buvo technikumai, o pastarosios profkės).

O dabar pats cimesas (saldus morkų desertas – žydiškas, kai maniau vaikystėje, kad čia suvalkietiškas patiekalas, nors mama cimesu ir nevadino), mielieji mano šios užstalės sėbrai – mano komentarai, pakoreguoti tinklaraščio tekstui (kavos dar turite, ar palaukti, kol įsipilsite papildomai?), nes iš pradžių dar atsakinėjau Gintautui, kol neprisijungė pats Vidas (bus jis išskirtas, kai cituojamas):

* * *

Turiu visus reikiamus aksesuarus, įsikaitant barzdą (Vido paskyroje skelbimas buvo apie barzdelę ir palydimas kostiumuoto vaikino be galvos – mano past.), bet pasiims mentą, nes taip reiklavimus gi surašė (o mano patirtis koordinuojant JAV ir Lietuvos teisėsaugos institucijas tokiu atveju tampa jiems neįdomi).

Ir dar galvoju, kad čia darbas savanoriams ir neapmokamas, nes alga nenurodyta. Galiu ir klysti, aišku.

Į ką Vidas Kaupelis man: “manau, kad galite ir klysti.“

Ir tada aš kaip pagadintas kone 14 metų darbo amerikiečiams jo ir klausiu paprastai (nes juk reikalauja: open-minded attitude and be collaborative […], confident and honest!): tai kiek eurais?

Į ką man Vidas Kaupelis, būdamas tikras, kad tuo pademonstruoja puikiausius diplomatijos bei takto (išverčiu: gudrašiknio mandrumo) skilsus (įgūdžius, jei ne sėdmaišininkų kalba), atsako paikai: “darbdavys yra pasirinkęs apie algą kalbėti su kiekvienu kandidatu atskirai, atsižvelgdamas į patirtį ir etc.“ (kabliataškis, dešininis skliaustelis – suprask, oi kaip čia guuuuuuudriai susukau!)

Aišku, kai samdytas vadovas (čingačgukas) rašo apie tai, kad nusprendė gudrauti darbdavys (!), tai man visada kyla klausimas, o kas tas darbdavys? Nes jei tai yra išties verslo savininkas, tai čia jau verslo reikalas, ką ir kaip jis savo įmonėje ten susigalvojęs daro (žr. apie higieną aukščiau), nes kiekvienoje trobelėje – savi durnelai, anot patarlės.

Bet gal nesusireikšminkite taip, mieli jūs mano “darbdaviai“ plunksnų karūnomis, ką?

Va, Gintautas yra verslininkas – jis ten į savo maitinimo įstaigas nors ir per minėtas minkštaloves personalą priiminėtų, o su savo samdytais vaBybininkais™ jachta plaukiodamas džiaugtųsi kurio čingačguko kančiomis maitinant (pun again – fun!) menkes per bortą. Tik va jūsų tai šitas circle jerk ratukas kuo čia dėtas su tokiu aplombu taip iš aukšto čia kalbėti, ką? Nes aviacija, ir skraidote aukštai?

Todėl ir mano atsakymas Vidui buvo atAtinkamas (pun intended): tai jau gal sakykite, kad nuo oro sąlygų dar priklauso, nes juk esate skrydžių bendrovė. Ir algą taip pat, sutartą ar ne, mokėsite pagal orą. Nu vat palijo – išmokos mažesnės. Kaip valstiečiams.

Aišku, Vidas papūtė lupites™ ir pareiškė įžvelgęs priešiškumą, nors aš net nepradėjau.

O dabar jau palaikykite mano alų.

* * *

Pirmas natūralus klausimas, kada matai, kad trūksta informacijos skelbime, yra paklausti. Čia trūkstama informacija – nenurodyta jokia bazinė alga arba pareigybinės algos ribos, kuriose jau va ir bus sutariama pagal kompetenciją pokalbio metu.

Yra nurodyta? Nėra. Klystu? Ne. Nes nematau jokių skaičių skelbime.

Antra, nemandagu jums kalbėti apie pinigus?

Tai jūs kas: sekta, labdaros organizacija ar verslo įmonė? Kai verslas nenurodo algos, tada reiškia, kad mokama valstybės nustatytas valandinis minimumas ir, darbo savaitės trukmė irgi reglamentuota padefaultu (nebent nurodomas kitoks, nei nustatytas, etatų dydis arba valandų skaičius per savaitę).

Tai kur čia priešiškumas? Čia elementari darbo skelbimo perskaitymo logika. Ar čia vėl viešpatukų kaprizas, kad jų tarnai ar vergai ponų mintis atspėtų net šiam žodžio nespėjus ištarti? O gal aš turėčiau dabar ieškoti Sodros skelbiamo vidurkio nuo faktiškai mokamų algų jūsų įmonėje, o po to spėlioti, rankeles skausmingai berąžydamas ir į lubas ilgesingai bežiūrėdamas, o kurioje nuo vidurkio pusėje būtų šioms pareigoms, ir kiek toli nuo jų?

O gal dar geriau: alga nesvarbu, bet svarbu leisti fun laiką tokioje colourful bendrovėje, nes why not? Nes akivaizdu, kad jums savo įmonės prisistatymuose taukšti blėnis yra comme il faut, kai tų tauškalų net patys rimtai nepriimate.

Ir trečia, jei jau tokia pjankė, sakoma, ir pjauk paskutinį agurkėlį, ir jums tai visiškai nepatiks (jau nepatiko).

Esminis praleistas skelbime kriterijus yra visiškai ne alga, ir paties atsakymas jį įvardino “kalbėti su kiekvienu kandidatu atskirai“. Nekalta frazė, tiesa?

O visuma skelbimo, iliustracija, tonas, tokie pareiškimai į visiškai pelnytus ir atvirus klausimus (be jokios išankstinės nuostatos ar demonstruojamo priešiškumo, kaip jūsų atveju), tas nematymas reikalo su visokiais prašinėtojais (sic!) išvis kalbėti dalykine ir verslo kalba (čingačgukų dialektas, žinia, skiriasi kad ir nuo minėto Gintauto, kuris yra verslo savininkas, ir mes apie verslą kalbėdami, neabejoju, suprasime vienas kitą iš pusės žodžio, skirtingai nuo buzzwords’ų priputusių geek’ų) – visi tokie požymiai ne tik man parodo, deja, kad čia išties čingačgukai tik ieško sau chebrytės stalo futbolui į ofisą palėpėje. Na, bet jei tokie patys čingačgukai tokio šlangų darbo ieško, tai, jus cituojant, tikrai – why not?

Jums gi nusišvilpti, kad kandidatas gali išties turėti didžiulę operatyvinių procesų kūrimo, įdiegimo, valdymo organizacinę (dieve, kiek čia jums jūsų kalba dabar pribuzvordinau!) patirtį, taip pat Lietuvos rinkoje sunkiai surastiną patirtį koordinuojant JAV ir Lietuvos teisėsaugos ir valstybinių institucijų darbą, įgytą multikultūrinę (sic!) patirtį dirbant JAV, JK ir Lietuvos institucijose, patirtį dar ir vystant nuosavą verslą, dvigubą profesinį išsilavinimą (ko joks jums mentas neturės), kalbėti laisvai 4 kalbomis (dar dvi galima ir neskaičiuoti tuomet) ir dar bala žino ko ten jis turi ir galėtų, nes…

…jums gi to net nereikia, tiesa?

Jūs net jo nepakviesite pokalbiui, tai net ir nepaklausite!

Aš netgi žinau, ko jūs paklausite, ir netgi tuos šabloninius atsakymus iš visokių Huj Reikalingų™ konsultantų internete galiu savais žodžiais ir daug geriau už jus pačius atpasakoti (ir galiu jūsų tuščiakalbe papliurpti, kaip tik ką aukščiau). Jums gi pasidarė tik svarbu, kad – cituoju: “iš kur tiek priešiškumo ir prielaidų?“.

Iš ten pat, iš kur, jei matau skyles bei trūkumus procesuose bei sistemoje, tai nesistengiu apsiseilėjinčiai apibučkinti uci puci, nes čingačgukų, tiek pribreistorminto eforto prihaipinus į tai, po to savimeilė antraip bus įžeista (nosinaitę duoti?). Nes čingačgukai išties juk yra ne apie verslą, ir jie sau (o ne darbdaviui!) pasiims tokį, su kuriuo gerai maišuose straksėti arba virvę traukti kaimo turizmo sodyboje per korporatyfkę.

O minimi ten saugumo procesai? Nu ot tai ne pohuj!

Ir ne, aš ne piktas – aš tiesmukas (ypač, kai matau genčių šokius aplink laužą, pripūtus stipraus kanapių dūmelio), o tai ne visai tas pats.

Ko jums nesuprast, bandant lėkštu juokeliu apie “gamtos keistumą“ (kas rodo, kad pataikiau tiksliai į deviatkę iš kampinio), pridengti savo prisiusiotas giedras, kaip pasakytų toks visai neglamūriškas irgi verslininkas iš Vokietijos Vycka su montažke™, nes išties, deja, čia primenate tik glušius, užsikimšusius ausis – todėl ieškokite gudručio sėdmaišininko.

* * *

Aš suprantu jūsų reakciją, mieli skaitytojai – ar man visi namie, juk dabar ne tik jokia Small Dick Airlines į darbą nepaims! Ir kas mane išvis norės imti?! Juk aš iš visos tos ofisinio planktono kvailybės (tai vadinama “darbo mikroklimatu“) bei čingačgukų tuštybės (tai vadinama “korporatyvine kultūra“) tyčiojuosi! Kaip mane į kolektyvą pasiimti, kai aš toks va…

O koks?

Bet skelbime dar štai kas yra, kas paprastai irgi yra tipiška, kaip ir nenurodyti algos:

Work in international and sociable environment with young, friendly, energetic and fun lovin’ team.

Visą tą socializaciją (žr. apie estafetinį straksėjimą maišuose aukščiau), draugišką ir jauną kolektyvą (vėl tas fun, bet dabar taip pirštus vėduokle – žiū, užrašiau lovin’ be raidikės gale, va koks esu smart!) – pardavinėkite, čingačgukai, tokiems patiems kaip jūs (ką ir darote juk), nes jums Lietuvoje moteris numiršta darbo rinkoje taip nuo 36-38 metų (nebetinkama per krušetę priiminėti?), o vyras – kai patenka į kalmukų rojų (nuo 40-ties), o man dabar juk jau 47. Aha, tiek žmonės Lietuvoje negyvena. Čia tie – visiškas darbo rinkos ir socialinis užribis.

Ir nesvarbu, kad strong požiūriu aš jūsų tą energetic kolektyvą labai nesunkiai įveikčiau ne vien straksėjime maišuose vardan komandinio susicementavimo (ir nemyškite į kamašą, kaip rubuiliukas pupusikėlis Liudvė, nes niekas čia jums negrasina, neduoktudie, dar taip susišvies!). Tiesiog pastebėsiu, kad jaunystė – greitai praeinantis trūkumas. Ir jei aš, jūsų nuomone, einu tik durnyn, nes taip darbo negausiu, tai jūs teksto, deja, nesupratote. Juolab, kad aš jo negavau iškart, net nespėjęs duoti jums palaikyti mano alų.

Tik kažkas vieną dieną tą turėjo visam tam apsimetinėjimui pasakyti tiesiai be užuolankų – nes, nuoširdžiai tikiu (va nesu toks priešiškai nusiteikęs pikc diedas!), kad gal vieną dieną ir Lietuvai nuo to tik taps geriau.

Nes baigsis visa ta nerašyta, bet įsišaknijusi diskriminacija dėl lyties ir amžiaus.

Visas tas žeminimas “paspėliok algelę, oi, lochelis, neatspėjai, ei, kitas!“.

Visas tas dviveidiškumas ne tik šiuo konkrečiu atveju (galite rasti asmeniškumų, bet Vidas, garantuoju, net galvos sau nekvaršino – per menkas aš tokiems VIP™ kaip jo uber-hipster-yuppy būreliams).

Gal netgi atsiras supratimas ir be kokio industrinio amžiaus profsojūzų steigimų, kad kas ciesoriaus – ciesoriui, ir kad versle ne vien vagys, o darbdavį apvaginėjantys tokiomis praktikomis čingačgukai nėra jokie nei verslininkai, nei, juolab, tikrieji darbdaviai, ir kaip nenorite ochlokratijos valstybėje, taip neberemkite gal jau ir lochovadybos versle?

Ir kad Lietuva, kaip ekonomika iš pigios darbo jėgos eksporto, tuo pačiu metu lupant nuo dirbančiųjų po 73% mokesčių jų gaunamos algos dydžio ir taip juos nuskurdinant, tačiau supriešinant su iniciatyviais versle žmonėmis (entrepreneur), taps išties veržlia šalimi pasaulio ekonomikoje savo išties vertingomis paslaugomis bei prekėmis ir sukuriamais graibstomais rinkose produktais?

Aš apie tai irgi rašiau, rašau ir rašysiu, nors tame nėra nieko colourful bei fun kitąkart. Nes verslas yra apie skaičiuotuvus, o ne diagramas ant plytų sienos fone tarp spalvingų žurnalų, ir tai visų pirma yra pinigų kalba, o ne paiki tauškalai, prikaišioti buzz words, apie “darbo kolektyvus“ (buvo toks išsireiškimas sovietmečiu – matau, kad vis dar yra).

Ir jei to nesupratote, tai, pripažįstu, kad išties yra mano komunikavimo problema – turėčiau rašyti paprasčiau, trumpiau ir piktogramomis (no pun intended – ne nuo piktas čia ir ne apie ugninio vandens gramus), kaip kačių garbintojų civilizacija piramidžių papėdėse.

Miau. © trū šimašoidas (iš tokio vardo baro)


Kadangi tokie įrašai niekaip nepadės gauti darbo Lietuvoje, į kurią susirengiau jau sugrįžti, ir teks man jau eiti elgetauti, tai didelis ačiū tiems, kas jau dabar paremia šį jums smagumo suteikiantį tinklaraštį – planuoju (kas reiškia: skaičiuoju irgi!) projektą, turintį peraugti į youtube kanalą. Ir nemanykite, kad ten kalbėsiu kažkaip mažiau aštriai, nei čia!

paypal.me/punkonomics/

Reklama