Judame Vilniuje spūstyje Basanavičiaus gatve žemyn link Trakų gatvės, ir priekyje taip pat kiurkso baltas mersas kabrioletas vardiniais numeriais: VINTED.

Nusistebiu man nežinomu, kaip vėliau paaiškėja, prekės ženklu, dar ir įprastai pasišaipęs, kad gal čia vairuotojui varžtelis atsisukęs, jei taip iš rusų kalbos (nes Vilniuje visokie ruskiai mėgsta mersus, o Kaune kawenski gi bemsus – todėl otvintylsia, suprask, kaip ir marozas).

Brangioji (dabar jau treji metai kaip eks, bet brangumas gali būti ir ne perkeltine prasme išmatuojamas, tiesa?) tuomet neapsikentusi mano bajerių paaiškina man, nesusipratėliui, kad čia tie garsieji pastarojo meto startuoliai, kurie paleido virtualų skuduryno turgų.

– Tai šaunuoliai startuoliai! – konstatuoju aš, – va ir investicinius pinigus teisingai įvaizdžiui panaudojo!

Nes, reikia suprasti, kada užsirašai įmonės pavadinimą ant automobilio, tai čia kaip ir darbo ar verslo reikalais – reklamuoji savo darbovietę (jei esi samdytas čingačgukas) arba verslą (jei esi verslo savininkas).

Ir, ko gero, baltas mersas be stogo geriausiai atitinka skuduryno koncepciją – na, dar ir ekologišką verslo misiją, tausojančius išteklius, tarpusavio mainų ekonomiką, ir ple-ple-ple, nes nebepamenu, kas ten dar yra jų “socialiai atsakingos“ įmonės pripliaukšta jų verslo misijoje, nes pamenu tik tą mersą.

Baltą. Be stogo.

Nes stogui neužteko išteklių arba juos sutaupė, kiek suprantu. O gal šiaip – tai parodo vairuotojo betarpišką ir, netgi pasakyčiau, intymų santykį su aplinka (visais tais skudurynų stilistais).

* * *

Socdemai pasirūpina savo kormūške, ir taip Gariūnai jų vyriausybės dėka tampa valstybės strateginiu (sic!) objektu bei gauna valstybės (t.y., iš jūsų atima) bei ES fondų (atima iš vokiečių, tai lietuviams dėl to negaila) finansavimą plėtrai.

Aš kažkaip maniau, iki tol ten per pažliugusį bruką maknodamas tarp tų karkasinių kaskart išrenkamų palapinių ir prekystaliais tapusių dyzelinių praeito tūkstantmečio passatų kapotų, kad gal ir gerai, kad tie visi žmonės neprašo bedarbio pašalpos, o bando verstis smulkia komercija, nors, jei taip nuoširdžiai, tai keletui dešimtmečių ir dar dviem globalioms krizėms praūžus, tai tų vargetų čia jau išvis nebeturėtų būti. Tiesiog tokio tipo verslas turėjo užsibaigti kartu su Linksmaisiais Devyniasdešimtaisiais, ir tie žmonės po truputį išnykti (jei ne išmirti ir emigruoti, tai integruotis į “normalią“ ekonomiką), kaip išnyko natūraliai socialinė hegemoniško proletariato, amžinai moksleivių talkų laukiančių kolhoznykų, obščiepyto tetulių, ovoščiebazių vedėjų ar anglies gruščikų klasė.

Bet turgaus valdytojai savo socdemiškų sėbrų dėka gauna darmavai iš jūsų nusavintų babkių, ir prasideda investavimas į darbo žmonių smulkiųjų komersantų bei turgaus pirkėjų gerbūvį, realiai išties kuriant mokestinį ofšorą sostinės pašonėje.

Prieš išsikraudamas klientui užsakymą į krovininį liftą prie pagrindinio įėjimo, turiu dar jų paprašyti kortelės ir įleisti mane iš vidaus, kad tuo liftu nusileisčiau atgal iki stovėjimo aikštelės pasiimti jiems atvežtų natūralių sirupų vaisvandeninių iš Gruzijos (tada dar Sakartvelo Lietuvoje nebuvo).

O dabar dar kylu į antrą aukštą… eskalatoriumi. Praėjęs… paveikslų galeriją su nuolat keičiama paroda ir pasimėgavęs… fontano čiurlenimu. Iki kliento praeinu pro… baltą fortepijoną ir pasidžiaugiu širdyje, kad žmonės mėgsta skaityti, nes čia atidarytas netgi ir knygynas!

Taip dabar išties atrodo Gariūnai. Turgumi šį “strateginį objektą“ jau sunku pavadinti.

Kodėl jie iš esmės dirba tik iki kontroliuoti galintys VMI klerkai į savo darbovietę ateina, kada čia jau prasisuka pagrindinės apyvartos, nevaržomos sąskaitų-faktūrų formalumų, o po to jau galima ramiai atsėdėti tik “univermaginio stiliaus“ netyčia priklydusio pirkėjui (kaip aš) labui, nes jų pačių gi labui patalpos dabar šiltos ir šviesios su marmuro plytelėmis, tai jums to derėtų nebeklausti.

Kaip tuo nesidomi VMI, STT ar FNTT su Muitinės Kriminaline Tarnyba ar kokia nors Ekonomine policija (visus išvardinau, kurie nesidomi, ar yra dar nesidominčių?), nes kokią babcę su pakalnutėmis prie Kudirkos paminklo drąsos pričiupti, be abejo, kad reikia daugiau, o juk žinome, kokia sunki ir pavojinga teisėsaugininko profesija, ir kaip pavojinga komisarams statytis namus iš tarnybinių algelių, kada tų pinigų, nepamiršta paverkti, policijai ne tik benzinui ar draudimui pritrūksta, bet ir tušinukams. Tai ir nesurašo niekam protokolo, aha.

Juk irgi suprantama: jei vieni politikai rūpinosi “investicijomis“, tai jų oponentai kažkodėl rūpinosi tik kasos aparatais, naiviai galvodami taip kažkokiu mistiniu būdu apriboti amžinai valdančiųjų juodąją buhalteriją. Na, yra tie aparatai dabar – o kur toji, kuri jų reikalavo? Tai va dabar dar šiam strateginiam Vilniaus G taškui (atrandamam, skirtingai nuo pinigų srautų jame) reiks nuspręsti per prakeiktus valstiečius jau, kuriuos dabar “tikrus“ socdemus teks išties remti per ateinančius rinkimus: tikresniais apsišaukusius, kuriems vadovauja teismo nuteistas už sukčiavimą, ar darbinius seniau tikresnius, kurie su ordenonoscu melagiu?

Tik aš ne apie tai dabar. Man įdomu, kokia pontova dabar patapo Gariūnų baracholkė.

* * *

Atsiprašau, jūs nieko prieš, kolegos, kad aš prisiminiau tokį naujųjų turtuolių™ žodyną?

Tiesa, jei Linksmųjų Devyniasdešimtųjų metu šiuos prakutėlius galėjai atpažinti ne tik iš tokio žargono, bet ir auksinių cepūrų, raudonų švarkų, visokių cackių ir pirštų vėduokle, tai lietuviškieji nuvorišai nuo novoruskių skyrėsi dar ir savo sodietišku praktiškumu, kurį dabartiniai sėdmaišininkai savo tuščiažode pavadintų life hacks: akivaizdžiausias skirtumas tarp novoruskio 600-tojo merso ir naujojo lietuvio tokio paties automobilio – pastarojo bagažinėje yra dujų balionas.

Gal todėl kawenski ir pamėgo taip bemsus – čia akurat toks aparac, kuris tviska iš išorės ir turi šachmatinį (ar pagal politinę konjuktūrą dabar šaškinį?) žydrai-baltą visiems nesunkiai atpažįstamą ženkliuką, tačiau salono viduje gali būti rankiniai stiklų pakėlėjai, maišinis salonas ir labai jau bazinė vidaus įranga. Na ir kas? Bet juk bemsas! Drakonų lėktuvs™ (ypač tas su rYklia pEleku ant stog), kaip šeulia geziukai sako (kurie iš gezomobilio svajojo į tokį perlipti).

Kita vertus, lietuviai geriausias automobilis yra… ne, ne jokia ten askonė, audė ar golfiuks – o tarnybinis, paprastai kibirinės spalvos, kurį gali naudoti asmeniniais reikalais. Ir nesvarbu, valdininkas jis ar koks vaBybininkas – gyvenimas pavyko tik tada, kai tau dykai suteikta mašina, aha, nu jo (rap is kool, bling is da thing, yo – susirimavo).

Jei darbovietė gero aparato neduoda kaip motyvacinio paketo prie gana kuklios algos, tai gal gali “darbas“ tuomet nors apmokėti bent jau dalį automobilio lizingo?

Ir tuomet gimsta visa socialinė klasė lizinginių milijonierių. Kurių butai Kartoniškių mikrorajone arba sodybos bei sodo dačios, paverstos jų jau gyvenamaisiais namais kažkur užmiestyje Kalabybiškėse, irgi yra paskolinės, bet juk, jie sako, taip visas pasaulis gyvena (nors tas pasaulis daugumoje atvejų gyvename nuomotame ir ne bankui priklausančiame būste, bet čia tas jau “nesiskaito“, nes gerai gyventi neuždrausi, ar ne?).

Ir gal todėl šie patys čingačgukai nebenori, kad būtų algos (tame tarpe juk ir jų!) nurodomos darbo skelbimuose – nemanau, kad VMI galus kada iš neturėjimo ką veikti tarpuose tarp kavukių suves ir užduos klausimą, kurio nesugeba net Gariūnams suformuluoti: o iš ko jūs išties gyvenate, atsiprašau?

Kitaip tariant, o iš ko visus savo pontus apmokate, frajeriai?

Kaip jums tos Sodros išviešintos vidutinės algos pakanka į visus hipster-posh ir uber-stylish restoranus ir kavines nueiti? Kaip keliskart savaitėje nuėjus į prekybcentrį ir išleidus tris vidutines mėnesio algas užtenka dar kartoti tą likusiam mėnesiui? Kaip keliskart skraidyti į užsienio keliones pasiinstagraminti (nes jei nebus selfiuko kokio nors lankytino objekto fone, tai, skaityk, gyvenimas nenusisekė)?

Suprantu, kad driskių oro linijų dėka dabar dangus tapo įperkamas ir tiems, kurie gimę tik šliaužioti, nes neturėjo, be abejo, ambicijų, svajonių, polėkio, gabumų ir, matomai, dar ir gero užnugario tinkamam išsilavinimui bei švogerysčių “prasisukti“ geruose darbuose (paprastai valstybės sektoriuje arba pylavojančių valstybės užsakymus, kas reiškia – taškančius arba kniaukiančius per mokesčius nusavintus tų lochelių pinigėlius).

Bet juk taip apsimetinėdama gyvena iš esmės Lietuvoje visa vidurinė klasė!

* * *

Sąvoka naujasis turtuolis™ pas mus į kalbą atėjo Linksmaisiais Devyniasdešimtaisiais (nors ji kilo Prancūzų Revoliucijos išdavoje – pranc. nouveau riche), kuri reiškia prakutėlį, kuris dar savo kartos gyvenime įgijo didesnį už vidutinį turtą ir gali leisti sau anksčiau tik aristokratijai prieinamą prabangą, kuriai paprastai neturi jokio skonio ir saiko, tačiau turi pakankamai pinigų susimokėti. Tai yra ne tik tam tikra socialinė klasė, bet ir gyvenimo stilius bei mąstymo būdas.

O dabar jau susipažinkite su nematoma ir paraleline Lietuva – naujaisiais varguoliais™!

Oi ne, čia ne šiaip reiškia nuskurėlį. Ne, tai ne ta iki šiol establišmento ir prijaučiančiųjų “gyvenimo karalių“ paniekinta piktų ir kerštingų visuomenės masė, kuri jums išrinko dabar valstiečius į valdžią, nors jų tarpe, aišku, yra ir tokių.

Naujasis varguolis™ – tai ne pašalpinis, ir ne socialiai remtinas. Pastarieji ir taip yra tradiciniai vargetos, dažnai kitokio gyvenimo nematę ir, deja, kitaip gyventi nesugebėsiantys, bet jiems save gerbianti bei išties pragmatiškai skaičiuojanti visuomenė skiria socialinę paramą, nusipirkdama tuo sau ramybę nuo galimų maištų, plėšikavimų, užsitikrindama kriminalinį saugumą ar netgi estetinį vaizdą nuo savo brangios kavinukės staliuko arba pro visureigio langą, kad į jį nebaksnotų išbadėjusio paauglio pirščiukai murzinomis panagėmis, prašantys centukų maistui – o negavę gal ir paleidžiantys akmenį, jei ne tiesiai į marmūzę, tai bent jau jums į langus.

Naujasis varguolis™ yra tam tikras gyvenimo stilius bei mąstymo būdas, kada dar per vienos kartos gyvenimą pameni prarastą prabangą, kuriai turi suformuotą estetinį skonį ir poreikį, tačiau nebeturi jau pakankamai pinigų šį “padorų“ (paprastai, vidurinės klasės tik lygio) gyvenimo stilių finansuoti (po Pilietinio karo Rusijoje pilnas Paryžius buvo rusų aristokratų, dirbusių taksistais ir pan.), arba… netgi gal ir nebenori – juk dar pamenate tuos mersus su dujų balionais ar bemsus su maišo salonu ir rankenomis stiklams kiloti?

Visi mes išties norime truputį priklausyti elitui – ir šis poreikis kaip mąstymo paradigma yra čia juose esminis.

* * *

Kodėl aš sakau, kad tokia Lietuva nematoma?

Nes išties labai daug žmonių gyvena va tokį naujojo varguolio gyvenimą, stengdamiesi atitikti sėkmingo vidutinioko suformuotą stereotipą (pvz., senesnei kartai “valdžia“ leido privatizuoti jų sovietinius būstus – jie tam metui jautėsi išties prakutėliais, tiesa?):

  • kurie nebeišgyvena pagal realias savo pajamas – tie vardan šio siekio atitikti to sėkmingojo “normalumo“ kriterijus pasmerkti prasiskolinti per lizingus ir kreditus (gražiai gyventi neuždrausi!).
  • kurie gyvena pagal pajamas – tie išmoksta taupyti iš pradžių maistui (tai yra klaikiausias taupymo būdas, dažnai kainuojantis sveikatą, ir kai maistą pakeičia kalorijomis, tai vedantis į nutukimą, o ir kiaulės, priminsiu, tik jovalu maitinasi). Po to jie taupo daiktų gyvavimo ciklo pratęsimu: pasiremontuoja taisyklose, daro remontus ar konstruoja baldus patys (tokie DIY morons), arba pasitiuninguoja – ypač savo senus automobilius, o toks tiuningas liaudyje pašaipiai vadinamas garliavsku.

Ir dar juos kartais pravardžioja kebabiniais – nes tas viešojo maitinimo formatas yra jiems finansiškai realiai tik priimtinas. O anksčiau tai buvo čeburėkai ir beliašai. Dabar ofisiniai naujieji varguoliai™ dar perka vinigretus prekybcentriuose arba atsineša į darbą pasišildyti mikrobangėje. Kadangi pradingo gatvinė prekyba, tai dar jie mėgsta ir degalinių dešrainius (statoilinis dešrainis buvo tai, ką aš pirmiausia vasarį grįžęs vidury nakties padariau – surijau net du ir nepamiršau pafeisbukinti tokio maisto selfiuko: sakykite, aš vis dar trende ir esu čia posh, ar jau ne kažką, nes esu lūzeris čikenfektoris?).

Ir dar jie verdasi koldūnus, o pagal pastarųjų pardavimus jums socialinių tinklų pafomintas abonentinis įtakotojas, leidžiantis elitui savo vardo žurnalą, o savo vardo šaldytų koldūnų liniją šiems “netikšoms“, galėtų konrečiau pasakyti, kokia realiai didelė yra šita naujųjų varguolių™ Lietuva, kurios jūs nematote, ir kurios nenorite pamatyti, kaip ir jie stengiasi įsipiešti į jūsų susikurtą iliuzinį Matricos vaizdelį.

Net ir jis gali sau leisti iš tokių šaipytis jūsų dideliam pasitenkinimui, ir dar iš jų pinigus pasidaryti tuos naujuosius varguolius™ maitindamas – čia tas atvejis, kada cinizmas išties trykšta kriokliu, nes pats gali būti vis dar “prie to chebros elito“, kartu leisdamas didesnę dalį laiko nebe varguolių (sic!) Lietuvoje (duskite, pavidolei™!), kuri banaliai jau pasidarė per brangi įpirkti gyvenimą čia (bet nuo to juk nei emigrantu, nei naujuoju varguoliu netampi, ar ne?), nes juk gali sau tą leisti? Nors cinikas manyje sako, kad pirkdami jo koldūnus išties susimokėjote, kad jis čia ir negyventų?

Bet aš jus užtikrinu – jau 10 metų praėjo nuo buvusios krizės, ir naujoji krizė trepsi prie ekonomikos durų, ketindama perženkti tą lemtingą slenkstį (glušių karalystėje krizė jau slampinėja vidiniame kiemelyje, spardydama kaip futbolą tuščias breksiterių pažadų ir britiško imperializmo nostalgijos blešionkes).

Ši jau ateinanti krizė išgydys ir visus skudurynų operatorius nuo jų baltų mersų be stogo, ir iškraustys visus tuos irgi baltus (sic!) fortepijonus turguose, bei užsukios įvairiausius, tame tarpe ir finansinius, fontanėlius.

Paliks nuliūdusiems ir pasimetusiems čingačgukams kreditines sąskaitas jų putliose dirbti atpratusiose rankelėse ir nebepaliks fantikų šiųjų banko sąskaitose tas išrašytas jiems sąskaitas apmokėti. Gerokai dabar jau pervertinti aktyvai taps per brangiais disponavimui pasyvais. Euras kainoje Lietuvoje vėl taps nebe 1:1 su buvusiu litu, o staiga pabrangs 3.4528 karto kaip buvęs, nes tą eurą reiks gerokai pasistengti iščiulpti iš staiga atsiradusios gausios naujųjų varguolių™ klasės.

Poreikiai ir norai papontuoti, aišku, liks – o va tiesiog frajeriams nebeliks babkių visiems tiems jų dabar įprastiniams pasimaivymams ir pasidemonstravimams nusipirkti.

Pasisveikinkite su naujai užgimusiais tais naujaisiais varguoliais™.

* * *

Aš suprantu, kad dabar skaitydami čia galite rasti tos jau artimos ir šiurpios perspektyvos atstumiantį alsavimą, kurio taip bijote, ir kas kelia jums jau dabar didžiausią stresą, stengiantis nustumti į tolimiausius pasąmonės užkaborius arba bandant pabėgti į egzotiškas poilsines bei turistines keliones (kol dar galima).

Man mano asmeniška krizė pystelėjo prieš 3 metus – teko netgi emigruoti. Teks, kaip jau įprasta Lietuvoje spręsti šalies ekonomikos problemas, tokiu būdu ir ne vienam jūsų, deja. Man dėl to pačiam kažkaip jau ramu.

Bet nuraminsiu ir jus: ramiakas – yra gyvenimas ir po gyvenimo Lietuvoje!

Tik jums skirtumas nuo 2015 metų tame, kad emigruoti jau taip ir nebėra kur (Brexit čia ne vienintelis toks paradigmos pasikeitimas, nors ryškiausias), ir dabar lietuviai savo pigią darbo jėgą pardavinėja ne išvažiuojamuoju ekspatiniu iš šalies, o įvažiuojamuoju vachtiniu būdu į kitas ES šalis – pamainomis važiuoja į tuos pačius sandėlius ir gamyklas Vokietijoje ar Olandijoje dirbti, uždarbiauti statybose Norvegijoje, prižiūrėti senukus ar neįgalius čiabuvius Norvegijoje arba Vokietijoje, arba vairuoti sunkiasvorius sunkvežimius vokiečių ir olandų vežėjams, tuo tarpu formaliai dar “gyvendami“ Lietuvoje, kas labai džiugina glušus ir norinčius žlibais kačiukais būti ekonomistus ir politikus, kadangi statistiškai parodo emigracijos sumažėjimą, o emigracijoje uždirbtos įplaukos į Lietuvos ekonomiką nemąžta, nors ir neramina juos didėjančiu “šešėliu“, kadangi formaliai galai jiems statistikoje kaip ir nesueina gi: šalyje lietuviai pajamų taigi negauna, o išleidžia čia daugiau, nei uždirbama iš viso!

O gal bus netgi ir naudinga taip pavažinėti uždarbiauti, arba… teks radikaliai pakeisti gyvenimo stilių tėvynėje:

  • pasiremontuoti gerą anksčiau įsigytą techniką, kai toji suges;
  • ne taip dažnai keisti savo smartfonus, ir saugoti ekranus nuo sudužimo;
  • ilgiau naudoti savo kompiuterius, išmokti daryti apdeitus, nešti į servisus apgreidui ar paskirti truputį nuosavų lėšų šių divaisų pigiam ir kičiniam garliavskam tiuningui™, kad vėl atrodytų kaip naujas arba būtų va toks stiliukas, nes “čia taip sugalvota“, ir t.p.

Jei paguos, tai ir mano nešiojamasis protuoklis yra baltos spalvos, bet tai ne Mac, o HP – ir taip, išties iš toliau žmonės jį priima už “rimtą kompą“ (nors aš jį pirkau grynai kelios valandos iki darbo, kadangi senasis man sugedo – iš to, kas buvo po ranka stende).

Jei galite frylancinti, tai pasidaušiftinsite į kokią provincijos sodybą ir auginsite vištukes bei kacinus, nes, kaip rodo praktika, nieko nėra geriau pafeisbukinti, kaip katuko selfiuką! Toks gyvenimo būdas netgi turi savo žavesio, ir priimamas nuoširdžiai kaip saviako tiek “paprastų žmonių“ tarpe, tiek ir su atlaidžia šypsena netgi tarp “elitinių puss_ių“ – kaip savotiška nupušusio šlėktos užgaida.

Ir nuo hipsteriškų nupušimų persimesite prie seniai pamiršto tėvų hipiško atsainumo materialinėms vertibems™ ir netgi bobutiško, kol kas dar senamadiško, daiktų prikėlimo antram gyvenimui: pvz., va anądien FB mačiau, kaip iš Vilniaus į Visaginą persikėlusi mergina močiutės pagalvę įvilko į nebedėvimus džinsus, padariusi iš jų hipišką/hipsterišką stilingą užvalkalą – ir šitas pokytis, proletariatą pakeitus prekariatu, vėl yra visame pasaulyje trende, nes diplomuoti universitetų absolventai nebeišgali net padoresnio būsto išsinuomoti už makdonaldinius darbus, kada dar jų tėvai iš darbininkiškų (!) profesijų sau namus statėsi, o mamos buvo tiesiog namų šeimininkėmis.

Galop, ir anie vintažiniai numeriai ant to naujo (sic!) balto merso kažkaip gyvenime tąkart juk prasisuko – vadinasi, verslo giją atrado, užčiuopę tų pirkėjų poreikį? Nors galiu lažintis, kad jų naujaisiais varguoliais™ net ir neįvardino – gi tai yra nematoma ne tik Lietuvos ekonomikos pusė.

* * *

Tad ir verslui, kuris supranta šitą tendenciją arba jau dabar aptarnauja tokius naujuosius varguolius™, blogai per ateinančią krizę tikrai nebus.

Kaip išvis tokiam verslui gali būti blogai, kada jam klientų ratas padidėja tiesiog kartais rinkoje?!

Tiesa, tai bus kainos rinka (ar reikia paaiškinti, ką tai reiškia?), ir toks verslas baltais mersais be stogo gal ir nevažinės – nebent praeito amžiaus senumo ar šio tūkstantmečio pradžios, kas iš esmės yra jau vintažinis raritetas ir kitokie naujųjų varguolių™ frajeriški pontai.

Antram gyvenimui prikeltas senas automobilis – gražiai gyventi ir toliau galima (foto © Jana Williams Photography)

Štai mano draugas buriuotojas, atstatęs tarpukario laikų burinę laivę Galento, nuvažiavęs padirbėti su metalo darbais vilose į Karibus, nes per vis “gerėjantį gyventimą“ ir brangias tautiečių užgaidas taip labiausiai vandeningame Lietuvos rajone prie Kuršmarių pritrūko naujųjų varguolių™ jo buitinės technikos remontui ir dėvėtos technikos pardavimui – tai dabar jau sugrįžęs į tėvynę, ir netgi klientams jau užsakymus laivu pristatinėja.

Ko gero, naujieji varguoliai™ net ir be krizės, čia taip gyvenimui Lietuvoje nuolat gerėjant (kiek ten dabar pagal statistiką – jau virš 20 procentų visų gyventojų yra už skurdo rizikos ribos?), jau atrieda bei atidunda, nes kai matau skelbime (kada jau nurodo algas!), kad kokiam imigracijos teisininkui (labai paklausi dabar specialybė!) sostinėje siūlo tik 500-700 eurų per mėnesį, o sumuštinių vyniotojai ir picų kepėjai ieškomi už algas jau nuo 750 eurų, tai akivaizdu, kad rinka net ir lietuviškoje darbo rinkoje stebėtinai veikia (nepaisant būtų triedimų plytomis dėl nereikšmingų Darbo Kodeksų pataisų): perteklius riomerinių dešrų kimšėjų ir visokių keleto tuzinų tautinių “universitetų“ diplomuotų vabybininkų muša jų kainą rinkoje, o realios darbo jėgos čia banaliai trūksta, ir tenka už ją permokėti nuo esamo rinkos vidurkio.

Ši Lietuva dar irgi iš esmės nematoma – tai laba diena, jūs jau galite dabar sveikintis su savo kaimynais!

Ir jei jums šis mano įrašas sukelia tik natūralų pyktį ar atmetimo jausmą, tai suprantate, kiek asmeniškai jūsų finansinė padėtis išties yra nestabili. Bet tas visų apsimetinėjimas vienų prieš kitus lietuviuose yra, ko gero, genetiniame lygmenyje (Gediminas Kulikauskas čia man neapmokėjo, bet aš parekomenduosiu jo šiais metais išleistą knygą “Lietuvio kodas“).

O gal čia paskaitėte ir sau šyptelėjote – nes gal jūs irgi esate tas naujasis varguolis™, kuris apsimetinėja turtuoliu, bet turi aibę laifhakinių būdų susimažinti savo išlaidas krūto stiliuko išlaužimui ir privalomam pasimaivymui prieš kitus?

Ir gal netgi seniai jau įveikė tą gėdos jausmą, kada retkarčiais užsuka į skuduryną. Ar kad vairuoja automobilį, kurį gerokai nuvairavo buvęs “pensininkas vokietYs, važinėjęs tik į bažnyčią sekmadieniais“, dar gerokai iki jo, ir tie salono apmušalai, slepiantys neišplaunamas dėmes ar nuorūkų skyles, visai gerai dera, o ir apsitrynusius ratlankius dabar gerai nupūsti juodai – ir bus visai kaip nauji. Oi, o koks dar yra prikolas tą seną mygtukinę noškę dabar tampytis (bent jau baterija savaitę laiko, ar ne?)!

Kol kas tik nepatogu, kad dar tenka važiuoti apsipirkti į Lenkiją – net Norfa, kaip mano FB pakomentavo, “kurioje taip kvepia skurdu“ visame to marmuro fone, susigalvojo išlaužti iš savęs pontus (ypač, kai savininkas pakliūna į Lietuvos turčių septintuką!) ir sulįsti į hypermarketų formatą, išdavusi savo pirkėją: tą “praktišką žmogų“ ©.

Nieko tokio, krizė ir dundulius išgydo.

* * *

Ir jei jau šis įrašas yra tarpe tarp mano trilogijos apie prekybos tinklus Lietuvoje, tai atsakysiu, kad jau klausiate, ką aš dabar versle daryčiau?

Atsakau: jei turėčiau kapitalo (gali būti ir skolintas arba investicinis, bet kas aš toks gi?), tai tikrai imčiau jau dabar vystyti hard discounter tinklą – ir čia, apspangę vis dar glušiai lietuviškuose prekybos tinkluose, ir vėl dėkokite tik LiDL, kad jūsų rinką vokietukai apsaugojo nuo kokio savo tautiečių ALDI atėjimo (o į lenkų Bedrionką, kas skamba kaip biednums, pastebėsiu, tai ir taip lietuvių rinka pati atvažiuoja gi). Ir tuos “didžius komersantus“ irgi krizė išgydys – baigsis ir tie “fortepijonai“ ant jūsų prekybcentrių marmuro, ir teks staigiai performatuoti tuos savo nemokšiškai supozicionuotus formatus, jei nenorėsite, kad jūsų prekybos plotus papigiai išsitąsytų konkurentai.

O jei išties turite pinigų prekybai, tai to nors ir be manęs imkitės (jei nežinote, kaip patiems organizuoti tokią prekybą – visada jūsų paslaugoms, arba susiraskite kokį čingačguką su gražiai sudėliota CV, nors tokie paprastai geriausiai tinka tik stalo futbolą ofise žaisti) – tiesiog imkite ir pagaliau (!) atvežkite tą biedriokinę Lenkiją prie pirkėjo namų, nes ne visi gi gali į tas maistines piligrimystes leistis, ir čia va tradicinė rinka tiesiog dabar turi pačias didžiausias galimybes, kol dar prekybos tinklai užmigę ant savo laurų ir tik kramsnoja vienas kito šiknas, nesidairydami į artėjančią krizę rinkoje.

O kas užsiima ne parduotuvėmis ir, aišku, iki prekybos tinklų lygio savo dydžiu (ar tiksliau – mažiu, no pun intended) netempia, tai turite galimybę arba palaukti pirmadienio ir trečios dalies, kur sudėlioju, kaip galite prekybos tinklų šešėlyje puikiai gyvuoti, arba išties patys jau atsisukite į mano pristatytus naujuosius varguolius™, kurių bus tik daugiau ir daugiau, kol vis labiau ir labiau jūsų visų valdžia rūpinsis “paprastu žmogumi“.

Nes tas žmogus pirmiausia nori pavalgyti. Pavalgyti – ne maistuką painstagraminti.

Ir jo kainos, užrašytos jos ten smulkiu ar stambiu šriftu etiketėse, kaip susirūpino Šventoji Opozicija, tuose prekybcentriuose visai nedžiugina. Ir jį maitinti savo “restorane“ pridžiazuota pica už €15-18 ar švaineburgeriu už €20-25 jau nebesugebėsite, nes konkuruoti jums reikia čia su minėtais koldūnais ir mišrainėmis prekybcentryje, ir todėl turėsite vėl tilpti į šio naujojo varguolio™ tą €3-5 biudžetą (ko nepatenkina jau dauguma “kompleksinių“ bei “verslo“ pietų, tiesa?). Ir tie nuo trijų iki penkių – tai ne už savo kulinariškai angažuotą patiekalą mikroskopine porcija, o už pietus paėsti, primenu.

Ir taip turės persiorientuoti visi kiti smulkieji ir kiek stambesni vietos rinkos verslai (ir užsienio atstovybes čia įskaitant), kada naujiesiems varguoliams™ reikia ne tik pavalgyti, bet kad ir jo gyvenimo stiliuko daiktų ir priemonių gyvavimo amžių prailgintumėte ir pratęstumėte – ir tam reikia, kad jūsų galvose ne mėšlas kompostiruotųsi, pirštus vėduokle išskleidus ir laužiant kosTmines kainikes™, ir dar kad rankos ne iš subinės dygtų, nes ne tik “premium kokibei™“, bet ir chaltūrščikams susitraukusioje pinigais rinkoje vietos jau nebeliks.

O jei jau dabar tą ir taip darote, pasiimdami netgi papildomą antkainį dėl esamo rinkos ir klientų išpindėjimo, tai jau ir nebesidairykite į Vilnių ir jo menamą žavesį, nes jūsų klientai išties vaikšto aplink jus, ir nors dirbti teks daug ir kantriai, ypač kai toji krizė pystels (neskaitant asmeninės, aš pergyvenau jau 5 krizes – išvardinti?), bet tai yra realūs pinigai iš realios ekonomikos realiomis rinkos kainomis, tenkinat realius poreikius, realių pirkėjų, ir kurių realiai dar ir padaugės, ir realiai tai padės jums išgyventi, kai pižoniški konkurentai realiai rinkoje išstips.

Jei jūs šitoje naujuosius varguolius™ aptarnaujančioje rinkoje, tai jūsų ateitį aš matau tik šviesią ir pinigingą!

Net pavydu kažkiek, sakyčiau.

Kadangi nei Vinted, nei kiti čia minėti prekiniai ženklai, prekiautojai įtaka virtualiame pasaulyje bei prekybos tinklai manęs, naujojo vargoleus™ niekaip neparemia, nors ir rašau apie juos, tai tą galite padaryti JŪS, ir AČIŪ jums už gerą širdį, komentarus, o ypač:

papeipalinimą čia

– kuo išties prisidedate prie mano plano jau sugrįžti į Lietuvą ir paleisti jums dar ir Youtube kanalą lietuvių kalba – ačiū darkart!