Gal dar širdy ir ne ruduo, bet jau baigiasi gi kalendorinė vasara – baigiasi ir mano šis mažasis trijų dalių ciklas apie prekybos tinklus, kuris, tikiuosi, jums buvo įdomus tiek smagumu skaityti dėl mano komentarų, tiek ir pažintinis savo informacija bei realiais gyvenimiškais pavyzdžiais.

O kam labai buvo per daug raidžių ir daug kraujo aprašyme ir dabar atrodo, kad viskas jau prarasta ir beviltiška, kad tik į baltą drobulę susivynioti ir sliūkinti su pagrabine žvake kapinių kryptimi, nes jau visą lėtūvėle™ išsidraskė gabalais piktieji prekybcentrių maitvanagiai, tai ši dalis nors ir nėra ašarėles nusišluostyti skirta nosinaitė (apimtimi gal greičiau paklodė, kaip įprastai), tačiau turės jei ne paguosti, bet gal nors suteikti viltį, ir, aš pats viliuosi, padėti jums patiems atsakyti į klausimą: o tai ką dabar mums, mažutėliams prekeiviams, dabar daryti, ir kur rasti vietos po apsiblaususia tėviškės saule?

* * *

Ramiakas, kentai, jūs turite net tris (!) strategijas!

Aišku, galima nieko nedaryti ir stoiškai nustipti tradicinėje prekyboje arba heroiškai žūti paskutinėje bravadiškoje kavalerijos atakoje prieš tankų divizijas.

Tada balotiruotis į Seimą kaimiškoje apygardoje ir keršyti įstatymų projektais vardan tos™ ir paprastų™ žmonių, patyliukais be gyvenimo skubos kraunantis kišenes iš lobistų, net jei nesate brendžiuko mėgėjas – ir jei nesusikrausite jūs, tai vis tiek susikraus jūsų aplinka, draugai, artimieji ir kiti prisiplakėliai, kas užtikrins jų nuoširdžią paramą perrenkant jus antrąkart, ypač dar ir pasididinant šansus rinkėjų akyse bažnytinės pelės verta pajamų ir turto deklaracija (nebent turėsite “taupią“ žmoną, kuri prasisukti gali netgi su vaikų darželiais – rūpestis jos verslumo pasekmėmis jums bus daug didesnis galvos skausmas už visas partijas, koalicijas, opozicijas ir VRK kartu sudėjus).

Bet ir Seimas kaip prekybcentris turi ribotą plotą lentynose (telpa vos 141 privilegijuotas SKU!), o dar ir nuolat siekiama jo formatą čia pažeminti, todėl jei jūsų nėra planogramoje ten dabar ir nėra artimiausiuose planuose į ją pakliūti, tai gal grįžkime vis tik prie prekybos verslo, nes bent jau man, pastebėsiu, tai gerokai įdomiau už politiką Lietuvoje?

Ir va todėl užuot kovoję su prekybos tinklais, mažutėliai jūs mano mieli kolegos, taip turite realiai tris galimybes pasirinktinai jų atžvilgiu:

  1. Aptarnauti.
  2. Papildyti.
  3. Parazituoti.

* * *

Jau antroje dalyje minėjau apie distributorius (pats buvau dukart!) – tai yra prekybos tinklo aptarnavimo strategija.

Ir prekybos tinklas su distributoriumi išties elgiasi kaip dvarponis su savo cholopu, ir kai jam atsibosta – išveja lauk (turite šansų “pasitaisyti“ ir sugrįžti laižydami šeimininkui rankutę bei pabučiuoti šio auksinį žiedą su monograma X) arba tiesiog nušauna kaip brisių. Nes turi dvivamzdį, porcelianines lėkštes iš nuobodulio vakar pievoje jau papleškino, ir reikia dabar reikia naujų pramogų, o čia jūs aplink kojas trinatės inkšdami, kad norite, tarkime, ne tik 5-8 lygyje būti, bet ir pakliūti į planogramas bent nors į 4-to lygio formatą (true story!).

Jei pravis ar net nušaus už įkyrumą, tai labai ant jų nepykite – ES savo direktyvomis jau sugriovė distributorių rinką ES ribose, kas reiškia, kad nėra jokių ekskliuzyvų, ir gali pirkti pats iš ko nori ir kiek nori bei ką nori, o ten ar bus oficialus distributorius su visais gamintojo autorizuotais sertifikatais, ar pats suradai kokiame nuošaliame urmo sandėlyje ir atsivežei, yra jau tik tavo, kaip prekybcentrio, reikalas.

Kas išties daugeliu atvejų yra gerai vartotojui antimonopoline prasme, bet realiai sugriovė tradicinius gamintojo ir jo prekių paskirstytojo (distributoriaus) santykius, finale suteikęs tik dar didesnę galią mažmenos tinklams, kurie, oi, kaip čia ir vėl socializmas neveikia (matyt, tai “neteisingas“ ir vėl socializmas?), banaliai nustekeno iki mirties iš pradžių tiekėjus, o po to begėdiškai ėmė drožti pirkėjus. Ir kuo didesnis dominavimas rinkoje tiek pagal realiai mažesnį tinklų skaičių, tiek ir pagal lyderio realiai užimamą rinkos dalį, tuo didesnės pelno maržos ir aukštesnės kainos lentynose. Taip, estai turi 6 (!) tinklus, o lietuviai iki LiDL atėjimo turėjo “pusantro“; taip, Lietuvoje prekyba per tinklus buvo anuomet 70 procentų, o Europoje paprastai net nesiekia ir pusės.

Todėl: laba diena, maukitės kelnes, paciente – ir čia nesvarbu, ar tu pirkėjas, ar tiekėjas, nes prekybos tinklas yra nepasotinamas gašlūnas viskam, kas kruta, ir suėda viską, kas auga ar dygsta, užsigerdamas viskuo, kas dega.

Kai aš buvau nors ir po armūchos bei tėvynės apgynimo nuo tos armūchos jau kitoje barikadų pusėje kaip savanoris, tačiau vis dar jaunas po šių šlovingų Nepriklausomybės žygių ne tik kapitalizmo šviesaus rytojaus kūrimui, tai man verslo administravimo ir ekonomikos studijos Kauno bei Vilniaus universitetuose jau truputį rūpėjo daugiau už tas vietas, iš kurių merginų ilgos kojos dygsta (sakiau, kad KTU Ekonomikos ir vadybos fakultete yra gražiausios studentės Lietuvoje?). Ir nežinau kaip dabar, bet tada dar buvo mokoma, kad distributorius, kaip didmenininkas, atlieka itin svarbią (vos neparašiau – planinėje) ekonomikoje ir prekyboje, apjungdamas gamintojus su mažmenininkais (šiaip mano ir baigiamasis darbas yra apie paskirstymo kanalų tobulinimą – gavau 10 iš 10 gynime, jei klausiate).

Na, varkių schemutė buvo tokia, kad jei yra 3 gamintojai ir 3 mažmenininkai, tai tarp jų yra 9 (3×3) tiekimo grandinės. O jei ten įdėjus distributorių, tai lieka tik 3 su gamintojais ir 3 su mažmenininkais, kas sumoje (3+3) yra tik 6, o bendrai dar ir gamintojas bei mažmenininkas džiūgauja, suprask, nes jiems lieka išvis tik po 1 (!) galvos skausmą vietoje 3.

Ir, sekant tokia logika, tai gamintojo verslas yra gaminti, mažmenininko – prekiauti, ir čia tik pyst – ir paslaugusis didmenininkas nuima nuo jų logistinę ir komercinių derybų funkcijas, ir visi uždirba, ir visi patenkinti… ant popieriaus pagal tokią akademinę schemutę:

Tingėjau piešti pats, tai čia tradicinė distributoriaus naudingumo schemutė iš MBA Knowledge Base

Ar priminti, ką perka mažmenininkai pardavimui?

Kainą. Ir kainą. Ir darkart – kainą.

Ir išpampęs prekybos tinklas komercinių derybų kainos funkcijos visiškai atiduoti nenori, nes jis tą kainą pats perka. Ir logistinė funkcija jau dabar yra jo. Ir ES savo direktyva visus distributorius kaip oficialius gamintojų atstovus pasiuntė į nuošalę. Ir jei gamintojas turi nuolatinį užsakovą kaip mažmenininką, tai jam ir tas distributorius yra kaip katukui paspirtukas. Tad vos tik atnešate savo prekių pavyzdžius asortimento kategorijų peržiūrai, taip iškart prekybos tinklai ir skambina gamintojui, už kiek tas parduotų jiems, kaip (įrašyti savo)-iausiam prekybos tinklui anoje va rinkoje.

Todėl natūraliai distributoriai rinkoje irgi jau persitvarkė – iš anksčiau buvusių gamintojų atstovų (ir brand ambassador – kaip rašiau, prekybos tinklui visi jūsų brand-name yra no-name, net kokakola, nes tai jau Coca-cola rūpestis, kad jie būtų Coca-cola, o ne kokakola) jie arba nuėjo patys į mažmeną ir pradėjo kurti savo prekybos tinklą (parankiausias tokiu atveju jiems yra cash&carry formatas) ir iš esmės persikvalifikavo į sandėliavimo (distribucijos sandėlių) operatorius, iš kurių ir patys tinklai paprastai jau atsiveža, kartais savo, kartais transportavimo ir logistikos įmonės (kuria ir jūs naudojatės!) transportu, arba tapo perpakavimo ir paskirstymo (distributorius ne kaip gamintojo atstovus jau) specialistais.

Lietuvoje, be abejo, čia pavyzdžiu ir rinkoje Nr.1 tokiu yra Sanitex (chebra gal papeipalins man kokį rublį ar du?), ir tik rinkos seklumas jų dar neprivertė šias dvi savo distribucines funkcijas aiškiau atskirti bei specializuotis, o dempingu (už kurį sumoka Maxima, o savo ruožtu už šitą kvailionę sumoka Maximai, man priminti, kas?) ta pati Barbora sėkmingai apsaugo ir Sanitex nuo į tokios distribucijos rinką galinčių pasikėsinti konkurentų.

Jei norite čia rasti savo nišą darbui su prekybos tinklais, tai ne tiek turite rasti kaip anksčiau “išskirtinį“ produktą (iki jį nusavins pats prekybos tinklas), kiek sugalvoti, kaip sumažinti operatyvines prekybos tinklo sąnaudas sandėliavimui arba logistikai – jų sąnaudos tampa jūsų sąnaudomis, bet iš bazinės pirkimo kainos tinklai kažkodėl irgi nori, kad tas sąnaudas jūs išsimestumėte, nes, antraip, patys parsiveš vienu ypu ir daugiau, ir tiesiogiai (tai primeti ir supranti, kad monkės biznis čia).

Nes jie tą gali. Kitąkart – net jei neapsimoka, lyginant su jumis, bet verslas yra ne tik apie pelnus, ypač, kai jis vykdomas per visokius samdytus užsiangažavusius čingačgukus su aplombu (tie gi ne iš savo kišenės tokius asmeninius karus ir apmoka). Čia gi yra B2B, kaip sakoma, ir tada BBC kažkam į akį.

Nieko asmeniško, nors kaip tik asmeniškumai ir asmeninės pažintys nulemia – ir kuo mažiau rinkoje pasirinkimo tarp klientų (pusantro tinklo), tuo labiau tampate priklausomi nuo vieno jų malonės, ir jei jūsų derėjimosi sėkmės rodiklis yra 80 proc. (telemarketeriai apsiverktų – pas juos retai sėkmės procentas tesiekia ir 10-15!), tai dar ne faktas, kad tie 20 nepateks kaip tik ant tų, kurie valdo 80 procentų visų pardavimų rinkoje. Toks va atšiaurusis Pareto dėsnis.

Nebent tą savo produktą atsitarabaninate iš kažkokio geografinio užkampio, o galite pristatyti tinklui jau nedideliais kiekiais just-in-time būdu į jų sandėlį, kada tik jiems patiems to reikės – tai jau jūsų pisalas, kiek ten kapsi jums už sandėliavimą, ir kaip pristatysite jiems tą užsakytą paletę, nes paprastai nemaksiminiai išvis neįgalūs net paletės kitąkart nupirkti (esu vežęs banaliai ir savo Citroen C1 pats), bet jie nori pristatymo dažniau ir tik mažais kiekiais, jei apyvartumas taip netikėtai išaugtų, nes juk ir jiems “analizus“ po to liepia priduoti prekybos tinklo finansų analizės skyrius už tą žiurkėnišką užsisakymą jūsų prekių į priekį, kadangi taip tik pagadina sandėlių perkrovimo rodiklius (nieko nėra blogiau už statistikę, tapusią buhalteriu – šitos kompe net feisbuko nemoka įsijungti, o iš grožinės literatūros labiausiai mėgsta skaityti smulkų šriftą po išnašo su *).

Todėl va už ES ribų esantis koks nors Borjomi gali pramesti buvusį vietos distributorių, atsidaryti pats savo atstovybę ir pats kaip gamintojas tiekti į visus prekybos tinklus, o ES priklausančio Evian oficialus atstovas tyliai tik pakūkčioti kamputyje, nes tas tinklas, kuriam viskas maksimaliai žemiau kabiko, tai vežasi tą jų vandenį naivE pats iš Europos distribucinių sandėlių ir net nosinaitės ašarytėms nusišluostyti atstovams nepasiūlo. Kaina nuo pastarojo žingsnio lentynoje jums tai nesumažėja, bet distributoriaus galimą maržą taip prekybos tinklas įsideda sau į kasą, ir jo nekaso jūsų incasso.

Būdami mažuliuku distributoriumi jūs dabar jau turite itin nedaug galimybių išaugti (šiaip neturite išvis, bet noriu apsaugoti jautrias sielas nuo tikrovės atšiaurumo, nors jei taip norisi padeginti pinigų, tai argi manęs paklausysite?) – nes jums banaliai išaugti neduos pats prekybos tinklas, surupšnojęs jus kaip pašarinę daržovę.

* * *

Antroji strategija papildyti – yra labai panaši savo bendradarbiavimo siekiu su prekybos tinklu, tačiau kiek kitokio pobūdžio.

Čia jūs galite išties papildyti prekybos centro asortimentą į gylį – t.y. specializuotis kokiame nors vienos rūšies produkte. Ir jūs matote tokių sėkmingų nedidelių nišinių verslų, įsikūrusių pačių prekybos centrų patalpose, kurie susirenka iš tokių subnuomininkų dar ir papildomų pajamų už nereikalingo jų formatui plotų nuomą.

Paprastai nišiniai verslai specializuojasi viename produkte, kurį asortimente plėsti į gylį (pvz. sultys: obuolių, apelsinų, vynuogių, multivitaminų, dietinės, ekologiškos, anticeliulitinės, erekciją skatinančios ir t.t.) pačiam prekybos centrui neapsimoka dėl jų per mažo apyvartumo ir ne itin patrauklios terliotis dėl didesnės besigaunančios lentynos kainos, ir dar tie produktai savo visa įvairove užimtų išties nemenką plotą lentynose. Na, nebent toks tiekėjas išgali išsipirkti planogramoje visą lentyną ar net stelažą sau arba per išpardavimo akcijas pasistatyti dar kokią paletę išpardavimui papildomai ar netgi sutarti dėl savo užbrendinto marketinginio stelažo prekybos salėje – už papildomus pinigus, be abejo.

O va tokių produktų specialistai jau gali siūlyti išrankiam pirkėjui visokius sąlyginius premium-quality ir brand-name tipo produktus: tai tabakas, alkoholis (ypač visokios “vynotekos“ ar viskio bei alaus parduotuvės), sūriai ar netgi kokie nors hipster bei šiaip madingi šviežiai spaustų sulčių ar kokio veganiško pašaro bei nesveikų sveikuolių ar pasipūtusių kačiokų kioskeliai.

Ar tokios rūšies prekių yra prekybos centro salėje?

Taip. Bet ten sultys yra sultys, pienas yra pienas, sūris yra sūris, ir t.t. – nors yra keletas rūšių pasirinkimui pagal kainą (jų ir atitinkama vieta tuomet lentynoje pagal akių aukštį ar ištiestą ranką), bet formatas labai apsprendžia ir tokio asortimento gylį, ir terliotis su didesniu SKU (stock keeping unit) kiekiu vienai produkto rūšiai yra hemarojus pačiam prekybos tinklui (pamenate, kaip degalinėse staiga sutartinai ėmė ir išnyko A-92 benzinas?), nes ieškok jam vietos lentynoje, o jei dar pakuotės ir taros skiriasi išmatavimais – tai dar atitinkamai prisideda po papildomą SKU su barkodu jų SAP sistemoje (t.y. obuolių sultys 1L, 0.5L ir 1.5L yra trys SKU), o dar prisideda ir po priverstinį SKU, kada produktas eina link galiojimo pabaigos, jo neprekinė išvaizda arba užsispyręs pirkėjas išlupo sau vieną vienetą iš numatytos pardavimui kompleksinės pakuotės – visa tai remiasi į jų krovimo, perkrovimo, perpakavimo, perdėliojimo ir panašius būtinus priežiūros darbus, o darbuotojų parduotuvėse trūksta ne tik kasose, kurias bent jau gali automatizuoti į savitarnos.

Todėl jei specializuositės kokiame nors produkte (aš jums apie sultis bei vaisvandenius galiu romaną čia parašyti, o dar ačiū mano buvusiam “alkoholikui“ bosui Antanui, kuris stipriuosiuose gėrimuose mano nekaltybę atėmė kaip patyręs kazanova iš skaisčios vienuolės, kuri romantiškai iki šiol dūsauja mėnesienoje prisiminusi) ir matysite, kad vietą (priminti, ką ši sąvoka reiškia?) jums pagal dar ir jūsų klientą jau parūpino prekybos tinklas savo prekybcentryje, ir ten yra laisvas bei jums atsiperkantis plotas jūsų prekybstaliui – tai ko dar čia vėpsote, kolegos?

* * *

Ir trečioji strategija parazituoti yra panaši į antrąją, tik čia prekybos tinklui asortimentas yra papildomas ne į gylį, o į plotį, nors dėl tokio pardavėjo “specializacijos“ čia dažnai irgi pripainiojama, kas yra kas.

Kada prekybos tinklams pasidarė nepelninga terliotis su įvairiomis sezoninėmis palaidomis daržovėmis ir vaisiais, tai netikėtai valdžia parodė didelį susirūpinimą žemdirbiais ir, liumpenų džiaugsmui, “nubaudė“ prekybcentrius, prie jų administracine tvarka įkurdindama ūkininkų turgelius.

Kaip ten sakė Koperfyldui muitininkas? Žiūrėk, loche, kaip vagonas cigarečių vienu štempelio judesiu tampa vagonu žalių žirnelių – taukšt!

Jūs net nesupratote, kaip kitąkart iki 50 procentų nurašymų į nuostolius tokių produktų sugedimui, nubyrėjimui, svorių ir tūrio pokyčių dėl drėgmės ir temperatūros, banaliam pavogimui dabar tapo nebe prekybos centro galvos skausmu, reikalaujančiu papildomų darbo rankų rūšiavimui ir specifinių “purvinų“ ar kitąkart vėsinimo (elektra kainuoja!) patalpų išlaikymo – jau dabar visa tai yra tik “rinkos sąlygomis“ savo turgelyje prekiaujančio ūkininko sąnaudų ir jo problemų dalis. Dėl ko man negaila, nes, rupūžės, ir taip dažnai jokių mokesčių nemoka, arba moka lengvatiniu tarifu ir dar jiems jūs visi kaip mokesčių mokėtojai primokate už jų vertimąsi tokiu brangiu hobiu.

Bet kai sąnaudos dėl logistikos ir sandėliavimo bei atrūšiavimo tampa ir jiems jau per didelės, tai neverkite, kad kaina akiplėšiška arba jie jus akiplėšiškai apsverdinėja. Turgus yra turgus, nu.

O prekybos tinklas irgi išlošė ne tik sutaupytas sąnaudas probleminiam produktui, pasilikdamas sau tik jau išskirtinius ir tinkamai sufasuotus bei priartintus prie įprastinio asortimento savo žemu rūpesčiu ir žemais nuostoliais produktus (skaniai tikrais pomidorais kvepiančius plastmasiukus). Prekybos centras dar gavo ir papildomą bonusą savo vietai, nes srautas pro turgelį dažnai prasuka ir pro prekybcentrį, ir atvirkščiai – nelygu pirkėjo užgaidos ir jo poreikiai.

Ir nekonkuruoja jie, bet bendradarbiauja kaip rykliai su tomis pilotinėmis žuvytėmis: prekybos tinklai gauna papildymą asortimente į plotį, o iš esmės ūkininkai čia maitinasi tokio prekybos centro sukurtame srautų pakraštyje, nes vargu ar jūs dėl “šviežių ir ekologiškų“ morkų ar bulvių trenksitės į kokį rajono centrą ar bažnytkaimį, kai jau miestų turgaus aikštės seniai tapo tik miestiečių “inteligentiškų“ pramogų ir poilsių vietomis (neskaitant duoklės Kaziukui ar Jūros šventei), o ne purvinomis ir triukšmingomis “mužikiškomis“ prekyvietėmis, ir senieji maisto produktų turgūs (kaip Halės Vilniuje, tarkime) jau pakišami po stogu ir tampa greičiau supermarketo variantu (va apsidairykite, kokio tinklo minimarketo parduotuvę ten pašonėje prie įėjimo surasite?…).

* * *

Be ūkininkų, kurie plečia asortimentą į plotį, jūs čia galite rasti prisiplakusius ir kitokius parazituotojus, kaip kad asortimento sukrapštytojus (angl. scrambled assortment), kurie siūlo ne bakalėjos (maisto ir kasdieninio vartojimo pirkimo prasme) prekes: mobilieji telefonai, televizoriai, kompiuteriai, laikrodžiai, balionai ir gėlės, ir t.t. – hypermarkete paprastai irgi tokių prekių dabar apstu (LiDL net Senukus privertė pasislinkti DIY rinkoje), todėl šie parazituojantys sraute išties gali būti ir asortimento plėtikai į gylį (jau minėti “specialistai“), arba plėtikai į plotį, jei tai yra dar ir supermarketai savo formatu, nes tokių prekių paprastai lentynose prekybcentryje bus tik itin baziniai ir biudžetiniai modeliai, o pastarieji siūlo, tarkime, buitinę techniką, virtuvės baldus ir dizainerio paslaugas viename.

Ir, aišku, visa eilė paslaugų, kurių ant lentynos nepadėsi, pardavėjai bei tiekėjai, čia irgi parazituojantys tame vietos sukuriame sraute: vaistinės (prekybos salėje rasite tik bazinius bereceptinius vaistus), kirpyklos, kavinukės, maistas išsinešimui, lombardai, mobiliųjų telefonų salonai, netgi gym arba sekso reikmenų prekės (kurioms ne vieta salėje, ar ne?), dabar jau ir kino teatrai, boulingai ir pan.

O minimarketo formate, kuris turi per didelį plotą sau pagal pirkėjų įperkamumą toje lokacijoje (vieta, pamenate?), dar pamatysite jau prisiplakusius visokius antroje dalyje minėtus daiktų gyvenimo pratęsimo ar prikėlimo antram gyvenimui specialistus, kurie orientuoti į itin biudžetinius pirkėjus (gyvenimui nuolat gerėjant kažkaip nebe naujųjų turtuolių, bet naujųjų varguolių daugėja): avalynės, drabužių, laikrodžių, mobiliųjų, kompiuterių taisyklas, drabužių valyklų priėmimo stalus, raktų dirbtuves, įrankių nuoma DIY auksarankiams, ir pan.

* * *

Na, o dabar pasakykite man, kad prekybos tinklai tik sugriauna smulkų verslą, o ne išties suteikia verslo galimybes ne tik jiems patiems nereikalingu ir pernuomojamu plotu, o būtent generuojamu pirkėjų srautu (vieta!), iš kurio nubyra juk ir čia prisitrynusiems mažuliukams.

Todėl kai toks socialiai angažuotas politikas ima klykauti vardan mažulių, kad jam (ar jo aplinkai, nes mesijas turi likti finansiškai tyras kaip vaiko ašara) išties šie tinklai užkištų gerklę fantikais su piniginiu ženklu bei kitomis pajamomis natūra (ša, husarai, čia VMI sąvoka!), tai po to už šitą “rūpestį“ susimoka tinklams tiek tie mažuliai per didesnę nuomą, tiek jūs per didesnes lentynos kainas.

Atsiprašau už tokį atvirą cinizmą, kad rinkos liberalas manyje tikrai geros kavos iš lietuvynės čia prigėrė.

Bet jei griebsitės šitos galimybės sukurtame prekybcentrio sraute, tai svarbu, kad į akis šitoms prekybos godzyloms nešoktumėte – ir jūs čia gyvensite kaip dievo užantyje: spręsdami prekybcentrių problemą B2B (“valkataujantys gyvūnėliai“), ar kaip B2C papildydami jų asortimentą (“naminiai gyvūnėliai“) arba tiesiog parazituodami savo labui tame prekybcentrio sukurtame pirkėjų sraute (“laukiniai žvėriukai“). Ir kuo labiau prekybos tinklai efektyvina savo procesus – tuo vis didesnes ir platesnes galimybes jie palieka mažesniems.

Šioje šalyje gal ir nėra vietos senukams ©, bet už tai yra apsčiai vietos po saule mažiukams netgi plėšriųjų didžkių šešėlyje.

O va ar jie jus padės į pavėsį – čia nuo jūsų žvitrumo ir miklumo dar priklauso.

* * *

Ankstesnės dalys: 2018-08-17 ir 2018-08-20

Susiję įrašai apie prekybos tinklus:

  • Kaip ne visi karteliai laikosi susitarimų: 2009-06-10
  • Apie nesėkmingus bandymus reguliuoti antkainius prekybos tinklams: 2010-10-07 ir 2010-10-09
  • “Sargiai brango ne dėl kartelio“ – humoristinio interviu forma apie kainų “savaiminį“ kilimą: 2010-10-31
  • Apie PVM kaip politikų pasiteisinimą: 2015-01-08
  • Prekybcentrių godos dėl kasininkų trūkumo: 2015-01-02 ir 2015-01-09
  • Dvi kainodaros strategijos: 2015-02-04
  • Kainodara palendant po lentynos kaina: 2015-02-17
  • Kaip apie viską pagalvojusioji su (?) kainomis kariavo: 2015-02-11
  • Prekybos tinklų skirstymas lygiais: 2015-02-24
  • Pirminės mano pastabos apie prekybos tinklus Londone: 2015-05-20
  • Apie kalafiorus ir papiktinusias pirkėjus kainas tinkluose Lietuvoje: 2016-04-29

Įvertinti įrašo naudingumą ir smagumą galite ir piniginiais vienetais per paypal čia.

Apmokėti už influencinimą prekybos tinklų atstovai gali per paypal čia.

Nukentėję nuo prekybos tinklų biezpridielo gali ne tik moraliai atsidėkoti per paypal čia.

Paremti būsimą Youtube kanalą galite per paypal čia.

Viešai parašyti autoriui savo atsiliepimą ne tik komentaruose, bet ir Facebook čia.

Pasikviesti autorių paskaitoms šia tema ir ne tik, galite per čia.

Didelis ačiū Jums už atsiliepimus, klausimus, komentarus ir, aišku, papeipalinimą (čia).