Šeštadienį Lietuva deramai perlaidojo Adolfo “Vanago“ Ramanausko palaikus – pirmojo Sąjūdžio (LLKS – Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdis), nuo kurios gimė ir antrasis, mums labiau artimesnis Sąjūdis, laikinai ir, kaip parodė istorija, amžinai LLKS ėjusį vado pareigas (nes Jonas “Vytautas“ Žemaitis tuomet jau buvo patyręs insultą).

Jis visą gyvenimą buvo mokytoju – beje, tame pačiame Varėnos rajone, kuriame aš dabar esu anglų kalbos mokytoju tik laikinai. Ir kurio meras dabar – ilgametis LLKS istorijos tyrinėtojas bei partizanų atminimo įamžinimo iniciatorius.

Adolfas Ramanauskas, gimęs vos keletą savaičių po Lietuvos nepriklausomybės 1918 metais kovo 6 dieną JAV, į kurią galėjo legaliai ir nesunkiai pasitraukti, vėl į Lietuvą ateinant bolševikams, bet užuot vis tik pasirinkęs arba trokštamą, nors ir mažai tikėtiną, pergalę dėl Lietuvos laisvės, arba išties garantuotą ir, dažniausiai, skausmingą mirtį.

Slaptųjų medicininių apžiūros protokolų po jo apžiūros išvados buvo jau publikuotos – ten silpnų nervų žmonėms geriau neskaityti. Aš tik nesutikčiau dėl jo egzekucijos 1957 metų lapkričio 29 dieną interpretavimo, kad, neva, tai buvo žiaurus būdas jį nušauti KGB rūsiuose, nes po šūvio į veidą dar kurį laiką tęsėsi agonija.

Agonija jam tęsėsi visą laiką, kol jis buvo tuose rūsiuose sadistiškai žalojamas ir palaipsniui žudomas.

Gal netgi dvasinė agonija iki jo sučiupimo, kada LLKS jau brutaliai sovietų užgniaužtas, o tautiečiai prisitaikė gyventi prie naujojo režimo, buvo, ko gero, didesnė už tą fizinę, kuri laukė “tardyme“ (nes ką ten jau tardyti?). Nors ir ne visi susitaikė – antraip, iš kur rastis Helsinkio grupei, Romo Kalantos aktui, Kauno studentų demonstracijoms, Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoms, Lietuvos Laisvės Lygai bei galop ir Persitvarkymo Sąjūdžiui (kuriam šiemet kaip tik 30 metų, ir kaip tik po tiek metų aš grįžau grąžinti skolos mokyklai, kurią irgi prieš 30 metų baigiau).

Aš kažkodėl manau, kad išdurti dešinę akį (ja suvedamas taikiklyje bei kryptuke ginklo vamzdis su priešu) bei netgi “sunaikinti vyriškumą“ brutaliu ir labai barbarišku būdu pagal nevakarietiškas karo ir baudėjų okupantų tradicijas, nukreipiant į lytinius organus – simboliški keršto veiksmai, kuriuos sau leido sovietiniai budeliai (tardytojais juos vadinti gali tik iškrypusi sovietinė sistema). Aš tikiuosi, kad jų pavardes mes sužinosime, ir dar geriau būtų jiems, kad tie šunsnukiai jau išties būtų pastipę. Ir pastipę kamuojami nuolatinių košmarų po to, ką padarė.

Aš esu įsitikinęs, kad jam į veidą iššovė tik todėl, jog jis drąsiai atsisuko pažvelgti paskutinį paniekinamą kartą į savo kankintojus, nesileidęs būti nušaunamas pasalūniškai iš užpakalio į pakaušį.

Net labiausiai iškrypusiam budeliui nervai nelaiko, kada auka prieš mirtį žiūri į akis, todėl paprastai arba jos užrišamos, arba uždedamas maišas ant galvos, arba žudoma iš užpakalio. Ne šįkart. Galiu tik nuspėti, kiek tame mirksnyje spaudžiant nuleistuką ir dužikliui kertant į šovinio kapsulę susiliejo abipusės neapykantos, paniekos ir, Vanago atveju, dar ir beviltiškos drąsos?

Nesu tikras, kad LLKS vado palaikams bus geriau tame pačiame valstybiniame panteone su okupacinės kompartijos pirmuoju sekretoriumi ir sovietų kolaborantu AMB. Man išvis nesuprantamas šitas visuotinis įsivyravęs visuomenės abejingumo pasekoje įvykęs kolaborantų legitimizavimas – ar šio “pirmojo atkurtos Lietuvos prezidento“ (tarsi valstybė neturėjo vadovo iki 1993 metų), ar dabartinės ir jo buvusios protežė iš partškolos.

Vilniaus meras Remigijus Šimašius, ko nepadarė jokie labiau patriotiškai angažuoti merai iki jo, pagaliau nukėlė balvonus nuo Žaliojo tilto. Buvo iki tol dar ir nušalintas, irgi taip juk “tautos išrinktas“ kaip ir AMB, dar vienas “prezidentas“, Konstitucinio Teismo sprendimu pripažintas sulaužęs priesaiką. Priesaiką, kurios vis tik nesulaužė Vanagas ar jo vyrai, ir jo parašas yra 1949 metų vasario 16 dienos Akte, bent jau formaliai Seimo įrašytame į Lietuvos teisyną kaip galiojančio (!) įstatymo, apibrėžiančio kolaborantų statusą ir Lietuvos valstybę okupaciniu laikotarpiu.

Tačiau vis dar Seimo užsienio reikalų komitetui dar ir dabar vadovauja dar vienas kolaborantas, nušalintojo apdovanotas kaip “didvyris“, turintis ne tik Vyčio Kryžių kaip ir Adolfas Ramanauskas, kas paprastai suteikiama tik kariškiams karo metu ir, dažniausiai, po mirties, bet netgi kaip ir pirmasis atkurtos Lietuvos šalies vadovas, vedęs į Nepriklausomybę – Vytauto Didžiojo ordiną, tarsi šis būtų iš pradžių kovojęs prieš sovietus, o po to atkūrinėjęs jau ir valstybę. Nei Adolfas Ramanauskas, nei čia paminėtas Vytautas Landsbergis neturi abiejų ordinų (nors, pripažinkime, turi laipsniu kiek aukštesnius, kas esmės juk nekeičia).

Aš jau rašiau – šiuos du, suteiktus nušalinto “prezidento“, vis tik turi mano “grupiokas“, kurio akyse aš nemačiau per visus magistro studijų dvejus metus, kai jis net neturėjo jokio bakalauro ar jo lygį atitinkančio išsilavinimo, kad į ją būtų priimtas. Tačiau ir Vilniaus Universitetui tai nekenkia – nomenklatūrai, kad ir kokioje formoje ji būtų išlikusi ir mutavusi, šis “ryšis“ gal netgi naudingas. Netrukdo šis bendradarbiavimas su diplomą bei šiuo minėtus du ordinus pasisavinusiu “kombinatoriumi“ ir su juo dirbantiems Seime viename komitete. Ko gero, gal netgi tai yra abipusiai naudingas bendradarbiaviams. Antraip, o tai ko?

O ko mes laukiame?

Gal galima vis tik kažką pagaliau padaryti iki Adolfo Ramanausko mirties metinių dar šiemet, kaip padarėme su balvonais?

Taip, aš jau pernai rašiau apie Gediminą Kirkilą čia.

Ir nepasakokite, kaip šis kailis “persitvarkė“, nors su Persitvarkymo Sąjūdžio neturėjo nieko bendro, o ir jo gėlės “išvaduotojui“ majorui Trojanovui, nusitėškusiam su Lietuvos oro erdvę pažeidusiu Su-27, nevirto kažkokiomis panašiomis gėlėmis jau šį savaitgalį (o gal nusliūkino į Antakalnio kapines, ir aš klystu?). Nors juk galėjo ir vėl prisitaikyti vardan konjuktūros kaip jau yra įpratęs. Matyt, net nebemato reikalo. Mums pritariant.

Mes, įtariu, irgi nematome jokio reikalo nuo tokių šunsnukių apsivalyti (ar bent jau išlaisvinti juos nuo nepelnytų ir pasisavintų iš mūsų visų valstybinių regalijų!), nors kad ir kiek turėsime žuvusių didvyrių laidotuvių.

Brigados generolo Adolfo “Vanago“ Ramanausko karstas ant lafeto – tolyn prospektu yra KGB rūsiai, kur jis buvo kankintas ir nužudytas (Gretos Skaraitienės foto iš zmones.lt)

Mokytojas iš praeities, persivadinęs partizanu Vanagu, mums davė pamoką, kurios dar neišmokome, ir egzaminams, jei tokie bus, galime likti taip ir nepasirengę.

Aš šįryt ir vėl pradėsiu savo mokiniams anglų kalbos pamokas, ir vėl bandysiu jiems suteikti drąsos bei atverti kelius į platesnį pasaulį ir geresnį gyvenimą ateityje, o širdies kamputyje, prisipažįstu, vis tiek krebždės tas sąžinei vis nurimti neleidžiantis jausmas, kad tikrai dar ne viską padariau, ir netgi šiuo klausimu dar ne viską padariau.

Ir aš pats neturiu pasiteisinimo, kodėl dar nepadariau.


Ačiū, kad paremiate tinklaraštį per paypal čia!

Reklama