Jūs jau man atleiskite, kad taip dažnai ir šiam tinklaraščiui būdingų temų nepublikuoju – vis tik mokytojo darbas bent jau šiuo metu atima daugiausiai laiko ir išnaudoja daugiausiai smegenų veiklos. Pirma dalis neskaičiusiems – čia.

Todėl ir negaliu kol kas startuoti su tuo planuojamu Youtube projektu – nebent rasčiau partnerį, kuris apsiimtų vystyti techninę dalį, o aš užpildyčiau turiniu (tiesa, turėjau tokį internetinį projektą kuriant portalą su diskusijų forumu, tai sėkmingai nuo manęs pavogė, pakeliui nepasivarginę apdergti, todėl dabar esu kiek atsargesnis su tokiu galimu sprendimo būdu). Kita vertus, pirmoji projekto dalis gi įgyvendinta – aš jau esu Lietuvoje, ir gal tai netgi leis pasirengti geriau, nors matau randantis konkurentų su panašiomis idėjomis (dėl suprantamų priežasčių jų ir nevardinsiu), tačiau aš matau ir tai, ką darysiu kitaip.

O tamkart – jums šiek tiek dar iš mano dabartinės avantiūros, kai kitai savaitei įdėsiu kažką arčiau verslo, ekonomikos arba politikos (iš esmės, tai temų netrūksta – trūksta laiko prisėsti ir parašyti). Publikavau savo FB paskyroje, tad kas ten neseka, tas skaito čia (galop, ir archyvuose čia lengviau būna surasti, nei toje tuštybės mugėje). 

Ačiū, kad paremiate tinklaraštį per paypal čia!

O skaityti Mokytojo Dienoraštį™ galite įvairiems mano blėnims skirtame tinklaraštyje pagal šią nuorodą.

* * *

Baigėsi dar viena darbo mokykloje savaitė, ir aš dabar galvoju, kaip ji praėjo. Nes dabar – kaip tik 7 iš 37, tai ir praėjo gražus skaičius, ir liko kaip ir lyginis “jubiliejinis“. Tai graži proga suvesti galus su sąžine, kunigu ir ponu dievu.

Vis dar veža. Tai yra gerai. Na, bent jau man.

Mokiniams, kai gauna jau pažymius, ir dvejetą dar reikia užsidirbti (tiesą sakant, ir vienetą reikia, bet čia šiaip apie “rašykite 2, ir man užteks“, aha), tai gal ne kažką…

Bet labai daug dešimtukų ir devintukų, jei klausiate – nes visada yra užduotys, kurios pagerina vidurkį, kuomet gal nesiseka kažkas kitko. Tos pažymius atkoreguojančios užduotys paprastai yra kūrybinės (bet tada nereikia versti vaikų net mokytis, nes patys viską susiranda – ir ką išmoks, tas jau jų, ir liks jų, žinau).

Negerai, kad ne viskas buvo man gerai kaip mokytojui (teko keletą reiverių pasiųsti pabendrauti su socialine pedagoge, kad netrukdytų kitiems mokytis pamokoje), bet čia dar ir darkart įsitikinu, kad pedagogikos dera mokytis ir praktikuotis, ir jei tokie avantiūristai kaip aš ateina padirbėti mokytojais, tai nereiškia, kad jiems ir be to viskas gerai seksis. Anaiptol!

Tik tai ne priežastis pasiduoti iš anksto, jei svarstėte, o po to suabejojote, ar susitvarkysite. Kelią nueina einantis. Tik nemanykite, kad jūra bus iki kelių (ačiūdie, apie tokius savo neatrastus pedagogo talentus taip nemaniau, tai nepuoliau į neviltį, aimanas ir dantų griežimą)

Dar keliskart teko mokiniams aiškinti laikas=pinigai™ prasmę. Manau, po truputį suvokia, kad mokslas nėra prievolė (net jei yra privalomas pagal įstatymą), bet išties privilegija, ir pamokos laiką dera išnaudoti maksimaliai naudingai (ar pelningai sau), o ne švaistyti papliurpimams, arba atmestinai daryti (ar išvis nedaryti) namų darbų ar nepaisyti, kada pamokos pradžioje tie namų darbai tikrinami, tikslinami ir aptariami, kas ir kodėl juose taip, o ne kitaip (va kad ir šiandien paišiau ant lentos a coach, kad suprastų, kodėl on a coach, o ne in a coach/in a bus).

Išmoks to jau dabar – eis gyvenime kaip tankai ir be palauk, nes tai remiasi ne tik į darbo etiką (samdyti darbuotojai), bet ir gebėjimą karpyti laiką (verslininkai).

O va savaitgaliui 5, 6, 7 ir 9 klasės jau gavo po kūrybinį darbą parašyti – bandau kitokį požiūrį, kaip mokytis temos žodžių nenuobodžiai, o ne kai mokytojas padiktuoja, jie iškala prieš testą, tada gauna už tiek, kiek pamena, o po to ir pamiršta.

“Kaip tai visus žodžius atmintinai išmokti?“ – o kaip taip kitaip? Išmokti ir mokėti panaudoti. Visam gyvenimui. Nes naudosi. Nes mokėsi.

Ir aš tikiu jų sėkme – ir jie tikrai darbus atliks taip, kad vėl pranoks save (jau ne pirmas kartas). Nes jie tą tikrai gali. Tik dar niekas nedavė pabandyti ir tuo įsitikinti – visa ta mūsų švietimo sistema labai jau globėjiška ir iš anksto nuvertinanti vaikų potencialą ir galimybes. Jie tikrai gali daugiau, tik mes arba juos saugome nuo to galėjimo, arba tiesiog išmuštruojame negalėti, ir kai jiems pasiseka (sic!) prie to sistemos noro ir siekio prisitaikyti bei išmokti sabotuoti savo ateitį – dingsta viltis ir Lietuvai.

Tai ir kita savaitė, manau, bus gera. Arba netgi geresnė.

Ir optimistas manyje dabar kaaaaaip spyrė tam vidiniam cinikui!…

* * *

Beje, nerandu paragauti kartvelių (gruzinų) gintarinio/oranžinio vyno (amber wine – baltas vynas, fermentuotas ant vynuogių odelių ir kauliukų, todėl įgijęs tamsesnę gintarinę spalvą), o šis po truputį jau tampa posh tarp snobų ne tik Londone. Gal lietuviai išvis neimportuoja?

Nes dabar kuprinėje tik 2016-tų metų raudonas bordeaux ir dar 27-to mišinio (iš trijų single malt) škotiškas viskis Monkey Shoulder (su šituo išvis atskira istorija, susijusi su pedagogika).

Ir kokie jūsų planai savaitgaliui? Ne apie lakimą klausiu, aišku (nors kūrybinio darbo gal irgi neatliksite).

* * *

P.S. ai, Romo reportažą apie mane skaitė Delfyje, bet autografų neprašė, o tik buvo kas padėkojo, kad Matuizas išgarsinau. Bet ne man juk garsinti jas reiks – jiems, kurie šią mokyklą baigs, tiesa?

Iliustracijai – šiaip rytinė foto, nors tikrovėje buvo gražiau:

Ačiū, kad paremiate tinklaraštį per paypal čia!