Šiandien yra ne tik rusų imperialisto rašytojo Fiodoro Dostojevskio, amerikiečių humanisto rašytojo Kurt Vonnegut bei aktoriaus ir prodiuserio Leonardo DiCaprio gimtadieniai (iš šios trijulės, tik pastarasis švenčia – kaip ir aš nuosava proga), bet ir Lenkijos Nepriklausomybės bei Pirmojo Pasaulinio karo pabaigos šimtmetis.

O jau kitąmet latviai švęs dar ir Lačplėšio (lat. Lokiadraskio) dieną, kuri taip pat susijusi su šia data – irgi bus jiems tuomet šimtmetis, kuomet jie sumušė, estų padedami, rusų generolo Pavel Bermondt-Avalov, buvusio ir lietuvių Nepriklausomybės kovose priešu, kariuomenę, apgindami savo sostinę Rygą ir savo Nepriklausomybę, ir jūs galėjote matyti jų kino istorijoje iki šiol brangiausiai kainavusį filmą “Rigas Sargi“, kuriame to meto latvių prezidentą vaidino mūsų aktorius Kęstutis Jakštas.

Pirmasis Pasaulinis karas formaliai baigėsi 1918 metų 11 mėnesio 11 dieną 11 valandą, nors realiai gebėjimai į karą stojusių valstybių bei imperijų užsibaigė gerokai iki tol, kaip ir karo veiksmai Pietų fronte su italais, rumunais, serbais ir bulgarais: gi Vakarų ir Rytų frontuose trys imperatoriai atsisakė sostų (austrų-vengrų Karolis I, vokiečių Vilius II ir šio pusbrolis rusų Mikalojus II), žlugo keturios imperijos iš penkių – prie šių pridėkite osmanus (dabartinę Turkiją), o ir britų imperija pagaliau irgi užsibaigs Antrojo Pasaulinio karo išdavoje).

Tačiau netgi ir nugalėtojai kas išėjo anksčiau iš karo, kaip minėjau, o kai kas neteko netgi savo teritorijų (laimėjęs prieš pusbrolį vokietį anglų karalius, vokišką dinastiją pervadinęs dabartiniais Vindzorais, Jurgis V prarado pavaldiniais airius, kurie sukūrė pagaliau Airijos Respubliką, o šiam liko tik nepilnas Ulsteris – šiaurinė dalis, tapusi Šiaurine Airija dabartinėje Jungtinėje Karalystėje), kas po karo turėjo didelių ekonominių ir politinių problemų (ar laimėję prancūzai, ar pralaimėję vokiečiai), vedusių, deja, į ekonomines ir finansų krizes, fašizmo, nacionalizmo, socializmo, komunizmo ir nacionalsocializmo gimimą, nuolaidžiavimus diktatūrų karinei agresijai (britų ir amerikiečių nenorą užkirsti kelią agresoriams, nuolaidžiavimus, prisidengiant taika, ir pataikavimus vardan Realpolitik – kaip ir dabar nepasimokyta, panašu) bei to išdavoje jau kilusį Antrąjį Pasaulinį karą (kuris prasidėjo per mano vardadienį – go figure, kaip čia taip gaunasi mano atveju su tais abiem karais dabar).

Rusijoje, iš kurios ir mes išsivadavome, tam laikui pasikeitė jau trečias režimas: po caro sosto atsisakymo 1917 metais vasarį atėjo demokratai, sudarę Aleksandro Kerenskio vadovaujamą Laikinąją Vyriausybę, kuriuos lapkričio 7 dieną (kaip jiems stačiatikiškai atsilikusiems amžinai – tai tik spalio gale pagal julionišką kalendorių) nuvertė Leono Trockio vadovauti per pučą komunistai bolševikai, vėliau jau savo vado Vladimiro Lenino manipuliacijų dėka tą perversmą pervadinę Didžiąja Spalio Revoliucija.

Ir kurios datą dabartinei Rusijai švęsti jau nebėra comme il faut, tai jie švenčia Nacionalinės Vienybės dieną 4 dienomis anksčiau, minėdami, kaip 1612 metais Riurikų dinastijos kniaziaus Dmitrijaus Požarskio (sounds Polish, too, doesn’t it?) ir Žemutiniojo Naugardo pirklio Kuzmos Minino kariuomenė pagaliau privertė pasiduoti Moskoviją dvejus metus valdžiusią lenkų ir lietuvių įgulą Kremliuje, nesulaukusią laiku mūsų bemaž geriausio karvedžio istorijoje didžiojo etmono Jono Karoliaus Katkevičiaus, iki tol sumušusio švedus sausumoje tiek prie Kirkholmo (Salaspils 1605 metais), tiek ir jūroje (!) prie Salismiundės (Salis 1609 metais), pastiprinimo (oi tie rusiški keliai…), ko pasekoje ir turime dabar va agresyvų bei buką Mordorą, o ne vakarietišką mūsų Abiejų Tautų Respublikos kultūros ir civilizacijos terpėje susiformavusią ES valstybę, panašaus dydžio su Lietuva bei Lenkija (deja, istorija neturi tariamosios nuosakos, o išties anuomet buvome dar ir didesni gerokai už totorių suteikta frančyze, taip vadinamu jarlyku, valdomus vasalus moskovitus, ėmusius palaipsniui jėga prisijunginėti tautiečius tveriečius, pskoviečius, naugardiečius, kol atėjo iki mūsiškių kijeviečių, smolenskiečių, voluiniečių ir t.t.).

Per Pirmąjį Pasaulinį karą, prasidėjusį po taikos ir ekonominės gerovės kilimo laikotarpio, dėl ko turėjusį, kaip tuomet kalbėta, užbaigti pagaliau visus karus pasaulyje visiems laikams, tačiau pasekoje tik privedusį prie revanšistinio Antrojo Pasaulinio, vien karo veiksmuose žuvo virš 9 milijonų kariškių bei virš 7 milijonų taikių gyventojų. Dar po karo pasekoje nepriklausomybių karuose, pilietiniuose karuose, tautiniuose genociduose, dėl bado bei ispaniško gripo ir panašių epideminių ligų mirė, skaičiuojama, nuo 50 iki 100 milijonų žmonių visame pasaulyje.

Tai ir šis šimtmetis yra atmintinas istorijoje pramaišiui tiek su džiaugsmingais įvykiais, kaip mums ir kaimynams, tiek ir pamenant tą nežmonišką kainą, kiek tai išties kainavo kraujo, ir kaip dėl to pasikeitė homo sapiens mąstymas, kiek ištobulėjo vakariečio gebėjimai žudyti panašius į save ir kaip pakito galimybės ir norai spręsti konfliktus tarp valstybių.

Kita vertus, kaip didžiausia suirutė ir barbarų karai Romos imperijos vietoje sukūrė Europą ir panaikino vergovinę ekonominę sistemą, o jau viduramžiais tokios suirutės, karai ir marai pagimdė Renesansą, taip ir Pirmasis Pasaulinis karas davė didelį postūmį technologijų ir kultūros vystymuisi mūsų europietiškai ir bendrai vakarietiškai civilizacijai. Tarpukaris išvis buvo gana įdomus savo įvykiais ir žavus kūrybiniais pasireiškimais, ir ne tik Lietuvoje, aišku – be 1918 metų išdavos jie iki tol buvusiose imperijose net nebūtų įvykę ar išvis pavykę.

Suprantu, kad nusibodau čia savo šituo sutrumpintu istorijos išdėstymu pagal mano subjektyvų šių įvykių matymą, juolab, kad Lietuva formaliai savo Nepriklausomybę paskelbė dar vasario 16 dieną, ir iki lapkričio 11 dienos suspėjo prisikviesti karūnavimui šimtą dienų taip ir likusį po kaizerio Viliaus II atstatydinimo nekarūnuotu Lietuvos karaliumi Mindaugu II pabuvusį vokiečių Uracho kunigaikštį Vilių, 2-ąjį Uracho hercogą bei Viurtembergo grafą.

Tai mums tas pasibaigęs Pirmasis Pasaulinis karas tik suteikė progą sugrįžti prie faktinio respublikos, o ne konstitucinės monarchijos, paskelbimo metų pradžioje, ir daugiau rūpesčių jau po to kėlė Švenčionių žemaičio iš Pautenas socdemų imperialisto maršalo Juozo Pilsudskio ambicija prisijungti motinos gimtąją Vilniją prie jo atkurtos Lenkijos, ir išvis jei ne atkurti pasekoje Abiejų Tautų Respubliką “nuo jūros lig jūros“, tai bent jau sukurti lenkišką konfederaciją iš Lenkijos, Silezijos bei Tiešino (konfliktas su čekais), Mozūrų (atsigriebė po Antrojo Pasaulinio karo), Lietuvos (taip vadinama Vidurio Lietuva), Inflantų (dab. Latvijos su užmačiomis į pietinę Estiją), Vakarų Baltarusijos (taip vadinama Rytų Lietuva) ir Vakarų Ukrainos (Galicija ir pan.) – sutrukdė jam tie prakeikti dar mūsų abiejų tautų poeto Adomo Mickevičiaus įamžinti užsispyrėliai nepriklausomybininkai lietuviai.

Juozas nuo Pilsūdos su savo žirge Kaštone – būtų Vytis, bet kad va tik jo širdis Rasų kapinėse, o kūnas Vavelyje ir visi nuopelnai Lenkijoje (foto iš vikės)

Todėl natūralu, kad mums šis šimtmetis taip ir praeis nepastebėtas valstybiniu bei visuomeniniu ir kultūriniu lygiu, tačiau, rupūžės, jūs bent jau nepamirškite pasveikinti dabar savo kaimynų lenkų jų valstybės šimtmečio proga!

Wiwat!

Na, ir man, aišku, valio! – nors ir ne jubiliejus dar.

Bet dėkoju už sveikinimus iškart čia, nes FB nuokrušėlės po kremlinų masinių fiktyvių skundų mane blokavę jau mėnesiui iki lapkričio 30 dienos 16:30.


Sveikinimus ir linkėjimus piniginėmis perlaidomis priimu per paypal čia – ačiū!