I’ve done my sentence but committed no crime.

– britų roko grupės Queen daina We Are the Champions

* * *

Pirmoji įžangininė dalis yra čia,

antroji dalis yra čia,

o dabar baigiamoji:

* * *

  • 3. Apie švietimą ir išsilavinimą

Aš prieš 30 metų baigiau vidurinę mokyklą – paskutiniais metais mane kaip “buržuazinį nacionalistą“ išmetė viena išverstakūrė mokytoja iš savo istorijos pamokų, o baigiamasis istorijos egzaminas buvo tuomet privalomas, tačiau jį galop, mano laimei (nors istoriją aš mokėjau gerai!), pakeitė tik formaliu pokalbiu (tad aš vidurinio mokslo atestatą gavau, nuraminu), nes vadovėliai dėl Glastnost paseno tiesiog per vienerius metus.

Bet ta švietimo reforma nuo to laiko, jau ir pasikeitus santvarkoms, yra permanentinė – kasmet vykstanti, niekuomet nesibaigianti, su kiekvienu nauju švietimo ministru įgaunanti naujas haliuciogenines vizijas ir kliedesių persunktas misijas (naujas trendas, po suomiškos išvykos už ES pinigus, girdėjau, jau bus: o davaj darom pagal naujazelandiečius dabar! – matyt, kažkas iš šulų ten lankėsi avių lankose suskaičiuoti).

Gana save apgaudinėti: Švietimo ministeriją dera išvis uždaryti, nes jiems mokyklos tik trukdo, ir jei pastarųjų neliktų iš viso, tai ministerija puikiai funkcionuotų be to administruojamo balasto.

Kaip ir patys mokytojai labai apsidžiaugtų, jei tos ministerijos išvis neliktų. Viskas būtų sprendžiama vis tiek savivaldos lygiu, o finansavimui pakaktų iždo lėšų paskirstymo departamento prie Finansų ministerijos, pervedant asignavimus savivaldoms pagal suderintus biudžetus (šiaip ir kultūrai derėtų tą patį padaryti, padarant administracinį skyrių prie Finansų arba Ūkio ministerijos, ir tiek).

Ir patys šalies universitetai nuspręstų bei kartu sutartų, kokius jiems patiems (!) reikalavimus dera Nacionaliniam Egzaminų Centrui pateikti ir atitikti, kad tie visuotiniai baigiamieji egzaminai irgi realiai atitiktų jiems reikalingus studentų atrankos ir priėmimo kriterijus.

Deja, visas lietuviškas švietimas yra ne apie vaikus. Ir ne apie išsilavinimą.

Lietuviškas švietimas – tik apie darbo vietų išsaugojimą (kas yra politika ir rinkėjų papirkinėjimas) ir BVP pylavojimą (kas yra vis didėjančios korupcijos pagrindas), kuris, tenkantis švietimui Lietuvoje, išties juk yra vienas didesnių ES: tiek ta jo dalis nuo BVP, tiek ir tos dalies pylavojimas, aišku.

Ir tas dirbtinai ištęstas pradinio ir vidurinio mokslo terminas yra vienas iš tokių akis badančių požymių: mano dukrai jau vasarą suėjo 18 metų, šį mėnesį ji gavo vairuotojo pažymėjimą, o dar šiuos mokslo metus iki kitų metų liepos (kone savo devynioliktojo gimtadienio!) mokysis vidurinėje mokykloje (pervadintoje į gimnaziją), nors į pirmą klasę ėjo teturėdama tik šešerius metus – ar jums atrodo normalu pilnamečius visuotinai daryti infantilais ir laikyti mokyklos suole?

Jos bendraamžiai JAV būna baigę vidurines mokyklas, praėję karinį apmokymą ir šaudo blogiukus kokiame Irake ar Afganistane vardan tos™ (tik Amerikos ir demokratijos, aišku, o ne Lietuvos). Per savo devynioliktąjį gimtadienį aš irgi pro kuopos langus mačiau Ostankino bokštą, o prieš tai dar ir kariniu kamazistu spėjau pasimokyti Kapsuko DOSAAF (kuris ruošė vairuotojus Afganistano karui, tarp kitko).

Kiek šitai užsitęsusiai nesąmonei reikia papildomo finansavimo ir papildomų etatų? Iš jūsų, mieli mano kolegos mokesčių mokėtojai, kišenės gi! Vardan kieno užgaidų? Dėka tų trijų (!) ir vienintelių realiai funkcionuojačių pedagogų profsąjungų?

Tai gal vienądien dera užbaigti šią agoniją, ir likusiems pedagogams nustoti mėtyti grašius, bet mokėti europinius padorius atlyginimus – va ir bus jums atkurtas prestižas (ir tokių avantiūristų kaip aš niekas nepriiminės į švietimą), ir tų lėšų dar ir atliks, nes demografinis trendas rodo sausrą, o ne potvynį iš vaikų, užplūstančių mokyklas.

Beje, Karalienės Mortos mokykla palaipsniui susitvarkys dokumentus ir taps taip pat dar ir gimnazija – tai dėl dr Austėjos Landsbergienės (ar viso menamo Landsbergių klano – sic!), žinokite, tas paikai ištęstas mokymo terminas nėra tik padidėję jos verslo sąnaudos, nes tai yra dirbtinai (!) valstybės sukurtas poreikis jos teikiamoms paslaugoms rinkoje.

Todėl klientų jai tikrai nepritruks (jei nežinojote, jos mokykla nuosekliai plečiasi), ir glušiai švietimo politikoje tik taip generuos jai papildomą pajamų srautą ir dar netgi didesnes sąnaudas iždui (nes taikoma juk visam švietimui bendrai) – ar bus tie krepšeliai iš tokių mokyklų atimti, kaip siūlo profesorius Romas Lazutka, ar krepšeliai liks, nediskriminuojant vaikų pagal tėvų turto cenzą.

Taip bus – visų tų liumpenų ir mobsteriško bei isteriško egalitizmo advokatų pykčiui. Norisi kaip geriau, o gaunasi kaip visada, ir todėl nuo durnumo vaistų nėra (mokykloje mokytis savo laiku geriau reikėjo, aha).

Nes jei švietimas būtų orientuotas į vaikus ir jų išsilavinimą, o ne dirbtinai palaikomas bei kuriamas darbo vietas, valstybės finansų srautų nukreipimus savanaudiškais tikslais ir kapitalinius asignavimus nereikalingai infrastruktūrai (kuomet, tarkime, renuovuojami pastatai, po ko mokyklos, bibliotekos, darželiai ar vaikų sanatorijos ir internatai uždaromi – tik jau ES fondų ir LR biudžeto lėšos būna įsisavintos ir nusavintos), tai nereikėtų nei tokios išvešėjusios korepetitorių rinkos, nei privačių mokyklų dygimo iš tos desperacijos, kad per 30 metų jau kelios kartos vaikų, kurių jau ir vaikai, ir tuoj šių vaikai, bet jau praėjo pro reformomis niekaip nepribaigiamo vidurinio mokslo sistemą, tačiau visuotinis lietuvių išsilavinimas nuosekliai tik prastėja (pagal tyrimus, vidutinis lietuvių IQ yra tik 90 – t.y. žemiau už bazinį 100), ir jokios sukliedėtos vizijos dabartiniams tėvams vilties artimiausiu ar tolimiausiu metu nesuteikia, kad taip senokai jau įkritus į tą duobę, bus pagaliau nustota bandyti prisikasti iki Australijos kiaurai gaublį (atsiprašau, kasis dabar iki Naujosios Zelandijos, kaip minėjau).

Todėl savo vaiko išsilavinimo klausimą tėvai sprendžia labai demokratišku ir liberaliu požiūriu: valstybė tegul lavina jų vaikų būsimą darbo jėgą sau, o savo vaikais tėvai pasirūpins dabar patys irgi sau. Jeden das seine, kaip sakė mokytojas Jėzus švietimo fariziejams apie pirminyką Cezarį.

Ir jei tą krepšelį iš beprotiškai sumokamų mokesčių (primenu, darbo kaina Lietuvoje yra 73% nuo gryno išmokamo uždarbio) kažkaip pavyksta mokesčių mokėtojams atgauti pagal įstatymą, tai ir ačiū nors už tai, nes prieš dievą ir įstatymą turėtume būti visi lygūs – tai va tiek to egalitarizmo šiam “elitui“.

Nors taip: Karalienės Mortos mokyklos absolventai galėtų irgi gauti vidurinio mokslo baigimo atestatus kartu ir pagal Kembridžo sistemą, kuri ten įdiegta pagrindu, jau gerokai anksčiau, o ne privalomai gaišti dar keletą metų, nes taip sumąstė mūsų mama-valstybė (konkrečiai pavardėmis galima, kurie ten taip?) – tarsi lietuviukai yra glušiukai, lyginant su britų bendraamžiais, nes lėčiau įsisavina tą pačią (!) mokymo programą.

Bet jei norite palaikyti “morkų, mortų, kortų ir kvortų“ biznį rinkoje, tai galite dar ir atestato gavimą iki 23 metų atidėti, kaip siūlė kažkas ten iš krikdemų šulų.

Nors ai, pala pala – čia gi jau iš to paties “partinio klano“, tai gal todėl?

Karalienė Morticia paaiškina, kad ne už gražias akis gyvenime vertinama (iš theodysseyonline.com)

Tik va toks niuansas: jei Suomijoje praeinamas balas yra pusė visų žinių testuose (5 iš 10 pagal mus), tai Karalienės Mortos mokyloje – jau 80 procentų, kas yra 8-tukas pagal mūsų dešimtbalę vertinimo sistemą. Ir testus toje mokykloje vaikai laiko kas savaitę, ir niekas neverkia, kad per sunku ar per griežti reikalavimai. Galop, vairuotojo pažymėjimo egzaminų reikalavimai dar griežtesni, tiesa?

Ir klausimas tuomet, kurie čia labiau padaryti dabar neatsakingais infantilais ir yra lepinami:

  • ar šitie “auginami šiltnamio sąlygomis“, kuriems neišlaikius tos savaitės testų proverbinei mamai teks su vaiku per savaitgalį pamokas ruošti ir dar ruoštis atsiskaitymui šios ir naujos savaitinės medžiagos per testus, o proverbis tėvas gal net nusijuos proverbinį diržą su moralu: “aš tau, bliamba, tuoj nesimokysiu už mano babkes, kurias čia tavo išsilavinimui sukišau, rupūže tu!“;
  • ar vis tik tie “valstybiniai“, kuriems dvejetas, deja, kaip pastebėjau iš savo, kaip mokytojo, praktikos, jau reiškia “atsiskaityta“, ir kuriuos su neigiamais metiniais pažymiais kelia į kitą klasę, ir kurių pašalinti iš mokyklos negalima, nes nu taigi krepšeliai (!), ir kur norintys mokytis vaikai kenčia nuo tokių vaikų patyčių ar psichologinio (kartais – ir fizinio) smurto, nes “juk mokosi tik lochai“, ir va mokytojas yra “mokytas durnius“, bet nieko nesuprantantis apie gyvenimą ar babkes, ir jei, moksliuk, išsišoksi, tai – “ką, čia esi pats protingiausias?!“ (su visomis tik ką paminėtomis pasekmėmis).

Ir valstybiniai pedagogai, tiesą sakant, savo nusivylimą ir apimtą apatišką neveiklumą dažniausiai pridengia menamomis vaikų “teisėmis“ (oi, tarsi, “nieko negalima padaryti su tokiais“!), kad jiems patiems nereikėtų rūpintis tais probleminiais vaikais ar jų agresyviais ir chamiškais tėvais (papasakoti plačiau?), nors svertų ir įstatymų yra daugiau, nei realiai reikia.

Tuomet va gali, tarkime, su kokiais devintokais (kitose mokyklose Project 5 anglų kalbos vadovėlis bus netgi žemesnėse klasėse – mano ketvirtokas sūnus mokosi iš Project 2) nagrinėti Charles Dickens klasikos sutrumpintą (!) apsakymą (realiai – ten yra nedidelis romanas parašytas, bet čia iki pusantro A4 lapo su paveiksliukais sutrumpintas variantas) A Christmas Carol, kurį jie turėjo perskaityti namie (spėkite, kiek tą padarė?), tada išdėstai ant pirštų visą siužetą ir kas yra veikėjai, ir kaip Ebenezer Scrooge tapo bendriniu vardu skrudžu, pereini per klausimus prie teksto vieną po kito, išdėstai kontekstinį (!) suvokimą (kas yra Karalienės Mortos mokyklos mokymo programų esmėje), kur va jums, smalsumui patenkinti, vien tik mano surašytos į pamokos temą pavardės ir metai palyginimui: Charles Dickens 1843, Karl Marx 1848, Charles Darwin 1859, Francis Ford Coppola/Gordon Gekko (“Greed is good!“) 1987, Great Recession ir finansų krizė 2008, Ron Swanson from Park and Recreation (“Capitalism is a God’s way to determine who is smart and who is poor“) 2012.

Po to už kelių pamokų (nes įsiterpė mano surengta išvyka jiems pažiūrėti filmą Bohemian Rhapsody – juk mokėsi ir apie britų muziką, o tai kaip aš nepanagrinėsiu Queen, kurie buvo devintojo dešimtmečio topine grupe?) duodi jiems testą, atrinkęs iš vadovėlio (!) tuos jau nagrinėtų (!) penketą esminių ir lengviausių klausimų, ir dar primeti bonus klausimą kone iš bendrojo išsilavinimo (ar to, ką išklausė mano dėstant pamokoje… jei klausėsi), kame šios istorijos moralas, jei kuriame anų klausimų pamirštų tinkamą atsakymą – ir kiek, spėkite, bent jau pabando į juos išvis atsakyti?

Kolegė lituanistė, iš savo ilgametės praktikos, atsakiusiųjų skaičių savo spėjime padaugino kone triskart, nors tai nesudarė ir pusės klasės.

Einu iššoksiu pro langą – nes trankyti galvos į sieną negaliu, kadangi vasarą mokyklą renovavo, ir bus gaila sugadinto statybininkų darbo. Kita vertus, džiugina, kad viena iš mokinių vilki palaidinę su užrašu iš pasakojimo: Bah! Humbug! – tai gal dar neiššoksiu.

Bet jei palengvinčiau vadovėlį (sic!) ir nekvaršinčiau nei sau, nei mokiniams (čia viena geriausių klasių, tarp kitko!) galvos su visokiais dikensais ir skrudžais, tai tie rezultatai iškart juk pagerėtų, tiesa?

Nemanykite, kad tai yra provincijos problema dėl mokytojų kvalifikacijos – didmiestyje tėvai susimoka tiesiog už korepetitorius (provincijoje gali būti daugiau nei pusė vaikų iš socialiai probleminių bei mažiau pasiturinčių šeimų), o dėl didesnių klasių ir aukštesnio pragyvenimo lygio prie tos pačios algos, tai pedagogai turi nebūtinai jau taip ir išties aukštesnę kvalifikaciją (nors gal daugiau popierių apie tai) ir nebūtinai gal didesnę motyvaciją, tik jau tikrai gerokai didesnes klases, kuriose dėmesio vienam vaikui tenka irgi gerokai mažiau. Tad, formaliai žiūrint, provincijoje mokslas turėtų būti kokybiškesnis, ar ne?

Juk taip yra pas mus įprasta visokias ataskaitas pagražinti, tarsi tos sovietinės pripyskos atgijo antram gyvenimui: kasmet “adaptuojant“ tas mokymo programas ir po to stebintis, kodėl IQ lygis gyventojų (ne šiaip mokinių!) tyrimuose vis smunka tik žemiau 100, kai emigruoja juk vieni durneliai, a-nea?

Tačiau jei va atėmus iš visokių landsbergienių privačių mokyklų jų mokiniams tenkančią švietimui dalį, kurią tie mokiniai, suprask, gali gauti tik eidami į “palengvintas“ valstybines mokyklas, kur, skaičiuojant efektyvumo santykį, tai vaiko tik faktiniam vos 20-30 procentų išmokslinimui tektų daug didesnis mokesčių mokėtojų pinigų kiekis vienai galvai (privačiose tėvai susimoka patys, primenu), tai mes ne tik pralenktume minėtus britus su suomiais, tačiau ir turėtume geriausią švietimo sistemą ES pagal mokinių intelektinius bei išsilavinimo pasiekimus, kainuojančią mažiau mokesčių pagal BVP dalį, įdarbinančią daugiau kvalifikuotų pedagogų už gerokai didesnius atlyginimus, ir nebereikėtų nei korepetitorių, nei privačių mokyklų iš viso.

Na, visai kaip su Sodra, panašiai taip – kai tik nukuodinimas visų PIFų įvyks, taip va ir iškart, aha.

Kumbaya, nesikeikiant. Nes aš tiek neišgeriu (vyno taurę kone dvi dienas gėriau – draugė juokėsi, kad namie kaip pas alkoholiką, kur taurė su vynu ištisai stovi; tik tai vis ta pati taurė su tuo pačiu neišgertu kiekiu), o išvis nieko nerūkau ir kvaišinančio kaip nors kitaip nevartoju.

Ką vartoja tą teigiantys tuomet???

Ar čia reiškia, kad jie savo laiku gavo atestatą iš mūsų mokymo sistemos, kuri ruošia glušius be loginio mąstymo (apie kontekstinį suvokimą – tai bijau ir pagalvoti tuomet)? Ar tai reiškia, kad ir toliau mokysime vaikus neišmokydami, nes – ai, sueis ir mažiau nei pusė rezultato (ar mažiau nei trečdalis, po to jau ir ketvirtadalis, penktadalis ir t.t.)?

Nes jei vaikas mokosi, tarkime, anglų kalbą nuo antros klasės, bet po 5-6 metų vis dar nesupranta, kas užrašyta paprastame sakinyje, tai ką jis toje klasėje veikia tuomet? Juolab, kad jau kai prieš tai neišmoko (traukinys prie Vievio, anot dr Aušros Maldeikienės), tai čia yra nebe jo (kažkodėl?) problema, o mokytojo, kuris privalo (sic!) kažkaip toliau mokyti (ką?), net jei toks vaikas nusprendė dar gerokai prieš keletą metų išvis net nebesimokyti (sunkoka lėkti paknopstom paskui nuvažiavusį traukinį), ir tame, kas liūdniausia, tai jis pats nemato jokios problemos.

Nes pasekmių juk jam išvis jokių nėra. Tai kam tuomet švaistyti mokesčių mokėtojų pinigus jo laikymui klasėje, kuomet jis iš nuobodulio ar susikaupusios agresijos tik trukdys kitiems mokytis? Kodėl valstybė (sic!) kankina tuos vaikus priverstiniu tokiu ilgu jų mokymu (suprask, prievartiniu laikymu pagal režiminę tvarką nustatytoje įstaigoje)?

Tai jei svarbu mums išsilavinimo rezultatas (o ne tik valstybės apmokamų darbuotojų išlaikymas toje esamoje dabartinėje sistemoje, kuri mums visiems kainuoja vis brangiau), tai gal išties jau kasmet surenkime egzaminus mokinio realiam žinių lygiui nustatyti ir tuomet pagal rezultatą jau sugrąžinkime jį kartoti, jei reikia, kurso į tą klasę, kurios lygį jis tik atitinka, net jei tai reikš, kad matematikoje jis yra devintokas, lietuvių kalboje šeštokas, o anglų kalboje trečiokas?

Taip ir eis kitąmet jis su trečiokais į anglų, o šeštokais – į lietuvių, ir su “savais“ devintokais – į matematiką, ir liks kartoti antrus (ar trečius) metus tiek, kol kitose klasėse pavys savo baigiamąją klasę pagal savo amžių – ir bus va jums be dirbtinio mokslo trukmės ištęsimo sistema, bet (!) 17-metų (o ne 19-kos!) jis turi arba gauti pilną atestatą, arba tik pažymą, kad mokėsi, ir jo žinios konkrečiuose dalykuose atitinka tik konkretų lygį, ir viduriniojo privalomojo mokslo jis nebaigęs (ir tėvai tegul kompensuoja iždui iššvaistytas lėšas jų vaiko mokymui, nes krepšeliai buvo, ir mokytojai algą gavo, tiesa?).

Ir, dėl dievo meilės, nustokime todėl pliurpti apie kažkokius menamus ir mistinius gabumus (sic!) mokslams ir baikime galop jau pataikauti tėvams, kurie savo vaikams nori blogo, tempdami juos jų išsilavinime tik žemyn (taip, yra ir tokių – bet jie čia neįgalūs perskaityti, nes raidžių per daug ir sakiniai sudurtiniai, tik kad jiems koks pletkinykas už tai “savais žodžiais“ papasakos, aha).

Nes kad ir kiek į šitą esamo švietimo sistemą pinigų nesugrūstum – iš esmės geriau juk nebus.

Tiesiog dideli pinigai sugadins sistemą tik dar labiau, ir tiek – kaip nutiko ir su Lietuvos ekonomika bei ES parama šalies vystymuisi.

* * *

Tai pradėjau apie pinigus ir baigiau apie pinigus, panašu.

Jei problemas būtų galima tik pinigais išspręsti, kaip sako žydų patarlė, tai čia problemos išties ir nėra, nes tai yra tik pinigų trūkumas. Bet cimesas juk ne tame?

Todėl gal metas nustoti kliedėti apie kažkokį kada nors ant švento Nigdės™ nutiksiantį finansavimo švietimui didinimą ar atiminėti iš visokių “buržujų“ vaikų pinigus, nes jie “kalti“ dėl savo tėvų finansinių didesnių galimybių sumokėti už jiems vidurinį mokslą priimtinesnį ir dar gerokai tinkamesnį (nebūtinai kokybiškesnį – ir tokio reiškinio gamtoje bei ekonomikoje nėra, ir šiaip valstybiniame sektoriuje apstu labai gerų specialistų, kurias su laiku daugėjančios privačios mokyklos išgraibys, o ir savo mokykloje ne vieną ir ne du įvardinčiau, įskaitant jau paminėtą kolegę filologę, o jau kad pradinukų mokytojos yra šventosios būtybės, tai čia išvis atskira tema).

Kai ignoruojamos tikrosios priežastys ir sprendžiamos susigalvotos problemos, tai greitai senosios problemos įsisenėja ir tampa dar didesnėmis, ir dar prie jų prisidaroma naujų.

O po to kyla visuomenės, ekspertų ir visokio plauko specialistų bei angažuotų politikų diskusijos, kurios iš esmės yra kaip mano įžangos citatoje: skamba argumentai bei vizijos gražiai, bet vis tiek nesuprantamai kaip prancūzų kalba jos nemokančiam.

Gomezams, kurie yra even a failure in failure, išties tinka.

Kadangi Karalienės Mortos mokykla bendrai bei dr Austėja Landsbergienė konkrečiai man už influencinimą nesumokėjo (nes aš ne iš tos tusofkės™ ir ne iš to beau monde™), tai tą galite padaryti jūs per paypal čia – ačiū jums iš anksto!