Jums leidus, gerbiamieji mano skaitytojai, aš šį įrašą atgalinsiu į tą dieną, kada jam derėtų būti pagal tikrą datą.

Nors valdžia sau irgi šventę pasidarė diena vėliau, nei toji data išties nutiko prieš 100 metų.

* * *

Lietuvoje vyrai skirstomi į dvi Dvidešimt Trečios dienos kategorijas:

  • tie, kurie švenčia vasario 23-čiąją – okupacinės sovietų kariuomenės įkūrimo dieną;
  • ir tie, kurie mini lapkričio 23-čiąją – Lietuvos Respublikos kariuomenės sukūrimo dieną.

Verktiniai™ vyrams nepriskiriami ir yra bobų kategorijoje. Tad ne, vyrų vis tiek lieka tik dvi kategorijos.

Ir nors aš galėčiau minėti abi datas, nes į sovietinę buvau paimtas neatsiklaustas, kur atpyliau dvejus metelius čebatuose, bet man, kaip nesertifikuotam (dukart davus priesaiką, dokumentai pamesti tiek Varėnos SKAT štabe per pučą, tiek ir vėliau Parlamente štabe ir Alytaus rinktinėje) 1991 metų savanoriui nuo rugpjūčio 1 dienos (sekančios po Medininkų žudynių) ir SKAT operatyvinio būrio, iš kurio kilo visos dabartinės bordinės KASP beretės bei YPT, sudaranti SOP Aitvaras pagrindą, nariui, pravarde Yankee, mieliausia yra lapkritinė šventė, ir ne vien todėl, kad aš tą mėnesį gimęs.

Kai bobos verkia dėl juos galinčios sugadinti (sic!) kariuomenės – merginos savanoriškai stoja į Lietuvos gynybą (foto iš apzvalga.eu)

Nes aš ir anoje, kur švenčia vasario 23-čiąją, sakydavau, kad “Lietuvos bajorai rusų armijoje netarnauja (o tik laiką tempia)“.

Beje, nelaikyčiau visų tą datą prisimenančių tik vatnykais (ką net apie sovietinę 16-tąją diviziją ar ankstesnį teritorinį 29-tąjį šaulių korpusą užsiminė pašnekovai studijoje) – išties daug jų neturėjo galimybės prisidėti prie lietuviškos ar tarnauti Lietuvos kariuomenėje (ar įsivaizduokite generolo Povilo Plechavičiaus rinktinę – ten juk irgi ne vokiečiams tarnauti tuomet ėjo, ir, priminsiu, lietuviai, kaip ir lenkai pas save, sužlugdė Waffen-SS legiono formavimą Lietuvoje), o į sovietinę per visą tą “ir tuomet dirbome Lietuvai“ laikotarpį irgi pakliuvo ne savo valia, ir kaip jiems nurašyti visą tą laiką, kurį buvo priversti ten atiduoti be pasirinkimo, ir jei dar tarnavę Afganistane, Angoloje ar kituose karštuose taškuose?

Nuo to, tarkime, mano draugas totorius ir buriuotojas (čia skamba kaip oksimoronas, žinau) Dėdė Romas nebus mažesniu draugu, kad turi ne itin linksmų prisiminimų ir “suvenyrų“ savo kūne iš Angolos brūzgynų.

Ką esame padarę, kad ne savo valia tuos sovietinio “internacionalinio“ karo pragarus praėję mūsų piliečiai nebebūtų stigmatizuojami, ir gautų moralinę bei psichologinę paramą dėl tų pasekmių (PTSD ir pan.)?

Nedaug jų patirties prireikė ir naujai atkurtai Lietuvos kariuomenei, deja, nurašant visą jų turimą patirtį, ir po to kaupiant ją iš naujo misijose, dažnai atrandant dviratį (beje, dabar džiugu, kad mūsų instruktoriai dirba mokydami ukrainiečius karius, o medikai semiasi neįkainojamos fronto sužeidimų gydymo ir reabilitacijos patirties, priimdami šių veteranus).

Ir nors turėjau su drausme sovietiniuose čebatuose problemų, bet ir savo kuopos politrukui pareiškiau, kad man dar su jais kariauti grįžus reiks. Ir į lietuvišką įstojau po dembelio tik todėl, kad daugiau antrieji Medininkai nepasikartotų. Ir į Parlamentą iš Varėnos SKAT kuopos komandiruotas nuėjau todėl, kad kai esi jaunas ir durnas, tai gerai papildyti kitų jaunų ir durnų, bet netarnavusių ir karybos nepramokusių, entuziazmą vis tik įgytomis karybos žiniomis nors ir sovietų kariuomenėje bei iš to įsivaizdavimo, kaip NATO ir JAV gal yra, ir ko mes norime turėti savo lietuviškoje kariuomenėje.

Geri laikai buvo, ir gerai pavyko – mes laimėjom.

Ir aš išėjau kurti kapitalizmo, pasekoje sudalyvaudamas didesnėje Varėnos įmonių privatizacijoje, po to ir įvedant litą, o dar vėliau – ir padedant Lietuvai integruotis į NATO ir Vakarų institucijas, darant “daugiau Amerikos“ Lietuvoje (na, čia gal Dėdė Romas mane iš draugų tuomet turi daugiau pretekstų išmesti).

* * *

Ir vėl peršalau (prakeiktas lietuviškas klimatas – esu atpratęs nuo jo emigracijoje, ir man čia yra atšiauri angliška žiema dabar!), todėl spoksojau Lietuvos kariuomenės šimtmečio paradą ir iškilmes tik per LRT, kai mano kolega iš to paminėto būrio bendravardis išvakarėse pasiklausė, kur ten geriau jam pasistatyti automobilį, o man lengviausia buvo paaiškinti: prie Pirmojo Posto.

Komentarai studijoje, kuriuos suorganizavo Virginijus Savukynas, man patiko, nors ten galėjau kai kur pareplikuoti ar padiskutuoti su studijoje esančiais karininkais. Blogiau buvo dėl transliuojamo vaizdelio lauke.

Oi ne, techniškai LRT savo darbą atliko labai gerai. Nors parade erzino tiesioginės transliacijos režisierius su savo operatorių komanda, nelaiku nutraukdamas tinkamus rakursus arba nepagaudamas to, kas turėtų būti rodoma ilgiau, pilnu arba stambiu planais – ko gero, karinių paradų transliavimo patirties nebuvimas, ir ačiūdie, nes juk nesame totalitarinė valstybė, kur tai įprastas reiškinys ir yra kone tokia profesija.

Mane erzino, kad kariai palikti šlapti ir šalti dėl prastoko protokolinio režisavimo ir organizavimo – čia su ilgesiu prisiminiau KAM protokolo specialistą ir puikų režisierių a.a. mjr. Leibą Ritvą.

Mane erzino tai, kad Lietuva, būdama NATO šalimi, nesugeba sąjungininkams užtikrinti čia pat esamo angliško kalbų ir rikiuotės komandų vertimo, tarsi šie atidirbtų statistais LDK (raktinis žodis: didžioji!), o ne LR jiems broliškai sąjungininkų, ne viršininkų kariuomenei.

Mane erzino vyriausiosios ginkluotųjų pajėgų vadės susireikšminimas, atvykstant į paradą limuzinu iškart prie karių rikiuotės, tarsi Garbės Savanoriui Nr. 1 prof. Vytautui Landsbergiui būtų mažiau metų ir daugiau sveikatos, nei šiai.

Pralinksmino jos dėvimas “prezidentinis pūchovykas“. Kaip įprastai, pjovė ausį nomenklatūrinis tekstas ir partškolinės jo skaitymo intonacijos – ir ačiūdie, kad anglišką santrauką rašė kitas žmogus, nei tas, kuris rašė lietuviškąjį, sudarkytą VLKK naujakalbės ir nomenklatūrinių lietuvių kalbos prievaizdų.

Pralinksmino karo ministeris R. Karoblis, žaviai peršokęs žingsnį, kad prisiderintų prie ponios marširavimo išilgai rikiuotės. Tekste jo nukrypimas į Marijono “Tris milijonus“ atrodė žavus, bet… kiek lėkštokas, mano galva. Vis tik sveikintina, kad jo kalba nebuvo nomenklatūrinė kaip prieš tai kalbėjusios pranešėjos, ir kalboje buvo padėka šalies gynybą užtikrinantiems.

Kariuomenės vadas gen.-ltn. J. Žukas yra iš tos kategorijos vadų, paskui kuriuos mūšyje nesekčiau, ir esu rašęs kodėl. Džiugu, kad panašu, jog jam kalbą rašė ministerio kalbos rašytojas, tačiau, atsiprašau, kai kariuomenės vadas neskiria bataliono nuo divizijos, tai čia epinis snukiadelnis jau gaunasi.

Taip, ačiūdie ir istorikui Gediminui Kulikauskui, kad ponas generolas prisiminė 1919 metų saksų savanorius: 46-tąją diviziją, 1919 metais sausį turėjusią apie 4000, o po to link metų vidurio reorganizuotą į Pietų Lietuvos savanorių brigadą, susidedančią iš 18-to (kovėsi realiai frontuose kartu su lietuviais), 19-to (saugojo Kauną ir buvo rezerviniu, nors daug saksų savanorių iki tol priklausė komunistinei Spartako draugijai ir vis kėsinosi nuversti Lietuvos “buržuazinę“ valdžią) ir 20-to pulkų (Gardinas ir Kėdainiai) bei bataliono Raseiniuose (net pasitikrinau, kad ponas generolas ne iš Raseinių, kad tik batalioną “prisimena“ kaip istorikas pagal diplomą – bet ne, gi kaunietis!), kuris perėjo netgi bermontininkų pusėn (iki liepos galo, reikalaujant Antantei, jau ir likę vokiečių kariai paliko Lietuvą).

Nors čia irgi simboliška, kad būtent iš vokiečių dabar turime šių NATO sausumos pajėgų kontingentą, užtikrinantį šalies gynybą pagal bendrą NATO Lenkijos ir Baltijos šalių gynybos doktriną nuo Rusijos karinės grėsmės. Liūdniau, kad vokiečiai, neskaitant jų vėliavnešio snaiperio, išties mažiausiai NATO yra motyvuoti išvis kariauti, kai palyginu su lenkams “atitekusiais“ amerikiečiais, latviams – kanadiečiais, bei estams – britais.

Nesimboliška tik tai, kad žiūrovui be deramų komentarų taip susidarė įspūdis, jog jau švedai su suomiais tapo NATO nariais, net jei suabejotum dėl ukrainiečių ir kartvelų (gruzinų), irgi dalyvavusių parade. Liūdnoka, kad lenkų tiek nedaug teatvyko – bet tai dabartinė vyriausioji už karybą ir gynybą™ nedraugauja su jais ir pagal konstitucišką užsienio politiką gi (nors dėl tų lėktuvų gedimų šiemet neaplankyti dar ir latvius su estai jų Nepriklausomybių irgi šimtmečių progomis, tai jau pranoksta ir generolo nusišnekėjimus dėl karinių dalinių dydžių).

Gal JAV Pensilvanijos nacionalinei gvardijai ir danams derėjo skirti didesnį dėmesį – be jų neįsivaizduojamas yra Lietuvos kariuomenės anuomet įvykęs pasirengimas integruotis išvis į NATO pajėgas (dabar mes grąžiname skolą ir mokome ukrainiečius, ir gaila, kad apleidome, vėlgi dėl dabartinės mūsų šalies vadovės, kartvelus, kaip jie pasiguodė dar anuomet man lankantis Tbilisyje, Mcchetoje bei Borjomi slėnyje).

Kiek ramiau man ir tėvui, stebėjusiam paradą kartu, pasidarė po technikos demonstravimo. Tas net nudžiugo, kad lietuviai tiek turi jau viskuo apsirūpinę. Žodžiu, tie laikai apie “tris šovinius šauktiniui per tarnybos laiką“, tikiuosi, jau nuėję negrįžtamai į niūrius socdemiškus valdymo laikus, ir studijoje nuskambėjęs palinkėjimas Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriams pasiekė mano sūnaus krikštatėvio, o ne mano “grupioko“ sukčiaus ir melagio Kirkilo ausis.

Gal kiek apmaudu, kad iki šiol (!) neišmoko kariškiai atiduoti pagarbos lietuviškai – bet kai rodė iš tarpukario įklijuotus kadrus, tai ir anuomet generalitetas atidavinėjo kas kurioje karo akademijoje mokęsis.

Nieko naujo po ta saule, tamsumus prašalinanti vis turinčia, ir vis kaip himne nepriprašoma. Suprask, Lietuvos kariuomenė nėra paradinė (kaip ir nemačiau paradinių uniformų, išskyrus užsienio valstybių karo atašė bei švedų gvardijos dragūnus), o mūšio lauke pagarba neatiduodama, tai niekas ir nesivargina ją statutu pagaliau susitvarkyti.

* * *

Kiek liūdniau man buvo tik dėl vėliavų: na, suprantu, kad protokolo tarnyba nusprendė suvienodinti šių išmatavimus dėl grožio, bet, atsiprašau, šiaip jau sausumos pajėgų karo vėliava yra paprastai 1:1 išmatavimų, valstybinė kaip ir kitos – 2:3, o laivyno – 1:2.

Ir jei jau turime keturias kariuomenės rūšis, tai kodėl greta sausumos pajėgų, KOP ir KJP aš nemačiau SOP – specialiųjų operacijų pajėgų vėliavos? Pabandytų kokioje JAV “pamiršti“ marėnų (angl. marines – ne jūrų pėstininkai, glušiai jūs rusifikuoti!) bei pakrančių apsaugos vėliavas greta US Army, US Air Force ir US Navy. Būtų ne semper fi (US Marine Corps obalsis), bet simply f*cked up visi kas kruta už šitą fakapą.

Nors jūs tuomet man pasakytumėte, kad užsimanysite tuomet dar ir KASP bei Šaulių Sąjungos vėliavų. Ir gal išties jų reikėtų?

Kita vertus, o tai kur tarpukario Lietuvos KJP vėliava?

Primenu, ji ne tik yra paskutinė neatitekusi priešui karinio dalinio vėliava, bet dabar surasta (galiu pasigirti?) ir eksponuojama Lietuvos Jūrų muziejuje Kopgalio tvirtovėje. Negi buvo sunku įkomponuoti ją kaip nors į visą vaizdą? Nors apie karo laivyną, mačiau, ten išvis suvokimo nebuvo surasta, tai net netęsiu savo bumbėjimo (ir išvis – grąžinkite buriuotojams ir jūrų skautams iš jų nukniauktą vėliavą, KJPininkai!).

Bet gana čia man išvis bumbėti.

Vis tik data minėtina, diena įsimintina, ir sveikinu visus Lietuvos karius bei dėkoju prisidedantiems prie krašto apsaugos stiprinimo!

Ne Lietuvos kariuomenės kaltė, kad dėl 1918 metų elito ir jo lyderio premjero Augustino Voldemaro kvailybės (įsivaizduokite, jei lietuviai ir po 1990 metų Kovo 11 sugalvoję būtų, kad kariuomenę gal ai, susikursime kokiais 1993 metais, jai jau sovietų kareiviai išeis – tai nei tie išėję būtų, nei išvis 1991 metų Lietuvos valstybė nebūtų išgyvenusi), o 1940-tais dėl tos tarpukario nomenklatūros perpuvimo ir jos lyderio A. Smetonos bailumo prarastos iš pradžių etninės žemės, o po to ir valstybė.

Tauta savo pasiryžimą mokytis karybos ir gintis parodė tiek 1918-1920 metais Nepriklausomybės kare, tiek ir 1923 metais atsivaduodama sau Klaipėdos kraštą, ir dar 1941 metų Birželio sukilime, tiek ir 1944-1953 metų Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdyje, tiek ir 1794, 1831, 1863 sukilimuose ar 1972 metų Kauno studentų maište, tiek ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdyje 1988-1991 metais.

Tai gal ta proga metas pagalvoti, kad tauta išties nori ir gali gintis, tik kai sprendimą gintis paveda savo valdžiažmogiams, tai vis po ne vieno dešimtmečio tenka po to į kalendorių dar vieną Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo valstybinę datą įsirašinėti?

Išsidalinam ginklus piliečiams ir kaip braliūkai latviai įsirašome įstatymu Konstitucijos papildymą, kad turime net ne teisę, o prievolę gintis nuo užpuolikų – okupantų ir jų kolaborantų pakalikų.

Ai, ir dar patraukite nuo vaizdo tą teismo pripažintą sukčių socdemų vaduką Gintautą Palucką, kad daugiau nebeviauksėtų absoliučiai nieko apie šalies gynybą ir karybą, kaip ir vėl praleidęs progą patylėti, gerai?

Tėvynės labui!