Trys mokytojų profsąjungos pasikeisdamos sukūrė permanentinį streiką permanentinei švietimo reformai – kai vieni mokytojai pavargsta gerti kavutę mokytojų kambariuose, vaizduodami itališką streiką mokinių džiaugsmui ir tėvų burbėjimui, tai kitą savaitę, žiū, jau kiti nusprendžia atsipūsti nuo privalomosios programos dėstymo, padūsaudami dėl to, kad vis tiek teks tą programą praeiti, ir ačiūdie, kad šita ministerė pratęsė mokslo metus iki liepos, tai kaip ir tas ant to, anot buvusios finansų ministerės, dabartinės seimūnės ir būsimos kandidatės į prezidentus.

O kas, jei aš jums pasakysiu, jog po švietimo ministerio Gintaro Steponavičiaus, įvedusio studentų krepšelius aukštąjame moksle, dabartinė švietimo ministerė Jurgita Petrauskienė, inicijavusi etatinį apmokėjimą viduriniame moksle, yra geriausi (!) švietimo ministrai per visą atkurtos Nepriklausomybės laikotarpį šiai dienai?

Bėkite jau isteriškai paklykauti dėl to, kiek aš, durnius, nusišneku taip teigdamas – tik nesakykite mano kolegoms, nes primuš, nepažiūrėję, kad karatistas, aha. Ir labai nustebčiau, kad ir tekstą sugebės perskaityti visą ir iki galo, kad suprastų, sarkazmas čia buvo, ar tiesmukas pareiškimas.

* * *

Jie geriausi būtent dėl šitų bandymų pagaliau nusausinti tą švietimo sistemos pelkę, siurbiančią beprotiškai mokesčių mokėtojų pinigus, tačiau vis prasčiau atliekančią švietimo funkcijas ir vis mažiau užimtą jaunosios kartos išmokslinimu.

2018 metais švietimui biudžete skiriama €2’048’668’000 – kai per pastaruosius ketverius metus prie anos nomenklatūrinės pašlemėkų konservatorių, apsimetančių socdemais, ir pradžioje šios revanšistinės konservatorių piktų bei kerštingų, apsimetančių valstiečiais bei žaliaisiais, valdžios švietimui buvo 2015 metais skiriama nuo €1’715’551’000 (mažiausia aptariamo periodo suma) iki €1’893’885 (didžiausia aptariamo periodo suma!) pernai (2014 metais, kurie bus aptariami žemiau, buvo skirta €1’790’764’600).

Mokytojų streiko dalyvis, kuris “žino“ geriau už statistiką – ir nesiginčykite su mokytojais, dvejetukininkai! (foto iš Delfi).

Bendrai valstybės iždas iš jūsų ir vokiečių pririnkęs lėšų pataško visiems valdžios pasilinksminimams ir Lietuvos vardu daromiems pirkimams ir mokėjimams €11’400’539’000 šiais 2018 metais, kur daugiausiai lėšų išmetama (būtent taip šiuo atveju!) yra, nesijuokite, kažkokiai “ekonomikai“ (€2’324’233’000), ko mano, kaip doro liberalo (ar juolab – sarkastiško politekonominio anarchisto) dabar keiksmus į astralą laidanti siela ir užlūžusią programinę įrangą perinstaliuojantis protas suvokti negali.

Na, žinote, net nukvakėlis Sovdepijos gensekas Lionia Šepetukiniai Antakiai™ planinėje (sic!) ekonomikoje teigė, kad “ekonomika turi būti ekonomiška“, bet kad rinkos (sic!) ekonomikai reikia surinkti mokesčius iš vartotojų tos ekonomikos finansavimui, tai kas tuos mokesčių mokėtojų pinigus čia išties nusavina savo ekonominiams žaidimams rinkoje, taip vystydamas neefektyvius verslus rinkoje ir neleisdamas rastis konkurencijai joje? Primenu, čia didžiausia (!) biudžeto išlaidų eilutė.

Po to, aišku, eina mūsų mielasis minėtasis švietimas, trijų ir realiai veikiančių profsąjungų dėka išsireketavęs iš valdžiažmogių sau didžiausios iždo “pašalpos“ (bet tai juk “vaikai – gyvenimo žiedai“, kaip sakė Ostapas Benderis, cituodamas naująjį proletariškos revoliucijos išaukštintą literatūros klasiką Maksimą Gorkį, ar ne?).

Ir jau tik po jo pareina “bendrosios valstybės paslaugos“ (t.y. visa biurokratija, įskaitant nereikalingąją, į kurią komunalinis ūkis net neįeina – 2018 metais tai sudarė net €1’800’741’000) bei anaiptol visiškai ne išlaidos krašto gynybai (jos tesudaro, pridedu nulį bendram skaitmenų suvokimui, vos €0’962’495’000 šiais 2018 metais, švenčiant Lietuvos kariuomenės sukūrimo 100-tąsias metines ir prieš NATO partnerius draskantis telniaškes ant krūtinės, kad pasieksime jau pagaliau pasieksime tą minimalų įsipareigojimą – 2 procentus nuo BVP), ką liumpenai nuolat klykia esant “per dideliu“, nes nu “su kuo kariausim?!“ bei “su rusais reikia draugauti!!!!11“, nes jei jau tie buriatų vaikai™ žagins, tai procesu dera mėgautis, mergužėle-lelijėle, a’ ne-a?

Ir va į tų “vergų chorą iš Aidos“ unisonu visada įsijungia labiausiai motyvuoti ir disciplinuoti demokratijos kariai – visos mūsų esamos politikos nelaimėlių ir nevykėlių profesionalūs išrinkėjai, išdresiruoti daugiametės propagandos apie demokratijos prievolę (sic!) balsuoti (nors tai yra teisė, primenu), kuriuos politikai banaliai nusiperka už nusavintus iš kitų piliečių mokesčius.

O taip, socialinė apsauga – tad visi pensininkai ir etatiniai pašalpiniai (neetatiniai paprastai gauna tik laikinas indulgencijas nuo PSD mokėjimo ar pan.), gaunantys nedaug mažiau už čia minimą švietimą: t.y. 2018 metais dėl pakeltų pensijų jau €1’792’777’000, kas yra panašiai tiek, kiek iki šių metų ir gaudavęs švietimas – du labiausiai valdžiažmogių fetišizuoti iždo išlaidų subjektai.

* * *

Tai dabar noriu priminti tiems, kas tanke, esamas demografines tendencijas pastarąjį dešimtmetį (nors lyginsiu anos ir šitos kadencijos įdirbius, jei taip galima, bet tendencijos tos pačios) Lietuvoje:

  • gyventojų Lietuvoje pagal statistiką (kas nėra faktas, žinia, nes pasikeitė emigracijos pobūdis) sumažėjo nuo 2’943’472 jau čia minėtais 2014 metais iki 2’808’901 šiais 2018-aisiais (aš esu abiejuose skaičiuose, jei ką, o pernai nebuvau, ir jūsų čia buvo 2’847’904 aštradančiai, įskaitant ir bedančius);
  • sakoma, kad dirbančiųjų (ir mokesčius mokančiųjų tuo pačiu, nes visa Lietuvos pajamų mokesčių sistema yra apie algų ir vartotojų apmokestinimą) skaičius mažėja, nors išties užimtumas, įskaitant ir biudžetinius (jie moka pajamų mokesčius nuo gautų pajamų iš pajamų mokėtojų mokesčių, kas yra mokestinė abrakadabra) išlikęs panašiu: 1’319’000 darbuotojų 2014-tais iki 1’354’800 darbuotojų 2017-tais (nes šių metų dar nesuvesta);
  • sakoma dar, kad pensininkų nuolat daugėja, nors dėl neigiamo gimstamumo balanso ir natūralaus mirtingumo jų išties po truputį burnomis mąžta: nuo 923’500 žmonių 2014-tais iki 905’437 žmonių 2017-tais (statistikai sako, čia dar netikslūs duomenys – užtruko kone metus susitikslinti, nu!), nors, jei pažiūrėsite nuorodas ir skaičius aukščiau, pensininkai iždui (o tai, primenu – jūsų kišenei, mieli mokesčių mokėtojai!) išties kainuoja vis brangiau (ačiū jakeliūnams ir kuodžiams už nuolatinį privačios pensijos sistemos žlugdymą ir galutinį, kaip supratau, mokesčių mokėtojų lėšų nukuodinimą savo rentų užsitikrinimui likusių liumpenų sąskaita, didinant ir visos valstybės įsipareigojimus, kurių jau dabar nebepajėgiama apmokėti mokesčių mokėtojų sąskaita);
  • mokinių skaičius nuolat irgi mąžta, ir tą rodo netgi statistika – štai mokinių ir studentų skaičius, tenkantis 10’000 gyventojų (kažkodėl radau tokius skaičius – nu labai “patogu“, gerbiamieji statistikai), 2014 metais buvo 1’819, o 2017-tais – tik 1’729 (palyginimui: tais metais šiems išmokslinti biudžetas skyrė €1’893’855’000, arba, perskaičiavus į pinigus 10’000 gyventojų, tai, pridedu nulius dėl orientacijos “ką tę mažum po kableliaus“, €0’006’649’995.93 arba vidutiniškai €3’846.15 vienam statistiniam moksleiviui bei studentui).

Šiemet, aišku, moksleivių ir studentų bus mažiau, tačiau jų mokslas mums visiems kainuos kažkodėl (kažin, kodėl?) daugiau, ir gerokai jau virš €4’000 teks vienai mokytinai galvai per metus, kurių dauguma, suprantama, sudarys anaiptol ne algos pedagogams, o infrastruktūros išlaikymas (socdeminiai korupciniai statybininkai siunčia šilčiausius apšiltinimo bei renovacinius linkėjimus valdančiai partijai per savus kirkilinius vagis).

Tai dabar grįžtant prie mano pradinio teiginio, aš pamenu, kai Gintaras Steponavičius ne tik buvo ministeriu, bet ir mano, galima sakyti, kaimynu, ir užeinu taip į IKI parduotuvę, ir matau šį žmogų liūdnu veidu ir tuščiu krepšeliu (sic!), ir jei ne mano empatija, įveikusi sarkazmą, ko gero, būčiau paklausęs, tai kaip čia taip tas jo (!) krepšelis tuščias – tada kaip tik jį Seime ir spaudoje taršė už tuos įvestus studentų krepšelius.

Nes tuos studentų krepšelius įvedus paaiškėjo, kad valstybė (o tiksliau – mokesčių mokėtojai) realiai finansuoja autonomijomis atsitvėrusių nuo visuomenės kontrolės šių tuzino milijonui gyventojų tenkančių aukštojo mokslo institucijų rektorių ir jų dekanų tuščias ir nepagrįstas ambicijas bei mirusių sielų imituojamą akademinę veiklą – nebuvo tiek studentų, kiek buvo dirbtinai išpūstas poreikis finansuoti nesamas jų studijas.

Etatinis apmokėjimas parodė lygiai tą patį dabar jau ir viduriniame moksle.

* * *

Ir tuo būtų galima šią temą uždaryti, bet, kaip įprastai, yra teorija, ir yra praktika bei realus gyvenimas.

O realybė parodė, kad jau kita kadencija ir kita politinė jėga gali visas šias finansavimo reformas sugriauti, sugrąžindama švaistūnišką surinktų mokesčių paskirstymo politiką. Lygiai tas pats, galiu lažintis, nutiks ir su etatiniu apmokėjimu, ir tas vyksta jau dabar dar net valdžiai gi nepasikeitus.

Tiesą sakant, muses nuo kotletų dera atskirti, ir tikrai nedera čia plakti į visumą mokymo programų ir bendrai švietimo koncepcijos – šie dalykai yra klaikiai apleisti ir, bijau, neatitaisomai iškreipti, apie ką rašo antai ir mano gerbiamos lituanistės dr Loreta Vaicekauskienė bei Elžbieta Banytė (ar žinojot, kad ji irgi rašo tinklaraštį?).

Netgi kaip liberalas ir savotiškas anarchistas siūlyčiau atskirti švietimo ministeriją nuo bet kokio kišimosi į mokymo programų sudarymą bei priežiūrą. Bent dešimtmečiui – paliekant tai pačių mokytojų (netgi savivaldybėms apkapoti pirštukus, kad net nedrįstų kažką ten “tobulinti“!) kompetencijai ir iniciatyvai.

Aš garantuoju, ką matau iš vidaus, kad joks mokymo procesas nenukentės, o švietimo kokybė jau per keletą metų išaugs keliskart, nes ši išlaisvinta iniciatyva bendrą intelektualinį šalies lygį ženkliai pakels. Arba, kaip sakydavęs mano draugas buriuotojas Andrius Deltuvas, turintis ir mokslų daktaro laipsnį, vis cituodamas savo senelį (o jo paties tėvas rektorius, jei ką): “visi laivai plaukia, tik nereikia jiems trukdyti“.

Beje, apie tai kalba Facebook (kuriame aš esu dabar blokuotas) irgi buriuotojas ir netgi mano nuolat kritikuojamas liberalizmo etatinis priešas ir beprotiškos kantrybės savo kritikams įsikūnijimas dr Raimondas Kuodis, cituodamas, o dievulėliau švenčiausias, liberalų irštvos ruporą bei pasaulio užvaldymo sąmokslo šauklį Word Economic Forum:

Pasi Sahlberg, director of the Finnish Ministry of Education and writer of Finnish Lessons: What Can the World Learn from Educational Change in Finland? Said the following about teachers’ accountability:

“There’s no word for accountability in Finnish… Accountability is something that is left when responsibility has been subtracted.“

Tik, kaip sakiau, čia kalba ne apie mokymo programas, ir streikas ne apie tai, nors šitas ataskaitų ir visokių atitikčių dokumentų bei reglamentų taikymas jau visus pedagogus gerokai irgi užkniso, kas daugeliu streikuojančių atveju išties yra kuras šiam laužui, į kurį šliūkštelėta alyvos su tuo peržiūrėtu pseudo-etatiniu apmokėjimu.

* * *

Ne ši “reforma“ paskubėta daryti (ji seniai jau pradelsta!), ir ne apie komunikacijos problemas nuo Olimpo savo plebėjams (SPQR, kaip sakė romėnai: spakainej!) čia kalba – apie tai, kad pasekmėms ir galimai reakcijai išties realiai nei ministerija, nei savivaldybės nepasiruošė (kurią kurią ten partiją šie kaltino arogancija, priminkite?!), nes pedagogams taip pystelėjo savotiška finansinė krizė be palauk, nepaisant gerokai išties padidinto bendro finansavimo sistemai (žr. skaičius aukščiau).

Tik kiek į esamą sistemą pinigų nemerksi – jų nuolat truks. Tik pedagogų kantrybė trūko jau dabar.

Antra, tai jų visai teisėtą pasipiktinimą sukėlė ir streiką iššaukė dar ir pačios valdančiosios partijos sprendimus priimančių ir juos vykdančių pareigūnų reputacija, kompetencija ir dažnai atvirai korupciniai veiksmai, grobstant tas švietimo lėšas, prisidengus dar ir švietimo programų tobulinimu.

Na, tiesiog, teta, negali tu vaizduoti reformatorės, kai tavo sutuoktinis su sėbrais tau už nugaros su tavo žinia ar be jos (nekaltumo prezumpciją taikant, tarkime) grobsto ir švaisto švietimui skirtas lėšas, kaip ir negali todėl kaltinti mokytojų piktinantis nepagrįstai, kai 70-čiai procentų (cituojant primusą Saulių) pedagogų, suprask, algos netgi pakilo.

Negali priekaištauti jiems dėl mokymo kokybės ir kompetencijų, kada pedagogikai vietos mokyklose nebepaliekama, o viską užima reglamentai ir biurokratija. Negali išvis kalbėti apie švietimo ir mokymo programas, kai viskas susiveda į demagogijas apie kontaktines ir nekontaktines valandas bei valandas kažkokiai “bendruomeninei veiklai“.

Gana. Ga-na!

Tiesiog ša! – kaip sakydavusi mano dėstytoja ir finansų bei roko muzikos analitikė buvusi europarlamentarė dr Margarita Starkevičiūtė.

Metas ne tik išlaisvinti mokyklas nuo programų reikalavimų, bet ir mokslo trukmę trumpinti: pradinis – 3 metai, privalomas pagrindinis – 8 metai iš viso, o toliau – gimnazija arba profesinis privalomasis 3 metai, ir vaikas, sulaukęs 18 metų, jau tegul sėdasi ant savo šiknos bei arba eina dirbti, nes turi jau per tą laiką įgytą profesiją, arba studijuoja technikos mokslus ar studijuoja universitete. Taip bus išties sutaupyta ir lėšų tam privalomąjam švietimui.

Jūs net neįsivaizduojate, kaip provincijoje pašalpiniai tėvai “sutvarko gyvenimus“ savo atžaloms, parūpindami šiems nuolatinę rentą iš valstybės, per tą laiką tuos vaikus kažkodėl valstybės vardu privalomai laikant uždarytus patalpose, skirtose, neva, jų mokymui, ir švaistant šiems be reikalo pedagogų laiką, jėgas ir valstybės lėšas, po to iš švietimo sistemos perduodant tokį “nedadarytą“ subjektą jau kaip broką socialinės apsaugos sistemai, ir po to vėl iš mūsų kišenių šį išlaikant iki gyvos galvos provincijoje kaimuose ar socialiniuose būstuose be jokių prošvaisčių ką nors pakeisti tiek jų gyvenimuose, tiek ir bendrai paėmus visuomenės, kuri šį socialinį getą finansuoja, labui.

Jums to nesuprasti, nes jūs patys stumiate ir matote, kaip kiti tėvai stumia savo vaikus į mokslą – provincijoje dažniausiai juos traukia nuo mokslo, nes netgi įgytas privalomas vidurinis išsilavinimas sutrukdytų sutvarkyti tiems gyvenimus minėtu būdu. Ne, aš neperdedu. Aš, tiesą sakant, netgi jus apsaugau nuo žiauresnio realybės vaizdo ir dar ilgesnio teksto skaitymo čia.

Metas jau nebefinansuoti ir išmesti tas pseudopamokas tokių kvailysčių kaip tikyba (tegul tuo užsiima bažnyčios!) bei etika (pilnesnis bus istorikų etatas!).

Metas labiau konsoliduoti ir tiksliųjų bei gamtos mokslų dėstymą mokyklose, skatinant ir kontekstinį mokymą, tuo pačiu užtikrinant ir pilnus šių dalykų mokytojų etatus. Ir nematau didelio skirtumo tarp technologijų ir dailės mokytojų, žinote, nors jie ir dabar tuos savo etatus susigraibo per keletą mokyklų, tai didesnio jiems šoko pertvarkoje net nebus, nes vaikas taburetę irgi gali ne saldafoniškai primityviai per tas pamokas sukalti.

Ir metas mokyklai grąžinti mokymo funkciją, baigiant pagaliau tas kelionių, cirko ar pramogų organizavimo agentūrų veiklas.

Jei jau tos kontaktinės ir nekontaktinės valandos koreliuoja, tai galop jas sujunkime apmokėjime į vienas aiškias kontaktines, o už jas mokėkime gal kokiam pavyduoliui ir atrodantį didoką valandinį tarifinį atlyginimą, bet būtent tik už jas, ir tuo užbaikime kai kurių mokyklų (ypač didmiesčiuose, kur savivaldybė objektyviai jų kontroliuoti neįgali) direktorių savivalę bei nuolatinį pedagogų nepasitenkinimą kažkokių mistinių antrų ir trečių krepšelių perskirstymu, kas irgi prisidėjo prie šio streiko kilimo.

Nes kai matau publikuojant viešai kai kurių mokyklų administracijos grasinimus savo pedagogams, kad jie eis ir dabar tikrins, kaip pastarieji atsėdi tas nekontaktines valandas, tai šis mano pasiūlymas tik dar labiau reikalauja kuo skubesnio ir visuotinio įtvirtinimo, ir būtų gerai, kad va dabar, kai jau tą etatinį apmokėjimą pradėjo įvesdinėti.

Antraip, šitos reformos ir šitos demagogijos apie pašaukimą, švietimą ir profesijos prestižą bei reikalingumą nesibaigs dar ateinančius 30 metų. Aišku, jei jau keisime ministrę į kažką kitą, tai gal ji bent išeidama va taip iš piktumo ir keršto (sic!) šią savo reformą pagal šiuos pasiūlymus imtų ir paleistų vykti, ir Seime turėtų partijos pirmininko sucementuotą palaikymą, kad pokyčiai taptų nebegrįžtami. Visų mūsų labui ir ramybei.

Netgi jei tai reikštų, kad kitąmet ne tik man, bet ir kitiems tokiems “avantiūristams“ švietime nebeliktų vietos.

Man tinka – bet švietimas būtų pagaliau apie švietimą, o ne vis didesnį mokesčių mokėtojų pinigų švaistymą su vis mažesniu rezultatu, kaltais dėl to paliekant įprastai tik nabagus mokytojus. Ir geriau tą daryti jau dabar, o ne kai prasidės dar viena ekonominė krizė Lietuvoje (nors, kur pirštu nebestum, tai atrodo, kad ta krizė nuo Kubiliaus Antrojo laikų taip ir nesibaigė).

Nes šitas mokytojų streikas, pagaliau, išties juk net ne apie pinigus jiems.

* * *

Papildymui – mano, kaip mokytojo, įspūdžiai, kur aš ne apie pinigus rašau, čia.

Vargšą pedagogą galite sušelpti per paypal čia – ačiū jums iš anksto!