Šią savaitę mokykloje (ir namie po jos, aišku) jaučiausi taip, tarsi kažkas svarbaus praeina pro šalį gyvenime, ir aš nesu to dalimi.

Taip, aš kalbu apie ketvirtą savaitę užsitęsusį kad ir itališką, bet mūsų mokytojų streiką, ir antrą savaitę Švietimo ir Mokslo ministerijoje, nors ir kultūringai besistengiančius nepažeisti jokios ne tik baudžiamosios, bet ir administracinės teisės, kiurksančius paromis “aršesnius“ pedagogus.

Tiesiog trumpam susimąstykite: kiek per visas “reformas“ ir apeliavimus į “pašaukimą“ (kai jums kalba apie pašaukimą, tai reiškia, kad algos negausite) vieni kantresnių ir mandagesnių profesijų (primenu, kad neklaužadų jau kone šimtas metų lupti už nepažangumą bei atžarumą mokyklose šiukštu, kad ir kiek vaikalupių demonstracijos dabar būtų iš valdžios išsireikalavę išlygų įstatymuose) prarado kantrybę ir va metė tokį “akibrokštą“ valdžiažmogiams?

Taip, vis dar kultūringai, be turto niokojimo, riaušių ir smurto, kuris kilo kad ir Paryžiuje, vos tik jų valdžia susigalvojo pakelti akcizus.

Taip, su noru tartis ir susitarti (vėl ir vėl!) dėl pažadų, dalintų įvairaus plauko populistų valdžioje bei opozicijoje per visus 30 metų. Taip, ir dėl darbo sąlygų, kurių nesudaro jų darbdavys – valstybė, nes švietimas iš esmės yra juk valstybinis (tai reiškia, už jūsų pinigus, brangieji), o išimtys privačiame tik patvirtina bendrą taisyklę.

Ir dėl vieno banalaus klausimo – o tai kur dingsta visos tos paskirtos babkės???

Primenu, kad švietimas Lietuvoje – antroji pagal dydį biudžeto išlaidų eilutė (po “ekonomikos“, kad ir kas dabar tame išvirkščiame mūsų pasaulyje bebūtų vadinama taip), ir nei prie vienos (!) valdžios, kurių opozicionieriai jau ryt eis “už rankų susiėmę apglėbti Lietuvėlę“© (ar bent jau nuo Seimo iki Volano 2, kur yra toji Š ir M ministerija – no pun intended!), tiek daug (sic!) nebuvo švietimui skiriama (jei tiek gautų krašto apsauga, tai galėtume pagaliau nukariauti tuos pasipūtusius ir mus savo pažanga nuolat erzinančius estus, pakeliui broliukus latvius pavertę savo kolonija, kur gubernatoriumi galėtų būti bergždžias kandidatas į prezidentus Arvydas “Plyta“ Juozaitis).

Bet kaip pasakė mane į darbą su kolege pavežanti priešmokyklinukų mokytoja (iš šventųjų kategorijos – aš tokio darbo dirbti ir už dvigubus pinigus būčiau neįgalus), tačiau nuo Kubiliaus krizės™ laikų atlyginimas faktiškai tik mažėjo, nors, atrodytų, ir klasės išlieka nedaug dydžiu tepakitę, ir tų mokyklų rajone sumažėjo, ir todėl mokytojų atleista, tai, jei jau lėšos švietimui nuolat auga, tai kodėl neprideda pedagogams prie atlyginimo iš tų sumažintų, ir kas pasiima tą sutaupytą skirtumą?

Cinikas manyje, kaip įprastai, sako, kad, ko gero, anksčiau buvo taip, kad vieni socdemais persivadinę konservatoriai vogė su kitais krikdemais formaliai besivadinančiais konservatoriais, o dabar tiesiog atėjo tretieji pažaliavę iš pykčio valstiečiai, ir pasiimė ne iš šių dviejų, kurie turi pastovias ir kintamas dalis nuvogimui (nelygu kurie tuomet valdžioje, o kurie opozicijoje), bet pasiėmė tiesiai iš sistemos, kaip ir anie. Tad mokesčių mokėtojai sumetė dar daugiau pinigų, bet išties net ne mokytojams, ir tiek.

Ciniką manyje ne nutildė, o juoktis privertė pokalbis penktadienį mokytojų kambaryje prie arbatos, kur buvo dalinamasi, kaip kokie projektai iš ES ir LR biudžetų finansuojami, ir kaip vaikui skiria po €15, tačiau iki mokyklos atiteka gerokai mažesnė suma, nes savo atkatą pasiima tą projektą ruošę, stūmę ir dabar kuruojantys kažkokie VšĮ, UAB ar panašūs prie-instituciniai centrai, ir pan., iš ko, kaip apibendrino direktorius, anie gyvens ilgai ir nuobodžiai.

Oi ne, sakau, tikrai nenuobodžiai. Ir jūs čia dirbsite, o jie gyvens.

Linksmai ir su dainomis, vilomis paežerėse ir eilinėmis atostogomis kelintąkart metuose kur šiltuose kraštuose. O mokytojai Volano 2 (čia tik aš vienas, atsiprašau, Michailą Bulgakovą skaitęs, nes… nu?) ir toliau miegos koridoriuose ant grindų savo atsineštuose miegmaišiuose, kad, neduoktudie, nesutrukdytų ministerijos klerkams dirbti jų kabinetuose.

Užuot užsibarikadavę ir išties sukėlę nepatogumus.

Va šito reivo man ir trūksta.

Aš 1991 metais barikadose prie Parlamento smagiai laiką leidau, jei taip galima pasakyti, ir dabar jaučiu, kad kažkas svarbaus praeina pro šalį. Nes tie patys mano laikini pagal profesiją kolegos Volano 2 juk nepriims tokio atvykusio su deginimui skirtomis padangomis po pažastimis ir buteliais su molotovo kokteiliais, kyšančiais iš striukės kišenių. Sakys – provokatorius. Nes jie – juk tik susitarti nori, tiesa? Kulj-tiū-ryn-gai!

Ir todėl aš ir toliau lieku dūsauti antrame ešelone, apie kurį, bijau, jie ten ir net nežino. Nes tokio kovos plano, kad “kas jei ne, tada mes va taip“, juk net nesvarsto. Jie svarsto, kaip gerai būtų, jei pagaliau (sic!) ana pusė kultūringai susigraudintų ir numestų to, ko prašoma.

Kaip anos dvi profsąjungos ir sutiko pasitenkinti – kad kitąkart vėl išsizystų, jei nervų jau ištąsytos “bobelės“ mokytojų kambariuose pagaliau vėl pratruktų kažko reikalauti. Tada ir jų profsąjungų “lyderiams“ kažkaip veiklos atsirastų – jaustųsi tokie svarbūs ponai, besitariantys va šitų vardu su dar svarbesniais ponais iš vyriausybės. Kaip bežiūrėsi, profesijų juk įvairių būna, tiesa?

Nors gal direktorius ir taip jau pakraupo nuo mano pokštavimo (?), kad vis tik geriausiai televizorių ekranuose (neabejoju, būtų parodyta ne tik Lietuvoje) atrodytų liepsnojantis geltonasis autobusiukas (turime vieną tokį važiuojantį “ant garbės žodžio“ – bet pasiliktume sau gi antrąjį naujesnį!) su užrašu MOKYKLINIS šios ministerijos fone.

Ne veltui žurnalistas grumpy dzūkas™ Romas Sadauskas-Kvietkevičius ir pakomentavo Facebook:

O kol kas, deja, aš ir toliau lieku tik antrame ešelone giliame užnugaryje kartu su husarais gerti claret ir kirkinti linksmo būdo merginas, mano proverbinei šlėktelės šoblei rūdyjant makštyje (ša, husarai, čia toks dėklas kardui!).

Nes ne tik tokio kaip aš ten dabar anie protestuojantys kolegos nepageidautų, kaip rašiau aukščiau, bet dar ir formaliai net neturiu priežasčių kelti to šėlsmo, kai jo nenori tikri mokytojai – aš juk esu mokytojas tik laikinai, aš juk ir nesu jokios profsąjungos narys (šiaip bet koks priklausymas organizacijoms prieštarauja mano prigimčiai), o ir, sąžiningai, tai mano direktorius yra juk įvykdęs mūsų darbo susitarimą ir darbo sutartį bei jų laikosi, ir kodėl aš turėčiau kažkaip prieš jį dabar imti ir protestuoti (nors ir taip jam nervus patąsau dėl visai kitų priežasčių)?

Tiesa, noriu priminti, kad mūsų rajono vienas iš trijų (sic!) žymiausių žmonių (kartu su M. K. Čiurlioniu bei V. Mickevičiumi-Krėve) Adolfas “Vanagas“ Ramanauskas, po mirties gavęs brigados generolo laipsnį, kai jau tai, dėl ko jis kovojo, atkurta, juk buvo mokytojas.

Kol kas mes klaikiai neišmokę jo pamokos. Ir kol kas juk tokie patys ar anuomet jį, ar dabar mokytojus, vadina banditais, o save laiko valstybe.

Ir va šitas liberalas manyje todėl nerimsta, nes man valstybė – tai yra sandoris tarp pilietinės visuomenės ir jų samdinių, visumoje vadinamų respublika, kaip atstovaujamos demokratijos forma. Samdiniai kažkaip užsimiršo – feodalizmo sistemos formalios baigties šimtmetį Lietuva šiemet jau paminėjo. Ko gero, ne visi pastebėjo.

Todėl respublika tikrai taps mirusi, jei šie nevykėliai samdyti “viešojo intereso derybininkai“ (kuo išties yra politikai, o ne vaivadomis, kaip jie įsivaizdina – o ir tai LDK vaivados buvo šlėktiškos demokratijos derintojai regionuose: szlachcic na zagrodzie równy wojewodzie) nebus pasiųsti ruošti pamokų, kadangi per 4 savaites, nepaisant (o gal kaip tik dėl to?) kultūringai vedamo “streiko“, taip ir nesugebėjo suderinti mokesčių mokėtojų interesų (priminti darkart, ką po “ekonomikos“ mes iš savo pajamų mokesčių, PVM ir akcizų labiausiai finansuojame?) su šių mokesčių mokėtojų pinigų iš esmės nesulaukiančių pedagogų, kurie rūpinasi, kad mažiau glušių ne tik bažnyčiose luptų.

O gal todėl ir nesuderino, kad derino tik savo “partijų“ bei įtakos grupių interesus, ir todėl jiems vaidenasi menami rokošai bei pučai, kadangi opozicija nenori atiduoti savo korupcinės dalies, bet siekia apriboti valdančiųjų apetitą apžioti dar didesnę dalį iždo?

Mūsų, kaip piliečių, kaltė tame, kad mes vienus blogiukus norime pakeisti kitais geresniukais, nekeisdami sistemos, kuri, jei dar nepastebėjote, su kiekvienais rinkimais į valdžią išstumia vis prastesnės kokybės samdytus valdytojus.

Nes ši valstybė kol kas yra ne apie mus ir ne mums, o tą mitologiją apie ją bet kuri politikos ir stambaus nusavinančio verslo grupuotė palaiko mumyse tik todėl, kad mes norime ja tikėti – nieko nėra paprasčiau apgauti, kaip tuos, kurie nori apsigauti.

Ypač, kai iškart viešoje diskusijoje išsibalansuojam, kai koks sociopatas Aurelijus Veryga ministerio poste įgarsina savo šeimininko psichopato Ramūno Karbauskio iš Seimo Kultūros (sic!) komiteto savaitgalinę įžvalgą pasiūlyti Seime ir vėl (!) pakelti akcizus alkoholiui.

Aha, taip tikrai švietimo sistemos problemos ir nustoja egzistavę. Jo kuruojamoje sveikatos apsaugos sistemoje – irgi. Ir kur dabar tas medikų sąjūdis, kai jų labiausiai apsigyvenusių su miegmaišiais Vilniaus g. 33 trūksta?

Ai, pamiršau – gi Lietuvos turčius Nr.1 turi mediko diplomą, o aš nepamenu, kuris iš LLKS būtų buvęs daktaru. Gal ir buvo? Priminkite, prašau. Kol kas tik apie mokytoją žinau.

Tai tiek apie pilietinę visuomenę, ko gero.

Bet po Antrojo Sąjūdžio baigties, manau, kad šių metų mokytojų streikas yra bent jau metų reikšmingiausias įvykis, teikiantis ir man vilties, kad mes, kaip piliečiai, po truputį atgausime savo valstybę. Net jei išsikvėps ir šįkart pralaimės, taip iš esmės nieko ir nepasiekęs.

Kai žiauriai sovietų budelių sužalotas mokytojas Adolfas “Vanagas“ Ramanauskas atsigręžė vienintele jam palikta pamušta akimi paskutinėmis sekundėmis pažvelgti į savo egzekucijos vykdytojus, jis gal irgi tuomet neturėjo vilties, bet tik tikėjimą, kad taip klaikiai blogai nebus visada. Net jei jis pats ir nebesulauks.

Todėl jei viską suvedame tik į kultūringai išmaldaujamus priedus mokytojams prie jų ne pačių mažiausių viešąjame sektoriuje algų, tai jokių padangų ar, juolab, geltonų autobusiukų, ten deginti išties neverta. Bent jau dabar, kai visur susiderantis ministeris Rokas Masiulis, mestas valdančiojo po autobusu (toks išsireiškimas – mokau kaip anglų kalbos mokytojas dabar: to push underneath the bus, nors mes sakome “mesti po traukiniu“, nes esame matrioškos, išugdyti rusiškos tradicijos apie anas kareninas), tuos priedus vienokiu ar kitokiu dydžiu duos, ir mūsų net neatsiklaus (skirtumą sumokėsite kad ir per pabrangintą alkoholį, jei neturite kontrabandinio šnapso užsipirkimo kanalų).

O švietimo sistema, galiu lažintis, galop dar ir išspjaus maištininkus, kad kitąkart nereikėtų sofučių iš ministerijų tąsyti pirmyn-atgal.

Ar čia vis tik etatinis streikas apie įprastinius trūkstamus pinigėlius?


Padangų deginimo fondui galite pervesti per paypal čia.

Reklama