Prieš septynerius metus buvau sudaręs gana smagų svarbių įvykių, reiškinių bei žmonių sąrašą, tai, pagalvojau, kodėl gi to nepadarius šiemet?

Tiesa, nominacijas irgi sau va imsiu ir pakeisiu, ir išvardinsiu tik trejetuką (nes daug vežimu veža, sakoma), kuris man atrodo įdomiausias ir pagal šio tinklaraščio esmines temas – vidaus politiką, ekonomiką bei verslą ir pasaulinę politiką:

  • #1. Metų įvykis Lietuvoje

Turėčiau čia savo sugrįžimą į Lietuvą iš Anglijos įsivardinti, aišku, bet pabūsiu kuklus ir perduosiu laurus netgi ne popiežiui Pranciškui, kuris šiaip atvyksta tik į nelaimių vietas (tad vizitas Lietuvoje – kaip į psichočernobylį™?), o savo dabartiniams kolegoms.

Išties sakau jums: mokytojų streikas ir per jį sekusi Š ir M m-jos užėmimo akcija – geriausia ir reikšmingiausia, kas nutiko Lietuvos politiniame (nes taip ir dera vertinti šį demokratinį procesą) gyvenime!

Galite sakyti, kad nieko doro išties ir neįvyko, tačiau paaiškėjo šįkart irgi bent penketas svarbių iš to išvadų:

  1. Vėl akivaizdu, kad proletariatas (sic!), d.ž.k. iš algos gyvenantys arba samdomi darbuotojai, Lietuvoje neorganizuotai geba tik emigruoti dirbti robotukais Europoje arba tik namie masiškai zyzti internetuose bei užstalėse prie ugninio vandens ir balto vinigreto, o va sąmoningai už savo teises derėtis vienokiu ar kitokiu viešuoju būdu sugeba tik mokytojai, kurie realiai turi veikiančias profesines sąjungas, gebančias jų narius suorganizuoti protestams ir kovai su piktnaudžiaujančiu darbdaviu (netgi jei tas darbdavys yra iš mokesčių mokėtojų išlaikomas).
  2. Iš visų mokytojų profesinių sąjungų tėra gyvybinga ir veiksminga, deja, kaip parodė ilgesnė perspektyva, tik viena – vadovaujama Andriaus Navicko LŠDPS. O likusios dvi yra “sovokiškai inteligentiškai“ prisitaikėliškos, skirtos gėrybių iš valdžios kaulinti, ir tiek.
  3. Mokytojų streikas išties buvo ne apie dar didesnius pinigus iš biudžeto (švietimas Lietuvoje ir taip yra antra pagal dydį išlaidų eilutė po “ekonomikos“!), tačiau visas disputas buvo suvestas tik į mokytojų “godumą“, ir didesnio tėvų bei kitų profsąjungų, ypač viešojo sektoriaus, palaikymo nesulaukė, nors klausimas išties visiems bendras: jei tokie dideli mokesčiai, jei tiek daug formaliai skiriama finansuoti šias viešąsias sritis, tai kur, po paraliais, tie pinigai dingsta ir kas juos pavagia?!
  4. Mokytojai parodė labai taikų, demokratišką ir perdaug santūrų, sakyčiau, protesto būdą, kuris nieko nesukrečia, o realiai užsitęsusį tik todėl tiek ilgai (pusantro mėnesio!), kad tai buvo tik pasyvus ir niekaip valstybės gyvenimą neįtakojantis protestas, tačiau netgi ir į tai piktų ir kerštingų™ valstiečių valdžia sureagavo isteriškai, įskaitant panaudotas bauginimui netgi kriminalinės policijos pajėgas, skirtas kovoti su organizuotu (sic!) nusikalstamumu.
  5. Lietuvoje tauta per mokytojų streiką turėjo progą suprasti, tačiau ją ir vėl (!) praleido, manau, nors po streiko daugiau gal imančių pagaliau suvokti, kas yra pilietinė visuomenė, ir kad valdžia tėra tik jų samdiniai, pagal įgaliojimą perskirstantys tautos sumokėtus mokesčius įvairioms viešosioms paslaugoms pirkti ir apmokėti. Ir laisvę mes prarandame kasdien, jei savo (?) valdžiai paliekame galimybę mus valdyti ir už mus nuspręsti – ypač kišantis į privatų asmens ar šeimos gyvenimą ar pasirinkimus, pradedant nuo to, kada pirkti produktus ar kokią animaciją per TV žiūrėti, iki to, kas ir kokiu pagrindu gali atimti ir kuriam laikui vaikus, kai šiems kyla grėsmė, ir kokio lygio grėsmė (vis dar tai nėra piliečių sutarimo, bet valdžios primetamų sprendimų laukas, kas, prognozuoju, išsilies dar didesnėmis problemomis, destabilizuojančiomis Lietuvos demokratiją ir stabdančioms progresą, nes iš kedofilijos skandalo nepasimokyta).

Ko gero, derėjo apie tai rašyti atskirai, nes va kiek gavosi pastabų vos prie vieno punkto.

Daugiau svarbesnių įvykių Lietuvoje kaip ir nebuvo, neskaitant šimtmečio kariuomenės parado, kuriame dalyvavo jau ir NATO sąjungininkų pajėgos (na, bent jau nebe eilinis ir jau įprastinis isterijas viešumoje vis dar įprastai sukeliantis gėjų paradas su savo gražuliais buvo spaudos akiratyje šįkart):

  • praimas Saulius Skvernelis ir toliau maivosi kaip anuomet eurokomisarė Dalia Grybauskaitė, eis jis į tuos prezidentus kitąmet, ar neis;
  • Seimo kultūros komiteto pirminYkas Ramūnas Karbauskis ir toliau valdo Lietuvos vidaus politiką, netgi jei prezidentė dabar taip nebepalaiko jo lizinginės™ Vyriausybės, kaip tą darė dar 2016 metais;
  • prezidentė ir toliau atitrūkusi nuo vidaus ir užsienio politikos realijų, bet tai jau nebesvarbu net jai – jos kadencija vis tik baigiasi taip beprasmiškai, kaip ir prasidėjusi, kad belieka tik Anglijos karalienę pripažinti šalies vadovu ir įstoti į britų Sandraugą (nes ES pinigai vieną dieną juk baigsis);
  • savivaldose ir toliau sėdi oligarchiniai kunigaikštukai, nors Pagėgiai bent jau savus komskius išpašolvonino (tačiau revoliucinių permainų ten vis tiek neįvyko);
  • liberalai ir toliau elegiškai trūkčioja agonijoje, ir toliau liberalių pažiūrų žmogus neturi savo atstovų politikoje, tad ir toliau vis labiau įsivyrauja konservatyvumas, kad ir kokiu vardu besivadintų: krikdemišku, socdemišku ar valstietišku – ir emigracija bei neigiamos demografijos tendencijos jokios kritinės jaunimo masės permainoms nesukurs (nes atėjo jau karta naujų prisitaikėlių “komsomolcų“);
  • ir toliau užsienio investuotojai, susirinkdami mokesčių mokėtojų pakišas, po truputį palieka Lietuvos rinką, o nauji ateina tik valdžios sapalionėse, tad piliečiai ir toliau nemato jokių privalumų iš galimo užsienio investicijų atėjimo bei mieliau renkasi dirbti padieniais toms pačioms įmonėms Vakaruose, o ne Lietuvoje, pakeisdami dainos žodžius “į Rygą, į Rygą, į kaliošų fabriką“ londėmis bei norgėmis, tačiau ne dainos patį leitmotyvą.

Todėl aš ir turiu vilties, kad mokytojai yra tie žiburėliai tamsoje (netgi jei tai tik jonvabaliai – zyzia, nes jų šiknos dega), kurie jau parodė mums kelią link pilietinės visuomenės, ir va todėl jų akciją, netgi ir be revoliucinių permainų konkrečiai švietime ar bendrai demokratijoje Lietuvoje, aš laikau išties svarbiausiu metų įvykiu.

  • #2. Metų verslo įvykis Lietuvoje

O tiksliau – NEįvykis.

Taip, VP Market rinkoje pataikaujanti, o jos sprendimus priimanti Konkurencijos Tarybos vadovybė gal netgi ir išlaikoma iš Maxima dovanėlių ar gėrybių nebūtinai pakištukų pavidalu (nes čia pasirinkimas tėra tik tarp: arba nekyšininkas, tačiau idiotas, tad lauk iš darbo, arba ne idiotas, tačiau kyšininkas, tai irgi lauk iš darbo – tiesa?), neleido susijungti IKI ir RIMI tinklams į vieną, taip faktiškai sukuriant realią konkurenciją šiuolaikinės (tinklų) prekybos rinkoje.

Oi, minėti konkurencijos prievaizdai juk Maxima į bent du panašaus rinkos dydžio tinklus kaip IKI ar RIMI pavieniai paėmus, tai irgi nesuskaldė (formaliai gali juk), tad mes ir toliau permokėsime už prekes parduotuvėse, kurios realiai turėtų kainuoti juk gerokai pigiau dėl efektyvesnės ir mažesnes sąnaudas generuojančios modern trade, lyginant su pavienėmis parduotuvėmis iš tradicinės rinkos.

Be tai čia kaip ir su “pigiausiu“ centralizuotu šildymo būdu daugiabučiuose, kai šis tapęs Lietuvoje brangiausiu, o patys šilumos tiekėjai patyliukais trina rankutes dėl vis augančio kompensacijų kiekio. Tuo tarpu mokesčių mokėtojų lėšas “įsisavinantys“ statybininkai tuo remdamiesi dabar jau masiškai primestinai renovuoja daugiabučius ir augina gyventojams sąskaitas dabar jau ir už šią prievartinę “paslaugą“ – ypač žaviai čia tuomet atrodo kokie nors primontuoti termostatai individualiems radiatoriams, kai ir toliau vis tiek mokama pagal bendrą namo skaitliuką, išdalinant plotui. Bet čia ir vėl būtų atskira tema.

Tai daugiau naujienų iš verslo ir bendrai ekonomikos srities ir nebus:

  • ir toliau Lietuvą link feodalizmo per konservatyvizmą stumiančių politikų bei jų rinkėjų MG Baltic bus demonizuojamas Lietuvos politikoje už savo paikumą remiant liberalus;
  • ir toliau maksiminiai puikuosis Lietuvos turčių topuose, jų lyderiui garsinant Lietuvą dar ir milijardierių sąraše;
  • ir toliau turtingiausiųjų sąrašas mirgės vardais, kurių turtas ateina iš aukščiau minėtų monopolistinių verslų bei biudžeto pylavojimo;
  • ir toliau smulkus bei vidutinis verslas vardan išlikimo rinksis trumpalaikę ir į niekur nevedančią strategiją: išsunkti darbuotojus, išspausti klientus bei numauti kelnes ir atkrušti tiekėjus rinkoje.

Na, gerai – šekite pozityvo iš kultūros srities: prichvatizacijos metais biotechnologijos įmonę “Fermentas“ privatizavęs Viktoras Butkus ją prieš aštuonerius metus pardavė JAV įmonei (ar Lenkų investuotojų fondui – spauda pati neatrenka sandorio galų), o iš savo bei žmonos surinktos kolekcijos sudarė pagrindą naujam jo įsteigtam šiemet modernaus meno muziejui MO Vilniuje.

Tai jei jau aukščiau visur versle “neįvykiai“, tai šis verslo įvykis būtų, berods, svarbiausiu, tik kad jis ne verslo, o kultūros – arba bent jau verslo kultūros, jei plačiau pažiūrėjus.

O aš tikiuosi, kad tokių pavyzdžių, ne vien tik per sponsorines marketingines akcijas, pinigų sugrįžimų visuomenei bus gerokai daugiau. Nes tikėtis man greito verslo aplinkos pokyčio kažkaip šiuo metu būtų naivu (nors mokytojo darbas baigsis jau kitąmet, ir tada reiks kaška dariti™).

  • #3. Metų įvykis pasaulyje

Kaip įprasta:

  • Rusija mums ir toliau pelkes viskuo primenanti šalis, kurioje veisiasi demonai, trypiantys menamos kuljtiūros iššvaistytą ir dvasinį paveldą į purvą, o Huilo ir toliau yra huilo;
  • ir mūsų tautiečiams finansiškai artimiausia JK taip toliau murkdosi savo susikurtoje Brexit pelkėje, taip ir toliau praimei Kvankai bandant sunešioti geležines kurpes, laikrodžio smėliukui byrant kaip ant imperinių ambicijų susipiltojo kapelio, beskaičiuojant likusį laiką iki kitų metų balandžio 1 dienos (paguoda – pajodžarga princas Haris pagaliau vedė!);
  • ir toliau visa ES institucinė pelkė murkdo bet kokias geresnes pažangos ir ateities perspektyvas Europoje, tarsi numojusi rankute kaip ir Ketvirtojo Reicho fiurerė Muter Angela į visas būtinas jau lyderystes ir neišvengiamus sprendimus;
  • ir toliau Lietuva sėkmingai iš ES pumpuoja, kol dar gali, fondus į savo rinkos ir korupcijos pelkę, ironiška, ir toliau ją akivaizdžiai grįsdama trinkelėmis ir asfaltu, tarsi nesąmoningai siektų tvirtesnio pagrindo;
  • ir toliau supervalstybėje JAV anapus Atlanto jos prezidentas Donald Trump triumfuoja tvirsčiojimais Twitter, kad sausina Vašingtono pelkę™, pakeliui savo pasiekimus grįsdamas iš esmės sąjungininkų, savo padėjėjų, patarėjų ir paskirtų vadovų politiniais bei karjeros kauleliais.

Tai jei visame šitame pelkyne reikėtų atrinkti svarbiausią kipšą, renkantis tarp ruso, vėl tapusio prezidentu, nes juk – “geriau patyręs“™, tarp britų lyderės, tapusios atpirkimo ožiu elitui ir plebsui, tarp prancūzo, kurį geltonos liemenės akcijiniu būdu vardan akcizų užtrolino, ar tarp vokietės, kuri tą nuveikė, kad nusprendė daugiau jau nebeveikti tapus (arba ne) kanclere, tai belieka pažymėti realiai tik paiko terjero temperamentu prasinešusį dramblį (ne, asilas – tai iš demokratų) per pasaulinę porceliano parduotuvę (ačiūdie, nesutrypė mažulės bobulės iš Ūkanotojo Albiono šios sodyboje per raudonšvarkių paradą su meškučių kepurėmis).

Gerumas čia tame, kad bent jau yra nenuobodu, o pasaulyje toks POTUS kaip Doncė realiai paskatins, manau, pokyčius visai kita linkme – JAV ir toliau gi išlieka kone trečdaliu viso pasaulio BVP, tad su juo daryti biznį (plačiąja prasme – įskaitant geopolitiką) seksis būtent tiems šalių vadovams, kurie turi verslininko mentalitetą ir supratimą apie amerikietišką verslo modus operandi.

O tai reiškia, kad man reikia eiti į Lietuvos prezidentus visokios nykios populistinės asmenybės, politiniai prisitaikėliai ir technokratai (tiek JAV kaip NObama ar Kilerė Clinton, tiek Lietuvoje a-la eurobiurokratė Daukanto a.) pasekoje jau eis lauk, ir taip keisis ir kitų šalių vidaus politika – arčiau pragmatinės ir naudingos jų piliečiams, o ne tik elitui bei establišmentui apsimokančios.

* * *

Ta va tokie tie 2018-ieji, mano požiūriu, ir buvę – daug tų įvykių, bet išties daug tik smulkių įvykių, kurie paskui susilieja į bendrą visumą, ir nesu dar tikras, ar jau susikaupusi jų visuma po truputį slenka į griūtį kaip nuošliauža, ar tai įvyks realiai jau tik kitąmet.

Laikas parodys.

Tikiuosi, kad šitas “stabilumas“ viso įvykusio kitimo jūsų labai neužslėgė, ir ateitį matote giedrą, nepaisant jau galimos ekonominės krizės Lietuvoje.

Laimingų ateinančių jums 2019-ųjų metų!

Ir kad aš pats jums nepagroju šįkart, tai imkite ta proga truputį indie mergikių su akustinėmis gitarikėmis ir jų dainele Up the Creek (dainos lyrics yra prie klipo žemiau!):


Palinkėti man ir tinklaraščiui laimingų ateinančių metų irgi galima – per PayPal čia.

Reklama