Pirmosios dalys buvo čia (apie JK) ir čia (apie JAV), o šiandien apie mieląją mūsų senutėlę Europą.

Nepamirškite papeipalinti euriukų – ačiū!

* * *

  • 3. ES ir federalizacija

Kuri, šiaip jau, nėra tiek sena, jei kalbėtume apie ES, bet esamai sąjungai šie dabartiniai rūbeliai išties yra išaugti.

Viena bėda – nėra išties sutarimo pačioje Europos Sąjungoje tarp europiečių, o ko jie toliau nori iš šito bendro bendrabūvio, ir kuria linkme judėti, kokiais esamus rūbelius pasikeisti. Panašu, kad federalizacijos projektas, mano liūdesiui, vis tik yra atidėtas neapibrėžtam laikui, tačiau taip nieko ir toliau nebedarant, tai federalizacijos pakeitimas veda tik į ES disintegraciją (po Brexit, kad ir kiek nesėkmingu britams, dabar jau gręsiančiu Frexit, ir t.t. – konservatyvūs rinkėjai, nacionalizmo sentimentai ir atsigaunanti ksenofobija yra ne vien šiose dvejose valstybėse), ir tai mane neramina dar labiau.

Iš vienos pusės, kaip ir gerai, kad Mutter Angela nusprendė jau nebesiekti posto ir toliau nebūti Vokietijos Federacijos kancelere, o tuo pačiu – ir gauleiteriu visam šitam Ketvirtam vokiškam Reichui, vadinamam ES. Gal ir gerai tas jos sprendimas bendrai bent jau dėl to, kad ji savotiškai išsaugo prūsokišką mums įprasto šlubo vokiečio veidą, kada neapverkiamas tas eilinis vokiškas pralaimėjimas, o jį dauguma mato jos vadovautoje ES politikoje, ypač pabėgėlių klausimu, kuriuos, priminsiu, jos ankstesni sprendimai Sirijoje irgi sukėlė.

Dar pridėkite vokiečių tradicinį norą keistis inžinerija į energetiką su rusais, kaip ir nusišalinimą spręsti savo nacionalinio saugumo klausimus (toks liūdnas mentalitete okupacinis sąjungininkų palikimas, sakyčiau) – ir turite Vokietijos oficialią užsienio politiką, kuriai savo ruožtu turi daug pritarimo iš Pietų, kurie šiaip jau dėl finansų kitu atveju Vokietijai priešgyniauja.

Iš kitos pusės, jos pačios laikysena savo sprendimų ir pareiškimų atžvilgiu bent jau šiuo klausimu keitėsi, todėl net neaišku, ar naujoji kanclerė reiškia išties didžiules permainas, ar tiesiog jau įtvirtinimą de jure to, kas de facto ir taip įvykę jau dabar. Akivaizdu tik tiek, kad šie perstumdymai Vokietijos valdžioje įtakos ir pačią ES vidaus politiką, tad bus daugiau neapbrėžtumo ir mažiau reikalingų sprendimų – laikas bus gaištamas visam gremėzdiškam ES vidaus biurokratijos mechanizmui prisitrinti ir naujus ryšius kuluaruose naujiems pareigūnams bei diplomatams megzti, perderinant pozicijas ar suderinant naujas.

Pridėjus nestabilią ekonominę ES situaciją, kuri svyruoja tarp santūraus džiūgavimo dėl “atsigavimo“ ir kuklaus susirūpinimo dėl to augimo tvarumo, kada juk ir faktiškasis Brexit paveiks dar pačią ES rinką (todėl ir pirmoje dalyje prognozuoju, kad ES dėl Bendros Rinkos susitars su britais primityviu memorandumu “palikti kaip yra iki atskirų punktų pakeitimo“), ir per pastaruosius metus įvykusius esminius pokyčius JAV politikoje bei tolimesnę nei kiek nepagerėjusią POTUS Donald Trump arogantišką laikyseną europiečių atžvilgiu, tai tik melskimės, kad tų pokyčių ir iniciatyvių judesių ES gal išties būtų tik kuo mažiau, nes visos šalių inciatyvos bus ne apie ES, o apie tai, ką gero dar galima išlupti iš ES kitų sąskaita, ir po to – nors ir tvanas, skirstomės kas sau į savo valstybėles.

Geltonųjų Liemenių protestai Paryžiuje jau yra ne vien apie socialinį ir ekonominį gerbūvį, ir ne vien tik Prancūzijos, bet jau ir ES ateitį, kai politikai visiškai nepasirengę reaguoti į susikaupusias per esamą ES modelį problemas – Frexit buvo vienas iš šių protestų reikalavimų, manoma, gerai pašertas rusiškais pinigais (foto iš EurActiv)

Nieko gero šiemet nežada situacija tradiciškai ir ES pietuose: Ispanija draskoma politiškai nuo pernai ne tik katalūniečių separatistų (ramu, kol visi jų lyderiai sėdi kalėjimuose), bet ir ekonomiškai labai santūriai prognozuoja jie savo šių metų ekonomikos augimo perspektyvas – ypač, kai perteklinė darbo jėga turės daug mažiau galimybių vykti į britų salas uždarbiauti, o britų pensininkai jau grįžinėja namo, nepalikdami savo karališkų pensijų Ispanijos gerontologiniam svetingumo verslui.

Tiesą sakant, kad ir be Ispanijos visų likusių PIIGS šalių (kaip tik kiaulės metai!) perspektyvos miglotos – tačiau kada jos tokiomis nebuvo?

Airijai, manau, jau antroje metų pusėje gresia ekonomikoje sukrėtimas ir dėl kaimyninės šalies Brexit poveikio, kaip ir tai, kad jų pačių vietos bankai gerokai priskolinę verslui kritiškas stabilumui sumas, o verslas tokio ROI jau seniai nebegrąžina, kuriam tie pertekliniai pinigai brukami.

Italija savo bankininkystę vis labiau verčia Ponzi schema, priešgyniaudama ECB, o vokiečiai nebeturi kada su italais čia terliotis. Na, bent jau su graikais aišku kaip įprastai – čia nors ECB džiaugiasi, kad Yanis Varoufaki ar panašūs “radikalai“ nebegriš į valdžią, o Graikija galutinai tuomet virsta tik Vokietijos finansiniu protektoratu.

Portugalija? Čia išvis apie ką? Artimiausi sunkumai ES biudžete tą šalį nuvers į krizės duobę ne prasčiau, nei Lietuvą.

Tik kad va ir ES šiaurėje to rimtesnio proveržio nesimato – praeiti metai nors buvo kažkokio atsigavimo ir pakilimo ekonomikoje metai, tačiau politinė padėtis Prancūzijoje, Vokietijoje bei BeNiLux nežada esminių teigiamų pokyčių ekonomikoje ar rimtesnių reformų, nebent pasikeistų šalių politika į atvirą jau nacionalizmą ir šios pasuktų trumpizmo keliu. Tačiau jų ekonomikų tai irgi neatgaivintų, kaip to nenutiko ir su JK. Tiesa, galima tuomet eurą devalvuoti iki kokių 30 proc. – tada Mutter Angelą jūs prisiminsite kaip pradinukai savo mylimą mokytoją.

O visa tai – jau išties būtų neišvengiamas ES galas. Ir, sužlugdžius Maastrichto sutartį (eurozona), kita eilė ateitų Šengenui.

Na, o visokie Vyšegrado šalių vadovai vis labiau atkunta ir demonstruoja mums žinomas ir, deja, tautiškai suprantamas lietuviškų savivaldos kunigaikštukų visas blogąsias politikoje savybes: godumą svetimų pinigų ir norą iščiulpti ES fondus, politiškai šantažuojant ES partnerius bei užspaudžiant vietos demokratiją – sunku tikėtis rinkos naudos, kai ta rinka visokeriopai žlugdoma.

O tuo pačiu žlugdomas ir ES federalizmo projektas, kuris galėjo suteikti dar didesnes galimybes ES piliečiams, nes šie plėšikaujantys baronai pirmiausia klykaus apie suverenitetą ir tautiškumą – ir šitų kvykavimų iš vengrų ir lenkų, bei, ko gero, čekų su slovakais, turėtume pamatyti dar daugiau. Tiesa, prie jų prisidės dar bulgarai su rumunais, nes JK nuo jų budulių irgi atsitvers, o tada pyktį kažkur teks išlieti, kad neišeina ES ribose prasisukti.

Didelio įdomumo ir mums su Baltijos ar Skandinavijos rinkomis nenusimato, o Lenkija pašonėje ir toliau yra bei šiemet bus dar auganti ekonomika, kurios naudą mato tik vykstantys į ją apsipirkinėti, bet kol kas ne Lietuvos verslai (lenkai dėl gamybos jau yra Europos “kinai“ – tad lietuviai galėtų dėl mūsų marketingo gebėjimų tapti lenkų produkcijos pardavinėjimo “žydais“).

Maža to, Lenkija nusiurbia ir iš mūsų šalies TUI (tiesiogines užsienio investicijas), tad jei mūsų politikams tos užsienio investicijos išties nebūtų hemarojumi, tai jau klyktų apie eilinę Lenkijos grėsmę Lietuvos ekonomikai ir gal netgi nacionaliniam saugumui. Dabar ramu – glušiai politikai gal netgi rankutėmis trina, kad visokie barklajai su kokakolomis išsinešdina, netrukdę stiprinti autoritarizmo vietos savivaldose ir pylavoję visokias dotacijas iš Vilniaus.

Tai ES jei bus taip, kaip buvo pernai, tai bus labai gerai. Nes gero nieko nelabai matau.

Bet jei pramuš šitos PIIGS ir vokiečių, pietų ir šiaurės bei dviejų greičių Europos dabartinės jau susikaupusios įtampos, tai Lietuva liks kaip tas zuikis ledonešyje ant lyties, belaukiantis dėdulės Mazajaus, tačiau šis dėdulė gi sako, kad skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reiklas, kadangi jis dar nebaigė savo valties daryti vėl didžia.

Ir tada rupšnosime vis mažėjančius nupypintus iš ES euriukus bei svarstysime, ką gi mums toliau daryti, nes evakuotis nebėra kur – reikėjo apie emigraciją (realiai – apie eksportą ir TUI) pagalvoti anksčiau, ir tai, kad vietoje JK, dabar vėl Vokietija, Ispanija ir Olandija atgimsta kaip šalys, į kurias lietuviai vyksta uždarbiauti, yra labai liūdna mūsų šalies ekonomikai tendencija, manyčiau.

Aš netgi sakyčiau, kad krizė pas mus pareis vis tik iš ES, o ne iš JAV, kaip anoji.

Ar ji ateis jau metų gale – tik laikas parodys. Jei krizė nesuskubs, tai Lietuva turi dar galimybių pati sau susikelti ją dar ir kitąmet, kada ES fondai užsidarys ir reiks nebe įsisavinti iš ES, o jau mokėti į ES biudžetą. Tuomet mes dar turime šiuos metus. Nors aš svarstyčiau gal tik apie pusmetį ir ruosčiausi ekonominei “žiemai“.

Liūdna šiemet ES vis tik nebus, spėju – šitas tautų jomarkas dar pateiks staigmenų.

* * *

Tad ir eikime prie ketvirtosios dalies – apie Lietuvą (nuo pirmadienio, nes savaitgalį dera švęsti, ar kur?).

O dabar – nepamirškite papeipalyti man kokį svariuką ar euriuką, prašyyyyyčiau! Ačiū!