Jums pasisekė, kad aš pasiėmiau (kaip neimsi, kai iš kroksų griūni, nors kroksų ir neavi?) nedarbingumą šios savaitės galui – pradrybsojęs paslikas trečiadienį, o ketvirtadienį kiek atkutęs jau ir padirbėjęs prie lenkų ir lietuvių projekto Dviejų kultūrų veidrodyje, kuriam verčiau lenkų (sic!) pjesę Eglė, Žalčių karalienė arba Šiurpilio legenda, kur neabejotinai įdomiausias personažas yra Vyras-Dievas (taip, jo vardas Žaltys, o šaukinys Zilvin) tame kontekste, kad moterys Lietuvoje jau šiemet mini 100 metų jubiliejų, kai turi teisę balsuoti (palyginimui: Lenkijoje ir glušių karalystėje metais anksčiau, o Laisvų ir Drąsių Žemėje – metais vėliau už mus), tai gavau progą parašyti jums savaitgaliui dar vieną skaitinį dalinai praeita liberalizmo ir švietimo tema.

Tiesiog mano FB skaitytoja Skirma Serbentė pašiepė manyje tūnančio anarchisto, apsimetančio liberalu, pareiškimus – cituoju originalą:

Didesniam perskirstymui per Biudžetą – tariame griežtą NE (nes gi mat išvoks (o kad nevoktų – priemonių nerasta). Užtat ačiū rėmėjams, kurie kompais ir kitais resursais remia skurstančius mokytojus:DDD O tu šventas neoliberalizme:)))

Tai aš tuomet atsakiau jai sutrumpintai:

Antra biudžeto [išlaidų] eilutė, bet remia [privatūs asmenys] mokytojus – tau neatrodo, kad čia kažkas negerai sistemoje, ir dar daugiau pinigų įmetus į tą pačią balą bus tik dar daugiau bėdų, nes tos nesąmonės bus dar ir [papildomai] finansuojamos?

* * *

Na, pažiūrėkime išties, ką rašiau anksčiau apie etatinį streiką, kiek kainuoja vieno (!) mokinio mokslinimas per metus – šiemet tai viršys €4’000, nors dar 2017-aisiais, kuomet mokinių ir studentų buvo daugiau, jų praprusinimas visuomenei kainavo po €3846.15 vienai mokslintinai galvai.

Be abejo, jūs paklausite, o tai ko tie mokytojai tuomet streikavo, kad jų kiekis iš esmės nekito, tačiau pinigų gavo daugiau, o klasėse triukšmadarių netgi sumažėjo?

Pirma, tai mokytojų streikas išties buvo net nelabai apie jų algas.

Taip, naratyvas sąmoningai buvo nukreiptas ir susiaurintas tik iki šio diskurso, išties manipuliuojant visuomenės nuomone ir kiršinant mokesčių mokėtojus su mokytojais, kurie profesijos prestižą, suprask, merkantiliai matuoja eurais (nors klausti kiek uždirbi – nacionalinė tūlo lietuvio pareiga pašnekovui) – neva, žiūrėkite, tie dar daugiau nori jūsų pinigų! O kaip dėl pensininkų?! Kur tas Stasys Jakeliūnas su (ne)savo PIFų nukuodinimo™ programomis ir tyrimais apie Kubiliaus praskolintą Lietuvėlę? Kur ta buhalterė Šimonytė, kuri pardavė Lietuvą ir nusnorino paskutinį lietuvišką (LOL) banką?! PLATINAM!!!11

Bet ko kito tikėtis, kai valdžioje dabar sociapatinė vyriausybė lizingu, o šių modus operandi, žinia, būtent ir yra manipuliavimas?

Ir neapsigaukite, kad valstiečiai tiesiog bukai tiesmuki, todėl, suprask, naiviai teisingi ir teisūs, kadangi jie ne ankstesni socdemai, kurie myžo į akis ir sakė, kad lyja – primenu, kad kirkilinė šutvė puikiausiai dirba dabartinėje koalicijoje, ir netgi savo “socdemišką“ gaujos organizuoto susivienijimo pavadinimą papuošė žodžiu “darbas“.

Aha, darbas išlaisvina – ko gero, nuo liustracijos ir Lukiškių, kurias ir vėl užsimota uždaryti (matyt, tam, kad neduoktudie šių ordinų vagių, diplomų pasisavintojų ir prichvatizuotojų galop vis tik ir toliau nepasodintų – oi, tik po jūsų, mieli konservatoriai, atšauna šie, aišku).

* * *

Tačiau grįžkime prie klausimo, o tai ko tie mokytojai nepatenkinti? Ir kodėl jie iki to streiko viešumoje kažkodėl baksnojo Suomijos sistemos pusėn? Na, be to, kad kažkas iš jų už projektinius mūsų ir vokiečių sąjungos pinigus iki Suomijos suvažinėjo ir liko įkvėptas tiek, kad dalinosi įspūdžiais ir krykštavimais delfiuose.

Kuomet Pasaulio Banko ekspertai darė tyrimą dėl švietimo, po kurio konstatavo, kad suomių švietimo sistema bene viena geriausių pasaulyje, buvo paklausta jų švietimo ministrės (ten visos feministės valdžioje, ar tuomet netyčia koks vyras nuo vaikų priežiūros bandė karjerą daryti – angliškai skaičiau, tai buvo nekatrosios giminės minister?), o tai kokia mokytojo atskaitomybė ministerijai, į ką toji atšovė, kad suomių kalboje nėra tokio žodžio kaip “mokytojo atskaitomybė ministerijai“.

Taip, įsivaizduojate?

Aš – sunkiai.

Vakar pas mus mokykloje lankėsi auditorė. Pažadėjo grįžti kaip Karlsonas, kuris gyvena ant stogo Stog(o)holme (no pun intended). Nes dar keli auditoriai atvažiuoja inspektuoti vedamas pamokas mėnesio gale iškart po Velykų atostoginės savaitės. Per tas mokyklas, pro kurias jie jau prasiautė mūsų rajone, liko po jų tik biblijinis verksmas ir dantų griežimas.

Galiu sakyti, kad man, kuris neketina toliau karjeros (?) tęsti švietimo sistemoje (kas ten kikena aukštybėse???), tai tie auditoriai bus tiesiog smagus taikinys patrolinimui, nes su mano pedagogine patirtimi (ar tiksliau – jos praktišku nebuvimu, ypač pradinukų mokslinimo srityje), tai galima iškart atitursenti į mano pamokas ir priskrebenti tokį trūkumų sąrašą, kurio apimtimi pakaktų ne tik šiai mokyklai, bet ir visam Varėnos rajonui, pradedant kad ir nuo to, kad suolai mano klasėje kažkodėl stovi ne įprastinėmis eilėmis, o dar ir jie patys bus pasodinti prie mažesniojo savo aukščiu (toks per klaidą po renovacijos klasėje įsipainiojęs, tai jis ir nukištas į šoną, tiesą sakant):

Bet jei aš paklausčiau, o tai kas šitą atrakcioną apmoka, tai atsakymas, ko gero, akivaizdus – va iš tų pačių keturių gabalų eurais vienai mokomai galvai.

O va jūs, mieli mokesčių mokėtojai, tuomet nenorite paklausti per savo išrinktus atstovus Seime, kodėl Švietimo ir Mokslo Ministerija švaisto pinigus tokiems “auditams“, kurio paskirtis yra ne tai kad abejotina, bet išvis logiškai neturi paaiškinimo, išskyrus psichologinį spaudimą pavaldiems valstybiniams pedagogams (į privačias mokyklas jie nelenda, nors tos irgi privalo laikytis nacionalinių programų)?

Na, gal tik toks abejotinas paaiškinimas, kad kiekvienas taip dirba “savo darbą“ (galima netgi skirti lėšų mieste balandžiams, kad tie triestų ant kokių bronzinių cvirkų, nes toks jų darbas suteiktų dar ir darbo statulų plovėjams). Tačiau kokia šio “darbo“ sukuriama pridėtinė vertė mokesčių mokėtojui?

Suomiai atsakė į šį klausimą seniai, ir galvos mokytojams nebekvaršina, nes švaistyti lėšas profesionalų (čia aš savęs pedagogikoje neskaičiuočiau) tikrinimui, kaip profesionaliai jie praveda parodomąją (sic!) pamoką inspektoriams, viską teisingai dar suforminę privalomose ataskaitose ir dokumentuose, yra per brangus malonumas biudžetui ir suomių mokesčių mokėtojui, ir tas lėšas geriau iškart skirti juk tų pačių mokytojų kvalifikaciniam tobulinimui (jei jau tie tokie profesiškai atsiliekantys, ką turėtų parodyti toks “auditas“, tai galima padefaultu ir negaištant auditui juos visus į mokslus ir pasiųsti).

* * *

Nes pažiūrėkime logiškai: ministerija numato lėšų poreikį ir bendras nacionalines programas ar mokymo gaires (tai vadinama švietimo politika, ir už tai atsakingas valdančiųjų paskirtas ministras, tiesa?). Rajonų savivaldybės turi mokinių skaičių, žino tendencijas ir atitinkamai išdėliotą mokyklų tinklą bei joms administruoti skiria konkurso tvarka mokyklų direktorius.

Kurie, savo ruožtu, samdo darbuotojus (-jas, nes vyrai pačių moterų akimis turi uždirbti daugiau, ir nėra ko jiems čia trintis moteriškuose kolektyvuose) ar outsource įmones, reikalingas šių švietimo funkcijų vykdymui: be abejo, mokytojus, ūkio dalies prižiūrėtojus ir valytojas, administratores bei virtuvės darbuotojas, bibliotekininkes ir medicinos bei higienos specialistus, mokyklinių autobusų vairuotojus (sugriovus viešąjį priemiestinį transportą, tai kaimuose jau nebe socialinė, o geografinė atskirtis gaunasi be jų), logopedus ir specialių poreikių pedagogus (šiuos išties tai sunkiai išvis pamokose surastum – specialių programų mokiniai yra sumesti į tas pačias dideles klases tam pačiam vienam mokytojui, paliekant jam “integruoti“ laisvu nuo pagrindinio mokymo laiku, o dar tiksliau – šio laiko sąskaita), socialinius pedagogus (kurių itin trūksta provincijose, kur išties vyrauja socialinės rizikos aplinka, ir visos socialinės bei psichologinės įtampos vaikų aplinkoje išsilieja mokyklose į jų nuolat ir spaudoje linksniuojamą nepažabojamą agresiją, patyčias vienų kitiems, panieką vyresniems ir jų mokytojams, arba beviltišką apatiją mokslui) bei psichologus (pasvajokite).

Kaip matote, tie keturi tūkstančiai vienam vaikui tarp tokių išties reikalingų mokyklos veikimui darbuotojų ir funkcijų (paprastai kelias jas apjungia vienas darbuotojas, tarkime, vairuotojas ir ūkvedys viename) išsiskirsto taip, kad realiai tam “susireikšminusiam“ ir “dėl pinigų“ streikavusiam mokytojui nedaug telieka, ir tenka dalintis. Ir jei mokytojai turi profsąjungas, nes jų pagal mokomus dalykus objektyviai daugiau skaičiumi mokykloje, tai jie dar gali sau algų pakėlimų išsireikalauti, o likę gali ir likti ant minimumo.

Bet kodėl mokytojas turi dar ir dalintis su jį atvykstančiu “audituoti“ inspektoriumi? Ar visomis tomis ŠMM prielipomis ir VšĮ, kurios užsiima standartizuotų mokslo progamų, projektų bei egzaminų organizavimais ir visokių reglamentų rašymu bei po to tikrinimu, kaip jų makulatūra yra vykdoma? Nes jos, suprask, juk “tiesiog dirba savo darbą“?

Ir kurios, kaip neapsikentęs išviešino laikinai ėjęs švietministrio pareigas Rokas Masiulis, net nesiteikia pateikti finansinių (!) ataskaitų, kaip biudžeto asignavimai jiems iš ministerijos buvo realiai paskirstyti!

Aš suprantu, kai ŠMM atsiunčia nepriklausomą (!) finansinį auditą į kurios rajono savivaldybės švietimo skyrių. Šis savo ruožtu audituoja finansines išlaidas jiems pavaldžiose įstaigose, nes pagal įstatymą yra steigėjas ir pagal įstatymą atsako už skaidrų ir tikslinį šių gautų iš iždo lėšų paskirstymą ir panaudojimą. O tai kam tas keliaujantis cirkas su “auditoriumi“ mano klasėje?

Kad pasakytų direktoriui, kad tas pasamdė netinkamą specialistą? Kieno nuomone netinkamą? Kas jie išvis tokie, kad už darbdavį spręstų, ką tas turi samdyti?!

Čia kas yra darbdavio atstovas – tu, inspektoriau, Ronaldo McDonaldo kostiumą iškeitęs į dalykinį kostiumą, ar direktorius, kuris geriau mato, kokių darbuotojų jam išties reikia, nes gal jam rūpi tais metais padaryti kokias nors permainas mokymo procese, kadangi jo mokiniai užliūliuoti komforto zonos ir gerų pažymių (o juk visi patenkinti dėl to: mokiniai, jų tėvai, ir mokytojai, kuriems visai negaila užaukštinti vertinimus, kad jokia supermamka ar isterikavotas tėvas neatlėktų kelti skandalo – nes jei tėvai numetė mokyklai savo atžalas, tai čia auklėjimas ir priežiūra yra mokytojų prievolė ir pareiga, o po to vaikas išeina į gimnaziją, ir kitąkart išpūsti rezultatai subliūkšta).

O juk išties ir mokomasi ir išmokstama tik tuomet, kai išeinama iš tos komforto zonos (visa istorija ir evoliucija tą tik patvirtina – čia net ne pedagogika gryna forma).

Teisybės dėlei, tai Suomijoje taip ir yra, ir mokyklos direktorius kasmet (!) pratęsia (arba ne) savo darbuotojų darbo sutartis. Galop, direktoriai, bet ne mokytojai, ir Lietuvoje turi kadencijas. Panašiai elgiasi ir privačios mokyklos Lietuvoje, administracijai vertinant savo darbuotojų darbą ir rezultatus, ir juos pakeičiant, jei kažkur nesutapo tikslai ar požiūriai į mokymą.

Pačiai administracijai, o ne inspektoriams, pramogai iš ministerijos važinėjantiems į gerai apmokamas komandiruotes paterorizuoti iš esmės dėl visko kaltų mokytojų (bet juk yra ir tokių žmonių, kurie jaučia profesinį pašaukimą dirbti, tarkime, kad ir kelių policininkais – juolab, kad jei ne iki preziMento, tai bent iki instagraminės tuštutės su generaliniais antpečiais gali prasimušti).

Tad jei mokytojai išties nori permainų, kad mažiau juos psichologiškai terorizuotų ir jų algos rinkoje išties būtų konkurencinės (t.y. nustatomos paklausos ir pasiūlos!), tai turėtų irgi sąžiningai pasiūlyti atsisakyti šio “socialinio stabilumo“, palaikomo lietuvišku Darbo Kodeksu ir savo trijų profsąjungų įdirbio bei susitarimų.

Tačiau… kam jiems to reikia, ir ką jie gaus mainais?

Na, ne – geriau tegul auditoriai klasėse pasėdi ir surašo taisytinus trūkumus, o politikai ir toliau myžčioja, besirūpindami savo reitingais ir perrinkimu, ir kaip nugvelbti mokesčių mokėtojų pinigų, nei švietimo sistemos liberalizavimu, išskaidrinimu ir konkurencingumo skatinimu, leisiančiu arba sutaupyti iždo lėšas (nes kas mokės už tokius atrakcionus, kaip tikyba arba tėvų nupirktą visureigį į pamokas atvairuojantis gimnazistas virš 19 metų amžiaus?).

Arba pagaliau pagal rinkos paklausą pradėti mokėti realų atlyginimą pedagogams, kas ir profesijos prestižą pakeltų ne šūkiais, ir išties pritrauktų aktyvius bei norinčius kažką švietimo sistemai duoti naujo ir šviežio specialistus, kuriuos dabar išgraibsto privačios mokyklos, besisteigiančios tik todėl, kad mokesčių mokėtojai pasirengę susimokėti konkrečiai už savo vaikų mokymą ne pagal kažkokių inspektorių ar ekspertų primestas programas “kaip turi būti“ – nes kas balsuoja eurais, to ir auditas, ir dar toks betarpiškas, paremtas rinkos santykiais.

Ir kas čia pasakys, kad to padaryti neįmanoma švietime, nes, suprask, čia tau ne verslas ir nenustatysi KPI – klientas žino, kad moka pinigus už sutartą rezultatą, o ne lūkesčius dėl gerų pažymių ir fiktyvaus atestato ar diplomo?

* * *

Aišku, pasakysite, kad ne visi gali susimokėti už privačią mokyklą, ir ten vaiko mokymas kainuos daugiau nei €4000 per metus. Aišku, yra mokinių, kurie kankinasi pagal įstatymą privaloma tvarka seniai peraugę tose mokyklose ir kamuoja savo nemotyvumu mokytojus, ir verčiau jau įgytų gerokai mažesne apimtimi tą privalomą pagrindinį išsilavinimą bei kartu profesiją, leisiančią neprapulti gyvenime.

Tačiau valstybinės mokyklos išvyti į profesines mokyklas prieš mokinio valią nebegali, gimnazijos sudaro galimybes mokytis ir B lygiu (nors gimnazijos turėtų pagal logiką priimti ir mokyti tik A lygiu!), ir privalo dar mokyti visus, o ne tik tą grietinėlę, kurią nugriebia privačios mokyklos. Juolab, kad pratika rodo, jog gabių (nors gabumais aš netikiu – tikiu tik darbu) mokinių yra tiek ir valstybinėse, tiek ir tinginių apsčiai privačiose.

Tačiau turint antrą (!) pagal dydį biudžeto išlaidų eilutę ir taip beviltiškai netalentingai švaistyti mokesčių mokėtojų lėšas visumoje net tiesiogiai ne pačiam švietimui, prirašant savo visas tuščias, imitacines ir mažai efektyvias bei dažnai beprasmiškas ar lengvai už pigiau outsourcinamas veiklas, užsakomas tik pagal poreikį (kad ir tą patį auditą!), į šią bendrą mūsų visų mokesčių sąskaitą, yra tiek nedovanotinas kvailumas, tiek gal ir baudžiamosios, o ne tik politinės, atsakomybės besiprašanti veika.

Tiesa, už šį įrašą, kad mūsų švietimo sistema dažniausiai yra ne apie švietimą, o darbo vietas (ne vien mokytojų!), aš besiprašau kažkur dabar į sinusuose rentgenu surastą cistą nuo savo kolegų ir kolegių, ir gal man dabar netgi reikėtų prasitęsti savo “biuletenį“ gerokai ilgiau, kol nepratęsė jo man per traumatologą.

Bet mano tikslas nėra nei kolegas trolinti ar kiršinti, nei kiršinti juos su jumis, mokesčių mokėtojais, kaip tai darė valdančioji koalicija per pastarąjį eilinį (!) mokytojų streiką.

Gal tiesiog metas visuomenei pareikalauti, kad į rimtas derybas susėstų jau dabar tiek politikai, tiek ir švietimo profsąjungų nariai, tiek ir privačių mokyklų atstovai, tiek ir tėvų sambūrių atstovai, ir gal netgi iniciatyvūs švietimiečiai, kuriems išties rūpi reali švietimo reforma ir mūsų švietimo ateitis, o ne paklodės tampymas, nepaisant, kokias tai pasekmes sukelia kitiems.

Dabar, o ne laukdami ateinačio dar vieno streiko, nes lūkesčiai tiek tėvų dėl jų vaikų mokslo, tiek ir pedagogų ne vien dėl jų asmeninių apmokėjimų ir skatinimų, eilinį kartą nukišami į ministerišką stalčių (ar tiesiai keliauja šiukšliadėžėn, ir čia vėl Vilniaus meras Remigijus Šimašius šių šiukšlių spėriai neišveža, kad jį kur galas, #šimašeu!), o kadrų ir apmokėjimo peržiūrėjimo problema sprendžiama kokiais nors “auditais“, terorizuojant mokytojus, kurie neapsikentę gal išeis ir patys tuo išspręs finansinių rodiklių ir kokių nors tinklo optimizavimo koeficientų problemą, kurios neįgalūs išspręsti patys vienos ar kitos savivaldos politikai, nes vyrauja švogeriniai-klaniniai provinciniai interesai.

* * *

Ar tokioje sistemoje man liktų vietos?

Ko gero, kaip anglistui, tai ne (nepaisant to, kad aš rašau ir kalbu laisvai, ir netgi galiu imituoti keletą akcentų), nors gal ir norėčiau vėl dėstyti vyresniems mokiniams ekonomiką bei paskatinti juos verslumui (šis irgi išugdomas, tarp kitko – ir Junior Achievement Lietuva tą metodiškai daro!) per savo vykusias ir nelabai gyvenimiškas patirtis ir išsilavinimą būtent šioje srityje.

Juolab, kad jaučiu, jog galėjau padaryti gerokai daugiau, ir galėčiau dar padaryti kitais metais (o dar kitais metais sakyčiau tą patį, tai… meh, enough is enough).

Tik kad ir taip neturiu kitiems mokslo metams etato. Na, ir mat jį šunes – taip nebūna, kad nieko nebūna, sakė ar tik ne kandidatės į prezidentus Ingridos Šimonytės cituojamas Šveikas.

Gal diskusija dėl realios švietimo reformos ir jo jau būtino liberalizavimo, suteikiant daugiau pasitikėjimo mokytojais ir pasitikint jų profesine kvalifikacija bei patirtimi (o savo kolegų tarpe aš matau gerus specialistus ir savo darbo profesionalus, kurioms ir kuriems išties rūpi, ką rodo ir atlikti iš pašalies mokykloje mikroklimato ir pan. tyrimai, ir kurie, bei kurios, dirba tokiomis sąlygomis, kokios yra realiai, ir vis tiek finale juk viskas susiveda į meilę vaikams ir jų rūpestį, kad tie kažką, rupūžės, išmoktų ir ateityje neprapultų, nevidonai šitie!), pagaliau prasidės, ir gal aš galėsiu po to pasakyti, kad nors kiek prisidėjau bent tiek prie šios diskusijos ir jos inicijuoto pokyčio.

Nes dabar mesti dar daugiau pinigų į šią sistemą – tai kaip stengtis užgesinti ugnį žibalu. Na, nebent kažkam sumokėta už žibalą ir tas kažkas nori pasišildyti rankas prie lauželio.

* * *

O va balsuoti už šio tinklaraščio įrašus jūs jau dabar galite savo pinigais per PayPal čia – ačiū jums!