Nors cukermaninis minčių plovimo fabrikėlis ir toliau stumia orvelizmą į mases per savo matricos FB, eilinį kartą mane ir vėl blokuodamas savaitei, nes kažkokiam progresyvistpalaikiui nepatinka vokiečių kalbos ironiškai pacituota patarlė apie darbą ir laisvę komentare, atsakant, kad geriau tie kinai man detalių bankrutavusiam 2011 metais švedų lėktuvui pagamintų, kad iš jankių 2013 metais juos perpirko (tiesa, aparatas vis tik pagamintas buvo suomių italams), bet čia kol kas juk galite skaityti, ir aš čia galiu rašyti tiek, kad ir perskaityti jau neįstengsite.

Kas iškart suponuoja klausimą, o tai kada pagaliau paleisiu verčiau Youtube kanalą, užuot senamadiškai dėliojęs eilutes kringeliais.

Tačiau be to, kad ir ten jau imtasi blokavimo ir demonitizavimo sankcijų, dar yra mano neišbaigti įsipareigojimai Matuizų mokyklai atidirbti iki jų anglų kalbos mokytoja sugrįš, todėl iki lapkričio galo net ir FB labai reikštis, man prikaišiojama, nederėtų, nes po to tenka va dar ir blokuoti mokinius, kuriems jų bobutės kvaršina galvą dėl ne visada mandagius išsireiškimus dalbajobams ir glušiams taikančiam jų mokytojui (suprask, gėda mokyklai, o ne tiems moralizuojantiems mokiniams, autobusų stotelėje spjaudantiems siemkes po kojomis – ir joms bei jiems papa x-ray, kad kokie mentai to mokytojo vos neužmušė, ir kad kalba eina apie net ne konkrečiai jo, bet visuomenės saugumą, ir patys toje situacijoje dar ne taip išsireikštų).

Vasarą, pastebėjau, ir aš, deja, vis mažiau ir mažiau skaičiau, o daugiau tik vėpsojau Youtube (istorija, gitara, karate ir buriavimas). Todėl ir tekste nesiplėsiu, o aptarsiu tik tris, kaip įprastai, Lietuvos viešojo gyvenimo žinutes, kurios paskutiniam vasaros savaitgaliui iškrito ir atkreipė mano dėmesį.

* * *

Pirmoji, tai Baltijos Keliui, kuris įvyko paminėti išviešinimui Molotovo ir Ribentropo pakto slaptų protokolų, atidavusių ir mūsų Lietuvą į SSRS okupacinę zoną (ką po to Sąjungininkų Jaltos konferencija savo protokolais tik užtvirtino, neleisdama ir mūsų delegatams po karo įstoti į kuriamą JT organizaciją), jau sukako 30 metų.

Na, jūs manęs paklausite, o tai kur aš tuomet buvau, kol ketvirtadalis Lietuvos susikibę rankomis istoriją darė?

Kažkur ne savo noru už Maskvos užsiiminėjau visokių griovių kasimu “nuo čia iki pietų“ sovietiniuose čebatuose, paimtas į dviejų metų privalomą tarnybą prieš keletą mėnesių po Kapsuko DOSAAF baigimo, kur sėkmingai mokiausi vairuoti UAZ-469 “džipą“, gaudamas Brundzos pravardę, triašį sunkvežimį visureigį ZIL-131 bei KamAZ-5320 – realiai tai pastarasis yra civiliokų versija (kuo nuolat pachaltūrindavęs visokiais nesankcionuotais pervežimais instruktorius, prisidurdamas prie algos, nes “koks mums skirtumas, kur ir ko važiuoti“), o kiti važinėjo kariniu KamAZ-4310, ir jei ne Gorbis, tai visi tie mano įgyti griovių kirtimo per du permestus rąstus ar įvairavimo atbulomis į ankštą boksą įgūdžiai būtų pritaikyti Afganistano kalnų keliais važinėti, bet jau 1989-ais vasarį ribotas sovietų okupacinis kontingentas paliko A-staną.

Tad, kad ir kaip būtų ironiška, aš Baltijos Kelio metu buvau “okupantas“, o ne “patriotas“, kuris prieš juos.

Kas netrukdė man toje okupacinėje kariaunoje tokiu atžagariu drausmės laužytoju, aišku, būti, dėl ko po metų išgrūdo iš 7 jūrų uosto ir miesto-didvyrio Maskvos į stebuklų kraštą Komi, kur miškas iš kairės be pradžios, o iš dešinės – be pabaigos, uodai dydžiu kaip žiogai, šalta tik tris mėnesius, nes likusius labai šalta, o priepoliarinės nakties dangus nusidažo žaliais pašvaistės dryžiais.

Tą savo kaltę “tarnystės“ Lietuvos priešui aš, tikiuosi, išpirkau jau grįžęs ir nuėjęs per SKAT į Parlamento operatyvinį būrį, tačiau ten kita istorija, ordinais ir medaliais neįvertinta.

Aišku, Sąjūdžio mitinguose aš dalyvavau dar ir iki čebatų (kėliau Trispalvę Marijampolėje ant senojo pašto ir Kaune prie Karo muziejaus), ir steigiamąjį Sąjūdžio suvažiavimą stebėjau visą naktį per televizorių, tačiau tą jausmą susikibti šioje žmonių grandinėje už laisvę iš manęs ruskiai vis tik pavogė – dar viena iš daugelio priežasčių, dėl ko mane purto nuo išsireiškimo “prie ruso buvo geriau“.

Geriau buvo kolaborantams, nepriklausomai nuo to, ar ir tada jie dirbo “savo“ Lietuvai.

* * *

Kalbant apie pastaruosius, jau ir tiek metų praėjus, kada Sąjūdis laimėjo ir išsiskirstė po partijas, vis dar galvas kelia nedamušti ano meto antilietuviški Jedinsto veikėjai, kurie, naudodamiesi demokratijos spragomis, sulenda į valdžią ir daro įtaką Lietuvos ateičiai.

Eilinę va tokią Iriną Rozovą eilinį kartą ir vėl išviešino.

Na ir kas, kad ji neturi teisės dirbti su slapta informacija – jai to net ir nereikia! Gal ir man neduotų dėl kokio instagraminio komisaro bobinų užgaidų.

O jai tereikia turėti visas pilietines teises: LR piliečio pasą, kuris ir suteikia jai teisę balsuoti bei teisę būti išrinktai – t.y. aktyviai veikti valstybės valdyme. Netgi joks VSD iš jos juk neatims teisės susitikinėti su priešiškos valstybės žvalgybos pareigūnais, dirbančiais po diplomatine ar kitokia priedanga šioje NATO valstybėje.

Jos paskirtis šiame slaptųjų tarnybų kare yra juk ne šnipinėjimas (tuo užsiima kita kontora, o ir tai kitai kontorai ši blondinė kaip matahari nereikalinga) – ji yra Kremliaus įtakos agentė. Ir ji net to neslepia. Juk išties – vsio zakonno. Demokratinėje santvarkoje gyvename.

Ir iš demokratinės pusės žiūrint, ji išties atstovauja ne vien priešiškos valstybės kenkėjiškas mums struktūras. Ji atstovauja tuose demokratiniuose rinkimuose ir visą čia esančią Penktąją Koloną visų tų sovietukų, kuriems ne tik prie ruso buvo geriau, bet kurie ir meldžia Huilo, kad tas atsiųstų modifikuotomis StG-44 versijomis ginkluotų buriatų vaikų mus nuo mūsų laisvės išlaisvinti.

Ir tokios rozovos, su visa šutve bendrapartiečių ir jų koalicijos partnerių, deja, daro viską, kad Lietuva kuo mažiau gebėtų tuos neprašytus “mandagius“ ir nelabai žmogėnus banaliai išpleškinti (teisė į kovinį ginklą su amunicija namuose turi būti piliečiams ne savanoriška, o privalomoji kaip šveicarams).

Blogiau, kad esama rinkimų sistema leidžia tokiems “tautinių mažumų dariniams“ patekti į valdžią, nors mes čia vieni kitiems patys į kudlas kimbame dėl menamų fašistinių pakalikų, dažnai apsidalindami tos sovietinės praeitį menančiais indeologiniais išsireiškimais.

Ir nemanykite, kad atskirai emigrantams sukurtos rinkimų apygardos atsiradimas kažkaip neutralizuos šių rozovų keliamas grėsmes, nes, suprask, emigrantai pribalsuos daugiau už “patriotus“, o ne “penktakolonius“. Kitąkart reikia juk, kad jie dar ir fiziškai šioje šalyje kasdien atsvertų net ir draugiškais laikomus gastarbaiterius, kad patys tuoj už savo breksitus neimtume balsuoti ar patyliukais džiūgauti už skustagalvius su kampuotos saulutės raištukais ant odinių striukių rankovių, kaip per rinkimus pastaruoju metu vis dažniau nutinka įvairiomis formomis ES valstybėse.

* * *

Tai, kalbant apie emigrantų sugrįžimą, jau ne aš vienas tokiu pernai pasirodęs – ima ryškėti sugrąžtų tendencija, apie ką ir anksčiau kalbėjau.

Aišku, daug po Brexit referendumo grįžtančių realiai Lietuvoje ir toliau nelabai, deja, lieka – jie išvažinėja dirbti vachtiniais metodais į vokiečių ar olandų logistikos sandėlius, norvegų statybvietes ar vairuoja fūras po Europą. Provincijos miesteliai ir toliau gražėja trinkelėmis, bet ne gausėja jaunimu – netgi rajonų centrai dažnai be gyvos dvasios, ir kai klausi, o tai kur visi tie statistiniai gyventojai, tai surandama įvairių paaiškinimų, kad arba jie Vilniuje (nuomojasi nelegaliai, todėl registruoti vis dar rajonuose, kurie džiaugiasi šių vietos “emigrantų“ iš didmiesčių pervedamu GPMu), arba susimokėję PSD (ar prisiregistravę bedarbiais Užimtumo Tarnyboje) uždarbiauja trumpalaikiais darbo užsakymais toje pačioje Europoje (estams pasisekė, kad Suomija tik per įlanką į darbus nuplaukti – tai jų emigracija banaliai nefiksuojama, ir jie ta statistika labai erzina lietuvius).

Gyventojų gi gausėjimo ne pagal pasus statistiką, kuri džiugina prisukamas bankų gegutes, gerina iš esmės tie patys gastarbaiteriai, kuriems čia užsidirbti geriau, nei tėvynėje, ir kurie naudojasi pajamų mokesčių iškraipymais, įgydami pigumo pranašumą prieš vietos darbininką, kuriam spaudoje ir viešumoje prikaišiojama, kad tas, suprask, tingi dirbti, todėl už jį dirba ir nesiskundžia Mykola iš Banderofcų hutoro.

Ir tame fone visas toks gražus re-emigracijos PR ir toliau sukasi žiniasklaidoje, kas man, patyrusiam išvykimą ir parvykimą, dažnai kelia cinišką šypseną dėl glušavotos ir prastai užslėptos propagandos. Valdantiesiems, kurie bebūtų tuo metu valdžioje, net nereikia už pozityvių žinių sklaidą susimokėti – mes tiek patys pavargome nuo to ilgamečio sodybų tuštėjimo meto, kad mielai sau patys pasigražiname tikrovę.

Antai anksčiau klykauta pagal trendą, kad Panevėžys, kaip penktasis Lietuvos didmiestis, jau nebeteko tokio statuso, kadangi gyventojų liko mažiau už 100 tūkstančių (kas laikyta Lietuvoje didmiesčiu, o ne šiaip miestu ar miesteliu). Dabar jau džiūgaujama, matau, kad į buvusią lietuvišką Čikagą sugrįžta emigrantai – kad ir tokiame straipsnyje, kur, suprask, vienintelė problema, kad buvusių emigrantų vaikai nelabai kalba mozertongu (nes jų gimtoji kalba išties nėra lietuvių).

Aišku, visas tekstas ten nelaiko vandens, ir kai pernai manęs klausinėdavę, aš bent jau pats sau stengiausi nemeluoti, ir to meto interviu bei savo atsakymuose miglos nepūčiau ir kažkaip realybės neiškraipiau, kodėl grįžau ir kokia yra reali padėtis glušių karalystėje™, nei kad pats kažkaip geriau atrodyčiau, nei kad palinksėčiau į taktą bankiniams pyarščikams, kažkodėl vis dar vadinamais ekonomistais.

Tiesa, pastarieji jau dabar irgi pradėjo atsargiai apie ateinančią krizę kalbėti (priežastys dvi arba trys, nelygu skaičiavimas: užsitęsęs ir iš tviterio persikėlęs POTUS Doncės prekybos karas su kinais; bei stringanti Vokietijos ekonomika ir nenumaldomai ateinantis Brexit, sutraukysiantis JK ir Bendrosios Rinkos prekybinius saitus), nors aš dar pernai ne vien iš naujųjų varguolių gausėjimo prognozavau ateisiančią krizę 2019 metų galui ar 2020 pirmam pusmečiui, bet dėl praimo Sauliaus Buratino mokesčių pakeitimų 2019 metų pradžioje šį laukiamą krizės atėjimą objektyviai šiemet perstūmiau 6-8 mėnesiams į kitus metus – pažiūrėsim, kai dugną dėsim, nes kitais metais dar ir Seimo rinkimai, o l.e.p. praimai moka pakirkilinti viešųjų finansų dėka ir šalies ekonomiką.

O apie manipuliavimą statistika, tai štai jums grafinis vaizdelis iš Delfyje perpublikuoto Panevėžio Sekundės straipsnio apie migracijos srautus toje savivaldybėje:

Jums čia niekas už akies nekliūna? Gerai įsižiūrėjote?

O dabar tie patys stulpeliai, kurie išties grafiškai atvaizduoja srautus bei tendencijas (ir ne nuo 2018 iki 2014 metų, o nuo 2014 iki 2018 metų, jei jau apie tendencijas):

Oi, dabar kažkaip ne toks gražus vaizdelis, a’ne?…

Bet už tai akivaizdžiai matosi, kiek realiai ir vis dar (!) žmonių išvyksta daugiau, nei į šį miestą parvyksta (nors gal parvykstančius derėtų ne raudona, bet žalia spalva žymėti – tarsi patrauklesnius, o ne išvykstančius “žydrus“, kaip pradiniame grafike).

Ir atvykimas iki pernai (šių metų suvestinių dar nėra) aiškiai mažėjo, o išvykimas didėjo (2017-ieji išvis tragiški – skirtumas kone šešiskart didesnis!).

Kaip ir pernai grįždamas konstatavau, po Brexit vis daugiau tautiečių paliks nesvetingą (tiesiogine prasme – veikia dar buvusiai praimei Kvankai buvus vidaus reikalų sekretore priimtas ir dabar pradėtas taikyti Hostile Environment Act, sąmoningai nukreiptas prieš imigrantus, trukdant tiems gauti valstybines, socialines, medicinos ir pan. paslaugas bei apsunkinantis darbo bei būsto paieškos galimybes) bei nebe pelningą JK darbo rinką. Tad vien dėl PSD įstatymo mes matysime daugiau “parvykstančių“ biurokratų požiūriu, o ne vien realiai verslo požiūriu tas darbo vietas rinkoje užimančių žydrai-geltonų gastarbaiterių.

Ši tendencija atsispindi ir konkrečiai Panevėžio rajono gyventojų migracijos statistikoje. Tik va išvykstančių, matau, vis dar kone dvigubai daugiau, nei parvykstančių, nors šių ir padvigubėjo 2018-aisiais, lyginant su 2017-aisiais. O štai kaip nekošernai atrodo gyventojų migracijos saldo (skirtumas tarp atvykusių ir išvykusių) grafike:

Vis tik manau, kad mums būtų naudingiau matyti realų paveikslą, o ne PR labui pagražintus paveiksliukus, kur skaičiukais ir grafika manipuliuojama. Ypač, kai jau praėjo 30 metų nuo tada, kai žmonės fiziškai išėję pasakė, kad gana visų tų apgaulių ir manipuliacijų, ir metas kalbėti tiesą.

Antraip, visokios rozovos įtakos agentės ir rozovi agentai išties nepersidirbs, kada ir patys mes leidžiamės mulkinami, užuot sprendę problemas jas identifikuodami.

* * *

O mano tinklaraštis ir toliau jūsų labui stengsis į visus įdomesnius įvykius žvelgti nesutampančiu su vyraujančiu naratyvu savo kampu – ačiū jums, kad paremiate savo ruožtu per PayPal čia.

Reklama