Klausimas atrodo tikrai keistas, ir ne tik todėl, kad jau ne tik aš primenu apie pareinančią p**ę ateinančią krizę, bet ir establišmento pyarščikai, prisistatantys bankų ekonomistais, pradeda atsargiai bėdavotis.

Tai jų darbas yra ne makroekonominė analizė, o propaganda, bet mes pažiūrėkime, ar išties toji 2008 metų krizė Lietuvoje pasibaigė – ir niekas taip geriau mums nesumeluos, kaip oficialus statistikos portalas.

Kol kas džiūgavimus apie BVP augimą palikime nuošalyje – paprastam žmogui™ visai papa iksas, kam ten koks bėvėpė ar bėemvė paaugo ar padidėjo, nes turčiai gali susimokėti už plastines operacijas ir visokius padidinimus, o jam pačiam reikia ne tik ant politikos kalbančių galvų jo telike paloti, šlamščiant biovėlines sosyskas, bet ir ko nors dūšią sušildančio (čia galėtų būti jūsų produkto reklama, nes influenceris aš ar kur???).

* * *

Todėl pirmasis vertinimo kriterijus – nedarbo lygis Lietuvoje, kadangi proverbinis paprastas žmogus, kaip ir jo išrinktasis Seimas, kol kas pajamas tesuvokia tik iš algos, o kad ją gautum, tai reikia kažkur gi dirbti oficialiai (nes neoficialiai – tai yra chaltūrkė).

Štai iš LR Statistikos Departamento atvirų duomenų suformuotas jų portale grafikas, apimantis mėnesiais ir procentais nedarbo lygį, atsižvelgiant į sezoniškumą, laikotarpiui prieš ir po 1999 bei 2008 metų krizes bei iki dabar (nepaisant jau už lango esančio spalio, bet šių metų duomenys dar tik preliminarūs, tai gali būti patikslinti):

Iš dviejų krizių patyrimo matyti, kad Lietuvos ekonomikai prireikia maždaug 5 metų, kol nedarbo lygis jau stabiliai eina žemyn, bet čia blogiausia (ar geriausia – nelygu, kokių priemonių imasi verslas ir vyriausybė), kad ir krizės atveju tas nedarbas iki savo piko išauga ne per krizinius pirmuosius metus: taip 1999 metų krizės nedarbo pikas buvo 17.06% tik 2001 metų kovą, o po 2008 metų krizės – tie 18.03% tik 2010 metų birželį.

Mažiausias nedarbas, kaip įprastai nutinka, būna krizių išvakarėse, bet dabar, nepaisant pramonininkų užsakytų rypavimų dėl darbo jėgos trūkumo, vis tik matosi, kad prieškrizinio žemo nedarbo lygio vis tik nepasiekė, ir netgi po truputį vėl jau ima augti (prakeiktas Brexit, išvaikęs čikenfektorius iš JūKei!): prieš 2008 metų krizę turėjome nedarbą, nukritusį iki 4%, o dabar, panašu, kad mažiausias po tos krizės dabar turėtas buvo šių metų birželis su 5.7%.

Primenu, kad skirtumas nėra 1.7% – tai procentiniai punktai, o skirtumas tarp ano mažiausio ir šito mažiausio yra beveik 30 procentų (grubiai imant, tai jei anuomet slampinėjo be darbo septyniese, tai dabar susirado dar tris praktiškus žmones – ir šitos dešimtinės “brigados“ va kaip tik pramoninkams trūksta).

Išvada kokia?

Jei lyginsime su prieškriziniu laikotarpiu, tai 2008 metų krizė pagal nedarbo rodiklius, deja, vis dar nesibaigusi. Ir, ko gero, jau nespės baigtis.

* * *

O va, kiek pagrįstos kalbos, kad Lietuvoje vis brangiau ir brangiau gyventi?

Jei pagal tą logiką, kad vartojimo išlaidos auga (suprask, vis mažiau lieka vynui, kortoms ir kekšėms kultūringam laisvalaikiui), tai įdomiausia tai, kad, jei pažiūrėsime į vartojimo išlaidas (LR Statistikos Departamentas nemato reikalo pateikti senesnių čia duomenų, nei 2003 metų), tai per pastaruosius aštuonetą metų iki 2016-ųjų metų (kiek lauksime dar už 2017-2019?), nepaisant 2008 metų krizės, pragyvenimas Lietuvoje pabrango dukart sumoje – nuo €147.9 iki €297.5 per mėnesį:

Aš bijau įsivaizduoti, kas išgyvena už mažesnę sumą, nes čia vidurkiai!

Gal todėl iki šiol, deja, bet emigrantų anekdotas vis dar aktualus:

– Kiek tu ten uždirbi Lietuvoje?
– …
– Čia per savaitę???
– Tai kad per mėnesį…

Va šitas brangimas dukart – ir yra realiai jaučiama infliacija Lietuvoje, o ne tai, ką jums trina su savo “statistiniais procentais“, ir kad “niekas nebrango parduotuvėse, įvedus eurą“ (kas nereiškia, kad jo neįvedus nebūtų pabrangę – atvirkščiai, būtų brangę dar labiau, jei pridėsite dar ir lito devalvacijos žalą).

Tiesą sakant, aš dar nustebau, kad tiek nedaug tepabrango, kai vartojimo kainos tapę kone 1:1 euro su litu.

Ko gero, dalį šių išlaidų nuo pasienio rajonų dabar pasiima lenkų ir latvių prekybininkai. Bet akivaizdu, kad 2008 metų krizė pasekmių prekybcentrių pelnams išties neturėjo, kaip parodė anksčiau atlikti Nielsen rinkos tyrimų bendrovės duomenys (suprantama, publikuoti negaliu, o mūsų stambiausios nacionalinės korporacijos jų viešinti neprivalo, nes yra UABai tiesiogine uždarumo prasme).

Arba, kaip juokaujama: iki krizės “nieko“ neparsinešdavai iš parduotuvės už 50 litų, po krizės – už 100, o dabar “nieko“ neparsineši už 50 eurų.

* * *

Kad labai nevarginčiau statistika, tai į klausimą, o kas išties mažina nedarbą (apie realią migraciją – čia), ir ką dėl to daryti (švediškas receptas kovai su emigracija čia), aš jau lyg ir atsakiau. Apie realias pajamas iš dalies atsako skirsnis aukščiau – negali vartojimui tiek išleisti, kiek neturi, tiesa?

Bet klausimas tuomet kitas – o tai kiek turi? Ir ar vidutiniam statistiniam Lietuvos gyventojui tų pinigų užtenka?

Paimame kitą LR Statistikos departamento pateiktą statistinį grafiką – kiek asmenų turi mažesnes disponuojamas pajamas už reikalingas jų įprastiniams poreikiams patenkinti.

Mat kažkodėl skurdo tyrimai ir rodikliai Lietuvoje tapę bankinių ir dvaro ekonomistų bei tokių pačių establišmento politologų ginčų objektais dėl sąvokų ir faktų, tai gal šią jų intelektualinę masturbaciją palikime jų intelektinių linksmakočių matavimosi varžytuvėms.

Tai kaip sukosi tas skaičius iki krizės apie pusę, taip jis ir toliau išlieka kone panašus.

Ir kaip minėjau aukščiau – krizė pasireiškia Lietuvos ekonomikai pavėluotai, todėl kitais metais po 2008 metų krizės Lietuvoje rekordiškai mažai žmonių nesuvedė savo asmeninių finansų galų: vos 44% (pernai, praėjus dešimtmečiui – vos daugiau: 45%).

Tiesą sakant, jei pagal šią statistiką, tai per 2008 metų krizę daugiau žmonių sugebėdavę suvesti savo pajamų ir išlaidų balansą, nei iki jos (sunkmetis išmoko taupumo ir norų apmažinimo?). Tai krizė šiuo požiūriu nelabai kas Lietuvos gyventojams ir pasibaigusi – vartojimo išlaidos padvigubėjo, o truputį didesnei pusei gyventojų galai sueina, kai kitai mažesnei pusei taip ir toliau nesueina.

Vėlgi, gal vieniems įprasti poreikiai yra bulvės ir pakelinė arbata išpardavimuose, o kitie gal negali gyventi be avokado salotų ir vanilinės latte.

* * *

Pabaigai, pastebėsiu darkart, kad nagrinėti Lietuvos ekonomiką ir jos poveikį gyventojams galima per įvairius skaičius ir įvairiais pjūviais. Dažniausiai per medžius nematoma miško, nors man galima prikaišioti, kad aš čia užsiimu rodiklių cherry picking‘u bei faktų pritempinėjimu, nes interpretavimas ir mano komentarai prieštarauja brukamam viešumoje naratyvui.

Kita vertus, jūs galite ryt netekti darbo ir pajamų, patirti skyrybas ir per tai netekti bent pusės ar kone viso per savo darbingiausią gyvenimo dalį buvusio sukaupto turto arba dėl netikėtų sveikatos ar kitų force majeure priežasčių taip dar įgyti dideles mokestines prievoles bei finansinius įsipareigojimus ar skolas, ir tada tikrai jums nevienodai sužydės sodai.

Bet jūsų kaimynas gali nusipirkti Teslą ir sugrįžti įdegęs iš pusmečio kelionės po egzotiškas šalis, ir statistiškai toliau augs BVP bei žinių portaluose svarbiausia informacija bus tik apie neva-įtakojančias (ką ir kam?) taip vadinamas influencines tuštutes: kaip kažkokios keunės™ silikoninius papus jau sutaisė, bet va kažkokiam provincialui prakutėliui, persėdus iš bemso, jo naujoji audinė traktoriaus varikliu pagedo ir nebetraukia drifte – tai šių krizės patyrimas irgi skirsis nuo jūsiškio, nepriklausomai nuo statistinių rodiklių pateikimo ir jų vertinimo.

O mano tinklaraštis ir toliau jūsų labui stengiasi į visus įdomesnius įvykius žvelgti nesutampančiu su vyraujančiu naratyvu savo požiūriu ir stiliumi, todėl – ačiū jums, kad paremiate savo ruožtu per PayPal čia.