Gerokai per retai čia rašau pastaruoju metu užsimokytojavęs, o derėtų susiimti ir ne tik rašyti reguliariai, bet įsijungti kamerą ir atšnekėti į ją, nes skaitymas pramogai yra elitinis užsiėmimas (ir tokiu visada buvęs – kaip sakė internetų žvaigždė prof. Jordan Peterson), todėl ir šį tekstą perskaitys tik dvasios aristokratai tie, kurie tam turi laiko ir geba susikaupti.

Aš norėčiau, kad tokių būtų gerokai daugiau – tuomet ir valstybę bei valdžią turėtume kokybiškai geresnius.

Juolab, kad Seimas jau priėmė rinkimų įstatymą, nuleidusį partijų išrinkimo cenzą nuo 5 iki 3 procentų, ir tik jo ekselencijus Gražusis (vos neparašiau Gražulis) dabar gali vetuoti ir grąžinti Seimui pakeisti nuomonę, ko mums išties reikia. Nes Seimo, kaip politinio turgaus visuomenės grupių viešojo intereso derinimo biržos, prestižas gerokai smukęs, ir kai sakome prestižas, tai turime omeny pasitikėjimą jo veiksnumu.

* * *

Pirmiausia, gal dera apginti idėjinius liberalus, palaikiusius valstiečių nukvakimą tokią pataisą pasiūlyti.

Išties, kiekvienas kaimas turi ne tik savo gražulį durnelį, bet ir kiekviena rinkėjų grupė privalo turėti savo atstovus nacionaliniu mastu, kurie spręstų jiems rūpimus klausimus: ar tai alaus mėgėjų partija, ar tai vakcinofobai, ar tai tautiškai bei religiškai angažuoti, ar davatkos su kekšėmis (čia ne apie politines prostitutes dabar, bet apie tikras prostitutes, kurios tampa politikais) ir t.p. – klausimas tik, kiek jų yra gebančių į rinkiminį bloką susijungti, kad būtų pagal savo sąrašą išrinkti (ką parodė rinkimai į Europarlamentą, tai jei lokomotyvas iki Vievio praeina, tai vagonai rinkėjų vis tiek atkabinami kaip balastas).

Tačiau kad ir kiek būčiau liberalas, aš dar turiu ir nemažai vadybinės praktikos, todėl suprantu, kad prie sumažinto barjero glušavotų seimūnų kiekis Seime bus neproporcingai didelis jų realiam rinkėjų skaičiui visuomenėje. Bet tai ir dabar taip yra bei būdavę Seime, nes kitąkart sunku patikėti, kiek daug glušių gali gyventi kurioje apygardoje, jei taip rezultatus žiūrėtume. Vadinasi, ne jų kiekis nulemia, o rinkiminė sistema.

Ir va čia būtina suprasti, ką mes išties keisdami ją norime pataisyti ir ką išspręsti. Nes kol nesupratome, tai gausis kaip visada, tik dar blogiau.

* * *

Pirma, akivaizdu, kad Seime valdančioji dauguma šiame tūkstantmetyje suformuluojama tik iš koalicijų.

Gal tai ir gerai, bet pastarieji keli rinkimai parodė, kad partijos ar vienmandatininkai linkę po rinkimų susimesti su tokiais tipais ar jų šutvėmis, su kuriomis jų rinkėjai nemanė juos susimetant, ir dėl ko lieka apgauti – būtų neatidavę savo balsų, jei žinotų iš anksto.

Na, tarkime, 2012 metais laimėjo reali darbinė krikdemų ir liberalų koalicija, tačiau per krizę atvargęs praimu jų lyderis nebepasivargino, nepaisant jaunimo spontaniškos protesto akcijos prie neveikiančio Martyno Mažvydo fontano, jam tuomet palankios prezidentės vėl imti ir paprašyti mažumos vyriausybės formavimo mandato, o cielkutes visus rinkimus vaizdavę, bet taip išsigandę partijos subyrėjimo (kas vis tiek per šią kandenciją nutiko) politiškai neįgalų lyderį prietaisu pasistatę socdemai tuomet susidėjo su visiškais pašlemėkais ir užsigrobė valdžią, kad dabartinė savo paklaikimu atrodo nuoseklesnė.

Bet juk ir sakoma: su kuo sutapsi – tuo pats tapsi. Tik va padugnės socdemais netapo, kai socdemai – taip, ir tie “bebrai“ gimė gerokai iki tol, kai jau ordinanoscas pasiuntė nuteistąjį sukčių užsiimti pralaimėjimo hobiu visuose rinkimuose, kas yra tik dar vienas juokingas faktas apie dabartinę socdemų mirusios, kaip ir jų AMBas, partijos būklę: iš pradžių išsirenka nuteistą už sukčiavimą lyderiu, o po to tas “lyderis“ dėl savo ego išsivaiko parlamentinę partijos dalį ir vėliau sistemingai pralaimi visuose rinkimuose, kuriuose tik dalyvauja.

Bet nukrypstu kiek link komikų™ (ir nuo komunistinės praeities) partijos dėl viso situacijos komizmo.

Nes gana juokingai atrodė ir 2016 metų rinkimų rezultatas, kuomet “be 5 minučių premjeras“ anūkas savaitę lakstė pas dvarponį to jam propagandinės žiniasklaidos prihoroskopinto posto, o tas sustrategavo savo koaliciją su visišku politiniu šlaku. Bet juk ir kadencija iki 2012 metų gi buvo koalicinė – vienų kapitalistų su kitais, vadinančių save proletariato advokatais socdemais su darbiečiais.

Kitaip tariant, koalicijos mūsų demokratijoje gimsta po rinkimų, ir jas verta pačioms partijoms prie esamos sistemos tik kaip siurprizą rinkėjams ir totalizatorių visokiems politologams formuoti jau post factum, nes įstatymas išankstinei koalicijai nepalankus – reikia surinkti 7 vietoje 5 procentų.

Nors, mano galva, jei paskatintume taip iš anksto deklaruoti politinius interesus ir konsoliduotis bendram darbui (“vienybė težydi“, kaip prisako mūsų himnas!), tai pavienės partijos, kad jau tokios stiprios ir aiškios savo siekiais, privalėtų pereiti bent 10 procentų barjerą, o va koalicijoms tuomet užtektų tų pačių 7 – įstatyme derėtų ne 5 į 3, o 5 į 10 keisti!

* * *

Antras klausimas yra labiau apie mūsų Seimo išrinkimo sistemą, kuomet partijos atstovauja kažkokius “bendrus“ (kieno?) interesus, o pusė Seimo renkama pagal atstovavimą regionuose, bet ir ten tos pačios partijos šluoja mandatus.

Na, jei jūs esate pavienis tos apygardos politikas, tai be partijos paramos išties sunku tiek finansiškai, tiek organizacine prasme atsilaikyti prieš organizuotą politinį susivienijimą (ša, husarai – politinį, ne nusikalstamą!). Ir išrenkamas nepriklausomas kandidatas tik tuomet, kai pasitikėjimas partijomis ir jų atstovais apygardose yra žemiau grindjuostės (kaip pavyzdys – Žirmūnų apygarda, iš pradžių tarp visų didmiesčių rinkusi vienintelį socdemą Vytenį Iljičių, o po jo išrinkusi išvis nepartinę Aušrą Maldeikienę).

Tai nei partijoms tokie atstovai reikalingi, nei tokių tipų išvis reikia rinkėjams, paprastai einantiems į rinkimus ne savo demokratinės teisės realizuoti, o tik iš primestos “pilietinės pareigos“.

* * *

Be to, antrasis turas yra pinigų bei rinkėjų laiko švaistymas.

Jei jau nebalsavai už kandidatą, tai kodėl turi antrame ture rinktis iš tų, už kuriuos nebalsavai? Gal dar išvis ne olimpine sistema, o atrankine ratais darykime, kad poromis visi su visais susitiktų, ir taip išeitų į ketvirtfinalius jau olimpine sistema, po kurių pusfinalių į superfinalą?

Absurdas, sakote?

Bet taip su tuo antru turu yra. Gal dera susitaikyti su pralaimėjimu ir nebekeršinti pirmo turo lyderiui, balsuojant prieš, nes taviškis neprasimušė į antrą turą? Ir čia turiu omeny ne tik pastarąjį prezidentinį rinkimų atvejį, bet ir ankstesnius Seimo rinkimų vienmandatėse apygardose bei merų rinkimų tikrai ne pavienius atvejus.

Britai iškart pergalę atiduoda pirmame ir vieninteliame ture first past the post principu surinkusiam daugiausiai balsų. Nes juk jis ir laimėjo.

* * *

Tuomet britų pavyzdžiu gal derėtų ir Seimą rinkti tiek vien iš vienmandatininkų, kuomet ne kažkoks darinys pats sau, vadinamas partija, kažkaip mane atstovauja be “žemės“ (ir pagrindo), bet kad ir Seimo narys, atstovautų nuo savo rinkimų apygardos, ir jei jau pakeičia partiją ar frakciją, tai ir eina lauk iš Seimo, ir turi būti perrenkamas iš naujo, nes jei jau jį išrinko nuo kokios partijos, tai, tapęs pats sau ar nuo kažko kito, tampa nelegitymiu.

Tada ir tie pakartotiniai Seimo nario rinkimai apygardose jau turėtų prasmės – tas regionas tiesiog išsirenka naują atstovą. Arba pasitvirtina anksčiau išrinktąjį.

Gyvybingiausias Lietuvos Nepriklausomybę paskelbęs, veikęs kaip tautos valia ir valdžia sovietų ginkluotos agresijos metu, bei save sugebėjęs pasileisti, kai tapo neveiksniu, Atkuriamasis Seimas (Aukščiausioji Taryba) buvo juk irgi išrinktas visas vienmandatiniu būdu – foto iš jp.lt.

Tuo pačiu dera pagalvoti ir apie Seimo pirmininko kėdę, kad jei valdantieji pasiūlė ir opozicija pritarė (arba nenušalino), o tas susigalvojo dėti skersą ant buvusių kolegų, tai ir eina lauk be visų cirkų, nes ne valdantieji turi tikrintis, kiek jie išties valdantieji ir įgalūs jį pakeisti kitu, bet tegul pati opozicija sugeba “saviškį“ valdančiųjų dėka pasitvirtinti. Ir ne todėl, kad man koks Pranckietis, kaip erkė įsisiurbęs į kėdę, simpatiškesnis už kokį melagėlį Kirkilą.

Bet daugiamandates išties dera panaikinti. Vienas iš ryškesnių išrinkimo absurdo pavyzdžių – daugiamandatėse 2008 metais laimėję darbiečiai pralaimėjo kone visus antro turo rinkimus socdemams vienmandatėse.

Arba būtina drastiškai kelti, kaip rašiau aukščiau, partijų išrinkimo barjerus ir skatinti jų koalicijas bei jungimąsi pagal ideologinius pirminius požymius, nes ir vėl nebeaišku kiek liberalų, kur prapuolė krikdemų identitetas, kas tie konservatoriai, kurie darbo socialistai yra dar demokratai, ir pan.

Tačiau svarbiausia, kad demokratija tokiu būdu išties priartės arčiau rinkėjo apygardose. Ir amžini sąrašiniai Seimo rentininkai išties keliaus kaip užsistovėjęs šlakas į politinį sąvartyną, o ne turėsime Seimą kaip politikų sąšlavyną, nuo kurio senokiai sklinda puvėkų kvapas.

* * *

Tik kadangi to nenutiks, juolab, kad ir Konstitucija yra šventa demokratijos knyga, tai belieka viltis, kad išties jo ekselencijus pasirašys šį paiką barjerų sumažinimo įstatymą, ir turėsime kitąmet smagumą dėl 2020 metų Seimo margumyno – partijų bus daugiau, diskusijų ir interesų derinimo dar daugiau, ir tegul jie tas savo algas bent jau taip atidirba.

Aš esu kažkoks pozityviai optimistiškas dėl potencialaus bardakėlio, ir ne vien tuomet, kai jie iš pustuzinio partijų trapią koaliciją laikinais kompromisais lipdys, bet kai likusieji tarpusavyje pešis, kuris iš jų yra tikrasis opozicijos lyderis.

Tiesą sakant, nei dabar kokia nors realiai valdanti koalicija yra, nei mes visą šią Seimo kadenciją kokią opoziciją be pavienių aktyvių atstovų turėjome. Tai tuomet tikrai kad – tas ant to™.

O man tai ne tas pats, jei paremiate euru kitu per PayPal čia – ačiū jums už tai, ir už tai, kad skaitėte!