Anądien bendravome su apžvalgininku Romu “Grumpy Dzūku“ Sadausku, ir kad jis prieš metus iš manęs, grįžusio iš emigracijos, ėmė tuomet interviu, tai jam pajuokavau, kad aš kur tik atsidurčiau su savo verslo planais – taip tik pyst, ir krizė pareina: ar baigus mokyklą subyrėjo LSSR; ar po sovietų armijos grįžus, kaip ir žadėjau joje zampolitui, subyrėjo galutinai SSRS; ar man atėjus į taupkasę (LTB) ją nupirko skandinavo-estai ir padarė Hansabank (iš akcijų, įsigytų kaip darbuotojas, aš visai neprastai užsidirbau, beje – ar jau galiu vadintis finansiniu vanagiūkščiu, žaidžiančiu krizių metais?); ar vos tik nuskridau į JAV – taip ten ir 9/11 teroristinis aktas (ša, turiu alibi… nors buvau visai šalia, prisipažinsiu: Kartuvių kelias Virdžinijoje JAV sostinės priemiestyje pakeliui link Pentagono); ar vos tik išėjau iš Gosdepo į verslą – taip atėjo Didžioji Recesija; ar kai emigravau į JK, taip va ten jums ir Brexit.

Tai man grįžus į tėvynę, tai ko dar gero galima laukti?

* * *

Tik eilinės krizės, aišku!

Kurią jam tada prognozavau šių metų galui arba ateinančių pirmam pusmečiui, kas gali kiek persistumti ir dėl Seimo rinkimų, nes kirkilinis rezervų sudeginimo išrinkimui ir nelaimėjimui (dabartinis socdemų lyderis, nuteistas už sukčiavimą, irgi taip “sėkmingai“ rinkimuose vis sudalyvauja) pavyzdys yra užkrečiantis. O dabartinis Buratinas jau sugebėjo pralaimėti prezidentinius rinkimus, turėdamas visus švietalus ir gerai švystelėjęs biudžeto lėšų rinkėjams bei žiniasklaidai papirkti.

Na, bent dėl pasikeitusios pajamų mokesčių skaičiavimo tvarkos ją pusmečiui jau sugebėjo perstumti, o dar pusmetį gali išlošti kirkiliniu būdu pakirkinęs “perteklinį“ biudžetą. Ir tuomet naujas Seimas vėl atsidurs deja vu būsenoje priešais “naktinę mokesčių reformą“ – bet mūsų tautinis bruožas nesimokyti iš klaidų yra tapęs laipiojimo ant grėblio nacionaliniu sportu, populiarumu lenkiančiu antrąja religija vadinamą krepšinį.

Deja, artėja ceitnotas valdantiesiems (o su jais – ir mums) ir čia, nes Seimo rinkimai gi bus tik rudeniop, o pinigai paikiems pažadams apmokėti baigėsi jau vakar (Sodros papudruotas lavonėlis jau išneštas į kitą kambarį dėl keliamo dvoko, perkėlus taip bazines pensijas ir pašalpas iš Sodros tiesiai į šalies iždą), ir naujas kitų metų biudžeto projektas, padvigubinęs gerovės valstybės™ labui socialinėms išlaidoms skirtą eilutę (dabar šioji yra pirmoje vietoje, o establišmento gerovei proletarų ir liumpenų mokesčiais finansuoti skirta “ekonomika“ bei fetišizuotas švietimas dalinasi biudžeto lėšas iš paskos), deja, niekaip susidariusios situacijos negelbsti.

Bet kai šita valdžia buvo glušių išsirinkta tokia pagal rinkėjų IQ, tai iki šiol ir tevažiavo tik svetimų pataškymui pinigų gausos ir realios opozicijos jų taškymui nebuvimo dėka. Bent jau pirmtakas Prietaisas turėjo kažkokio suvokimo nieko nekrutinti, kad neprigadintų, skirtingai nuo eismo reguliatoriaus pagal dabartiniojo Gedimino 10 rezidento profesiją. Juolab, kad gi dabartiniai valdžiažmogiai išties perpykę kerštauja pagal suteiktą jiems tokių pat liumpenų mandatą be palauk.

Tad logiška, kad šitas chapiteau vieną dieną išrodo visą savo programą su dresiruotomis makakomis ir pakaruoklių šniūro akrobatais, o etatiniams klounams baigiasi visas išpetrosianintas Juokiškio lygio repertuaras. Performanco metu pakepintas saulėgrąžas baigę gliaudyti žiūrovai nusispjovę skirstosi iki naujos cirque de pluie programos ateinančiame sezone.

* * *

Ko gero, provincijoje pagal savo jauseną ir gyvenseną krizė taip ir nesibaigė, o per praėjusį dešimtmetį tapo įprastine bei permanentine būsena, kurią komplikuoja dar ir provincijos tuštėjimo dėsnis.

Kaip du nepataisomi optimistai mudu su Romu tame gal net iš pusės žodžio radome bendrą sutarimą, apie ką dabar ir Romas savo skiltyje parašęs čia. O va kiek kitaip kalbėta Investuok! aštuntoje konferencijoje šeštadienį, kurios leitmotyvas buvo – vai kodėl ta krizė niekaip ant Lietuvos nepareina.

Kadangi aš tesu tik naujasis varguolis™, tai į šitą beau monde bilieto Litexpo rūmuose neįpirkau (tų pinigų man dar prireiks kalėdinėms dovanoms, o ir teko naują dulkių siurblį pirkti), kaip ir pakvietimo nei kaip nahaliavščikas prie chebros (ketvertą pranešėjų pažįstu asmeniškai), nei kaip akanamystas-blogeris negavau, nes juk taip pat nesu ir joks influenceris – ką jau kalbėti apie mane kaip pranešėją, aišku.

Juolab, sako, kad čia tik pernai Šarūnas Skyrius su prof. Romu Lazutka vos nesusimušė dėl gerovės, o jau šiemet  gerovė yra valstybinė politika prezidentiniu lygiu, todėl jokio chuliganizmo nenusimatė. Galop, ir prof. Raimondas Kuodis (kaip ir Donatas Frejus) tėra tik buriuotojai, o ne tolimojo plaukiojimo šturmanai, kaip šiemet nebedalyvaujantis prof. R. Lazutka, tai ir dūzgės su šildančiais gėrimais, stalų vartymais (no pun intended!) bei klausimais apie pagarbą prisivartojus ir dar neprisitvojus, deja, prognozuotos gerokai kuklesnės.

Ir šiaip, nėra ko man ten lyti ant parado. Jiems dar šventė tęsiasi, tai belieka tik už juos ir pasidžiaugti.

iš giphy.com

Aš va gi galiu netgi savaip pats pasidžiaugti, kad gavau penktadienį darbo sutarties mokykloje pratęsimą, nes iš darbo pasiūlymų nieko geresnio neišsirinkau.

Bet, po paraliais, ir vėl mano supračiaus apie ekonomiką bei verslo administravimą neįvertino, kad tenka ir vėl tik anglų kalbos žinias pardavinėti! Netgi tūlam instagraminiui kačiokui pakaks jo turimų anglų kalbos žinių artimiausiame nuo Tate Britain džyme paprašyti “lysen, karoče, gyvmy zet štanga blyn, plyz – ai vant pušap handrėd eity kylos from ze grūdakas, jū nou.“

Ir neišsirinkau ne todėl, kad godus ar labai jau išrankus, bet todėl, kad sąnaudos į tą siūlytą darbą važiuojant iš Lietuvos teatrų ir grybų sostinės, deja, viršija tesiūlomas pajamas (persikėlimas tik padidina būsto išlaidas, tačiau nieko neišsprendžia), o atlyginimo pakete manęs įprastiniai milenelsams stalo futbolo ar trijų mėnesių abonento į džymą pasiūlymai, kai darbe aš įpratęs dirbti, tai visiškai nedomina (turiu ir dabar dovanotą bei pratęstą €30 vertės abonentą į Varėnos baseiną – galiu perleisti, nes mano nosies gleivinei chloro ten per daug). Bent jau tarnybinį transportą su apmokamu kuru prirašytų, kad nereikėtų nuosavo kabrioleto drožti.

Kita vertus, mokytojauti važiuojant tik per 10 minučių kelio nuo namų, net jei pažadukas praimas pinigus duos pedagogams tik ant šv. Nigdės, yra socialiai saugesnis finansine prasme variantas, atėjus pagaliau jau oficialiai tai naujai krizei į Lietuvą.

Na, kai jau ir jiems ateis, juolab, kad pasaulinė krizė Lietuvos ekonomikoje paprastai vėluoja irgi pusmečiais (ypač, kai tas atidėjimas apmokamas mokesčių mokėtojų paleistais pavėjui pinigais). Ir, juolab, kad juk investavimas savo esme yra ilgas ir povaliukais procesas, o ne “lošiau – ir dabar jau meleonėrius“ variantas, todėl mano strategiją suprasti gali ir aukščiau minėti sėkmės vadybininkai.

Tokiam netikėto praturtėjimo atvejui geriau jau įsigyti loterijos bilietą, nuobodžiaujant prie parduotuvės prekių konvejerio, kol vietos pirkėjai krapšto grynuosius atsiskaitydami. Todėl provincijoje išties būna geriau rinktis savitarnos kasas, kuriose galima susimokėti tik banko kortele – ten nebūna eilių, nes provincijoje gi formaliai niekas pajamų neturi, ir su VMI dalintis nėra linkę, jei ir turi; kaip ir antstoliai ne vienam savo pragyvenimo lygį pasigerinusiam greitaisiais kreditais jų turėtas banko sąskaitas jau seniai areštavę.

* * *

Todėl Romas kiek nekantrus, nes ironiškai gal dabar pats sau šypsosi iš tos konferencijos temos dabar, o aš kiek atsargus – pasijuoksiu smagiai vėliau. Bijau, kad neužilgo, ir nežinau, ką tai rodo manyje glūdint – optimistą ar pesimistą.

Nors juoktis iš to kažkaip gal ir nederėtų, nes kitu lazdos galu gausiu ir aš pats, kaip linkėjau 2016 metais patirti Brexit kvailiausio sprendimo pasekmes tai glušių tautai, sakydamas, kad ir aš nuo to, be abejo, nukentėsiu, ir, ko gero, netgi labiau už juos – tik va aš turiu kur grįžti, o jiems toje Britanijos saloje, anksčiau žinomai kaip Didžioji, ir toliau gyventi.

Bet jei sakoma, kad žmogus išgyveno, nes juokėsi, tai juokas padės eilinį kartą išgyventi ir mums eilinę, pardon my overused and abused French here, krizę Lietuvoje. Į kurią dabar stumia nebe įvykiai pasaulyje, o vietiniai “profesionalai“ su savo entourage.

Nors daugmaž mudu su Romu ir čia sutariame: gal tokio smagaus finansų burbulo pokštelėjimo kaip 1999 ar 2008 metais neišgirsime (nes dar nebūta neigiamų bazinių palūkanų situacijos rinkose, tačiau tais metais irgi už pajamų piniginį ženklą mokėta gerokai brangiau jo uždirbimo sąnaudomis), tačiau stagfliacija (ūkio nuosmūkis, lydimas aukštos faktinės infliacijos ir didelio struktūrinio nedarbo) užtikrintai atslinko į Lietuvą, ir tik laiko klausimas, kada tusofkės ekonomistai apsičiupinės, nuleidus vandenį baseine, jame besimaudę be kelnaičių.

Antikos graikai apie neišsilavinusį žmogų sakydavę, kad tas nemoka nei rašyti, nei plaukti. Tai jiems plaukioti be triusikų, jau užstatytų vokiečiams, taip dar nuo 2008 metų tapo įprastine būsena, o mums beliks prisipratinti, nes graikišku keliuku, kaip ir prognozavau, mes jau straksime linksmai sau pasišvilpaudami – linksmai, kol dar kišenėse ne vėjai švilpauja, aišku.

Tai iš anksto ačiū ir jums, kad remiate mano optimizmą ir šį tinklaraštį per PayPal čia.