Metai jau baigiasi, ir gera tradicija, kaip ir pernai, yra įvertinti, kas tokio svarbaus nutiko pasaulyje bei Lietuvoje, ir kas šio tinklaraščio požiūriu buvo verta dėmesio, kad čia buvo šiemet aprašyta ar pakomentuota: pirmoji pusė teksto – apie tai, o antroji – nuorodos į metų įrašus tinklaraštyje (todėl realiai teksto nėra tiek daug – neišsibėgiokite, skaitymo aristokratai!).

Tad pradėsiu šįkart nuo brangiosios tėvynės.

* * *

Metų įvykis Lietuvoje, be abejo, tai buvo LR Prezidento rinkimai – prieš jį nublanksta tiek vietos savivaldos, tiek rinkimai į Europarlamentą, tiek ir visų kaip apšikta virvelė dešimtmetį tąsytas, bet pagaliau markizo Karabaso per jo organizuotą referendumą į šalies politinį sąvartyną gal ne vienam jau paskesniam dešimtmečiui išmestas klausimas dėl dviejų pasų galimybės išvykusiems lietuviams.

Kandidatų mano apžvalga, kaip įprastai, buvo čia. O buvusiosios ekselencybės jos abiejų kadencijų įvertinimas – praeitame įraše. Ir taip realiai daugiau išties nieko ypatingo Lietuvos politikoje neįvyko.

Nes tose skandalų dūzgėse nėra jokios išliekamosios vertės bent ilgiau, nei vieneri metai – netgi Generolo Vėtros lentos nulupimo aistros, iškėlusios tiek buitinio antisemitizmo dumblą, tiek nuleidusios į kanalizaciją Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus šansus būti perrinktam, nėra realiai tiek įtakos visuomenės raidai turinčios, kaip ir seniai lauktas ir gerokai pradelstas tetos Neršos parboginimas į Lietuvą.

Ko gero, daug svarbesnis jau kitąmet taps mūsų šalies demokratijai tas antrus metus trunkantis “šnipo“ Paleckiuko kalinimas be teismo (!), nors įstatymas formaliai išties suimti leidžia tik 3 mėnesiams, išimties tvarka ypatingais atvejais pratęsus dar 3 mėnesiams. Ir ši įstatymo nuostata buvo įtvirtinta EŽTT nuosprendžiu priteisus Arvydui Stašaičiui iš mūsų valstybės mūsų pinigais jam kompensaciją, o mūsų įstamdavius to pasekoje įpareigojus pasitvarkyti baudžiamąjį procesą.

Tad bręsta dar viena pasikartojanti jau savo pobūdžiu byla prieš Lietuvą EŽTT, ir Justukas, pūdamas cypėje, dabar pasyviu būdu ir visiškai ne savo valia daro daugiau žalos Lietuvos, kaip šalies ir valstybės, reputacijai, nei kad būdamas palaidu laisvėje su savo ta žodžio “laisve“ bei su ja susietais paistalais ar inkriminuojamais kremliniais ryšiais.

Ir aš labai abejoju, ar mes sužinosime pavardes tų valstybei dabar labiau už jį kenkiančių pareigūnų, tarsi šio “ypatingojo šnipo“ neįmanoma būtų jo namų arešte stebėti visą tą laiką, kol pagaliau įvyks teismas.

* * *

Dėl metų įvykio pasaulyje, tai, deja, varžosi suformuota visuomenės nuomone trys nekokios reputacijos prasme asmenybės – patinka jos jums ar ne.

Pirmiausia, aišku, tai visos “progresyvios“ spaudos taip mylimam JAV prezidentui Donald Trump opoziciniai DEMonų asilai (toks partijos simbolis) į kadencijos galą bando įpaišyti impyčmentą, kuris neturi jokios jam reikšmės dėl jo būsimo perrinkimo (nebent konsoliduos jo rinkėjus), ir netgi beprasmiškas dabartinės valdžios išlaikymo prasme. Ir net ne todėl, kad ta kadencija ir taip baigsis iki procesas, net jei Senatas kažkokiu būdu užgers ir GOPnykai leis spręsti DEMonų mažumai, bus pradėtas formaliai ir kažkaip netgi užbaigtas pačiam kaltinamąjam nepalankiu sprendimu Senato komisijoje šitų kairiūkščių pamaloninimui.

Pats impyčmento proceso priimtas sprendimas dėl kaltumo dar nėra automatiškas valdžios atėmimas – tam turi po to pritarti du trečdaliai minėtojo Senato. Kuriame dabar dominuoja respublikonai, ir kurie čia visiškai nenori atiduoti kankinio aureolės impyčmento kaltinimuose figūruojančiam DEMonų kandidatui prezidento rinkimuose Joe Biden, juolab, kad ponas žiniasklaidos magnatas Michael Bloomberg tikrai procesą išnaudos dar ir savo naudai – pagal JAV rinkimų sistemą, jam reikia nominaciją laimėti savo partijoje, o ne laimėti simpatijas prieš esamą prezidentą respublikonų partijos nominacijoje, todėl, jei tik bus proga, tai ciniškai skandins bendrapartietį, o ne jo skriaudiką, ir Fox News tikrai nebus vieninteliai Doncės palaikytojai.

Bet čia užbėgu kiek į ateitį ir į savo būsimas prognozes dėl 2020 metų (tas juk rašoma sausį!).

* * *

Kaip ir antrasis nominantas yra ne tiek įvykis, kiek būsimas įvykis, kurį jis, ketverius metus žadėjęs ir link to glušių karalystę stūmęs, pagaliau galėsiantis (taip tikiuosi) įgyvendinti – Boris “Labradurnius“ Johnson perrinktas dabar nebe torių partijos, o iš esmės jau pačios Jungtinės Karalystės rinkėjų dėka Kabineto praimu.

Jo perrinkimas svarbus mums visiškai kita prasme – tokia triuškinanti torių pergalė tik darkart parodo, kad lojantis šuo nekanda.

Apie ką aš čia?

Apie tuos isteriškai viauksinčius socialistus, kurie tiek Lietuvoje (už sukčiavimą nuteistas socdemų lyderis prakiša trejus rinkimus iš eilės; o partija pabyra į šeškučius ir bebrus), tiek Britanijoje, tiek ir JAV ar kitur pasaulyje dabar nuosekliai vis pralaimi, arba išlaiko turimą valdžią tik nacionalistiniais arba konservatyviais lozungais bei pažadais rinkėjams (tai nieko progresyvaus tose “progresyviose“, o tiksliau – agresyviose, partijose nėra).

Netgi ES technokratų nupušimas dėl klimato kaitos su visomis tam skirtomis socialistinėmis idėjomis, kur svarbu atimti iš desocializuotų visuomenės grupių pinigus (tai jau ne tik iškastinio kuro tiekėjai, bet ir jo vartotojai, kurie gamina, tarkime, automobilius) ir padalinti vardan socialiai “teisingesnės“ visuomenės, buvo šiuo metu nors kuriam laikui pristabdytas. Tiesą sakant, kai jau britų proletarai, kartu su liumpenais, balsuoja už konservatorius, tai darbiečiai ir socialistai išties gilioje subinėje – ar tai būtų Britanija konkrečiai, ar pasaulyje bendrai.

Bet gilesnėje šiknoje, atsiprašant, yra vis labiau pažangoje užsistabdančios Lietuvos socialistų pastangomis stumiamas ekonominis ir socialinis modelis – pradedant kova su liberalizmu, nesuvokiant, kad laisva rinka nuolat po to, tik su didesniais žmogiškais ir finansiniais nuostoliais, ištraukinėja socialistų į komą nuvarytas šalių ekonomikas, tiek ir visokiomis “valstybinėmis“ pinigų švaistymo bei pasivogimo mašinomis, kaip koks marazmo bankas.

Aišku, BoJo stumiamas ekonomikos reformų modelis bus artimesnis šoko terapijai, bet britų ekonomikai, kiek patyriau savo kailiu per tuos trejus su puse metų emigracijoje, jau išties būtina apsivalyti nuo ne vienos socialistinės kvailystės, kuri buvo kompensuojama tik imigrantų, kaip gyvų robotukų, pigumu, dauginant tuščias darbo vietas be jokios kuriamos pridėtinės vertės, tarsi Sovdepijoje savo laiku, ir keliant nacionalinį minimumą, taip pataikaujant liumpenams.

Tiesą sakant, Anglijoje jau gali gauti pinigus už tai, kad sėdi prieš teliką ir tunki, rydamas picą – nes viršsvoris dėl to pripažintas neįgalumu (sic!), kuris taip yra kompensuojamas pašalpomis bei socialiniais būstais, nes “vargšiukas“ nutukėlis nebepaeina (jam duoda elektrinį vežimėlį į LiDLą nubirbinti) ir neišgali susirasti darbo.

Kol kas jie dėl tokios socializmo politikos ekonomikoje kaltę galėjo versti ES, bet atsakomybę už tai dabar teks prisiimti ir patiems, tačiau ir vėl – tai jau mano prognozės ateičiai.

* * *

Trečioji asmenybė, turėjusi viešąjai nuomonei pasaulyje nemažai jei ne įtakos, tai triukšmo, aišku, Aspergerio sindromą turinti eko-fašistė Greta Thunberg.

Ką ta nepilnametė bando artikuliuoti ja manipuliuojančių “progresyvistų“ rankomis, tai net nėra svarbu.

Išties nėra svarbu, jei dar nesupratote, nes klimato kaita yra natūralus gamtos procesas, kuriam įtakos žmonija turi tiek pat, kiek česnako kompresas gripo atveju. Kadangi šitas “gripas“ yra globalaus lygio, tai česnako kaina jo placebiniam gydymui gali būti banaliai per didelė esamos civilizacijos išlikimui, ir anaiptol ne dėl klimato, o dėl pačios žmonijos, kaip ekonomikų ir nacionalinių valstybių sąveikos.

Aišku, jei kataklizmai ir taip nušluos tas nacionalines valstybes su jų ekonomikomis, tai jokio skirtumo, dėl ko grįšime, kas po to dar išliksime, į akmens amžių – ar dėl klimato nužudyti civilizacijų prasme, ar dėl savo paikumo patys nusižudę ekonomiškai. Tik kad gretofilai turi tokį patį gretutinį pasaulio matymą, sakydami, kad čia mes žudomės nieko su tuo nepalankiu oru nedarydami.

Kvailiausia, kai tie kovotojai kad ir prieš vidaus degimo variklius nesuvokia, kad vidaus degimo variklis ištempė iš skurdo ne vieną proletarą, suteikdamas galimybę dirbti darbus ir užsidirbti duonai tolimesniu atstumu nuo namų, nei kad galėtum nukulniuoti – padarydami jų keliones per brangiomis, šie eko-fašistai išties tik stumia didžiules dirbančiųjų mases atgal į skurdą.

Kieno sąskaita maitinsime šiuos būsimus bedarbius, jei elektromobilių snobai patys be dotacijų net neišgali to žaislo nusipirkti? Apie nepataisomą gamtai ir sveikatai taršą, gaminant tas baterijas ir po to jas utilizuojant, tokiems varikliams tarnaujant dar ir perpus mažesnį laiką bei tik palankiomis (sic!) klimatinėmis sąlygomis, nutylima, tai gal ir aš patylėsiu, nes tema ne apie tai.

* * *

Tai ar tikrai verta Greta su savo eko-šutve būti laikoma svarbiausiu metų įvykių pasaulyje?

Ne.

Kaip ir POTUS apkalta, apie kurią kalbėta nuo pat 45-ojo JAV prezidento išrinkimo. Kaip ir triskart neįvykęs Brexit ir jo etatinis pažadukas, kuriam ir vėl davė tuos jo pažadus prisimelavus darkart pabandyti išpildyti. Ar studentų maištai Honkonge vardan demokratijos, ar botoksinio Huilo įtakos auginimas regionuose, iš kurių išeina pasaulio šerifas, nes tos šalies politikai užimti rietenomis, kaip savo neapykantą dėl prieš ketverius metus prapiltų rinkimų pagaliau prieš eilinius rinkimus pakeisti į išsipildžiusį kerštą laimėtojui.

Gal pasaulis išties tiek defragmentavosi, kad realiai svarbiausio įvykio ir nėra?

Man svarbesniu pasirodė vis tik ne ekologinė ir ne impyčmentinė temos, o bendras trendas, kad komunizmo šmėkla, perfrazuojant Karl Marx, net ne klaidžioja po Europą, o pralaimi demokratinius debatus ir realiai jau kyla į tą “paskutinę ir lemiamą“ kovą po tautiškumo (nacionalizmo) vėliava, net jei mosuoja, ironiška, Antifa simbolikomis (pastarieji yra agresyviausi, ir net toksiškesni demokratijai už neo-nacius).

Prieš šimtą metų pagrindai buvo dedami fašizmo ir nacionalizmo būsimoms pergalėms Europoje, viskuo apkaltinus, kaip ir dabar, “laukinius“ (suprask, necivilizuotus – fui, kaka!) liberalus, o dabar dehumanizuojant ir socialiai (kol dar ne fiziškai) likviduojant bet kokius šių “progresyviųjų“ oponentus: gatvėse viešumoje, vidaus politikoje ir net, ar – ypač, akademinėje sferose.

Tai man šių metų įvykis nėra žmogus, o pats trendas, įkūnytas “progresyvistų“ tiek per impyčmentą, tiek per Brexit nesėkmių rinkimus, tiek per įteisintą ksenofobiją dar 2016 metais šiapus ir anapus Atlanto, tiek per studentų riaušes Honkonge, tiek per apmalšintus separatizmo judesius Katalūnijoje ar atsigaunančius Ulsteryje bei Škotijoje, tiek apie įteisintą imperializmą, Rusijai legitimuojant Krymo atplėšimą, Donbaso ir Luhansko autonomizaciją ar Baltarusijos “integraciją“ – tai tikrai, deja, liberaliosios demokratijos, kurią mes iki šiol žinojome ir dėl jos džiūgavome dar Linksmaisiais Devyniasdešimtaisiais, pabaiga, iš po jos priedangos jau išlendant reakcingoms priešingoms, bet agresyvaus panašumo turinčioms, jėgoms formalioje kairėje ir dešinėje.

Bet tai vėl – ateities mano prognozės, ir kas dėl viso to jau laukia mūsų ateinančiais metais.

* * *

Tai ir pabaigsiu brangia tėvyne – o tai koks buvo Lietuvos verslo 2019 metų svarbiausias įvykis?

Virtualiame burbule gyvenantys ir dirbantys (bei netgi uždirbantys visiškai nevirtualius pinigus) verslai ir toliau džiaugiasi savo virtualiomis pergalėmis. Jie man labai nėra įdomūs, nes realiai Lietuvos ekonomikai jie realios įtakos, deja, neturi, ir dažnai džiūgauja savo didesnėmis algomis tik lygindami save su vietos proletarais, bet globaliu mastu konkuruodami pigumu su kokio Bombėjaus lūšnynų programeriais (dėl ko realioji Lietuvos ekonomika ne tik verslo ir konkurencingumo indeksuose atrodo dar labiau apgailėtina).

Aišku, net ir man smagu, kad Lietuva irgi jau turi vienaragių, ir juo tapo Vinted, kuriuos savo laiku minėjau įraše apie naujuosius varguolius, ir kurių vienas iš šulų buvo atėjęs savo nuoskaudos išlieti, kad iliustracijai savo pasakojime paminėjau, kaip jie kažkada vaikėziškai pataškė pradinį pritrauktą kapitalą savo užgaidai. Dabar užaugo, nors… berniukai vis tiek niekada neužauga – tik jų žaislai pabrangsta, sako.

Tai gal jiems truputį tos nuoskaudos atlėgs, jei šio įrašo iliustracijai jų neprašytas ir dykai kaip įmonės reklamą įdėsiu iš lrt.lt nuotrauką su Thomas Platenga ir Mantas Mikuckas – aš taigi taip ir likau varguoliu, kai jie yra sėkmingi verslininkai, tai gal jau ir skųstis nebėra man čia ko, tikiuosi:

Kas dėl pačios nebe virtualios, o realios ekonomikos prekybos, kuri gi ir sukrovė turtus daugumai Lietuvos topinių turčių, tai naujienos buvo tik grynai PR pobūdžio: tiek SPAR savo prekinių ženklų registravimu, tiek pasvarstymai apie alternatyvinį rusų kapitalo prekybos tinklą, spekuliuojant hard-discounter būtinybe (nes ne visiems Lenkija pakankamai arti) – tuo kol kas kas ir tėra, kaip tik PR, ir jokio kito judesio rinkoje dar nepastebėjau. Arba iš to kažkas išsivystys tik kitąmet, bet aš čia vėl užbėgu į priekį, užuot apžvalgą daręs.

Tad svarbiausia verslo naujiena, deja, buvo tik politiniai lizinginės skvernelybės™ sprendimai verslo ir darbo mokesčių srityje: pirmiausia, tai dėl Sodros perkėlimo iš paralelinės pomirtinio pasaulio realybės į šalies biudžetą, kas turės labai ženklią įtaką mokesčių mokėtojų pinigų vagims (socialinėms išlaidoms skirta dalis dabar didžiausia savo dydžiu, o ekonomikai skiriamų papylavoti lėšų sumažėję, kaip ir švietimas po šių nebe antroji, o tik trečioji biudžeto eilutė); o antra – perdėliotas pajamų mokesčio nuo darbo užmokesčio įstatymas, po kurio įvykdyta savotiška liberali revoliucija, pranokusi ir krizinę “naktinę mokesčių reformą“, dabar jau pagaliau atlaisvinus darbdavį nuo jam pripaišomo mokesčio, kurį turi susimokėti darbuotojas už savo pajamas.

Aišku, darbdavys ir toliau už darbuotoją atskaičiuos šio duoklę biudžetui, ir toliau dauguma samdinių bumbės, kad viarslinyks gaili jiems algos, o ne kad tai jie taip susimoka mokesčius nuo gerokai ženklesnės sumos, bet buhalteriškai darbdavys dabar nebesumoka jau ir 2 procentų nuo darbuotojui priskaičiuoto jo darbo užmokesčio. Tad faktas lieka tame, kad samdiniai Lietuvoje atpigo – ir tai yra teigiamas įvykis Lietuvos verslui pareinančios krizės išvakarėse.

Kitų ženklesnių įvykių šalies verslui šiemet neįvyko – arba jie buvo įdomūs tik “tamkart“ ir kokių nors Verslo Žinių prenumeratoriams, arba aš net nepastebėjau dėl jų smulkumo (nes ir įdomūs tik tamkart). Galite man priminti, ką pamiršęs – padiskutuosime.

Gal todėl daug įdomesni laukia ateinantys metai verslui, nes… kur ta krizė, aha.

Bet čia aš jau užbėgu vėl už akių, todėl – laimingų jums ateinančių Naujųjų Metų!

Man – jūsų paramos dar daugiau, o jums už tai – dar įrašų ir daugiau bučkių nuo manęs!

* * *

* * *

O va 2019-uosius metus šiame tinklaraštyje norintiems perskaityti – štai čia mano įrašų sąrašas:

Realiai Brexit taip ir neįvyko, tik ES su JK pasirašė ne savitarpio supratimo memorandumą, kad viskas bus po išėjimo taip, kaip iki išėjimo, tik deramasi toliau, kaip aš spėliojau, o… trečiąkart ir vėl atidėjo. Tai čia jau ateinančių metų galvasopis, o mano panagrinėti skaičiai apie ekonomiką ir pasekmes, ko gero, bus aktualūs irgi ne anksčiau ateinančių metų.

Kaip ir prognozavau, laimingi JAV ekonomikai metai buvo šio prezidento padovanoti, nors galimybės biudžeto ir fiskalinių įrankių prasme išsemtos, bet JAV šalies ūkis augo dukart sparčiau už europinį. Maža to, atsitiko tai, ką irgi prognozavau – pasitraukiant JAV, jos vietą geopolitikoje užima Rusija ir Kinija.

Geriausias buvo mano noras dėl būsimojo LR Prezidento, ir panašu, kad nors negavau pilno norimo paketo, bet gavome išties geresnį variantą vietoje buvusios Gypsy Woman™, ir labai tikiuosi, kad ateinantys metai šio garbaniaus gypsy vardu dėka bus glaudesni Lietuvos bendradarbiavimu su JAV, nors ta šalis ir jos 45-asis bus užimti rinkimais, o ne bendravimu su kažkokios nykštukinės valstybės anapus Balos vadovu – ir mūsiškis, ko gero, į akis todėl labai nelįs (nors galėtų rasti būdą – mūsų visų labui).

Visiškai išpranašavau, kokios liūdnos pasekmės laukia dėl vokiečių neatmušamo noro keisti savo inžineriją į rusišką energetiką – ir ačiū Doncei, kad įkalė Kalėdoms šitiems sankcijų pakeliui su anais. Ir kad liūdna ES tautų ir jų nacionalistinių interesų jomarke nebuvo – tai irgi faktas.

Šį įrašą galite skaityti ne kaip sausio mėnesio, o tarsi šių metų gruodžio pabaigos – toks, deja, deja vu įspūdis, nes jame iš esmės buvo prieš metus aprašyta visa Lietuvos vidaus politika tarsi jau įvykęs šių metų faktas, o kai jau įvykęs, tai skaitysite nebe prognozę, o tarsi metraštį.

Liūdnos prognozės Lietuvos ekonomikai, deja, pildėsi, kaip ir mano prognozė, kad valdžia kvailios su mokesčių sistema, ir mokesčiai dar visiems padidės, kaip ir atsirado naujų, nepaisant perdėliojimo su GPM nuo algos. Ačiū, prašom, nėra už ką.

Trolinau mentus. Būtent taip.

Instagraminė tuštutė generalinio komisaro mundure atsakyti nesugebėjo (ar hantelius kilojo, ar modalinius veiksmažodžius mokėsi), bet tam visada galima rasti kokį savo bobiną, nors bendras Saltoniškių 19 būstinės gebėjimas perskaityti daugiau trijų klausimų yra neįveikiamas sužlugdytam po esamo praimo vadovavimo dar anuomet policijos departamentui.

Man tik į metų galą kilo toks sarkastiškas klausimas: jei sudalyvaučiau palaikančiame policijos pareigūnus jų mitinge, kaip mano teisę dalyvauti tokiuose masiniuose renginiuose manosi užkardę šie pernavai, tai ar pažeisčiau Oficialų Įspėjimą Be Numerio™?

Įdomus man pasirodė atvejis, kaip teisėsauga kišasi į savivaldos rinkimus “nepolitikuodama“.

Ir ką aš manau apie praimo gebėjimą komunikuoti angliškai, palyginus su vyriausiąja šalies reprezentatore.

Apsimelavusiam Ramūnui Matoniui neduodu ramybės – o tas stojiškai laikosi, aha.

Vėliau atsakys el.p., kad man buvo, suprask, jau atsakyta – faktas, kad šis uniformuotas pezalas už savo žodžius nesugeba atsakyti nei kaip pareigūnas, nei kaip vyras. Bet tai čia jau jo sąžinės reikalas – kiek sąžinės, tiek ir reikalo tame.

Savivalda, artėjant vietos rinkimams, yra apgailėtinoje būklėje, deja. O juk galėtų būti kitaip.

O išties – apie. Bet ne tik – daug ir apie mus, kaip lietuvius, ir apie mūsų šalį.

Kaip oligarchas meras Kaune tvarkosi – vienas iš tokių pavyzdžių, kurie visuomenei, deja, nelabai ir terūpi, nes buriuotojai, suprask, visi yra turčiai su jachtomis, kadangi tūlas lietuvis tik sodininkyste užsiima.

Politikos ir ekonomikos vaizdas tarpe tarp savivaldos ir Europarlamento bei prezidentinių rinkimų.

Finansai ir švietimas – kaip ir kodėl vis dar švaistomi pinigai, verkiant, kad jų amžinai trūksta?

Pavydus lietuvis balsuos iš pykčio, ir jokio antro lietuviško paso savo išvykusiam tautiečiui negrąžins. Jei galėtų – dar ir iš kitų atimtų, kurie neturi juos priėmusios šalies piliečio pasų, o laikosi įsikibę tautinio. Ir ką išties derėtų padaryti, kad to paso tūlam lietuviui gaila nebūtų palikti.

Apie gyventojų pajamų mokesčių reformos pasekmes.

Pirmasis realiausius šansus prasimušti į antrąjį turą turintis kandidatų trejetukas – taip šie realiai ir tesivaržė, o visi likę tebuvo politinis šlakas.

Antrasis trejetukas, dvelkiantis naftalinu, kuris, džiugu, ir neprasimušė toliau pirmojo turo.

Lyrinis nukrypimas nuo rinkimų temos į šiuolaikinę prekybą, lyginant JK ir Lietuvos tendencijas.

Trečiasis kandidatų trejetukas, kuris net išsamios analizės nevertas, nes pakanka jiems ir bendrinės.

Gal nustebsite, bet “bankinykas“ – nebuvo turtingiausias kandidatas į prezidentus.

Kaip ir kodėl balsuosiu (ir kaip balsavau išties) – beje, aš pasisakiau ir už Seimo narių skaičiaus sumažinimą, ir paaiškinu, kodėl taip.

Kiek išties mums svarbus lietuvių menininkas M. K. Čiurlionis?

Kaip Saulius Skvernelis pirko nepavykusius rinkimus, ir kodėl Lietuvos filadelfijai yra glušiai, nemokantys net savo batraiščių užsirišti.

Ten Lietuvos politikai vyksta užsidirbti tik sau rentą, bet kandidatų sąrašą irgi verta įvertinti.

LR Prezidento ir Europarlamento rinkimų rezultatų apžvalga.

Atgaivinta naujienų iš Londono rubrika.

Visiškas Stasys™ bando įkąsti politikos begemotui Audriui Kubiliui į storą odą, o po to abu išvyksta į Europarlamentą: pirmąjį pasiunčia buvęs krepšininkas iš gailesčio, o antrasis iškomandiruojamas kuo toliau nuo budulių akių.

Sunkios dienos markizo Karabaso lizinginėms marionetėms.

Pavyzdys, kaip policija tampa vėl mentais ir kelyje elgiasi kaip kelių gaideliai, bandantys užmušti kitus eismo dalyvius.

Kaip praimas keršija rinkėjams už pralaimėjimą, kaip savęs nenusibaus, nes ir vėl prisimeluos, tačiau metų gale skandalas dėl kelio jo namui be eilės tiesiog bus banali išdava šio politiko visos jo veiklos.

Vėl pertvirtinti į savo postus naujai seni vyriausybių vadovai JK ir LR – ir ko tikėtis iš BoJo dabar mums.

Ir kodėl ginčas dėl po grindjuoste dėl Grindos veiksmų atsidūrusia sostinės mero “asmenine lyderyste“ nėra esminis, kiek svarbesnis mūsų pačių susivokimas apie praeitį tiek nacių, tiek ir sovietų okupacijos metu, ir kodėl tas įamžinimas gatvių lentelėmis išvis turėtų būti panaikintas.

Apie eilinę mirusios Sodros pensijinę reformą.

Ir kaip manipuliuojama tuo, kad jums meluojama, o išties jums meluoja “geradariai“ akiplėšiškai.

Nauja rubrika LondoNews pagrindu.

Kai visuomenei neįdomu jos finansinė ateitis, tai politikai ir juos tampantys lobistai sau užsitikrina įstatymu rentas plebso sąskaita.

Smaginuosi iš hipsteriškojo jaunimėlio pseudo-verslo pasiūlymo.

Rubrikos tęsinys, kurioje ir apie tai, kad establišmento propagandistai realiai meluoja į akis dėl mūsų tautiečių gausėjimo Lietuvoje.

Mano tarptautinės prekybos studijos neduoda ramybės, o iš to – ir man įdomios žinios prekybos pasaulyje: čia ir globaliai.

Dar vieni socdemų lyderio prapilti rinkimai, kurie negali manęs nedžiuginti dėl šitos pašlemėkų partijos būklės ir jos būsimos ateities jau kitąmet. Tėvynės labui, dievui į ausį ir pan.

Kam išties to fiktyvaus “taršos“ mokesčio reikia? Ne pirmas kartas, kuomet valstybe prisidengia sukčiai.

Bendrame dvaro ir prisukamų “ekonomistų“ džiugesio fone įdomu panagrinėti, remiantis oficialia statistika, kaip ekonomika atsigavo po 2008 metų krizės paprasto žmogaus™ požiūriu.

Apie skaitymo paskirtį ir robotukų prie konvejerio įrengimo ugdymą žaidimais – iš mano pedagoginės patirties pusės.

Piktų ir kerštingų valdžios prezimentas™ išlieja savo pyktį, keršydamas naujais mokesčiais.

Dispanseris čia pavartotas ne jo chemoterapijos prasme (sužinojau vėliau), o kad mes visi gyvename psichočernobylyje™. Todėl norėjau konstatuoti, kad jis yra “politinis lavonas“, bet šio žmogaus atveju dabar skambėtų ši banali frazė per daug ciniškai, todėl laikykime, kad tik jo karjera ne tik de facto, bet jau ir de jure kitąmet politikoje bus baigta, ir jis galės su antrąja šeima pagaliau ramiai džiaugtis “neeiliniu“ asfaltu iki savo “per pigaus“ (NT mokesčio prasme) namuko sostinėje.

Apie ką privertė pagalvoti technologinė katastrofa Alytuje.

Pasisakiau Seime surengtoje dr Manto Adomėno konferencijoje apie švietimo mitus – mano tema lietė finansus (ką gi daugiau galėtų?). Nuorodoje – ir vaizdo įrašas, kuriame nedidelį ginčą su užsukusia Seimo nare Ingrida Šimonyte pratęsėme po konferencijos (ši dalis nenufilmuota – o jos tėvukas, pasirodo, visai iš ten, kur aš dabar mokytojauju).

Kodėl nebus tragedijos dėl rinkiminio barjero sumažinimo, ir kodėl derėtų jį išties pakelti? Vėliau šį rinkimų įstatymą LR Prezidentas vetavo.

Kodėl “nesulaukiame“ naujos krizės, praėjus dešimtmečiui po anos, ir ar tikrai jos nesulaukiame?

Trečiąkart atidėtas Brexit, dar vieni išankstiniai JK Parlamento rinkimai – ir rezultate Parlamento Bendruomenių Rūmai persidėlioja taip, kad JK pagaliau kitąmet jau išeis iš akligatvio į tą savo prieš ketvertą metų prisireferendumintą buvimo ES baigtį.

Vis tik mums svarbiau, o kas laukia pačios ES?

Etatinė biudžeto grobstytojų partija susigalvojo sau naują mokesčių mokėtojų pinigų nusavinimo modelį, kurį dabar jų budbergytės stumia tarsi visuotinį gėrį nesigaudantiems finansuose greitųjų kreditų prasiskolintojams.

Jos Ekselencijos Dalios Grybauskaitės dviejų prezidentinių kadencijų politinį paveldą aptariant.

Darkart: laimingų jums ateinančių Naujųjų Metų, man – jūsų paramos dar daugiau per PayPal, o jums už tai – dar daugiau mano įrašų kitąmet!

P.S. jei atsirastų savanoris vaizdo redaguotojas ir montuotojas, tai technika iš sukauptų pavedimų aprūpinčiau, ir jau galėčiau paleisti vlogą Youtube – kol kas nesugebu aš persiplėšti tarp darbo, asmeninio gyvenimo ir šio tinklaraščio, tad atsiprašau, kad kol kas video kanalo paleidimas atidėtas.