Berašant tris pirmas mano šių metų “horoskopų“ dalis, kilo poreikis vis tik atskirai parašyti apie Lietuvos ekonomikos prognozes šiemet.

Ir va pradėjus kompiliuoti šį tekstą supratau, kad pasakyti galima gerokai daugiau, nei išeina sutalpinti netgi man į vieną tinklaraščio įrašą. Ir iš čia kilo tuomet klausimas, ar iškart sudėlioti brošiūrą pdf formatu atsispausdinimui su daug spalvotų paveiksliukų ir lentelių su skaičiukais bei mano komentarų prie jų, ar tiesiog nubrėžti tendencijas, kas galėtų įvykti, taip per daug jūsų neapkraunant statistika ir makroekonominiais rodikliais teiginiams iliustruoti.

Tai kadangi man joks skandinaviškas bankas nemoka algos už jų papyarinimą, vadinamą kažkodėl “ekonominės prognozėmis“, bet vardan brand awareness stiprinimo (o toks ir yra bankų ekonomistų darbas motininio banko marketingo skyriaus nurodymu, jei dar nepastebėjote), aš tuomet ir pamačiulinsiu be apsimestinio mauricinio “profesionalumo“, nes tų lentelių jūs vis tiek neblusinėjate bei nepatiriate katarsio, žiūrėdami į statistinius grafikus.

Galop, tai yra tinklaraštis su pankišku požiūriu į ekonomiką ir politiką, o ne oficialus banko leidinys. Todėl nuo politekonomijos grįžkime paprasteckai prie šalies makroekonomikos, ir ko mums laukti bei tikėtis.

* * *

Pamenate, kai grįžau iš Anglijos mokytojauti, Delfi interviu dar Romui Sadauskui sakiau, jog mano persikėlimas kur nors paprastai po to palydimas dar kokios krizės?

Ne, ne todėl, kad esu nelaimes nešantis, nes vis tik po to kai kas ir uždirba bei gerai prasisuka ir pasikelia ant babkių, valdžios ar garbės man atėjus reikalų tvarkyti, bet gal kad Tas Aukštybėse, matyt, nenori, kad užsisėdėčiau, ir taip spiria į pasturgalį, kad traukčiau jau kitur savo energiją ir laiką švaistyti vardan tos ar kitos (nežinau, koks Pragaras laukia po mirties, bet sočiai Skaistyklos turiu ir dabar, tik išvadų, matyt, vis nepasidarau – tai arba kenčiantiems dangus, arba verkia manęs velniūkščiai aplink smalos katilą jau sustoję…).

Žodžiu, Lietuvos ekonomikoje, nepaisant visų paišomo optimistinio scenarijaus ir nuolat kylančių rodiklių “neįmanomumo“ kristi scenarijaus, pamiršus per dešimtmetį praeitąją krizę, sukėlusią pasaulyje Didžiąją Recesiją (o aš dar pamenu ne tik sovietinės ekonomikos žlugimą, bet ir metalų, dotcom, Rusijos ir NT paskolų burbulų sprogimus bei sukeltas krizes), aš prognozavau, apsidairęs tėvynėje, kad krizė gali ateiti į Lietuvą maždaug 2019 metų gale arba 2020 metų pradžioje.

Aha, sakysite, tai kur ta krizė?!

* * *

Tai jei neskaitytume, kad ta krizė vartotojo požiūriu Lietuvoje nuo 2009 metų nelabai kur ir buvo išėjusi, tai po to juk irgi nekart čia bei FB rašiau, kad prezimentas padėjo nemažai pastangų, kad ją bent 6-8 mėnesiams perstumt.

Ir tam buvo padaryta, kaip Lietuvai, revoliucinė pataisa pajamų mokesčių įstatyme, atleidus nuo jų darbdavius ir perkėlus kas ciesoriaus – ciesoriui ant darbuotojų (nors tie net nekriuktelėjo), tuo pačiu neleidžiant sumažinti grynąsias išmokamas pastariesiems pajamas, kurios nuėjo į rinką visuminiam vartojimui palaikyti.

Kitaip tariant, valdžia formaliai pakėlė algas netgi privačiame sektoriuje, tuo paskatindama visuminę paklausą (ir kas yra svarbiausias vyriausybės uždavinys makroekonomikoje, o ne tie leftistiniai ar davatkiniai išvedžiojimai apie socialinį teisingumą arba diržų susiveržimą, kas vienu atveju veda į Venesuelą, o kitu – į Graikiją).

Aišku, noras ir toliau sėdėti Gedimino 11 bei 53 yra ne mažesnis, nei nepavykęs pasėdėjimas Daukanto a., tai šiemet, primenu, gi bus dar ir Seimo rinkimai, todėl valdžiai derėjo apsidrausti nuo tokių mano pamaltusavimų ir parikardinti, kad ekonomika nesustotų jau po KBM atsilankymo, užsibaigus kalėdiniams apsipirkimams bei naujametiniams lėbavimams, nes jau pernai lapkritį infliacijos bei vartotojų pasitikėjimo (prieš Kalėdas!) rodikliai rodė skvernelinės mokesčių reformos stimulo išsikvėpimą.

Todėl šiems metams buvo pratęstas bandymas stimuliuoti tuštėjančią vartotojais (ir dėl to mažėjančiais uždarbiais) Lietuvos rinką iš esmės tais pačiais metodais:

  1. Didinama minimali mėnesio alga – dabar vietoje €555 ji sieks €607 (arba vietoje €395.77 bus €437.24 grynosios darbo užmokesčio pajamos, pakėlus ir NPD nuo €300 iki €350, kartu dviem procentiniais punktais pakėlus GPM tarifą nuo 15 iki 17 procentų). Kadangi minimaliai uždirbančių Lietuvoje yra apie 156 tūkstančius darbuotojų, tai va šita armija gaus kas mėnesį po 41.47 papildomą eurą išleisti vartojimui – niekam daugiau jie, deja, iš minimalių pajamų išleisti ir negali, ar būtų krizė, ar “pakilimas“ kaip dabar.
  2. Antroji vis gausėjanti minimalias pajamas gaunančių gyventojų dalis irgi 8 procentais pasigerins savo egzistavimą, praturtindami rinką pakilusiomis vidutinėmis pensijomis iki €377 be stažo ir iki €399 su reikiamu stažu. Aišku, labiausiai čia apsidžiaugs farmacininkai, ko gero, nei saldumynų ir žaislų pardavėjai, bet ir pastarieji senolių dėmesį anūkams turėtų įvertinti jei ne visais 8, tai bent puse tų procentinių punktų.
  3. Trečioji vargingai gyvenančiųjų šioje valstybėje grupė irgi pamaloninama – valstybės tarnautojams, kurių yra kone dukart daugiau nei minimaliai uždirbančiųjų (t.y. apie 300 tūkstančių), jų bazinis pareiginis atlygis kyla trimis eurais iki €176 (turėkite omeny, kad vidutinis tarnautojas uždirba ne vieną tokį bazinį, tai tie trys eurai dauginasi irgi atitinkamai).
  4. Ir ketvirtoji grupė, kuri rūpinasi tautos gausinimu lytiškai plintančiu būdu, gaus daugiau pinigų už standartinius vaikus – vietoje €50 po €60, o va gausiai, nepasiturinčiai ar neįgalius vaikus auginantys vietoje €70 – po €100.

Be abejo, šis mažų sumų padidėjimas vartotojui paprastai yra mizeris, kuris jam būna nevertas dėmesio, net jei išties turi mažas pajamas ir tas €41.47 nuo €437.24 į rankas išties reiškia net 9.48% algos padidėjimą (kai metinė infliacija Lietuvoje šoktelėjo, ir lapkritį fiksuota 1.7%).

Kita vertus, vien daugiau pajamų atsiradus netgi minimalkių vartotojams, rinka griebs dalintis ne tiek ir mažai – €6’220’500. O prie to ne mažesne suma juk dar prisideda pensininkai, biurokratai bei tėvai.

Asociatyvi iliustracija iš pinterest.ch

* * *

Bet vis tik svarbiau, o kas rinkoje šiuos “milijardus milijonui“ pasiims?

Kaip įprastai, jie bus “pravalgyti“ – taip ir pasiims didesnę dalį prekybos tinklai, tarp kurių pernai plėtrai neinvestavo tik valstybinės kontoros konkurencijai rinkoje žudyti™ dėka nesujungti RIMI su IKI, o va atėjūnas Lidl, ko gero, turi strategiją toliau plėtrą finansuoti nebe iš vokiškos motininės įmonės programos, bet vis daugiau iš vietinių išteklių. Gi labiausiai taip pernai išties plėtėsi nuo apynasrio minėtos valstybinės kontoros paleista Maxima, ją vejantis rinkoje desperatiškai bandančiam išgyventi Norfa tinklui.

Žodžiu, prekybos tinklai jau pasirengė, ir jų plėtra nestoja (praeitos krizės metu jie, skirtingai nuo kitų verslų, dargi ir pasididino savo pajamas), o į šalies biudžetą dėl ir vėl taip padidėsiančių maisto kainų tik bus surinkta daugiau PVM.

* * *

Po to vartotojų išleista bus ir kitoms būtinoms vartojimo išlaidoms – ačiū valstiečių partijai ir vyriausybei sako energetikai (brangsta elektra), lenkų bei latvių maisto ir ypač alkoholio prekybininkai, o va degalinių tinklai čia kiek santūresni, nes kainos degalinėse didėjimas dėl pakeltų akcizų yra tų pačių vartotojų pajamų nusavinimas vardan jų, tik pavadinus jau mokesčių mokėtojais, ir labai degalinėms pelnų nepadidina, nors pas mus degalų kainos kyla nepriklausomai nuo to, ar nafta pasaulyje brango, ar pigo.

Tuo pačiu brangs dar ir apranga – netgi skudurynuose, ką jau man kiti pastebėjo net padvigubėjus per pastaruosius keletą metų, kol manęs Lietuvoje nebuvo.

Tik kad, bendrai paėmus, tai yra ne tiek vien Lietuvos drabužių rinkos kažkoks ypatumas, kur netgi pirmasis hi-tech (sic!) vienaragis yra Vinted, užsiimantis naudotų skudurų perpardavinėjimo palengvinimu, bet ir pasaulinė tendencija, kur JAV, tarkime, labiausiai besitraukianti pramonės šaka 2019 metais buvo naujų drabužių pardavimas, ir kur šio verslo savininkai yra taip pat priversti modifikuoti savo paslaugą – tiek derindamiesi prie žaliųjų nupušėlių, tiek ir prie naujųjų varguolių™, tiek ir grįždami prie pamirštų drabužių priderinimo kūnui paslaugų ar savo sumažintų prekybos plotų pernuomavimui šalutinėms papildančioms veikloms, kaip tą senokai jau daro prekybos centrai, pritraukdami mažuosius parazitus bei papildukus.

Gal kiek įdomiau vyksta tuomet Aprangos plėtra, kurie pernai valgė latvių rinką, o šiemet dar ketina investuoti Lietuvoje didmiesčiuose – kiek tame yra nepanaudotų dividendams akcininkų lėšų švaistymas tik išties rekonstrukcijoms ir būtinoms renovacijoms, o kiek realiai prekybos plotų ir taškų padidėjimas pagal rinkos paklausą, tai nelabai man aišku.

Bet va jie, matau, nusprendė, kad ir Vinted vartotojams reikia parduoti Aprangos prekių, kurias galės anie po to perpardavinėti – tai vadinasi, matyt, dalybų hipsterniomika.

* * *

Deja, bet va laisvalaikio ir pramogų sektorių kainų kilimas bus lemtas dabar ne tiek paklausos jiems dėl atsiradusių papildomų pajamų, kiek padidėjusių darbo užmokesčių sąnaudų produkto kainoje. Todėl “prabangiai“ ėsime vis mažesnėmis porcijomis ir dar prastesnio maisto, tačiau vis brangiau – jau net Vilniaus burbule dienos pietūs ofisiniam planktonui yra “sveikuoliškos“ už tą pačią ar jau padidėjusią kainą.

Restoranų ir kavinių verslininkams dar blogumas ir tame, kad jų nuomos kaina ir vėl pakils, nes landlordai, matydami brangstančius patiekalus, užsigeis “savo“ dalies toje “pelno puotoje“, o jūs matysite vis daugiau užsidarančių nišinių hipsterinių ir posh kavinių bei maitinimo įstaigų ir ilgokai užsistovinčių tokių tuščių nuomai plotų.

* * *

Aš labai į biudžeto subalansavimo reikalus net dabar nesigilinu, nes nesigilina ir pati einamoji valdžia – o kam, jei po rinkimų tai bus naujos vyriausybės, jų ar kitų, galvasopis?

Ir jei tos mano prognozuojamos perstumtos krizės į metų galą vartotojams nepavyks jau nuslėpti dvaro ekonomistų propagandos būdu, tai naujos valdžios galvasopis taps tik mokesčių mokėtojų šiknasopiu, nes viskas visada daroma tik vidurinės klasės sąskaita.

Jums gi asmeniškai nėra jokios moralinės dėl to paguodos, ar trečiąkart koks A. Kubilius gelbėtų Lietuvą, ar ta sunki užduotis teks naujam mesijui, bet tikėtina, nei minėtasis, nei einamasis plikiai tame nedalyvaus, ir dieve laimink, kaip sakydavęs mane sutuokęs ir dar dukrą po to krikštijęs Katedros klebonas Gintaras Petronis.

Todėl tos pajamos, kurios numatytos pasiimti iš rinkos, realiai yra niekinės, nes skamba gražiai kaip kova su turtuoliais visiems rinkėjams vargetoms paguosti, tačiau iš jų perteklinių turimų pinigų neatima – tai, kas ten dabar bus papildomai apmokestinta NT mokesčiais, kad Sodros lubos peržiūrėtos ar padidintas ypatingai turtingiems jų “algų“ GPM tarifas, reikšmingu dydžiu nebuvo ir nėra, ir tie “viršpelniai“ tiesiog jau dabar išvesti iš Lietuvos rinkos į užsienio, arba bus atitinkamai buhalteriškai diversifikuoti, apeinant apmokestinimo prievolę. O jei kažkas susimokės, tai glušą, sako, ir bažnyčioje muša, ir tuomet jiems ačiū už Lietuvos biudžeto paramą.

Nors Lietuvoje ir taip yra perteklius dykų pinigų ir sveikos nuovokos, kam juos deramai išleisti, trūkumas valdžiažmogių galvelėse, tad jei daugiau ištaškys vardan “gerovės valstybės“, tai šiais rinkiminiais metais Lietuvos verslas tik katučių iš padidėjusių pajamų paplos.

* * *

Tiesa, jūs dar klaustumėte, kaip tikras lietuvis, o kaip dėl būsto ir bendrai nekilnojamojo turto rinkos, nors gal temai derėtų skirti išvis atskirą įrašą, kaip pastebėjau iš netikėtai kilusios visai kitame kontekste diskusijos FB, bet va ir anądien išlindo į eterį vėl tas “estas“ Pezulis su savo įžvalgomis.

Aš jam irgi pritariu, kad tas sandorių skaičiaus augimas Vilniuje šiemet pagaliau sustos (o po to ir pati rinka kris žemyn, ko jis bijo ir apie tai nepeza). Nes kitur Lietuvoje, jei ir vyksta, tai ne pirkimai, o jau išsipardavimai – aha, taip, be abejo: yra vienas pirkėjas, kitas pardavėjas, tai skaičius turi būti vienų ir kitų lyginis, sakote?

Tačiau rinka regionuose kardinaliai skiriasi nuo poreikių būstui sostinėje.

Be abejo, vyksta ne tik migracija į sostinę, kur yra darbai ir geresnis pragyvenimo lygis, bet ir sugrįžta breksitiniai emigrantai (aš tą padariau dar savotiškai anksti – visas smagumas vyko pernai), o ir ES fondų pylavotojai neberanda verslų, į kuriuos verta čia investuoti, kad uždirbtum, todėl visa šita masė “atliekamų“ pinigų užšaldoma nebe bankų depozituose (palūkanos tai neigiamos gi!), o sukišama į Vilniaus NT, ypač perkant butus nuomai.

Todėl sostinės burbule kėpsant rodosi, kad viskas čiki-piki, rinka auga, gyvenimas gerėja. Netgi vietomis regionuose kai kas save apgauna džiugiai pasvarstydamas, kaip ten koks grįžęs iš Anglijos čikenfektoris nusipirko niekam iki tol nereikalingą butą miestelyje ar namuką rajono miestelio pakrašty.

Bet kiek likę tuščių būstų, į kuriuos tik keliskart per metus grįžta “gyventojai“, dirbantys dabar pamaininiu išvykstamuoju būdu nuolatinėse “laikinose komandiruotėse“ vokiečių fabrikuose ar olandų sandėliuose arba norvegų privačių namų remontuose bei statybose?

Kai šie sukaupia reikiamą sumą, jie tokius būstus irgi provincijoje parduoda bei perka sostinėje, nes bandos instinktas dar turi ir loginį pagrindimą jų galvelėse, ir todėl sostinė realiai jaučia tą NT bumą, nors ir ne tokį, kuris buvo 2009 metų krizės išvakarėse.

Bet ir ši žaislinė karuselė tuoj išeikvos savo baterijas. Ir vėl bus situacija, kad NT rinkoje karalius tas, kas turi ne “turto“, o pinigų, nes pinigų tuomet jau beveik niekas nebeturi (tai tik dabar dalies gyventojų senu įpročiu ar savais neskelbtinais motyvais taip pelyjančiais fantikais laikomos santaupos atrodo kai kam perteklinės).

O apie būsto nuomos rinką Lietuvoje kalbėti išvis neišeina, nes kaip gali kalbėti apie tai, ko iš esmės Lietuvoje net nėra, ir netgi mokesčių prasme valstybė, paprastai išleidžianti daugiau kurio nors mokesčio surinkimui, nei surenkanti iš jo, kam net didesnio susidomėjimo nerodo (nors gal ir būtų galima įtarti sąmokslą, jei taip norite, kad valdžiažmogiai tiesiog nenori savęs apmokestinti) – nes ir pirkti su banko paskola būstą yra pigiau, nei jį nuomotis.

Ar tas NT pirkimo ir kainų nuosmūkis nutiks dar šiemet?

Kai Lietuvos rinka šioje srityje yra visiška slunkė, tai užteks atrakcionų dar kitiems metams, manau.

Kai kas dar praeito NT burbulo pamokų neišmokęs (ar pamiršęs), kai aš vis tik pamenu buvus tokius tris NT burbulų sprogimus: kontrabandos ir metalų karštinės juodų pinigų dėka pristatytų pilaičių; rusiško eksporto gautų grynųjų užmarinavimo; bei pasaulinė bankinių paskolų perskolinimo – atkreipkite dėmesį, kaip vis labiau nuskurdo “NT investuotojai“, pradėję iš “neturiu kur dėti“ ir (dar ne)baigę jau tik skolintais iš bankų.

Nors, kita vertus, gal čia tie, kurie dabar leidžia supelyti didelėms sumoms savo pinigų bankuose, yra tos protingos vištos, kažkada nusidilginę užpakalius?

* * *

Bendrai paėmus, tai krizė ir Lietuvos ekonomikoje pasiekia piką tik trečiais metais nuo jos pradžios, kaip nutikdavę iki šiol. Tai jei dar tos krizės požymių nepakanka, gali būti, kad apsižiūrėsite jau tik kitąmet, kai sunkmetis užgrius visu smagumu ir jus pačius.

Provincijoje, deja, padėtis anaiptol nuo praeitos krizės nėra pagerėjusi, vis dar pajamos velkasi iš paskos augančioms būtinojo vartojimo išlaidoms, vis dar žmonės, net ir Brexit atėmus galimybes, išvyksta iš regionų ir ne tik iki Suvalkų apsipirkti – tą rodo ne tik aukščiau minėtas mano komentaras dėl NT tendencijų, bet netgi ir toks subjektyvus rodiklis, kaip klaikus vaikų mažėjimas ir provincijos mokyklų tuštėjimas (tad pernai uždarytos nacionalinės pedagoškės nelabai kas ir pasigedo – kam dauginti bedarbius mokytojus rinkoje?).

Bet tokių ženklų randasi ir daugiau – šių metų pradžioje Lietuvos Bankas jau nurodė trims rinkos svarbiausiems dalyvams, t.y. SEuBui, Švedbankiui ir Šeule banks pasidinti savo atsparumą galimai (sic!) krizei per nuosavų lėšų rezervų privalomą padidinimą.

Tai jei dar ir socdemus rinkėjai prileis vėl prie valdžios, tai tikrai bus paleisti turimi ištekliai, prisidengiant dar ir krizės motyvu, tam jų susigalvotam marazmo bankui, dėl ko krizė į finansų rinką ateis pasišvilpaudama kartu su prašvilptais pinigais – anie nedamušti dėdėpistai jau tikisi, kad pamirštos visos Linksmųjų Devyniasdešimtųjų litimpexinės, laibinės ir sekundinės bei EBSW ir Kauno Holdingo aferos, kad, kaip sako jų koloradiniai gerbėjai, gali ir pakartoti.

* * *

Strigs, deja, Lietuvoje ir pervežimų verslas – jau dabar ir ne be pačių lietuvių europarlamentinių rentininkų pagalbos paruoštos ES direktyvos, kurios labiausiai ir didins mūsų transportininkų sąnaudas, o šis ūkio sektorius juk yra vienas didžiausių paslaugų eksportuotojų.

Kitaip tariant, jei iki praeitos krizės proletariato stuburą sudarė statybininkas, tai dabar mūsų šalies eksporto ekonomika laikosi ant fūristo pečių. Ir už vairo šiame sektoriuje sėda vis dažniau importinis ukrainietis, esantis labai prastu vartotoju mūsų vidaus rinkoje, nes uždirbtus pinigus gi išsiveža.

Traukiantis rinkai darbdavys paprastai pasilieka pigesnį ir sukalbamesnį, tai labai nėra kuo džiaugtis, kad, neva, tik gastarbaiterius išsivaikysim ir liks daugiau darbo vietų mums patiems – jų liks netgi mažiau, nei dabar užimta.

* * *

Bendras BVP augimas Europoje prognozuojamas 1%, JAV, kaip minėjau – 2%, o pernai kalėdines premijas pralakantys prisukami ekonomistai pribūrė iki 3, po to pagirioms nuleisdami jau Lietuvai iki 2.5%.

Toks augimas labai jau man artimas stagnacijai – mes nesame jokia išsivysčiusi ekonomika su kažkokiu ženklesniu procentu pasauliniame BVP, ir dar baisiai priklausome nuo tarptautinės prekybos balanso bei pasaulinės paklausos mūsų prekėms ir pasaulinių energetikos, žaliavų, technologinių ar netgi kasdienio vartojimo prekių kainų.

O pasaulinės rinkos kinta ne visai mums palankia kryptimi – prasidėjusi deglobalizacija, vyksta persidalijimas įtakų tarp JAV ir Europos bei išeinančios JK, kai ir pašonėje esanti Rusija, dėl kurios vis ilgesingai dar pasmauko prichvatizatoriai bei jų palikuonys, patiria Vakarų sankcijas bei yra įsivedę savo antisankcijas Vakarams, ir todėl didesnių proveržių mūsų eksporto poreikiui ir ten nerasime. Kovoti teks už kiekvieną dolerį, svarą ir eurą, įskaitant ir uždirbamą besitraukiančioje ir vakarietiška produkcija persisotinusioje vidaus rinkoje.

Į šalį ateis ir mažiau užsienio investicijų tiek dėl sunkiai prognozuojamos politinės aplinkos, tiek ir dėl menkstančių galimybių rasti kvalifikuotų darbuotojų. Tai, ko nuolat ieško Užimtumo Tarnyba, nelabai čia reikia investuotojui, o vietos darbdaviui jei ir reikia, bet tik dykai – menkstančios pajamos iš rinkos sunkiai padengia sąnaudas darbo užmokesčiui.

Ir jei pernai darbdavio mokestinę dalį nuo jų prezimento iniciatyva nuėmė, tai šiemet verslui kuriamas spaudimas didinti išmokamą į rankas darbo užmokesčio dalį savo įmonės įplaukų sąskaita labiausiai užsmaugs smulkiuosius, ribodamas ir vidutiniokų galimą plėtrą.

Galima tą krizės blešionkę spardyti pakeliui vis nuo savęs iš pernai metų galo į šių metų galą, bet ir tam fubolui irgi vieną dieną ateina galas. Ar po Seimo rinkimų spės kalėdinė prekyba praspirti nuo 2020 metų tą ekonomikos sunkmetį dar kitų metų pradžiai – mes jau šiemet pamatysime.

Tiesiog atminkite: kiekviena krizė yra kokiam nors verslui kažkokia galimybė – linkiu, kad matytumėte ne sunkumus šiais metais, o galimybes, ir jų nepraleistumėte!

  • O man nepraleiskite progos padėkoti už tokį išsamų tekstą per PayPal čia, kaip ir aš ta proga jums dėkoju.