Esu rašęs apie virkaujančią policiją dar kone prieš septynetą metų, ir per tą laiką prasisuko iš esmės trys kadencijos generalinių komisarų – nuo dabartinio prezimento Buratino per instagraminę tuštutę™ iki neseniai patvirtino, pasidomėjus, tokio paties uniforminio eismo prižiūrėtojo, sugebėjusio pasėdėti pasienyje prie šlagbaumo.

Ir išties nerašyčiau apie tą lietuviškos teisėsaugos dekadensą vien todėl, kad prieš pusantrų metų į Londės džymus pasitobulinti savo taip ir neišmoktos darbo metu už asmeninėms reikmės iššvaistytus mokesčių mokėtojų pinigus yngliš šnektos išvykęs steroidinis nebūtų akivaizdžias policijos sistemos drumzles iškėlęs savo akis badančia nekompetencija 911 kabinete Saltoniškių 19, dėl ko glušiai man gali dabar priekaištauti, kad čia aš, suprask, asmeniškumus demonstruoju ir sąskaitas, neva, suvedinėju, nors tos prarasto pasitikėjimo sąskaitos nei vienas mentu iš policininko, pamiršęs duotą pareigūno priesaiką saugoti, ginti ir padėti, tapęs (o gal visada ir buvęs?) instragraminis, bobinas ar matonėlis neapmokės.

Todėl ne apie save aš rašau, o apie tai, ką matau iš šalies, nes turėjau garbės dirbti su teisėsauga (ir iki šiol turiu telefono užrašinėje ne tik Aro vado mobilaus numerį) amerikiečių labui ir vardan tos, kai policijai išties vadovavo buvę (nors čia gal buvusių nebūna) kriminalinės policijos pareigūnai. Ir galiu užtikrinti, kad kriminalinė policija prie Vytauto “Katanio“ Grigaravičiaus buvo pavyzdžiu visai Rytų ir Centrinei Europai, ir jį patį kvietė skaityti paskaitas tarptautinėse konferencijose apie kovą su organizuotu nusikalstamumu, o amerikiečiai atsidėkodami už bendrą darbą jam suteikė netgi privilegijuotą vizą, kada tų vizų mums į JAV dar reikėjo.

O dabar iš policijos elitų elito, kovos su organizuotu nusikalstamumu, atvyksta uniformuoti (sic!) “paštininkai“ su grasinančiu raštu be numerio ir dar net nemokšiškai užpildytu, net nesugebėdami išveblenti, kokiu pagrindu ir kokio linksmakočio išvis pas mane sekmadienį atsibeldė, ir ko jie tokiu veiksmu siekia, kai aš išvis niekur iš namų kojos kelti neketinu, apie ką net buvau paskelbęs raštiškai. To po to dar nesugebėjo atsakyti ir minėtieji pavaduojantys bobinai pagrindinėje būstinėje, o apie atsiprašymą – net kalbos nebuvo. Vis dar laukiu, bet, žinote, neiškomunikuoja pagrindinis policijos komunikatorius.

Tiesą sakant, jie neįgalūs net į visus mano 12 klausimų atsakyti, tarsi turėčiau kaip mažaraščiams su dėmesio sutrikimu siuntinėti tuos klausimus po vieną – yra mano klasėse irgi tokių mokymosi sunkumų turinčių mokinių, kuriems yra pritaikyta palengvinta programa, tai galiu juos dabar nudžiuginti, kad karjerą dabartinėje policijoje tikrai padarytų nuo kelių patrulio iki pat vyriausiojo komisaro (nes gal generaliniam reikia dar gebėjimo atsirinkti bučiavimui jei ne pasturgalius, tai atitinkamus žiedus – turiu omeny signet, o ne rauką).

* * *

Jums atrodo, kad aš tyčiojuosi? Gal kažkam pasirodys, kad žeminu viešai pareigūnų vardą ir įžeidžiu jų orumą?

Bet tai, ponai policijos komisarai, jūs patys savo veiksmais tą darote kone kasdien ir gerokai sėkmingiau už mane, juolab, kad dar likę policijoje tokių, kuriuos aš pamenu, ir kurie neoficialiai tą patį patvirtina, ir netgi sako, kad gerai, jog aš išties visko dar nežinau, nes yra gerokai blogiau, nei galvoju ir parašau. Deja.

Kai mano draugas dirbo ONTT, jam uniformos prisireikdavę tik kartą per metus – paprastai profesinės šventės metu, atsiimant kokią eilinę padėką už gerą darbą (nes tik perėjęs rūpintis mūsų valstybės saugumu už turistinę kelionę į Turkiją aštuntų metų aštunto mėnesio aštuntą dieną gavo Vyčio Kryžiaus ordino medalį “Už drąsą“ – čia kalbant apie kompetencijas). Tai jo žmona šaipydavosi, ar tas dar įsispraudžia, ar jau metas dietos laikytis (jo kūno masės indeksas ir dabar artimas puikiam, nors į steroidinį atašė glušių karalystėje jis ir nepanašus, nes darbo metu darbu, o ne kūno rengyba užsiimdavęs).

Todėl gal dabar aiškiau, kodėl aš netekau žado, pamatęs kriminalinės policijos pareigūnus tarnybos metu su uniforma?

Nes dar prie A. Smetonos šioji kriminalinė policija buvo vadinama slaptąja ne veltui, ir jos vadas buvo nuolatinis, kaip šalies-steigėjos (!) atstovas, Interpolo viceprezidentas (prezidentu galėjo būti pagal statutą tik austras, nes būstinė buvo Vienoje). Uniformuotoji policija todėl ir yra viešoji, kad uniformas dėvėtų.

Tai ne tik profesinis modus operandi – tai ir profesinio mentaliteto dalis.

Kas sukasi tuomet jų makaulėse, kad apsivilktų uniformas ir, kaip valdžią norintys parodyti (prieš ką?!) viršininkėliai (skyriaus bei vyr., kaip prisistatė) važiuotų šventą dieną ne tik mokytojų lankyti – juk tą raštą be registracijos (sic!) numerio ar laišką, jei nepasitiki Lietuvos Paštu ar kurjerių tarnybomis, gali įteikti ir ne uniformuotas kaimynų smalsumui žadinti, jei neturi tikslo savo statusu apylinkėje vaidentis, būdamas toks visas “slaptas“, nes šiaip darbo dienomis iš kabineto (sic!) su mafija kovoji, ar ne?

O apie kelių policija persivadinusių gayšnykų (no pun intended) mentalitetą ne tik kriminalinės operai (rusicizmas – turėtų būti seklys arba tyrėjas, kaip dabar) labai teigiamai neatsiliepia, jei jau taip apie vidinę hierarchiją kalbėti.

* * *

Ir jau trečią iš eilės generalinį komisarą turime iš ten pat – tų, kurių visas supratimas apie policijos darbą remiasi greičio matavimu nepavojinguose (savisaugos instinktas natūraliai juk neleidžia vairuotojams ten užsitvoti, nebent jie užpylę jį slopinančiais skysčiais arba yra psichopatai) kelio ruožuose ir protokolų išrašymą, kuriuose pareigūnas visada teisus, o tu visada esi kaltas, jei neįrodai kitaip, bet pareigūnas vis tiek teisus, kad prikibo, nes pasekmių darbe nenumatyta.

Įprastai, aišku, aš ir nepažeidinėju kelių eismo taisyklių (juolab, kad iki tol vairavau vieno litro automatinės pavarų dėžės Citroen C1 pupsiką, o dabar vairuoju tik seną kabrioletą, varomą dujomis – iš kur tie tuomet būtų greičiai?), ir jei jau protokolai kažkada buvo surašomi sulaikant, tai kažkaip paaiškėdavę, kad jų rašytojai yra, švelniai tariant, ne visai adekvatūs (kaip uoliems Varėnos pareigūnams tarp dviejų Valkininkų taip ir pasiūliau užrašyti jų pačių pareiškimą protokole, kad mane, važiuojantį 105 km/h greičiu, aplenkė Audi 100, važiavęs 83 km/h greičiu), nes arba pažeidimas menamas, arba jų kompetencija neatitinka protokolo turinio (vilnietis eismo aktyvistas, gyvenantis su uošviene, antai iš įsiūčio raštiškai protokole teigė, kad aš savo pupsiku sugebėjau skersai užblokuoti tris eismo juostas Mindaugo g., nors automobilio išmatavimai, nesunkiai randami ir vikėje, tą jo teiginį paneigia, ir bylą nagrinėjančiam pareigūnui kilo tik klausimas, o kodėl aš nepareikalavau tarnybinio patikrinimo šio jo kolegos atžvilgiu?) – čia turiu ne vieną, deja, tame pavyzdį, tačiau ne šio įrašo tema, juolab, kad mano darbo pareigose buvo ir JAV piliečius iš tokių protokolinių raštininkų marazmų ištraukinėti, todėl asmeninė patirtis padėdavusi ir darbinėms pareigoms, bei atvirkščiai.

Šiame, o ne munduro dėvėjime, skirtingo požiūrio į esminį žmogaus ir piliečių teisių pagrindą habeas corpus pritaikyme ir yra esmė: pagal baudžiamąją (kriminalinę) teisę privalu pareigūnui įrodyti teisme (!), kad kaltinamasis (iki teismo – tik įtariamasis) padarė nusikalstamą veiką (t.y. pagrįsti įkalčiais ir faktais jo nusikaltimo sudėtį – means rea bei actus reus, nes galioja nekaltumo prezumpcija), kai pagal iš esmės sovietinio prokuroro Višinskio paveldą administracinėje teisėje – esi kaltas, kol neįrodei kitaip, ir todėl pats eik, kaip kvailys, į teismą ir ten jau įrodinėk.

Ir, kaip pasakė dar jaunystėje vienas po to pričiuptas už korupciją teisėjas, negi kuris norės vietoje vienos paprastutės kelių pažeidimo administracinės bylos nagrinėti dar keletą piktnaudžiavimo įgaliojimais ar įkalčių klastojimo baudžiamųjų bylų, kai čia ieškovas iškart yra kaltininku ir pažeidėju, jei neįrodo kitaip, nes pareigūno žodis – šventa tiesa, ir ne kitaip.

Todėl su tokiu teisumo prezumpcijos sindromu uniformuotieji vadukai, tapę vadovaujančiais komisarais su pulkininkų bei generolų (sic!) laipsniais, stengsis atitinkamai ir sau pavaldžius visus sistemos “kadrus“ parinkti, kurie laikosi jų esminės taisyklės “aš viršinyks – tu durnius“, ir darbą imituoja popierizmais bei protokolų rašymais “pažeidėjams“.

Tam tikra prasme, tai čia konkrečioje sistemoje veikia mano aukščiau suformuluotas provincijos tuštėjimo dėsnis, kurį perfrazuoti galima tuo, kad vidutinybės, padarę karjerą (visi stengiamės pasiekti savo nekompetencijos viršūnę, anot dr Laurence J. Peter), savo nekompetenciją ir postą gina nuo protingesniųjų kompetencijos, pravalydami organizaciją bei sistemą nuo jų (irgi asmeniniškai žinomas pavyzdys – buvęs eskortavimo rinktinės pareigūnas dabar dėl tokio vadovo požiūrio yra ne pareigūnas, bet vienas sėkmingiausių pramogų verslo prodiuserių Lietuvoje).

Mes todėl ir turėjome iš mentų policija tapusią teisėsaugą, kad kriminalinėje policijoje per biurokratinę raštvedybą karjerą sunkiai tepadarysi, klientūra net ir po teismo kali “nekaltai“, ir už kiekvieną veiksmą ar sprendimą turi prieš teismą įrodinėti, kam ir kodėl tą padarei, ir ar negalėjai padaryti kitaip. Tokio mentaliteto profesinėje veikloje vedini vadovai ir galėjo užtikrinti teigiamus pokyčius Lietuvos teisėsaugoje.

* * *

Palyginimui, aš labai mandagiu tonu surašytą, su pasiūlymu per savaitę sumokėti tik pusę sumos, Anglijoje gavau baudą už pradelstą parkavimą po ženklu, kurio reikšmės lentelėje patys anglai nesugebėjo man interpretuoti kitais žodžiais, kad suprastum, kas norima joje pasakyti (šis reiškinys yra neretas ir jų komikų temose), o Lietuvoje net mokesčių inspekcija, būdama finansų ministerijos civiliniu padaliniu, siunčia grasinančius (sic!) laiškus sumokėti 0.00 litų, nes grėsia už tai delspinigiai (perskambinus atsainiai paaiškina, kad čia taip “informavo“, suprask, kad esu nieko neskolingas, aha – radus tokį laišką penktadienį po darbo ir sugadinus savaitgaliui nuotaiką).

O juk dar neseniai (ar vis dar taip iki šiol yra – kaip sakiau, seniai baudos negavęs?) kelių policijos protokoluose nusižengėlius žemino prievole atgailauti bei nuoširdžiai gailėtis dėl savo pažeidimo, antraip – bus griežtos represinės sankcijos.

Beje, aš esu matęs ir vaizdelį Londone, kada vairuotojas smagiai diskutavo su parkavimo priežiūros pareigūnu (ten dirba ne policininkai, nors ir Londono policija savo esme kone kaip valstybės samdyta privati įmonė, o ne sukarinta “statutinė“ represinė struktūra), kaip dera interpretuoti išlygą po ženklu, draudžiančiu stovėjimą tam tikru atveju. Na, kadangi paprašė manęs dėl aukščiau minėtos baudos irgi gražiai ir dar pasiūlė puikų derybinį sandėrį, tai, važiuodamas pakeliui autobusu link oro uosto, telefonu aš tą prašomą (o ne reikalaujamą!) £35 baudą sumokėjau pajūrio kurorto savivaldos biudžeto labui, nes gal už tuos pinigus jie kažkaip dar įamžins Iam Fleming atminimą ir jo sukurtą 007 agentą pagal jo prototipo tarnybos vietą.

Nors dėl interpretavimo, tai, pamenu, dar ir Vilniuje prie mero A. Zuoko esu patrolinęs du kelių eismo reguliuotojus savo klausimu dėl mano važiavimo menamu dviračių takeliu nuo Pamėnkalnio, ir jiedu susiginčijo dėl to, ar čia išties takelis, jei nepažymėtas kelio ženklu, ir tuomet turiu važiuoti dviračiu juo, ar nesiskaito, nes ar maža ką Grinda papeckiojo kažkada meto PR kampanijos metu, todėl privalau važiuoti arčiau važiuojamosios dalies krašto (dabar ralisto S. Brunzos iniciatyva jam ir kitiems gatvių lenktynininkams dviratininkus nuo kelių patraukė, sukiršindami šiuos su pėsčiaisiais ant šaligatvių).

* * *

Valdant gi liberaliam (sic!) dabartiniam Vilniaus merui galima, rodant “asmeninę lyderystę“, nulupti memorialines lenteles (beje, ten privati nuosavybė, ne savivaldybei pavaldus turtas), o lipdukų ant gatvės, kurią taip pat pervadinai, lentelės nulupinėtojais kažkodėl pasiunti dirbti kažkaip ne minėtos Grindos darbininkus, o policijos patrulius.

Ir jei kažkas stovi su vėliava, kaip pilietis išreikšdamas savo begalinį džiugesį, kad lipdukas, neva, išsprendė topografinį klausimą istorinės atminties įamžinimo labui, tai bus dar ir sulaikytas “tapatybės nustatymui“ tarsi Raškoje, nes neaišku kokio graužiamo viršininkų kabinetuose linksmakočio mentas (policininkas, primenu, saugo, gina ir padeda) prisip…, atsiprašau, prikibo su to ar tos dokumentų patikra (sic!), nusispjovęs į ES direktyvas dėl asmens duomenų apsaugos (ir bendrai piliečio teisės neturėti jokios primestos prievolės tampytis valstybės išduodamą tapatybę nustatantį dokumentą, jei kokių oficialių reikalų, kuriems tos tapatybės reikia, nei su valstybe, nei su jokia institucija tuomet nesitvarko – o ką tu ten naktį gatvėje prie kampo vieno langelio principu spręstum?).

Ir taip, tūlas pilietis turi pilną teisę pasiteirauti, kokio minėtojo “koto“ šis jo mokesčiais išlaikomas pareigūnas išvis nori nustatyti jo tapatybę, ir koks jo reikalas, Birutė jis ar Kęstutis ji, ir už šį visiškai pagrįstą klausimą nebus todėl sulaikytas bei nuvežtas į nuovadą “išsiaiškinimui“, kad ir ką tai reikštų, o jo “nusikaltimo įnagis“ su visu turėtu kotu konfiskuotas (laikinai ar kaip kažkoks įkaltis prie bylos – čia jau semantika, nes bylos irgi negali būti, jei tuo kotu nemosuota, bandant kam nors į makaulę užvožti).

Nes, deja, tik policinėje valstybėje, skirtingai nei aukščiau minėtoje pilietinėse kaip JK ar JAV, kiek sprendžiu iš savo patirties, pareigūnui po to nebus privalu jokiam teisėjui atsakyti į klausimą, o ką jis ar ji padarė, kad minėtojo konflikto išvis išvengtų?

O gal netgi jam ar jai priminti duotą priesaiką ginti, saugoti, padėti?

Nes tuomet keturi (!) patrulių ekipažai dėl vienos entuziastingos patriotės mokytojos ir kelių tautinių jos pasekėjų neatvyktų vaikyti “nesankcionuoto mitingo“ (džiugu, kad seimūnas Arvydas Ališauskas ėmėsi iniciatyvos įstatymais sutvarkyti šitą perteklinį ir autoritarinį reglamentavimą dėl prievolių gauti leidimus pavienėms konstitucinėms teisėms išreikšti), bet išlipę (ir su kepurėmis, jei jau apie uniformą ir pagarbą jai kalbame!) ir prisistatę, kas ir kodėl čia, pasiteirautų, kuo gali padėti. O ne taptų anekdotiniais herojais, atsakančiais į klausimą, kiek reikia policijos ekipažų, norint nulupti vieną lipduką.

Kitaip tariant, pagal savo priesaiką ir kol kas (vėl?) tik formalų šūkį – padėtų tuo, kad pastovėtų besaugodami, jei reikėtų apginti nuo kokių radikalių antifa chuliganų, pasirodžiusių netikėtai čia “nacių mušti“.

Jei pareigūnai iš savo prezumpcinio teisumo olimpo nusileistų iki jiems tuos įgaliojimus ir suteikusios pilietinės visuomenės, tai štai anie “lipdukininkai“ gi tuomet tik pamosuotų tautine vėliava. Pareigūnai tik atsipūtusiai juos pasaugotų nuo galimų provokacijų (ko pasigedo seimūno dr Manto Adomėno sankcionuotas mitingas, užpultas kinų “turistų“) ir visi smagioje nuotaikoje išsiskirstytų: vieni – skaityti A. Šapokos veikalo prie medetkų arbatos, o kiti – valgyti spurgų nuovadoje prie rašomos monografijos Mykolo Römerio universitetui apie Lietuvos Statuto semantinį palyginimą su Magna Carta istoriniame jų kontekste.

O lipdukais užsiimtų Grinda, jei už šį mero paiką atrakcioną jo miestelėnams ir toliau norisi mokėti, nes dalis miestiečių, deja, nepritaria jo politinei lyderystei ir taip surado tokį visiškai teisėtą (!) ir labai taikų būdą protestuoti dėl tokių jo sprendimų, nes niekas jų iki tol į jokią demokratišką diskusiją tuo lentelių klausimu nekvietė, laikydami tik dėmesio nevertomis padugnėmis, kurios nežino, kas yra išties “teisinga“ (bet, mano galva, išvis jokiais žmonių vardais gatvių nedera vadinti – apie tai jau rašiau).

* * *

Bet jei tu pagal teisę ir tarnyboje instaliuotą mentalitetą esi padefaultu “teisus“, tai dar stebiuosi, kad kepenų guminiais bananais neatidaužė. Nors juk galėjo.

Glušiai, girdžiu, sako, kad JAV policininkas ir nušauti gali!

Ne, glušiai jūs mano mieliausieji, negali – nes ne jūs su jais dirbote, o aš (JAV Valstybės Departamento DSS yra atstovas visų tos šalies teisėsaugos institucijų užsienyje), todėl sakau, kad teks aiškintis tokiam suspenduotam policininkui tiek jo vidinio tyrimo metu, tiek dar ir teisėjui, ir dar popierizmo krūva nepridengs jo asmeninio šiknos skausmo dėl tokio incidento, todėl niekas nei ten šaudyti linkęs, kaip rusiška propaganda nuo seno apie “linčuojamus negrus“ bei “imperializmo ir kapitalo ramsčius“ teigia, jei nereikia gyvybės ginti, nei išvis popierizmais jie linkę užsiiminėti, nes antraip spurgoms laiko mažiau liktų.

Ir išvis, paprastai įgaliojimų peržengimas JAV baigiasi masinėmis riaušėmis, todėl policijos departamentai ten dirba su bendruomene ne aukščiau minėtos administracinės teisės principų viršenybės būdu. Nes jei tu ir teisus, tai riaušių, po kurių pusė miesto suniokojama, niekam vis tiek nereikia. Juolab, kai šerifai yra renkami tos pačios savivaldos piliečių dviejų metų kadencijoms, o ne paskiriami už karjerinius pasiekimus nurodymu iš sostinės (JAV ir JK išvis nėra centralizuotos policijos, tarp kitko).

Lietuvoje, žinia, dar turi pilietis iš anksto gauti leidimą savo konstitucinei teisei taikiai realizuoti (ir tik suderintoje nuošalioje vietoje bei niekinėmis priemonėmis), nes “tapatybės nustatymu“ priešingai gal nesibaigs, o bet kuris dar generalinio komisaro V. Grigaravičiaus atšauktas kaip įgaliojimų viršijimas kelių eisme tas būtas anuomet “dokumentų patikrinimas“ dar vis gajus, matau, “teisėtų pareigūnų reikalavimų nevykdyme“ viešosios policijos veikloje – nes tie patys anuomet jo dar nuskriausti kelių eismo prievaizdai ėmėsi vadovauti visai sistemai, kurios niekuomet, kaip paradoksaliai kalbėtų, net neišmanė.

* * *

Todėl ir šis naujasis generOlinis komisaras, atėjęs nuo užkardų, savo kone pirmame interviu akcentuoja tas pačias užkardas keliuose – pradedąs represijas prieš, jo žodžiais, įsisiautėjusius greičio (sic!) viršytojus, dėl kurių iššvaistė keletą (vienur rašė apie pusantro, kitur – 3.4, todėl pasirinkau vidurkį) milijonų mokesčių mokėtojų eurų kilnojamų greičio matavimo prietaisų įsigijimui ant trikojų.

Nes, suprask, vargšams kelių policijos pareigūnams nuskausta rankutes, taikantis savo turimais lazeriniais greičio matavimo šaunykais, o tiek daug pasalūniškai potencialius pažeidėjus persekiojančių nežymėtų automobilių su įrašymo įranga nepripirkinėsi, kadangi dabar Vyriausiojo Valstybės Kontrolieriaus pareigose esantis principingasis Arūnas Dulkys gali užduoti labai pelnytus ir logiškus klausimus, ar tinkamai taip naudojamos valstybės lėšos kovoti su menamais pažeidimais, ir ar jie išties yra policijos darbe prioritetiniai, nes gal tas lėšas dera vis tik nukreipti kitomis kryptimis?

Sakau, menamais, nes oficialiai apskaitai, kuria gali manipuliuoti, būtent nesaugų greitį ta galima priežastimi įvardinti, kai nuslysta automobilis kad ir nuo apledėjusio kelio, yra daug lengviau ir parankiau, nei išties pasirūpinti kelių būkle (ypač, kai padangos ir greitis atitinka reikalavimus), o ir legviausia juk tik greičio matavimo trikojus pasistatyti, ir pasistatyti būtent ten, kur greitį gali iš principo ir prie einamųjų sąlygų viršyti, nes joks eismas nesitrukdo ir pavojus aplinkiniams tuomet nekyla, o vairuotojas gal vis tik įgalus jau pats pasirinkti, kada ir kaip jam vairuoti saugu, net jei kelio ženklai ir stovi ne dėl grožio, o turi funkcinę paskirtį užtikrinti saugesnį eismą. Nes kas vienam saugu prie leistino greičio, tas kitam, deja, nebus saugu ir prie gerokai mažesnio, ir greičio ribojimai statomi pagal bendrą vardiklį.

Tik juk ne vien greičiu tas saugumas užtikrinimas – veiksnių apsčiai, ir dažnai turimas atliekamų ES pinigų perteklius “eismo saugumui gerinti“, kada pinigai disponuojami godžių glušių, išvirsta tokiomis saugumo priemonėmis, kurios eismo srautus tik sudarko (vienas man artimiausių pavyzdžių – dabar avaringiausiu pripažintas kelias Valkininkai-Daugai, kur saugumą gerinančių priemonių, rodos, įdiegta kilometražui daugiausiai, o eismas anaiptol net ir nėra intensyvus), vairavimą daro sudėtingesniu, perkrautu draudimų ir ribojimų, reikalingą imtis vairuotojui papildomų priemonių ir sutelkti dėmesį ten, kur anksčiau nebuvo svarbu.

O ten, kur greitis išties svarbus, tai tam ir pastatomi greičio ribojimo ženklai bei perspėjimai dėl greičio matavimo, kad vairuotojas išties greitį sumažintų – nebent jis išties psichopatas, kuris turi nenugalimą altruistinį norą taip netikėtai paremti valstybės biudžetą savo sumokama bauda. Bet matuoti greitį ir bausti tik vardan greičio matavimo ir baudimo už formalaus ribojimo pažeidimą – tai iš tos pačios operos, kaip ir kovoti su alkoholiu draudimais, o ne prieš alkoholizmą ir jo pasekmes, kam reikia visiškai kitų priemonių ir ne tokio tiesmuko bei “paprasto“ sprendimo, kuris realiai nieko nesprendžia, o tik pasekmes apsunkina ir sukuria naujų problemų.

Nes, kaip dabar nuskambėtų paradoksaliai, bet nėra jokių mokslinių tyrimų, kad greičio matavimas mažina avaringumą.

Jei manote kitaip – ir toliau kantriai lauksiu stebuklo tokių nuorodų komentaruose, tik vis tik patariu dar jas patiems pastudijuoti, nes FB po tokio komentaro atėję pasiginčyti tokių pateikti taip ir nesugebėjo, o pateiktose patys tyrėjai, jei jie išties yra mokslininkai, o ne pyarščikai ir propagandistai, linkę yra pripažinti savo tyrimų ribotumą ir gautų tyrimo rezultatų itin išlygomis apribotą koreliaciją su vykdytu greičio matavimu (ten konkrečiai tyrimas buvo Nyderlanduose – policija bei mokslininkai lyg ir ne bambuką rūkė).

Todėl tas trikojų skandalas – tiesiog chrestomatinis pavyzdys, kaip dar viena menamos valstybės prichvatizuotojų gauja prisijungia valstybės vardu prie jų vykdomos komercinės veiklos “pamatuok greitį trikoju ir pasidalink su vienais mokesčių mokėtojais kitų mokesčių mokėtojais baudomis bei kyšiais“ – ypač, kai pareigūnai dar ir prasitaria, jog tokios investicijos (sic!) į greičio matavimo priemones atsipirks. Finansiškai, aišku, nes susieti tai su avaringumu ir gyvybėmis, deja, nepavyks – nebuvo ir nėra jokių tyrimų, net užsakomųjų “galimybių studijų“.

O taip, galima netgi verslumą regionuose paskatinti, užuot mokėjus pašalpas savivaldybėse – ėmus ir išdalinus pašalpiniams tokius trikojus, kad tie pamatuotų greičius visuose įmanomuose keliukuose savo rajonuose. Ypač atsipirktų reidai paežerėse vasaros metu su alkotesteriais.

Tik va kuo čia policijos veikla siejasi?

Daugumoje šalių tokio viešosios policijos padalinio iš esmės net nėra, nes jis banaliai ten iš principo net nereikalingas, kuomet savivaldybės savo keliuose pasirūpina, kad jų piliečiai važiuotų saugiai, o rinkliavos numatytos iš esmės ne už greičio ruožų represijas, o už ribotų stovėjimo vietų naudojimąsi bei kai kurių greitkelių apmokestinimą.

Gal todėl ir su pažeidėjais ten bendraujama ne grasinančiu tonu, bet kaip su bendrapiliečiais?

* * *

Bet mat juos šunes (be įžeidimo policijos totemams) tuos trikojus ar absurdus su žaliomis rodyklėmis, kurios yra “aš načalnykas – o tu durnius“ mąstymo pasekmė.

Gi kai reikia dirbti su viešąja nuomone, tai ir komunikacijos skyrius, kurio viršininkas tesugeba tik keturis kartus per dvi dienas apsimeluoti, neįgalus jokios komunikacinės krizės spręsti – ar lakstytų koks Igoriokas su iš mentų nukniauktu kalašu (a propos, o kam policijai reikalingi kariniai ginklai, dar likę nuo sovietų laikų?), ar būtų (ne)vykdomas tyrimas dėl Karoliniškių “mergaitės pagrobimo, kurio nebuvo“, anot dabartinio policijos vado išsireiškimo.

Problema tame, kad visuomenė maitinama gandais, ir jokio darbo su nuotaikomis joje bei gandų sklidimo užkardymu nėra per se.

Nes policijos vadams, įsitikinusiems savo teisumu a priori (žr. apie mentalitetą aukščiau) eilinį kartą “geriau žinoti“, ką jie daro “teisingai“, ir kokie tik išdidžios paniekos verti lochai yra tie Lietuvos piliečiai (kažkaip jau palygindamas nostalgiškai dabar pamenu viešai paskelbtą generalinio komisaro Vytauto Grigaravičiaus telefono numerį…), jei jie mato “aštuonias rankutes“, “vaikai akropoliuose grobiami“, “pedofilų klanas siautėja“ ir pan. – ar tai būtų Klonio laikų kedofilija, ar tai būtų šios dienos su naujuoju užkardytoju, ar tai būtų su jo pirmtaku, kurio tarnybinė iniciatyva vos kelios valandos po pranešimo (ne)surasti pagrobtą merginą su Audi automobiliu, iki šiol visuomenei neišaiškinta jokia logikos ar tyrimo bei procedūrų teisėtumo paaiškinimo prasme, nei kodėl vienais atvejais vangiai išvis reaguojama pavėluotai ir praėjus net keletui parų, o kitu atveju ant kojų sukelta visa policija vos už keletos valandų po galimo įvykio, ir kiek, matomai, jau reikia susimokėti lygesniems už lygius piliečiams to abonentinio mokesčio policijos kuriam vadui, kad gautume tokią efektyvią policijos paslaugą reikalui prispyrus.

Saugoti. Ginti. Padėti.

My ass.

Mane labiau nuo pačios tokios mūsų policijos tesaugo, ko gero, tik viešumas čia ir Facebook.

* * *

Mūsų policija tėra tik mūsų visuomenės atspindys. Kokie mes – tokie ten ir pareigūnai.

Tai mums nereikia skaidrumo ir aiškumo, kada suteikėme jiems įgaliojimus, ir kada jie pasijautė visada iš anksto teisūs, visada “vykdantys pareigas“ bei turintys tik “teisėtus reikalavimus“. Tai juk tik mūsų pačių infantilus noras matyti uniformuotus administracinės teisės represinius “organus“, kad būtų, suprask, tvarka, nes juk tai mes nieko nepažeidinėjam, o kitiems, žinia, taip ir reikia. Ir prie Stalino voronokas išveždavęs tik liaudies priešus, nes čekistiški “organai“ nekaltų piliečių be pilietinių teisių juk nesėmė, ir sušaudymo bei tremties planai, suprask, dabar tėra tik pamirštas praeities sapnas, kuris buvo prie ruso, nors, tie patys dar sako, prie ruso gyventi buvo geriau (kam?).

Man norisi geresnės policijos.

Bet tik man. Dabartinė gi sunkiai serga, ir ta liga, matosi, progresuoja.

Savo laiku, palaikomas Sakartvelo prezidento Miheilo Saakašvilio dabar jau a.a. reformų ministras Kaha Bendukidzė savo šalies policijos reformą padarė greitai ir vienu ypu, kažkuo prisimenant mūsų prekybininkų nuostatą Linksmaisiais Devyniasdešimtaisiais dėl “profesionalių pardavėjų“ – jis atleido visus (!) virš 56 tūkst. pareigūnų, nežiūrėdamas, kad tarp jų galėjo būti ir visai sąžiningų bei atsidavusių išties darbui, o į jų vietą priėmė perpus mažiau naujų, dar nepagadintų ir apmokytų JAV instruktorių. Už dvigubas algas dirbti – saugoti, ginti ir padėti.

Dabartinis užsimojęs savo pavaldiniams algas irgi padvigubinti, bet čia juk tie patys pareigūnai ir ta pati “žuvies“ galva, nors ir laikinai pabuvusi pasienyje. Aš esu skeptiškas dėl jo gebėjimų, nes sprendžiu tik iš viešai turimos informacijos ir jo profesinės karjeros bei veiksmų, bet gal manyje taip kalba idealistas ciniškas liberalas, turintis visiškai kitokias patirtis bei pavyzdžius toje pačioje sistemoje.

Lietuvos policija iš esmės niekuomet nebuvo reformuota, ir už tuos “nuopelnus“ dar “bandito“ Antano “Siaubūno“ Kraujelio likvidavimo operacijos sudalyvavęs Marijonas Misiukonis gavo ir šios Respublikos apdovanojimą. Bet tai tokių ordinų dar ir melagėlis kolaborantas Gediminas Kirkilas turi ne vieną – anokia čia šitos sistemos, plačiąja prasme, naujiena. Ar politinė valdžia, ar pastarąsias kadencijas policijai vadovaujanti valdžia yra produktai tos Lietuvos visuomenės, kuri dar ir prie ruso “dirbo Lietuvai“.

Jie kitaip negali mąstyti. O ir jums to nereikia.

Prarasti visuomenės pasitikėjimą policijai, kad toji juos vėl imtų vadinti mentais, užtrunka neilgai, net jei tokie kaip aš turi kokių nors pozityvių sentimentų. Va tik atgauti reputaciją – labai sunku, ir trunka paprastai dvigubai ilgiau. Judesiai kol kas ta linkme nepastebėti. Deja.

Bet ir deja, ko gero, tik man.

Šiandien, deja, aš tik taip čia. O jums – ačiū už paramą per PayPal čia.

* * *

P.S. gerai, kad jums vis tik nebūtų taip jau liūdna, aš siūlau suomių humoro siužetą apie jų tautiečių (pas mus vadina “runkeliais“, tiesa?) požiūrį į šalies policiją, nes, jei ne sovietinė okupacija su visu mentaliniu paveldu teisėsaugos ir visuomenės mentalitete, mums derėtų su jais lygintis, kaip tą daro jiems artimesni estai, nes juk tarpukaryje mūsų tautos buvo labai panašioje ekonominėje padėtyje (danai truputį mus lenkė, o mes pagal ekonominius rodiklius netgi lenkėme suomius).

Tik va mūsų visuomenė nuėjo 1926 metais tautos vado keliu link kapituliantiškųjų 1940-ųjų, o suomiai, net kai pralaimėjo du Žiemos karus sovietams, vis tik liko dvasioje nenugalėti – bet čia gal jau kita tema, o dabar žiūrim čia: