Savaitgalį savo FB paskyroje turėjau labai smagią diskusiją po I pusmečio rezultatų suvedimo mokykloje sukėlusio klausimo tema, bet va ta tema, manau, parašysiu dar čia atskirai, kai pačiam makaulėje susigulės daugiau tezių.

O dar tą patį savaitgalį per aukso dažnių radiją naujienose buvo žinutė, kad lietuviai, paaiškėjo, rečiausiai Baltijos šalyse keičia savo automobilį nauju. Apie tai rašė ir filadelfijos antros dalies populiariausias šiukšlienų portalas Lietuvoje, per ELTA perpasakodamas Švedbankio užsakytą tyrimą.

Aišku, pačiame banko puslapyje naujienose iškart šito tyrimo net ir nerastum (aš mečiau šitą nedėkingą archeologinį užsiėmimą jau po minutės – nes ir kam, kai išgirdau per radiją, o radau kitur?), kaip ir nepasakytum paklausus, kuo gi vardu tas prisukamas ekonomistas šitam bankui PRą nausėdina savo “ekonominėmis įžvalgomis“ bei pasisakymu šiuo konkrečiu klausimu, kad jau jo bankas už tą tyrimą pinigus išleido.

Jei ne tas švediškas socializmas, tai akcininkai galėtų susidomėti, kam vadovai ir banko marketingistai bent jau Lietuvoje tuščiai jų pinigus švaisto, kada tokių užsakytų ir apmokėtų tyrimų informacinės sklaidos naudą tik nusavina žiniasklaidos priemonės savo šlamštinio turinio generavimui?

Ar taip Švedbankis apmoka filadelfinius atrakcionus konkuravimui su Verslo Žiniomis, ar jau prisiadministravo už niekines klientų operacijas tiek “viršpelnio“ pinigų, kad kažkur reikia juos imti ir išmesti, taip savotiškai grąžinant skolą savo klientams – juk socialiai atsakinga įmonė, ar kaip ten?

Bet mat juos šunes – kada socializme, netgi karališkame, kairė ranka žinojo, kur žirglioja dešinė koja?

* * *

Tyrimo tikslas Švedbankiui buvo aiškus – padidinti automobilių lizingo privatiems asmenims jų banke pardavimų apimtis. Kaip jie priemones tam pasiekti (ne)susiderino, yra jų įmonės vadovų (ne)gebėjimų ar kokių man nežinomų strateginių tikslų reikalas. Ne apie juos, brangiuosius čingačgukus, kalba čia.

Man pats klausimas, kylantis iš užsakomojo tyrimo, pasirodė įdomus, idant jūs irgi sugeneruotumėte man už tai įplaukų per PayPal.

Kodėl taip elgiasi lietuviai, kurių dauguma (55%) keičia savo automobilį į kitą tik kas 6-9 metus, lyginant su latviais (60%) ir estais (62%), kurie keičia kas 3-5 metus, susiklostė dar nuo Linksmųjų Devyniasdešimtųjų – lietuviams Vokietija su savo važiuojančiu šrotu buvo gerokai arčiau, ir mes iškart apsirūpinome didesniu autoparku, nei gyventojų skaičius, kai nemaža dalis šių luženų išvyko pagal įgaliojimus ar perpardavimo sutartis reeksportui toliau į Rytus.

Iš tokios pramonės šakos savo gerbūvį tuomet susikūrė atskiri regionai, kur žinomiausias, aišku, Marijampolės, bet ne mažiau atkuto tuomet ir Kaunas kaip Lietuvos Bamba, rusakalbiai Gariūnų perekūpai bei Utenos ir Rietavo regioniniai perpardavinėtojai, kurie dažnai net ne iš Vokietijos, o nuo Marijampolės ar Kauno traliukų pavienius modelius smulkiu urmu perpardavimui savo turguose imdavę.

Latviams, o ypač – estams, lietuviškų perdavinėtojų siūlomi nunaudoti vokiški automobiliai pasirodė savo kaina artimi jau per skandinavus siūlomų lizinginių naujų pradinei įmokai. Estai greitai pasidarė suomių autosalonų filialais, o latviai su savo valiutinėmis pinigų plovyklomis, vadinamomis bankais, sugebėjo pagal rinkos paklausą užveisti dar ir gyventojų lizingo paslaugą (lietuviai tuomet žaidė sekundinėmis palūkanų ponzi piramidėmis, planuodami iškart nukirsti naujus aparatus už prigeneruotas palūkanas). Latviško bankizmo pasekmės pasirodė per praeitą krizę, kuomet jų vyriausybė prisidavė TVF bankroto administravimui, nes neturėjo etatinio visagelbstinčiojo praimo A. Kubiliaus – šalis pravažiavus visur atrodė mums savotiškai, kai visur duobėtas asfaltas ir nauji visureigiai.

Maža to, abi mūsų bendraregionės šiaurinės šios šalys dar ir PVMą naujam automobiliui iš esmės leisdavo susigrąžinti, dėl ko naujų vežėčių pirkti patraukė net tautos politinis elitas, ir ne vienam seimūnui priekaištauta dėl patriotizmo stokos nesugrąžinant atgal į biudžetą PVMo, kurį tas gavo algos ir kanceliarinių priedų pavidalu, išleisdamas savo “pareigoms būtino“ automobilio pirkimui, kai tarnybiniai dalinami Seimo golfukai nusidėvėjo dar ir antros kadencijos galo nebesulaukę.

O lietuviai ir toliau iš įpročio pirko sau ne transporto priemonę, nors automobilį tam irgi naudojo, bet… kilnojamą turtą.

Ir su šiuo mąstymu nepakovosi – kaip ir įsigyto tokio “turto“ niekas dažnai keisti į kitą geresnį turtą neskuba. Iki šiol.

* * *

Tai tiek gaju net naujos kartos galvelėse (kas pareina iš šeimos, be abejo), kad pernai, nutikus man smagumui pavaduoti ekonomikos mokytoją, teko per ekonomikos pamokas įvairiais būdais mokiniams kalti skirtumą tarp investicijų ir turto bei sąnaudų ir įsipareigojimų, jau nekalbant apie tai, kad kapitalas nėra turtas, net kai dėka Luko Pačiolio jis lygus (bet buhalteriniame balanse, o ne sąvokose!).

Nežinau, kiek pavyko man, bet prie manęs daugiau niekas nedrįsta leptelėti šitos nesąmonės, kad “investavau į savo automobilio remontą“. Ne, brangusis, tu patyrei sąnaudas remontuodamas savo automobilį, kuris nėra joks turtas, tik įsipareigojimai (galima vadinti ir kapitalu, bet glušavotiems šis žodis vis tiek yra kažkodėl turto sinonimu), kadangi tu šio daikto nenaudoji pajamoms uždirbti.

Taip, jo naudojimas kompensuoja dalį transporto išlaidų, jei būtina vis tiek į darbą ir atgal važiuoti, užuot išleidus traukiniams ar autobusams (kalbant apie alternatyvines sąnaudas), tačiau tokių susietų sąnaudų visuma nebūtina tavo mokėtinas vežėjams sąnaudas logistikai iki pajamų uždirbimo vietos ir atgal minimizuoja – dažniau netgi viršija. Nes už malonumą vežti savo pasturgalį individualiu būdu turi irgi susimokėti.

O kartais netgi esi priverstas susimokėti, jei taip apie modalinius anglų kalbos veiksmažodžius kalbėtume (dėve dėve, profesinė liga jau…), nes nei verslas, nei savivaldybė toje vietoje transporto paslaugų banaliai neteikia, tai turi jau pats šią sąnaudų dalį tokia sau teikiama logistikos paslauga ir pats apmokėti (nors pinigai vis tiek iš tavo kišenės kitiems – automobilio pardavėjui, degalinėms, autoservisams, draudikams ar net policininkams, pyškinantiems ant kelio rinkliavą už nereglamentuotą eismo būdą duotuoju momentu duotoje vietoje).

* * *

Ir tai tikrai nesisieja aukščiau minėtasis klausimas dėl ilgesnio termino su gaunamomis pajamomis šalies mastu – skurdesnės šalys pirks pigesnius automobilius tiesiog, kaip ir jų šalies socialinės klasės apsirūpins atitinkamais automobiliais pagal savo santykinių pajamų dydžius ir mąstymą bei kultūrinius privalomus pritapimo įpročius ir taisykles (plačiau apie socialines klases – čia).

Ką patvirtina ir tyrimo teiginys:

“Remiantis apklausos rezultatais, su savo automobiliais ilgiau nesiskirti yra linkę didesnes pajamas gaunantys gyventojai.“

Teisingai – mėnesinė lizingo įmoka yra mažesnė prie ilgesnio išperkamojo laikotarpio. Ir jei statistiškai santykinės pajamos regione lietuvių yra mažesnės, tai ir lizinginius automobilius jie įsigis išmėtę įmokas už jį per ilgesnį laikotarpį.

Ironiška, kad ir šiuo atveju tas mano minėtas ir ateinantis iš Linksmųjų Devyniasdešimtųjų tautinis turto supratimo mentalitetas gajus – nors tekste tiesiogiai nepasakyta, bet absoliuti dauguma lietuvių išties linkusi po lizingo išsipirkti “sau“ tą automobilį likutine verte.

Kitaip tariant, jie ir lizingu vis dar įsigyja turtą, o ne važinėja, mokėdami lizingą, transporto priemone, kurios lizingo įmokas laiko būtinomis jų asmeninėmis sąnaudomis savo transportavimui užtikrinti, laikydami tai savo neišvengiamomis sąnaudomis transportui, kad uždirbtų pajamas, iš kurių ir susimoka šias sąnaudas, kai lietuviui, primenu – užsidirbau ir nusipirkau turtą. Latviai, o ypač estai, tikrai dažniau, į tokį automobilį žiūri tik kaip į veiklos išlaidas, perleisdami neišmokėtą iki galo jiems ne turtą lizingo bendrovei ir pirkdami kitą, kurio išpirkti irgi neketina.

Bet jei nori gauti ne tik pasiūlymą, bet ir išties į snukį, tai pasakyk tūlam lietuviui, kad jo būstas su paskola yra ne jo būstas, o vis dar banko, net jei teisiškai būsto nuosavybės dokumentai apiforminti paskolos gavėjo vardu. Apie automobilius lizingu kalbą pradėti išvis beprasmiška, kur net pagal popierius savininku yra bankas ar jo lizingo bendrovė, nes, sakoma, juk glušą ir bažnyčioje muša, o gauti nuo glušo už tai, kad jis ir taip glušas, tai dar ir į bažnyčią pats neik.

Lietuviai ir čia, aišku, manosi esą vis dar gudresni (nu durni tie estai, durni, aha) – mums geriausias automobilis yra tarnybinis. Ir išties tiek versle, tiek valstybės tarnyboje (sic!) automobilis, duodamas čingačgukui naudotis ir po darbo asmeninėms reikmėms, yra atlyginimo paketo sudedamoji dalis.

Kas visiškai suprantama esant mūsų šalyje itin žemoms grynosioms pajamoms ir mažiau apmokestinamoms natūralioms pajamoms bei verslo sąnaudų ir įplaukų mokestiniams tarifams, nepriklausomai nuo verslo juridinio registravimo formos (t.y. UAB ar pats sau bosas). Nors formaliai, tai natūra gautas pajamas VMI įstatymiškai apmokestina, bet realiai mažai kas priekabiauja dėl tokių, nes vargo daug, o apeiti ir be didesnio buhalterinio kūrybiškumo šį įstatymą visai nesunku, tai to hemarojaus nereikia nei VMI inspektoriams, nei patiems verslininkams ar jų prisamdytiems ir tas pajamas natūra gaunantiems čingačgukams.

Todėl tas keistumas tyrime, kad didesnes pajamas gaunantys keičia automobilius gerokai rečiau, reiškia visiškai ne kažkokį ypatingą ar “teisingą“ turtuolio mąstymą, dėl ko jie ir yra turtingesni, bet visiškai logiškai paaiškina priežastį, kodėl jie tą daro. Nes išgali pirkti sau, o ne gauti panaudai kaip įmonės ar įstaigos gyvasis inventorius.

Lietuviai ir šiaip turi daugiau asmeninio turto ir mažiau grynųjų pajamų, jei lyginamės su vakariečiais, kur didesnės pajamos išeidžiamos svetimo turto nuomai einamuoju gyvenimo momentu, nesiekiant (arba irgi neišgalint, prie ko ir mes pamažu priėjome) jo įsigyti – na, užtenka kad ir palyginti vidutines algas ir kiek santykinai žmonių turi nuosavą būstą ES šalyse ir Lietuvoje, tiesa?

* * *

Jei pradėjau Švedbankio tyrimo komentaru, tai juo, manau, ir dera apibendrinimui temą šiandien baigti.

Pagrindinis šio užsakyto tyrimo interesantas (angl. shareholder, matyt?) Tomas Pulikas, Švedbankio Vartojimo Paskolų ir Automobilių Finansavimo Departamento Direktorius, atiduotame portalintojų turinio generavimui pranešime teigia:

“Pastebime tendenciją, kad vis daugiau lietuvių renkasi keisti automobilį įsigydami naują ar kelerių metų senumo transporto priemonę.“

Be abejo – dėl profesinio rengimo žlugimo (virš 80% abiturientų įstoja į aukštąsias mokyklas, o apie gimnazijų uždarymus net nešnekama, nes jos priima absoliučiai visus norinčius, ateinančius iš tuštėjančių regionuose pagrindinių dešimtmečių ir aštuonmečių mokyklų), tai mes dabar ne tik kvalifikuotų darbininkų (oi, apie vietos vandens tinklų santechnikus dar tiek prirašyčiau), bet net jau ir servisų iš esmės net nebeturime (arba turime automakdonaldsus, jei norite taip).

Realiai be tinklinių ir saloninių, vykdančių tik eksploatacinį aptarnavimą, dar ypač regionuose apstu servisų su savamoksliais automechanikais, ir išmokti jiems patiems lengviausia yra tik tvarkyti pakabą bei pakeisti alyvas – tiesą sakant, net aš, “žmogus su aukštuoju“, tais Linksmaisiais Devyniasdešimtaisiais pats esu “iš bendro išsilavinimo“ savo Audi 100CC “limuzinui“ keitęs ir alyvą su filtrais, ir netgi stabdžių trinkeles bei guolį, po ko pagalvojau, kad padaryti tai nesunku, kai turi viešai prieinamą estakadą, bet gal geriau aš vis tik savo darbu užsiimsiu, o su tepalais gal tegu dirba profesionalai.

Čia netgi tuomet, kai šūdarankių žmogėdrų buvo pilni garažiniai “servisai“, ir turėjai dar atsirinkti juos pagal rekomendacijas, nes tie žmonės “be aukštojo išsilavinimo“ nebūtinai draugavo su logika ir protu, ko reikia netgi ir rankų darbo meistriškumui auginti. Kas dar man ironiška, kad mano pažįstamas pedagogas, tad juk irgi “žmogus su aukštuoju išsilavinimu“, dabar FB apsimeta fūristu Vycka, kuris turi nuosavą servisą Vokietijoje, ir kuris labai tiksliai visų šitų “meistrų“ (netgi Vokietijoje!) jo taisomą broką įvardina (kartu su išaugusia solidžia sąskaita savo klientams, kurie pasitaisė iki jo kitur “pigiau“, aha).

Jei ne tas žlugęs profesinis mokymas, tai rinka, kurioje galėjai susitaisyti variklį, pavarų dėžę, elektros instaliaciją ar netgi kėbulą, nebūtų irgi žlugusi – per keletą dešimtmečių prasisuko savidestrukcinis pasiūlos nebuvimo ir paklausos dingimo ratas. Jau prieš du dešimtmečius, pamenu, visi kėbulo darbai turėjo tik trijų savaičių kokibes™ terminą – visi darė tik pardavimui, ir per tiek laiko turėjai išties parduoti, nes dažai nusilups ar glaistas su visu laku nuo šono atkris gabalais arba rūdys išlįs per “antikorozinę“ dangą.

Kaip ir pakeisti variklį bei pavarų dėžę iš sąvartyno dabar pigiau ir greičiau, nei kad tvarkyti originalų variklį, keičiant jam sudilusias detales. Taip, pakeisti pavienį mazgą ar detalę, kuomet žinai, ką ir kur keisti jau pats, vis dar gali. Bet tie dabar naujai kepti specialistai su iš kinų per eBay prisipirkta diagnostikos aparatūra yra irgi tokie patys savamoksliai, kurie taip treniruojasi ant jūsų.

Tinka, jei jums reikia tik diagnozuoti problemą, kuri išnyks, kai pakeisite tą mazgą kitur, nes bičas su kompu jau nebenori rankų tepaluotis – man, tarkime, padėjo pastarąjį kartą tokį patį modelį kaip mano restauruojantis astrofizikas pagal diplomą, kuris dar ir nusivežė pas kitą Saab fanatą, kuris turėjo reikiamą laisvos eigos vožtuvą, todėl viską sutvarkėme ten iškart ir vietoje.

Tačiau tokios istorijos yra veikiau sėkmės dalykai ir išimtys (kuris servisas tuo užsiima?), kada va mano kaimynas neapsikentęs tokių “diagnozystų“ savo opelio reikmėms nusipirko pats diagnostinę įrangą, kadangi vietos meistrai vis diagnozuodavę ir tvarkydavę problemas, bet vis kažkaip ne į temą (kaip sakydavę anksčiau: skaito knygą, bet mato špygą).

Kauno garažiniai žmogėdros problemas dar paprasčiau sprendžia – jei sutaisyti brangiau, nei nusipirkti TA, tai visada jų dėka praeisi TA, o jei tave nervina deganti skydelyje perspėjimo dėl gedimo lemputė – tai lemputę atjungti daug vargo nereikia. Už brangiai, be abejo. Nes juk problemą išsprendė, ar ne?

Tačiau suradę gerą autoelektriką, matyt, jam pradėtumėte melstis, nes jis ir vandenį benzinu moku paversti, ir dyzelinu eina kaip ledu, ir pliuso su minusu, kas išvis stebuklas, nesupainioja.

Kitais atvejais – arba susirandi šrote visą agregatą, arba keisk visą automobilį, nes kam tokį seną, suprask, nusipirkai. Kas irgi suprantama – meistrui moki juk už darbo laiką, tai pakeisti vieną į kitą yra greičiau ir pigiau, nei remontuoti tai, kas užtruks daug brangaus laiko. Bent jau šitame sektoriuje laikas = pinigai.

Todėl tai – dar viena labai svari ir visiškai suprantama priežastis pirkti iškart arba bent jau išsimokėtinai tik naują automobilį arba per saloną jų anksčiau aptarnautą, o toks pirkinys santykinai žemų pajamų šalyje juk nėra pigus, tad lietuvis ir toliau laiko šį pirkinį “turtu“ bei “investicija“ į kilnojamąjį turtą.

Ir todėl nebenorinčių turėti reikalų su savamoksliais servisų “meistrais“ skaičius auga, ką pastebi ir minėtasis Švedbankio tyrimo užsakovas:

“Praėjusiais metais stebėjome automobilių lizingo sutarčių šuolį, kai per 9 mėnesius mūsų klientai lizingu įsigijo 43 proc. daugiau automobilių negu per tą patį ankstesnių metų laikotarpį“

Aha, džiugi naujiena – dirbi, bičiuk, gerai, bankelis duos tau premiją kartu su garbės raštu. Atsiprašau už sarkazmą, bet jo vadovams man visai nesunku čia irgi priminti, kad darbuotojus būtina skatinti pinigais – prašom, Tomai, negaila, nėra už ką.

* * *

Deja, bet aš ir toliau liksiu naujuoju varguoliu – važinėsiu dar Linksmais Devyniasdešimtais švedų aviatorių pagamintu Suomijos lenktyninių automobilių gamykloje, po italų pižonų perdarytu Kaune pagal papildomą kurą ir registraciją į tik po dviejų metų pradėtą Saab gaminti modelį (verslus miestas, nieko nepasakysi), gazenvagenu, kuriame bent jau iki manęs yra sudėta naujausia šio tūkstantmečio stereo aparatūra su visokiais bluetooth bei GPS navigacija (tačiau pastebėjau dar ir nusiimantį valdymo “snukutį“ kaip tais laikais, kada jie pakeitė ištraukiamas mages – žavi detalė, kuri sukuria papildomo le charme).

Ir darbą pakeisti (nes esu tik laikinai priimtas, o pavaduota mokytoja jau spirga, kaip pasiilgo savo mokinių, aha) norėčiau su atlyginimo paketu, kuriame bus ir tarnybinis automobilis, kad ir belenkoks, bet vis tik įskaičiuotas, kadangi iki dabar man siūlytos algos buvo mažesnės dabar uždirbamai algai mokant anglų kalbos mokykloje ta savo realia po sąnaudų likutine verte.

Nes dar pernai (darbo sutartis buvo tik iki lapkričio 18 dienos – mokytoja netikėtai motinystės atostogas prasitęsė, bet padorumo laikytis prasitęsto aiškaus termino pasigendu, manau, ne aš vienas) turėjau darbo pokalbį, kur atlyginimo klausimas vis buvo apeinamas, o dar praeitą savaitę mačiau jų įmonės skelbimą (pagaliau algas nurodyti privaloma!), kur ieško už tokį nurodytą atlyginimą, kurio su automobiliu norėjau bent 50% didesnio arba dvigubai tokio, jei su savo važinėčiau.

Man tai, deja, vis pasikartojanti tipiška istorija, ir niekas manęs “tokio viso protingo“ (sic!) brangiau dar neima (einu paverksiu kamputyje dėl viarslinykų™ šykštumo, nu). Tad gal nelabai ir esu tas lizinginis automobilio “savininkas“ bei švedbankių klientas – man irgi geriau toks, kokį esu dabar įsigijęs.

Juk ir dabartinį turimą švedų “lėktuvą“ be stogo pirkau su išlygomis, kur transportavimo poreikį tarp kitų kriterijų atitiko tik dujų įranga. Gaila, kad savininkas iki manęs šio modelio kolekcinės (ir išliekamosios!) vertės nesuprato ir pakeitė originalų baltos (!) odos saloną į naują (verkiu-verkiu…), jo požiūriu, labiau pritaikytą prie kėbulo spalvos. Be to, kas yra pliusas jo naudai, kad dar sudėjo tikrai gerą stereo aparatūrą, kurią galima pilnai įvertinti važiuojant nuleistu stogu, nes stereo efektas neišnyksta, sukiojant galvą, ir nenusipučia, ir dar, nesijuokite, LED salono iliuminaciją, bet šį reikalą reikia jums derėtų naktį pamatyti, kad suprastumėt – čia tokiam pižoniškam tūsui su mergikėmis, nu!

Na, bent jau patirto remonto, praėjus TA (sic!) vėlesnes išlaidas aš išties surašiau į sąnaudas, perkeltinas ateičiai prie investicijų – atšilus orui, jau galite mane su visu šiuo kabrioletu išsinuomoti vestuvių ar panašiomis progomis. Be to, kad turiu asmens sargybinio kvalifikaciją bei pakeičiu radiją ir dažnai dar turizmo gidus trimis ar keturiomis (reikia lavinti lenkų šnekamąją) kalbomis – va jums dar ir koks vairuotojas su bonusais išsinuomoto kabrioleto pakete!

Kaip jums toks komercinis pasiūlymas? 🙂

(čia galėtų būti ir jūsų įmonės reklama!)

O iki to laiko – ačiū už jūsų paramą tinklaraščiui per PayPal.

Kur, beje, dar nei vienas centas iš anksčiau surinktų neišleistas, nes yra skirtas Youtube kanalo technikai įsigyti, tačiau vienas aš, supratau, nepavilksiu filmavimo ir montavimo, todėl va kol kas taip – šiuo klausimu būsiu irgi dėkingas už jūsų pastabas.