Brexit means Brexit. ©

Tad kaip ir prognozavau šiems metams, Jungtinė Karalystė pagaliau jau išstojo iš Europos Sąjungos penktadieniui pasibaigus Europos (sic!) laiku, arba valanda jiems anksčiau, o mums – valanda vėliau.

Nors JK išstojo iš esmės be jokios sutarties (nelygu kurios pusės breksitinių glušių dabar klausysitės – kvanktelėjusių, kuriems gaila savos Teresės suderėtos kad ir belenkokios, bet vis tik sutarties, ar durnavotų, kurie apsimeta nepastebintys savo Boriso pasirašytos vis tik kad ir belenkokios, bet vis tik sutarties), tačiau jokia apokalipsė kol kas nenutiko.

Rašau “kol kas“ ne todėl, kad dar nutiks, o kad ji nuosekliai ekonomikoje pasireiškė nuolatiniu smukimu jau nuo pačios pirmos dienos, kada Silikoninis Dave paskelbė apie referendumą 2016 metais.

Ir jau dabar sugeneravo nuostolius, paskaičiuota, didesnius už JK įmokas į ES biudžetą nuo pirmos įstojimo dienos, kai jau prancūzų generolas Charles de Gaulle nebetrukdė šitam “Europos ligoniui“, kaip atsiliepta apie to meto JK pokario ekonomiką su užsitęsusia jos ekonomikos krize ir stagnacija, lyginant su Europos žemyno šalimis, priėmusiomis Maršalo plano paskolas ir stimulą, ir taip iki JK priėmimo iš to meto turėtos “norvegiškos sąjungos“, apie kurios formatą vis svaigsta didelė dalis breksitinių smaukalių, į būsimą Europos Sąjungą, pritraukusią iš anos sąjungos kartu ir airius su danais (šiaip ne šie, tai britai ir trečiąkart būtų į Bendrąją Rinką neįstoję).

Tik čia jau istorija. Istorija, kuri pamiršta – tiek ES technokratų, tiek ir britų biurokratų, kurie, kaip paaiškėjo per visą derybų laikotarpį, europiečiams vis gailestingai šiuos gelbstint iš tos beviltiškos padėties ir geranoriškai triskart atidedant terminą, užuot ėmus ir išspyrus iškart, taip ir nesugebėjo nei apžaisti derybose eurotechnokratų, nei rimčiau kažkokias privilegijas išsiderėti, kurias, tiesą sakant, turėjo būdami ES, o ne įgavo iš jos išeidami.

O kadangi istorija pamirštama, tai ji linkusi pasikartoti. Jei ES viskas būtų demokratiniu ir instituciniu požiūriu gerai, tai mat juos šunes tuos britus su jų laukiančiomis dar ateityje problemomis, pradedant nuo tuštėjančiomis darbo vietomis (ir gerokai sparčiau, nei emigracijos nususintoje Lietuvos rinkoje) ir tikrai nesibaigiant politinėms kovoms dėl škotiško ar ulsteriškojo suvereniteto.

Tiesą sakant, net princas Gerimantas Rudasis su savo Pietinio Sekso kunigaikštiene Juodąja Gulbe Varna Magdute išsibreksitino iš karališko UAB. Liūdnai juokinga, kad toji jo žmona ne tik nesuprato iki tol, ką reiškia dirbti princo žmona (ne, brangute, tu ne princesė – tu kunigaikštienė), bet dar ir to, kad ne ją kviečia būti prekinių ženklų veidu, o jos titulą. Kurio naudojimą karališka Bobutė pinigų užsidirbimui naudoti uždraudė.

Netgi stebiuosi, kad ji dar švelniai pasielgė su anūku ir jo žmona, kad jos suteiktus titulus paliko – matomai sendami vis tik mes švelnėjame ir daromės atlaidesni, o rudasis anūkėlis ir jo pačiutė, pastebėta, iki tol naudojosi didesnėmis karalienės simpatijomis.

Kurią irgi suprasti galima – šių mama ir jos buvusi marti tikrai nebuvo pati supratingiausia irgi savo pareigų ir titulo atžvilgiu, ir vaikai gerokai nukentėjo, tą kompleksą, atsineštą iš vaikystės, savotiškai kompensuodami: vyresnėlis Viljamas susirado kaip ir mama nekilmingą, tačiau savotiškai ištaiso klaidą, kad suprantingą; gi jaunėlis kartoja klaidas, tarsi savotiškai siekdamas išteisinti mamos elgesį anuomet.

Kažkas mato princus, o man jie – tik vaikystėje sužeisti berniukai, savo psichologines traumas persitempę į suaugusių gyvenimą, kurios įtakoja ne tik jų asmeninį, bet ir karalystės gyvenimą, net jei toji monarchija tėra konstitucinė, ačiūdiev ir Magna Carta bei Anglijos Respublikai.

* * *

Bet sugrįžtame į Lietuvą, ir čia turime reikalų su dar vienu vaikystėje psichologiškai traumuotu bei nuskriaustu vaiku, išmokusiu manipuliuoti, sukaupti didžiulį finansinį turtą ir paėmusiu didelį gabalą Lietuvos vidaus politikos valdžios.

Net ir gerokai “laimėjęs“ pastarųjų rinkimų, Naisių markizas Karabasas vis tiek išlieka de facto Lietuvos vidaus politikos lyderiu – jo vietos niekas užsimti nesugebėjo, nors savo pėdą sklypuko joje atsiriekę laiko tiek šio bendražygiai (marijonetės kaip Buratinas Gedimino 11 ar strateguotojas bebras Kirkė), tiek ir opozicija bei naujasis Respublikos PRezidentas Garbanius.

Todėl jo atsistatydinimą iš jo laiką tik gaišinančių dabar jau pareigų, kaip antai Seimo Kultūros Komiteto Pirmininko bei Seimo Valstiečių Frakcijos Seniūno, laikau visiškai ne desperatišku, o labai logišku ir suprantamu. Keista, kad jo paties pareiškimas iš esmės nesuvoktas – cituoju (paryškinta mano):

“Tris metus dirbau Seime. Jis priėmė paskutinį, ketvirtąjį 2020 metų biudžetą. Visi svarbiausieji šios Seimo kadencijos įstatymai priimti, arba parengti priėmimui. Dabar galiu susitelkti į tai, kas tampa svarbiausiu uždaviniu šių rinkiminių metų laikotarpyje – paklausti žmonių, ar jie nori, kad mes tęstume pradėtus darbus, ar valdžia turi atitekti tiems, kurie visus mūsų pasiekimus nori panaikinti. 2016 metais taip aiškiai nesuvokiau, kiek daug buvusios valdžios padarė žalos valstybei, tautai per tokius projektus, kaip LEO LT, Visagino atominės elektrinė, kai praskolino šalį pasiimant kreditus kelis kartus didesnėmis palūkanomis, nei buvo galima”.

Kitaip tariant, rinkiminę kovą dėl Seimo, ponai ir ponios, aš skelbiu pradėtą.

Tiksliau – ją oficialiai pradėta nuo sausio 31 dienos paskelbė tas, kuris demokratijos sąlygomis priverstas kas ketveri metai pasitvirtinti formaliai teisę turėti bei valdyti tiesiogiai ar per lizingines kalbančias kojines tuos oficialius postus, o ne valdyti įprastai oligarchiškai ir per tiesioginę arba politinę korupciją, kaip tai daręs velionis Bronislovas “Nuachemintas“ Lubys ar dabar skandaluose tampomas, tačiau dėl valdomos žiniasklaidos nuasmenintas, Darius “MGBistas“ Mockus.

Taigi, ir Lietuvoje mes įeiname į ateities kūrimo periodą, net jei ir bus kapstomasi po istoriją, kaip rodo paties cituotojo markizo pareiškimas.

* * *

Kaip tik po dviejų savaičių Lietuvoje mes irgi paminėsime 102 metų savo “jubiliejų“ jau mūsų išstojimo iš dviejų imperijų ir netgi savos Abiejų Tautų Respublikos.

Ta pačia proga gana netikėtai man baigsis ir mano pratęstas (už agurkus) darbas mokykloje – laikykime, kad pavaduotos mokytojos, kuri ir vėl persigalvojo (sic!), vaikui dveji suėjo kažkaip 9 mėnesiais anksčiau (dabar paskaičiavęs pagalvojau, ką toji Valentynkė reiškė anuomet… oi, išdykėliai, uci-puci!).

Žodžiu, esu vėl atviras tolimesniems pasiūlymams.

Antraip va ieškosiu investuotojų ir atidarysiu kokį barą bei tautą nugirdysiu! Jei jums nors kiek rūpi dorovė bei blaivybė ir tautos ateitis, tai pasiūlykite kažkokią alternatyvą man. Arba duokite pinigų – tada verygos verks, nes virtuvės šefą jau irgi turiu. Personalas šįkart išvis nebe problema – net nežinau, kodėl tie verslininkai verkia, kad darbuotojų neranda.

Matomai, kažkas jų galvose išties netvarkoje, bet tai – jau kito įrašo tema apie darbą ir kapitalą, ir kuo darbo išteklius skiriasi nuo žmogaus verslo (ne moraline, perspėju – aš išvis moralizuoti nelabai linkęs, jei dar nepastebėjote), ir kurią, manau, derėtų čia atskirai pavystyti.

Šiam kartui – ačiū už jūsų pavedimus per PayPal čia.