Praeitą savaitę bedarant nedidelį vertimą iš 1903 metų Erskine Childers knygos The Riddle of the Sands, kas bus publikuota mano kitame tinklaraštyje po mėnesio kovo 12 dieną, prisireikė man išversti žodį “delikatus“, tačiau tame pačiame sakinyje “subtilus“ jau irgi buvo, ir man norėjosi lietuviško atitikmens.

Aš jo neparinkau.

Nes banaliai net nesuradau tokio – žodynas siūlo tuo pačiu subtiliu (kuris savo ruožtu lietuviškai išverčiamas tuo pačiu žodžiu arba rafinuotu) arba švelniu versti, bet dėl pastarojo juk visai kita reikšmė, sutikite. Juolab, kad delikatus žmogus, veikiantis subtiliai, nebūtinai yra švelniu – jis gali būti tarsi plieninis kumštis aksominėje pirštinėje, apie ką palyginimas buvo toje pačioje pastraipoje.

Kažko delikataus mūsų tautos mąstyme pritrūko – taip pagalvojau. Nes juk kalba yra mąstymo (ir tuo pačiu tautos mentaliteto) atspindys. Ir apie tai – šio įrašo temos.

* * *

O jau kitą dieną klausiausi interviu su neaišku net kokiu būdu, nes jis pabrėžtinai apolitiškas ir vargu bau ar išvis vatnykas, tačiau ukrainiečių nacionalinio saugumo pripažintu persona non grata senojo rokenrolo propaguotoju ir stiliaga Valerijumi Siutkinu (aha, čia aš esu rusofobas, nu), ir ten pokalbyje nuskambėjo epizodas apie delikatumą.

Mat, jo senas draugas ir sovietmečio laikų humoristas, nuo to paties sovoko emigravęs į Izraelį, Genadijus Hazanovas paprašė vesti jubiliejinį vakarą, motyvuodamas, kad visa Comedy Club juokdarių chebra kaip ir yra jo kolegos, ir jie tikrai ateis, ir net būtų žiūrovams neblogai, jei tie vestų, bet va tokio delikataus žmogaus kaip Valerijus, kuris sugeba dar ir empatiškai pajuokauti kito adresu, daugiau tiesiog nebėra.

Hm, tuomet pagalvojau, ir vėl apie delikatumą.

Juolab, kad paskutinę savo anglų pamoką pradinukams atsisveikindamas paskyriau ir vėl (nes aš mokslo metus nuo to irgi pradėjęs) trimis sunkiausiems ir niekaip neištariamiems net gimtąja kalba mums, lietuviams, žodžiams:

ačiū,

prašau ir

atsiprašau.

Anglų kalba be jų neįsivaizduojama, ir net jei nesi delikatus, bet bendraudamas šia kalba su ne visada taip jau ir snobišku anglu ar net familiariu amerikiečiu nenori būti jiems rude, tai turi šiuos žodžius mokėti vartoti, ir dar gerai būtų žinoti subtilumus, kada kurį kuriuo atveju.

Nes kas anglams yra jau savaime suprantama ir net pamokose naudojamuose Oxford išleistuose vadovėliuose delikačiai išvengiama pamokslavimų šia tema, tai va mūsų mokytojams ir tėvams iš ne visada į delikatumus linkusios socialinės aplinkos, ypač provincijoje, nekyla, deja, joks poreikis ar net supratimas tas elgesio taisykles ir manieras instaliuoti mokiniams ir savo vaikams – ir nuo iš to sekančio chamizmo aš, tiesą sakant, vis dažniau vėl šioje šalyje pavargstu.

Ir tai, kad aš galiu ir moku bendrauti tam žmogui suprantama kalba ne literatūrine prasme, dar nereiškia, kad aš taip jau ir noriu su chamais bendrauti chamiškai, nors kitąkart, deja, tenka, nes kitos kalbos šie delikatumo ir subtilumo stokojantys subjektai paprasčiausiai nesuprastų (juokingiausia, kad tą gavę patys jie kažkodėl įsižeidžia – va, kažin, kodėl?)

Tad ir praeitos savaitės aplinkinį kontekstą kažkodėl įvertinau per delikatumo prizmę, nes nepastebėjau, kad dar kas nors iš apžvalgininkų šiuos subtilius niuansus būtų pastebėjęs ir aptaręs.

Gal todėl, kad jei anglui užlipsi ant kojos, tai jis atsiprašys. Jei lietuvis užlips kitam, tai dar pareikalaus atsiprašymo, nes jo batai, matote, yra lakierkos!

* * *

Mūsų Konstitucija apibrėžia Prezidento funkcijas tame tarpe ir kaip balansuojantį Aukštutinių Parlamento Rūmų subjektą viename vietoje kitose šalyse tą atliekančio kolegialaus organo (pvz. Lordų Rūmai JK arba Senatas JAV). Jei įstatymas Jo Ekselencijos nuomone gali pažeisti tam tikrus visuomenės interesus, kuriuos valdančioji to meto dauguma linkusi ignoruoti, jis ar ji iš Daukanto a. gali priimtą įstatymą nepasirašyti ir atmesti pataisymui ar net išvis vetuoti.

Kiek kuris ten iš tų šio įstatymo teikėjų rašytojų ir pasirašinėtojų gali ar negali to daryti “konstituciškai“, tai arbitražo būdu savo neginčijamą (beje, o kodėl?) verdiktą teikti lordų lygio dykaduonių teisininkų sudarytas Konstitucinis Teismas buvusiuose nacių karinės komendantūros patalpose šalia buvusio GeStaPo, kuriame posėdžiauja dabar Aukščiausiasis Teismas, neturintis tiek aukštos kaip KT kompetencijos (sic!), todėl dar nesivadinantis Pačiu Aukščiausiuoju.

Bet čia subtilios semantikos detalės Lietuvos teismų ir teisės sistemoje, kuria mažai Lietuvos piliečių išties yra patenkinti, net jei teisiamu nebuvo ar neteko bylinėtis.

Delikatumas gi jau prasideda tuomet ten, kur Vyriausybės, išsirinktos pagal minėtojo Seimo daugumos valią, ministerius turi patvirtinti minėtasis ekselencijus. Kandidatų pavardes jam dažniausiai iš anksto delikačiai pateikia to Kabineto praimas, ir mes paprastai nematome subtilumų viso šio administracinio derinimo proceso, nes jis viešumoje nušviečiamas jau tik kaip gana sklandus ir dažnai atrodantis tik konstituciniu formalumu.

Bet jei chamai su ministerių portfeliais nesupranta subtilių užuominų iš juos patvirtinusiojo, ir visuomenės pasipiktinimas įsisiūbuoja, tai Jo Ekselencija gali jau nebe taip delikačiai, o tiesmukai, viešai ir nedviprasmiškai išsakyti savo poziciją, kurį susikompromitavusį ministerį jau dera jo dar prieš tai patvirtintam ministeriui pirmininkui pagaliaui pakeisti – jei vienas nesusiprato, tai kitam gal dašus.

Nes, primenu, kad Prezidentas renkamas tiesiogiai visų šalies rinkėjų, o va Vyriausybė, kaip ir priklauso atstovaujamoje demokratijoje, vadinamoje respublika, renkama tik to meto valdančios daugumos priimtiems sprendimams vykdyti, kuri procentaliai jau šiame tūkstantmetyje Lietuvoje jokios rinkėjų daugumos nebeatstovauja, nes yra visada koalicinė, ir ministerių Lietuvos rinkėjai gi tiesiogiai patys niekaip taip pat irgi neparenka (išsidalina valdantieji partneriai portfelius pagal pelningumo koeficientus ir politinio svorio po rinkimų svertinius rodiklius).

Kitaip tariant, viskas vyksta delikačiai per delegavimą ir pasitikėjimą. Ir jei to pasitikėjimo neberasta, tai kaip Prezidentas tvirtina ministerių kandidatūras, taip jas gali ir nebetvirtinti ar “atitvirtinti atgal“.

Ir paprastai delikatus žmogus ministerio poste susipranta, kad savo kolegų ir bendrapartiečių nedera kompromituoti bei statyti į tokią nesubtilią padėtį, todėl pats jau atsistatydina.

Jei to kažkaip nesupranta, jam tą delikačiai užsimena pats jo praimas, ir po to subtiliai su koaliciniais partneriais parengiama nauja kandidatūra, kuri suderinama su Prezidentu, ir rinkėjai lieka galop patenkinti, nes politikai, akivaizdu, bent jau taip yra tautos tarnai bei atstovauja jų interesus, nes nėra demokratijoje visagaliai valdžiažmogiai.

* * *

Tai va dabar pasakykite: kokiu išvis Buratinu reikia būti, kad chamą savo kabinete po tokio Prezidento sprendimo ir toliau laikytum?

Kad tokiu žingsniu visai nedelikačiai Prezidentą išstatytum pajuokai, nes, suprask, ką tas ten konstitucinis begalis išvis gali? Kad, pasityčiojimui dar ir pridurtum pavymui, tarsi su savo lizinginiu ponu per praeitus rinkiminius debatus lyg kažkokiam dinastiniam anūkėliui, kad jo dar ir šitą, suprask, tavo paties partijos rinkėjai išrinko, kai nesugebėjo, primenu, paties Buratino prezimentu™ padaryti.

Tai man belieka tik nedelikačiai priminti subtilius skirtumus: ponai valstiečiai balsavo ne už Garbanių – jie balsavo prieš Ingridą. Nes, primenu, rinkimus iš esmės juk laimėjo Ingrida Šimonytė, tačiau dėl neaišku kokio nelabojo mūsų visuose rinkimuose padarytas peržaidimo antrasis turas (čia tokia šuleriška taisyklė, skirta revanšams?).

Todėl, kaip bežiūrėsi, bet Jo Ekselencija Gitanas Nausėda niekam nieko nebeskolingas – reikėjo išvis tuomet neiti į rinkimus, jei nenorėjote už suknutę su žirniukais balsuoti, nes nebuvo tuose rinkimuose jau jūsų kanditato. Jei maniškis nepakliūna į superfinalą, tai aš aplink balsų urnas nebesismaukau, ypač revanšistinių ar kerštingų nuotaikų vedinas – balsavimas yra demokratijoje teisė, o ne prievolė (ši yra autokratijose, kur ir virš 100% rinkėjų gali savo vaduką palaikyti vieningai balsuodami).

Kitaip tariant, faktas, kad teiktą trumpalaikio ministerio kandidatūrą Prezidentas atmetė, nėra jokia išvis tragedija (būtų gal tik ilgiau pasitampęs dvasinėse kančiose, jei tvirtinimui būtų pasiūlytas populiarusis Rokas Masiulis) – tragedija yra Gedimino 11 per ilgai jau užsibuvęs ir keliskart turėjęs atsistatydinti, tačiau ir iki tol per kitų galvas karjerą daręs, kelių, įskaitant ir dyką be eilės nutiestą asfaltuką iki namuko, mentas su savo sovokinėmis paniatkėmis, nes, panašu, jog valdžia svaigina, o absoliuti valdžia svaigina absoliučiai, ir šis tuos savo apsvaigimais perspjaus ir Prietaisą.

Tai, kad dar ir pasipiktino taip subtiliai, nors ir nedelikačiai politikoje jam parodyta derama vieta “nuolat rinkimus laimintis“ buvęs Seimo Kultūros Komiteto pirmininkas, jau yra antra dalis bendrai apie kultjūrą Lietuvoje. Ir gal aukščiau minėtąjį mindžiojimą ant svetimų batų.

* * *

Kai chaltūros ministerija teikia šitaip jų koaliciją su praimu pašokdinusiai prezidentūrai kasmetinės nacionalinės premijos laureatų sąrašą ir netikėtai “pamiršta“ (?) įtraukti vienos iš laureatės pavardę, nes sekretūtkos nemoka daugiau nei pirštų ant vienos rankos susiskaičiuoti, tai pelnytai iškyla klausimas, ar ši klaida nebuvo išties sąmoninga?

Juolab, kad dėl to valdančioji chaltūros ministerija iškart nei nekriuktelėjo dėl tokios “techninės klaidos“, nors po to ministeris bei dar ir prezidentūros atstovė tą patį vakarą nuskuodė (no pun intended) atsiprašinėti į teatrą nuo laureatės scenos, kai jau buvo iki jų atsiprašęs ir pats Prezidentas, ir net pasiūlęs asmeniškai įteikti premiją jos neatsiėmusiai aktorei Viktorijai Kuodytei.

Žinote, man jos vietoje būtų labai gėda.

Bet tik man.

Nes kai tavęs nėra sąraše, ir VAD pareigūnai imasi tučtuojau ne jų ir ne jų prezidentūros sudarytą problemą spręsti (nors tokiais atvejais protokolo skyriaus atstovas visada VIPus pasitinka, kad patekimas į ceremoniją būtų sklandus ir svetingas, nes nepakanka tik išsiuntinėti kvietimus, kuriuos kvaišos, matai, dar ir savo mamulei prisiminimui atiduoda, nes tiek yra susireikšminę, kad kiekvienas šuva, suprask, iš fizionomijos dabar jau jas privalo pažinti), o tu va taip isteriškai imi ir užsišiki, kad nepakankamai greitai kažkur aname laido gale kažkas sprendžia tavo, kaip tik tau atrodo, itin svarbų ir neatidėliotiną užmaršumo problemą, ir taip po to įžeidžiai išsiniogi lauk į juos tokiu savo nemandagiu demaršu spjovusi, ir dar net nebekeli ragelio, kai tau bando prisiskambinti ir, matomai, juk atsiprašyti bei paprašyti sugrįžti į ceremoniją, tai tu esi tiesiog… chamka.

Ne jokia tu nacionalinė vertybė.

VIP? Oh yeah – very important pussy.

Niekas taip neparodo žmogaus manierų, kaip tas faktas, kaip tu elgiesi su, tavo nuomone, žemesniais už tave socialine klase savo pareigas atliekančiais žmonėmis.

Ta proverbinė aristokratija manierose ir elgsenoje nėra nei įgimta, nei jokia vidinė – tai ilgo ir kantraus darbo nuo mažens rezultatas. Jei tu spjauni į kitus, ir tavęs asmeniškai už tavo demaršą atsiprašinėja pats Prezidentas, kuris peržiūrės net savo dienotvarkę, nes šioje šalyje, suprask, nu tikrai, juk nebėra nei kitų svarbesnių reikalų, nei kitų žmonių, tai tu esi tiesiog susireikšminusi arogantiška mužikė, kad ir kiek tau nacionalinių ar kultūros premijų paskirtų.

Aš dabar parašiau nedelikačiai, sutinku. Bet ministeris pan Jarosław Narkiewicz bei jo vadovas ponas Saulius Skvernelis subtilių užuominų juk irgi nesuprato, nors abu, suprask, ponai. Ir elitiniai tokie, reikia manyti. Ar bent jau patys apie save taip tikrai mano, kaip iš anekdoto: “aš tave gerbiu, tu mane gerbi, ir abu mes – gerbiami žmonės.“

Sorry for inconvenience – paskutinė Dievo žinutė gyvoms būtybėms Visatoje, parašyta anglų rašytojo Douglas Adams trilogijoje iš penkių knygų The Hitchhiker’s Guide to the Galaxy.

Šią knygą išties dera skaityti originalo kalba ir bent tiek pagyvenus Londone, kiek man teko – tada suprasite britišką mentalitetą, kuris atsispindi ir jų manierose bei elgesio taisyklėse, ir kodėl, kaip rašiau aukščiau, aš pats atsiprašyčiau, o ne rypaučiau dėl pagarbos stokos mano tokiai vipinei (sic!) personai. YMMV.

* * *

Nors man vis tiek kažkiek ši situacija juokinga, nes dabar primena aną seną ir jau užmirštą istoriją su apsauga į Anties koncertą ir kažkokia varškės užkrimtimui nusipirkusia anksčiausiai už visus besikeliančio dienraščio™ žurnaliste, po ko po internetus tuomet vaikščiojo grotžymė #varškė – šita nacionalinė dabar irgi tokia gera “varškė“.

Ir nors nesu didelis teatralas bei galiu pamiršti, tačiau šitos laureatės spektaklius dabar apeisiu pagarbiu (sic!) atstumu – kažkaip nesugebėsiu, prisipažįstu, rimtai priimti tą jos persikūnijimą į personažą, nes man ji taip ir liks susivarškinusia fyfa.

Bet galiu lažintis, visi tie susireikšminę subjektai, savo elitu ir žvaigždėmis laikantys šmikiai bei tuštutės, šito nesuvoks: va vienas toks “nacionalinis poetas“ net buvo iškomandiruotas į Peru, pasidrabstęs šūdeliu tiek mano, tiek VAD adresu, o kita “liabai kultjūringa“ redaktorė, nusipelnusi Lietuvos rašitojams™ gebėjimu rasti talentus tarp leudės, irgi po to pasekė jo pavyzdžiu, taip be palauk savo “aukštą šlėktišką kilmę“ mano adresu demonstruodama.

Nes jiems, deja, juk ir apsaugos pareigūnai tėra tik paniekos verti mužikai sargai, su kuriais neverta net tokiems entelegentiškiems ir kultjūryngėms ponams skaitytis, ir kažkaip dėl jų (sic!) užgaidų privalu tiems holopams nustatytas saugumo procedūras pažeidinėti, nes… o kas jie tokie, kad mėlynam kraujui nurodinėtų?!

O kas jūs tokie? VIP? Tai žr. aukščiau.

Na ir kas, kad visi VAD pareigūnai turi aukštąjį išsilavinimą (ne dailioškes baigę, tiesa…) ir praėję tokias atrankas ir tokius fizinius, specialiuosius bei būtinus sprendimų priėmimų (kur reikia intelekto stresinėmis sąlygomis) mokymus, kurių šiems va nacionalinės reikšmės elitiniams isterikams neįveikti (ko gero, dėl savo ne tik fizinio neįgalumo). Ir gal būtent todėl tai netgi suteikia piktą poreikį lieti ant jų savo nevykėlišką pagiežą.

Man su VAD praeitame gyvenime per bemaž 14 metų nekart teko bendradarbiauti (aš asmeniškai pažįstu ne tik abu VAD direktorius buvusįjį Raimundą Kairį bei dabartinį Rymantą Mockevičių), o ir neseniai vėl kaip visai nevipiniam lankytojui (tai aš taip manau, kad nesu VIP – nors juk buvau vienas iš pranešėjų) susidurti, einant į konferenciją Seime, kai mano svečiui gal per konferencijos organizatoriaus neapsižiūrėjimą (bakst-bakst, dr Mantas Adomėnas!) nebuvo išrašytas iš anksto prašytas leidimas. Bet ne tik ji, kantriai palaukusi, ir aš nei tuomet, nei kada iki tol niekada neturėjau jokių problemų su VAD pareigūnais, kad ir kur eidavau į jų saugomus objektus, o ir mane patį kitąkart irgi maniškis protokolo skyrius į sąrašus įrašyti irgi pamiršdavęs arba “pamiršdavęs“.

Nesitamošiūninau, kad per mažai, suprask, man rodo čia pagarbos, nes nestovi (jie, o ne jiems, nors kas tą vidaus reikalo ministerę dabar supras, apie ką ji ten piktinosi pagal savo pareiginę kėdę ir galimybes išlieti pyktį ant pavaldinių).

Neisterikavau, kad čia visa ši organizuota ceremonija “apie mane“ (šiaip nacionalinių laureatų dukart daugiau ir kasmet, nei, tarkime, mūsų tuomet prie POTUS George W Bush buvo pakviesta fotografuotis Baltųjų Rūmų oficialaus fotografo, jei kažkuo čia dabar nedelikačiai matuotis), o va, matai, kai jau padefaultu neįleidžia, tai apšeriu linksmakočiais visus žodžiu ir einu pasipūtęs (suprask, visas toks orus, nu!) lauk, o po to reikšmingai užsikepęs bei neatsakinėdamas į skambučius, nes nepabučiavo man signatūros žiedo ant rankos.

Dievaži, gastrolėse į teatrą jei neįleistų rūbininkė, savo bilietą atidavus mamai, tai gal tuomet juk irgi būtinai paklykaučiau ant viso miesto, kad privaidinti jiems ko nors ten ant scenos iškart (sic!) neįleido – nu tai šekite mano personalinį tantrum benefisą, aha.

Nes – o kas tas Prezidentas?

Gi pasakyta, kad szlachcic na zagrodzie równy wojewodzie – i do dupy, psiakrew!

Kuljtiūringo mužiko iliustracija iš kwejk.pl

Delikatus žmogus, ko gero, tik subtiliai pasišaipytų iš chaltūros, kurią susuko to vardo ministerija, o prezidentūros protokolo skyrius nesiteikė pasitikti (nes čia jų darbas, o ne apsaugos), ir tikrai nebedarytų dramų ten, kur jas pati šįkart tik sukūrė.

* * *

Beje, palyginimui visoms toms aršioms “feministėms“ abiejų lyčių:

Aš iš arti stebėjau, kaip viena pirmųjų istorijoje JAV generolių Tiiu Kera, dar Linksmais Devyniasdešimtais ėjusi JAV karo atašė pareigas Lietuvoje, buvo sustabdyta ambasados apsaugos, nes nebuvo suderintas jos leidimo (ji ėjo į savo darbovietę ir dar uniformuota!) klausimas.

Viskas vyko delikačiai, mandagiai ir be isterijų – apsauga turėjo pakankamai laiko išsiaiškinti praleidimo klausimą (buvo pulkininkė, tapo generole – supaisysi čia…), ji gi pati turėjo kantrybės ir orumo (!) to sprendimo palaukti ir… po to padėkoti vyrams už jų darbą, kai jau viskas išsisprendė ir ji buvo įleista.

Ir savo leidimą ji po to irgi nešiojosi, nepaisant to fakto, kad čia dirbo seniau, nei tie apsauginiai tuomet, ir kad išvis kito JAV oro pajėgų generolo moters net tik Lietuvoje, bet ir pačiose JAV būtum neradęs, ir ji pagal pareigas tikrai ne paskutinė tų diplomatinių pareigūnų sąraše savo tėvynės JAV ambasadoje, tai nesunkiai ir be plastikinės kortelės su nuotrauka turėtų būti identifikuojama, tiesa?

Kodėl aš tą iki šiol prisimenu, nors tame praleidimo punkte tuomet ir nedirbau, o tiesiog tapau netikėtu šio “incidento“ liudininku?

Gal kad tai – irgi apie delikatumą. Arba geras manieras.

Todėl man kiek liūdniau buvo stebėti tą neįtikėtinai didelį tokių pačių užsikepėlių kiekį, kurie klykavo straksėdami per portalus ir socialinius tinklus su keršto fakelais bei savo mužikiškomis mėšlinomis šakėmis. Čia tie patys, kurie aiškina kaskart, taip “teisingai“ privalo būti valstybės vadovų apsauga organizuojama, o apie protokolą nenutuokia daugiau, nei Romo Sadausko kacinai.

Ar dabar pakankamai suprantama jūsų kalba parašiau, gerbiamieji jūs kultjūros ir surūdijusių vamzdžių puoselėjamos chaltūros mianinykai™?

Prašom, nėra už ką.

Atsiprašau, galite tikrai išsidrauginti, patempę savo apatinę bekūkčiojančią lūpytę. I’m very sorry for this inconvenience caused, indeed.

* * *

Jums gi skaitantiems ir adekvačiai suvokiantiems tekstą – ačiū už nesubtilią mano užuominą delikačiai paremti per PayPal čia.