Šis klausimas ne apie politiką.

Nes apie Lietuvos politiką ir šalies valdymą čia ir taip kiekvienas lietuvis pats sau politologas (“visi seime vagej!“), politekonomistas (“viską alygarkai pavogė jau iki mūsų ir iš mūsų!“) ar vadybos ekspertas (“viarslinykai vagej i da tę mažum skrudžej“).

Bet antai aną savaitę mano FB draugas ir šamanas iš Airijos Algirdas pametėjo rusiško šaltinio pateikiamą tyrimą, kiek efektyvi rusiška (įskaitant jų “jaunesnius brolius“ baltarusius su ukrainiečiais) vadyba, lyginant kad ir su kinų, maždaug panašiu metu pradėjusių savo perestroiką į kapitalizmą, ir kiek verslo bei viešojo sektorių vadyba turėjo įtakos, tarkime, skaičiuojant BVP dalimi, tenkančia kiekvienam šalies gyventojui (GDP per capita) – štai ta diagrama:

Čia raudona linija – Kinija, mėlyna – Rusija, geltona – Ukraina, o purpurinė – Baltarusija, kur, akivaizdu, autokratas “ūkininkas“ Batka tvarkosi ekonomikoje gerokai efektyviau už putiniškus vadovus ar kazokų atamaninę respubliką.

Ir kur šalys skersavo ir iki šiol šnairuoja atsargiai į Vakarus, kurių dirbtuvėmis tapusi Kinija ėmė sparčiai auginti savo BVP ir šalies rezidentų finansinę gerovę, nepriklausomai nuo to, kad formaliai politikai iki šiol vadovauja kompartija, galinti bet kuriuo momentu esamą “viena šalis – dvi sistemos“ (turiu tokią kung-fu savigynai skirtą duanda knygą, kur vieni prisidėję prie knygos vadinami “draugais“, kaip ir priklauso funkcionieriams, o kiti privatūs asmenys tituluojami jau “ponais“) taikaus kapitalizmo ir komunizmo gyvavimo status quo sugriauti, jei išties būtų ideologiniai glušiai kaip Pietų Korėjos šiaurinis kaimynas. Bet kinų vadovams kol kas užtenka suvokti, kad niekas nežudo auksinius kiaušinius dedančios vištos (tam galima valgyti kad ir šikšnosparnius, nuo kurių po to pasaulį šiurpina mutavęs koks nors infekciniu būdu iš Kinijos sklindantis mirtinas virusas).

O gal taip neįvyksta tik todėl, kad dar nuo Mao laikų kinų komunistams svarbiau buvo BVP ir generuojamas šalyje kapitalas, nei Karl Marx ir jo Das Kapital bukaprotiškas diegimas praktikoje kaip bolševikų atveju.

* * *

Kaip gi vyko su Lietuvos BVP dalimi gyventojams?

Mūsų šalies statistikos departamentas pateikia reikiamus analizei skaičius, o va visokius išvestinius ir tau svarbius rodiklius dažnai palieka patiems “studentams“ pasiskaičiuoti. Ir nėra čia jo mano tinklaraščio pagrindu rašyti savo kursinius darbus, mieli mano skaitytojai, studijuojantys tik dėl diplomo taip vadinamose Lietuvos aukštojo mokslo įstaigose, kurių vienam milijonui gyventojų tenka virš tuzino – tą excel lentelę pagal metus, BVP dydį ir jo dalį to meto oficialiam gyventojų skaičiui susidėliokite patys (galiu ir aš, aišku, bet tik už pinigus).

Aš ne visai tiksliai atitinkančią aukščiau, bet dabar paprasčiau palyginimui paimsiu visą šalies BVP palyginamosiomis kainomis grandininio susiejimo metodu nuo 1995 metų (nuo tiek, deja, tik pateikia čia mums pažaisti viešai Lietuvos Statistikos Departamentas):

 

Čia pokytis matomas nuo 1995 metų pradžios €3’958 mio iki 2019 metų gale jau buvusio €10’896.7 mio.

Daug tai ar mažai?

Statistiškai juk vis tik padidėjo 2.75 karto per 25 metus, nepaisant per tą laiką praėjusių dviejų pasaulinių krizių – taip iš akies primetus, gal ne tik žymus šuolis, kaip Kinijos atveju, bet tikrai pakilimas didesnis už rusišką vadybą pagal 1-mąją lentelę aukščiau.

Tai juk dar galime palyginti kitą statistinį grafiką, kuriame matoma irgi panaši tendencija – BVP dalis, tenkanti gyventojui, to meto kainomis:

Tendencija tikrai panaši, o ir pastaroiji krizė atvaizduota, kuri dar parodo Lietuvos ekonomiką esant pasaulinės ekonomikos dalimi, ir tas BVP pokytis čia matomas dar ryškesnis: nuo €426.9 vienam gyventojui 1995 metų pradžioje iki €4’509 vienam gyventojui 2019 metų gale – padidėjo per 25 metus net 10.56 karto!

Ach, taip – nepamirškime, kad kuo mažiau gyventojų šalyje sukuria tą nors ir ne taip sparčiai kylantį BVP, tuo daugiau vienam jų statistiškai tenkanti BVP dalis yra didesnė.

Ką parodo tas skirtumas tarp BVP padidėjimo kartais ir BVP dalies gyventojui kartais palyginus. Ir tai, kad 2019 metų gale BVP gyventojui dalis šiek tiek sumažėjo, yra taip pat ir teigiamo migracijos saldo pasekmė, nes darbo našumas ženkliai nekito.

O kaip jis išties kito?

Juk darbo našumo rodiklį irgi galime naudoti, vetindami vadybos kokybę: tiek tų, kas vadovauja našiai dirbantiems, tiek tų, kurie našiai dirba pagal šių našią vadybą, ar ne?

Tai darbo našumas, tenkantis vienai dirbtai valandai eurais, atrodė Lietuvoje taip:

Per 24 metus (tiek tik pateikia šįkart LSD duomenų) nuo 1995 metais buvusių €2.70/h pakilo iki 2018 metais jau €15.60/h.

Aišku, pasipiktinsite, kad tiek jums gal per valandą net iki mokesčių nuskaičiavimo niekas nesumokėjęs, bet čia kalbame apie statistikos skaičiavimus ir bendrai sukuriamą pridėtinę vertę, tenkančią vienai šalyje dirbtai valandai, o ne kiek jums algos nuo tos papildomai sukurtos bendro produkto vertės atiteko.

Ir jei per valandą jums mokėjo daugiau, tai galite manyti esąs labai našiai dirbantis šalies BVP variklis, o kitiems dera pradėti dar daugiau ir našiau dirbti (ką dažnai girdime iš susireikšminusių ekonominių rentininkų pusės).

* * *

Įdomumo dėlei nueikite pasiblusinėti skaičiuku pagal ekonominės veiklos rūšis, kad matytumėte, kurie sektoriai našesni už kitus, ir kaip kito jų pačių darbo našumas: tarkime, farmacininkų darbo našymo pokytis dešimtimis kartų per vienerius metus žemyn, ir dar net ministeriu netapus Hitlerygai, bet… ar ne Vytenis Iljičius griebėsi reformų, kuomet jį išspyrė kuo toliau nuo savo galvos į eurokomisarus net jo bičiuliai socdemai?

Tai bent jau kol kas dar ne šio įrašo tema, bet knebinėti statistinius šalies rodiklius gali būti daug smagesnis laisvalaikio praleidimo būdas, nei laikinti visokių instagraminių ar feisbukinių narcizų, vadinamų influenceriais, blėnis ar tuštučių papūstas lūpytes, net neskaitant #coelho stiliaus filosofinių koučingo “įžvalgų“.

Tačiau dabar vertindami šiais kiekybiniais pasirinktinais rodikliais – gal vis tik galime savimeilę sau pasiglostyti, kad ne tokia jau ir prasta toji Lietuvos vadyba, palyginus. Gal ne taip smagiai atrodytų, jei perskaičiuotume pagal 1995 metų kainas kiekvienų metų rodiklius. Deja, bet mūsų LSD tokio lsd nepateikia – nepataikytų tuomet į naratyvą, ko gero.

Ir netgi po 2004-ųjų, mums įstojus į ES, tas mūsų pakilimas, matosi iš akies, kažkiek atkartoja spartesnį kopimą aukščiau, kai palygini su kinais pirmoje diagramoje, kurie visiškai, aišku, į jokią ES neįstojo, tačiau dar 2001 metais jie po Lietuvos irgi įstojo į PPO, arba angl. WTO – World Trade Organization, tuo pačiu gaudami stimulą laisvesniam eksportui.

Galime šiuos faktus palyginti bei susieti, nors Rusija į WTO sugebėjo įstoti tik 2012 metais, ir jau po dviejų metų gavo ES ir JAV sankcijas dėl Krymo aneksijos – tad jų ir kreivė pirmame paveiksliuke yra iš esmės horizontali kone tiesė, ir ten korporacinis valdymas sprendė visiškai kitokias problemas, nei prekyboje laisvasis pasaulis.

O va kokios iš to seka kokybinės įžvalgos – jau už savaitės antroje dalyje, kurioje apstu istorinių paralelių.

Tamkart – ačiū jums už finansines paskatas per PayPal šio tinklaraščio rašymui!