Palikime tą mūsų Psichočernobylio™ žiniasklaidos ir politikierių sukeltą tarp jų vertų paikų skaitytojų ir rinkėjų isteriją dėl coronaviruso ir karas-maras-badas eilinio šaršališko būtinumo kruopų atsargų užsipirkimų, ir grįžkime prie svarbesnės ir reikšmingesnės Lietuvos ateičiai temos – ir klausimo, kaip pagal pirmoje dalyje parinktą ir pakomentuotą statistiką, tuomet vertintume Lietuvos ūkio vadybos kokybę?

Juk kalbant apie kokybę, realiai reikėtų dar pradžioje sutarti, ir kokiais kiekybiniais rodikliais ji apibrėžiama. Aukščiau paėmiau keletą jų iš statistikos, tačiau jūs beskaitydami mano komentarus prie skaičių, tikiu, priėmėte su didele doze skepticizmo ir nepatiklumo, net jei jie sušildo mūsų savimeilę, kad mūsų vadyba pagal juos geresnė už rusiškąją (dar smagu palyginti vidaus prekybą, bet šiam rodikliui geriau pasilikti kitą temą).

O jei aš dar jums pasakyčiau, kad kokybė per se gamtoje, kaip ir ekonomikoje bei versle, išvis net neegzistuoja?

Bet apie šį fenomeną užsimenu ne pirmą kartą, o vis dar plačiau apie tai ir neparašiau, tai atsiprašau – pasaulinės reikšmės vadybos klasiko Vytauto Andriaus Graičiūno tėvynėje (o jo vardo auditorijoje KTU savo diplominį darbą apie distribucijos kanalus apsigyniau 10 iš 10) tokie teiginiai, nepagrįsti matematinėmis formulėmis, juk negali būti išvis priimami domėn!

Tačiau pasakyčiau, kad kokybę tuomet vis tik dera ir vertinti kokybiniais rodikliais.

Ir apie juos – ši bei ateinačioji bendros temos dalys (kurias buvau priverstas išskirstyti, idant neverktumėte, kad daug raidžių – skaitymas turi būti malonumas bei naudinga pramoga!):

* * *

Kuo pirmiausiai, vertinant įmonės vadybą, išties pasižymi vakarietiški vadovai nuo šitos vis dar besivystančios Europos dalies, jau nekalbant apie post-sovietines šalis, esančias už ES ribų?

Vakaruose daugelis akcinių bendrovių išties yra viešosios ne valstybine prasme, o savo akcininkų skaičiumi bei atviru nuosavybės bei jų valdymo būdu, samdant kvalifikuotus vykduomuosius vadovus.

O Lietuvoje gi teisingai pasakė studijų metu viena dėstytoja, cituodama kitą: ar tai dr Margarita Starkevičiūtė apie dr Aušrą Maldeikienę, ar atvirkščiai (atsiprašau, nepamenu): “uabų Lietuva“).

Mūsų versle, nepriklausomai nuo jo dydžio, išties vyrauja UABai, dažnai ir valdomi pačių savininkų, kurie gali turėti nebūtinai tinkamą tam jų verslo momentui vadybinę kvalifikaciją, tačiau turi sau ar kelių akcininkų sutelktus ir suteiktus įgaliojimus vienašališkai spręsti įmonės strateginius reikalus – be didesnio poreikio kolegialiam sprendimui priimti, lyginant geresnes alternatyvas, ir be didesnio poreikio delegavimui pagal specifines kompetencijas bei su didesniu autoritariniu sprendimų priėmimo būdu (kas juk irgi nebūtinai yra tik blogai, jei pamenate pirmąjį grafiką pirmoje dalyje, kur Batkos valdoma Baltarusija veikia efektyviau už “valdžios vertikalės“ sistemą ar maidanišką demokratiją).

Ir apie esamų didelių AB akcijų kotiravimą, jau nekalbant apie mažesnių bendrovių IPO (initial public offer – akcijų išleidimas į rinką, siekiant įmonei taip padidinti kapitalą savo veiklos plėtrai) ar netgi apie prieš gerą dešimtmetį stebėtą masišką lietuviškųjų AB uabizaciją, tai nacionalinėje Vilniaus buvusioje OMX ir dabartinėje NASDAQ biržoje, kaip ir pačios biržos kapitalizaciją ir pozicijų pasiūlą, rimtai kalbėti neišeina, ir mūsų finansinę balutę reputacijos bei investavimo galimybių prasme tegelbsti tik santaka su Baltijos šalių biržomis bei priėjimas prie Skandinavijos akcijų biržų.

Aišku, kai šalyje vyrauja skandinaviškų savininkų dukteriniai bankai bei telekomai ir media kanalai, tai tas Vilniaus biržos priklausymas tarsi skandinaviškai bendrai fondų ir akcijų biržai yra daugiau privalumas bei, be abejo, visiškai natūralus reiškinys (keista, kad programerių bumo šalyje niekas nepamena dotcom burbulo sprogimo JAV NASDAQ biržoje, kad jau taip – ai, tiesa, aityšiniai milenelsai gi dar gimę nebuvo…).

* * *

Tačiau nereikia idealizuoti ir motininių įmonių bei kontroliuojančių institucijų – jiems mūsų vadovai yra tuo, kuo lietuviams nuo DLK Gedimino laikų prie LDK ir pirmoje ATR pusėje buvę rusų kunigaikštukai, mūsų naudai sunkę savo pavaldžias kunigaikštysčių teritorijas ir išnaudoję savo rusėnus tautiečius (atkreipkite dėmesį, kada Rusijoje įvesta baudžiava, kada ji atkeliavo ir kokia forma į ATR ir konkrečiai į Statutų LDK, ir kaip dėl baudžiavos buvo Magna Charta šalyje – Anglijoje).

Todėl rusams tas mongolų-totorių jungas ir buvęs tokiu sunkiu, nes iš tiesų jiems trigubu: mes mokėjome frančyzės mokestį už jarlyką Aukso Ordai (spėkite, kieno kariai, jau po septynerių metų apkrikštinusio Lietuvą, tąkart nelabai skubėjo prieš rusus kovoti totorių pusėje Kulikovo mūšyje 1380 metais?), mums mokėjo duoklę rusų kniaziai, o šiems, savo ruožtu, jau mokėjo jų holopai – visi gaudavę čia savo dalį.

Aha, visa ši mokesčių surinkimo ir “pelnų išvežimo“ sistema – iš to paties rusų baudžiauninko holopo.

Tik, tiesą sakant, ir dabar Rusijoje ne kitaip, nors gamtinių išteklių išsunkimas dar papildė vietinių oligarchų ekonominių veiklų sąrašą, bet valstybiniu sistemos mastu dabartiniai holopai yra tos pačios gamtinės “iškasenos“.

Ir visi to meto totorių ar lietuvių invaziniai (rusų istorikų supratimu) karai dabartinės Rusijos teritorijoje tereiškė iš esmės tik tiesioginį aukščiausiojo menedžmento įsikišimą iškilusioms vietos vadybos problemoms spręsti: tas pats Maskvos kunigaikštis Dimitrijus Donskojus, laimėjęs tuomet minėtąjį mūšį prieš vieną totorių chaną Mamajų, po dviejų metų išvytas iš miesto pačių maskviečių ir jau kito totorių chano Tochtamyšo, iš kurio po to dar ir išmeldė sostą (gi jo konkurentą Mamajų, tuomet kovojusį pilietiniame Aukso Ordos kare dėl sosto, jis, suprask, sumušė ir paslaugą padarė!) Maskvoje kaip Vladimiro kunigaikštis ir pagrindinis mokesčių rinkėjas chanui.

Arba antai DLK Algirdui siunčiant savo dukras rusų žentų darbą jų “ofisuose“ bei “departamentuose“ prižiūrėti, kur, tarkime, smagiausia čia tradiciją pratęsusi jo sūnėno dukra už nuopelnus ginant Moskoviją ir šv. Rusią nuo visokių litvinų okupantų – stačiatikių šventoji Sofija. Kas nežinote, tai juk ji buvo DLK Vytauto Didžiojo vienturtė dukra, taip išprašiusi tėtuką nejungti jos ir formaliai Vytauto žento pagal įgaliojimą valdomos Maskvos kunigaikštystės prie jos tėvo tuomet reformuotos centralizuoto valdymo Didžiosios Lietuvos “nuo jūros iki jūros“.

Du vadybininkai čingačgukai™ sprendžia iškilusias filialų vadybos ir korporatyvinių atsiskaitymų problemas su motinine kontroliuojančia įmone visuotinėje korporatyfkėje stalo futbolo pagalba (propagandinis sovietų dailininko Mihailo Avilovo 1943 metų piešinys “Peresveto dvikova su Čelubėjumi Kulikovo lauke“, pelnęs jam Stalino premiją 1946 metais – iliustracija iš vikės)

Tai aš jau apie tai irgi esu smagiai parašęs – mums tų pabirusių kaip SSRS dabartinių Rusijos gubernijų  teritorijų valdymas su NATO ir ES mandatu būtų istorijos prasme ne pirmiena.

* * *

Bet mūsų žmonės, deja, dabar lygiai taip melžiami dažnai nevykusios ar netgi ciniškai plėšrios bankų bei telekomunikacinių bendrovių (apie žiniasklaidą kas nors dar išvis kalba?) tautiškos vadybos, ypač kai tie patys vartotojai iš savo emigracinės patirties gali palyginti kad ir su angliškų bankų įkainiais ar aptarnavimu bei problemų sprendimu, ar net vartotojiškojo arba smulkiojo verslo kreditavimo praktikomis bei pasiūla.

Ir lietuviai išties visai pelnytai kitąkart tikrai jaučiasi kaip tie rusų holopai iki caro Jono Pikčiurnėlės laikų, kai jiems tarsi apie “trečiąją romą“ propagandiškai skiedžia visokie bankiniai mauricai su mačiuliais (“o bankomatas kieno?“ ©, aha), ir kai vieną tokių buvusiųjų bankinių bojarinų išsirinko dabar dar ir savo šalies riuriku prezidentu.

Šiuo požiūriu, mūsų vakarietiškų įmonių filialų vadyba Lietuvoje nebūtinai reiškia tokius pačius aukštus standartus vietoje, nes viena yra tam pačiam švedui išsunkti ekonomines jų “kolonijas“ (tarkime, gal dar papasakokite, kaip didžiausias Lietuvos miškų savininkas IKEA puoselėja mūsų girias, ir kaip tą medieną masiškai išveža, bet švediškiems media holdingams priklausanti arba iš jų reklaminių biudžetų palaikoma vietinė žiniasklaida nesugeba net iškelti klausimo, kas gi tie išties žmonės, užsakę visus šiuos kirtimus?), o kita jau tam švedui – taip politkorektiškai savo karališkojo socializmo tėvynėje sapalioti tarp tėvynainių apie darbo žmonių teises, socialinės atskirties mažinimą bei visas gretutines žaliąsias iniciatyvas.

Švedai šiaip įdomi tauta, kurių valstybė, prisidengdama savo “neutralitetu“, nematė jokių moralinių skrupulų prekiauti su naciais per Antrąjį Pasaulinį karą, tiekiant jiems strategines žaliavas, kurių dažnai stokojo Sąjungininkai (ypač Didžioji Britanija, atkariavusi visą karą ir toje pačioje savo pusėje), ar remti Vietkongo komunistus prieš JAV ir Vakarų sąjungininkus, gynusius laisvą rinką pasirinkusį Pietų Vietnamą nuo Hošimino agresijos iš Šiaurės. Tai ką jau čia apie mūsų ATR, patyrusią švedmetį per Tvaną – žuvėdamas irgi kliuvo iki tol gerai prie Salaspilio bei Salacgryvos nuo didžiojo lietuvių etmono Jono Karoliaus Katkevičiaus, tai laikykime, kad istorijoje atsiteisę.

Kita vertus, dar Sąjūdžio metu paleistas šūkis apie “gyvenimą kaip Švedijoje“ lietuviui yra savo socialistine prasme, deja, labai artimas (o ko jūs tikitės po pusę amžiaus sovietizacijos ir dar praprususios ir laisvos bei liberaliai mąsčiusios visuomenės reikšmingos dalies žūčių pokaryje, tremtyje ar jų išvykimo į Vakarus?) – apie ką aš esu rašęs irgi čia.

Šis lietuvyje pasireiškiantis iniciatyvos vengimas bei gerovės valstybės™ (sic!) ilgesys, deja, dažnai atsispindi ir artimame santykyje tarp vadovų ir jų darbuotojų, įtakodamas ir šių santykių kokybinį pobūdį, ir atliekamų užduočių kokybę nuo “kaip man moka – taip aš dirbu“, “darau ne kaip sau, o tik pardavimui“ iki “viršininkas visada teisus, o jei jis neteisus, tai jis vis tiek viršininkas“ bei “nenori tie prakeikti tinginiai dirbti už minimumą“ ir pan.

Tad taip sugrįžtant į šias dienas, tai šitas Lietuvos verslo uabiškumas, deja, būdingas ne tik lietuviško kapitalo, bet netgi ir vakarietiško kapitalo valdomoms vietinėms įmonėms, kurios yra išties atskiri UABai, surenkantys tik rusų kniazių pavyzdžiu “duokles“ savo motininėms, kurios tose šalyse yra netgi AB tipo, ir kurios ten yra valdomoms gi pagal kiek aukštesnius korporacinės vadybos standartus ir principus su privalomu veiklos skaidrumu (kiek įmonių Lietuvoje skelbia vadybos ar bent jau finansinio audito išvadas?), su socialiniai atsakingo (sic!) verslo prievolėmis (kad ir ką tai reikštų vietos bendruomenei ar šalies piliečaims – štai jums Grigeo skandalai) bei su atskaitomybe prieš akcininkus (nekoreliuoja su demokratijos pasiekimais šalies politikoje, ne?).

O gal tiesiog mūsų žmonės verčiau emigruos, užuot bandę savo tėvynėje drauge visiems (!) susikurti tas pačias socialinės apsaugos (nepainioti su pašalpos!) sąlygas (akivaizdus toks pavyzdys veikimo per “pasenusias“ profsąjungas – Lietuvos mokytojai). Juk ir teigiamų kokybinių poslinkių jau išties yra: štai netgi nuo pernai įvesta prievolė nurodyti darbo skelbime atlyginimą – vienas iš tokių svarbių kokybinių vadybos veiksnių (dar džiaugčiausi, jei įvestų prievolę atsakyti visiems, kurie siuntė savo CV – truputį išmokytų mūsų HR h*j reikalingas mergaites civilizuoto bendravimo ir pagarbos “darbo jėgai“).

Tad jau baigiamojoje trečioje dalyje verta plačiau aptarti, kiek mūsų šalies verslo ir politinė aplinka daro įtakos tautinės vadybos kokybei.

Ačiū, už jūsų finansinę paramą tinklaraščiui per PayPal čia.