Šiandien sueina 30 metų, kai Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausioji Taryba nubalsavo atkurianti Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, ir nuo tos Kovo 11-tos Lietuva daugiau nebe tarybinė (nors tarybos, o ne istoriškai seimeliai, vis dar likę savivaldybėse, kai pati Aukščiausioji Taryba persivadino vėl į Seimą), ir nebe socialistinė (nors ir vėl atgimė tas eufemizmu vadinamas “gerovės valstybės“ mitas, o liberalizmas, sietas su laisve veikti individui visuomenėje bei versle, tampa keiksmažodžiu).

O aš jus sveikinu ta proga sulaukus Kovo 11-osios trisdešimtmečio!

Nes man – tai yra šventė ir svarbi diena, nors ją ir pasitikau Maskvoje čebatyne, kur pakliuvau tikrai ne savo noru (savo noru tai aš nuėjau Parlamento jau ginti iškart po Medininkų užpuolimo kitą rytą 1991 metais), bet nuoširdžiai tiek sabotavau “tarnavimą“ SSRSui, kad lietuvis (sic!) seržantas išgrūdo mane ir dar 7 tokius kaip aš “anarchistus“ pirmai progai pasitaikius į Komi ASSR (taip, aš prisižiūrėjęs Šiaurės pašvaistės, jei klausiate), o ten jau mes, po mano agitacinės ir motyvacinės kalbos Vendengos stotyje vos išlipus, dėjome galutinai linksmakočius ant visos tarnybos ir viso saldafoniško bei sovietinio marazmo in corpore (smagiai sužlugdydami ir referendumą dėl SSRS, po ko kai kas buvo patąsytas osobistų iš KGB…), kad jei ne tuo metu vykusi Perestroika, tai mus būtų buvę paprasčiau iškart nušauti kaip Brisių už kampo.

O va ką per šį laiką pavyko pasiekti mūsų šaliai ir Lietuvos valstybei?

* * *

Pirmiausia, mes ne tik laisva ir nepriklausoma valstybė, kurioje tauta sprendžia pagal kokią valstybės Konstituciją gyventi, bet svarbiausia, kas tuomet išvis galėjo pagalvoti – mes juk esame NATO!

Maža to, mes esame ne tik Vakarų civilizacijos forpostas rytuose, bet kartu mūsų bendros Europos (!) Sąjungos pilnateisė valstybė su laisvu asmens judėjimu po visas kitas civilizuotas Vakarų valstybes, ir daugumoje jų mūsų piliečių teise į darbą, teise į investavimą ir verslą, teise į nemokamą mediciną ir švietimą, ir netgi teise balsuoti bei būti išrinktam savivaldose (ir net savo sostinės savivaldoje turime turėjome britų pilietį, nepaisant to, kad jo tėvynė iš ES išstojo).

Taip, mūsų per šiuos tris dešimtmečius, deja, pamažėjo daugiau nei milijonu, ir dar vos tik pernai emigracijos, kurią teko patirti ir man, ir nėra Lietuvoje šeimų, kurių kas nors iš artimųjų ar giminaičių nėra emigracijoje, tas skaičius ėmė stabilizuotis dėka ne tiek grįžtančių, kaip aš, kiek jau į mūsų šalį imigruojančių asmenų iš prieš trejetą dešimtmečių buvusios tos bendros su mumis prievartinės sovietinės “sąjungos“.

Ir nors mūsų ne tik minimali, bet ir vidutinė alga dabar pirmame trejetuke, jei lyginame su ana sovietine sąjunga, bet, deja, vis dar tik paskutiniame, kai palyginame su dabartine europine sąjunga (jei lygintume su turtinga angliavandeniliais ir visomis Mendelejevo lentelės elementų iškasenomis bei didžiausia plotu ir oligarchais Rusija, tai ten minimali alga net iki savaitgalinio rublio kritimo buvo triskart mažesnė už lietuviškąją).

Tačiau galime lyginti ir taip, kad anuomet mūsų šalies ekonomika su visa šlamšto planine gamybos ir karo reikalams orientuota “rusiška“ pramone bei visu šalies ūkiu sukuriamas BVP net nesiekė nei trečdalio europiečių BVP gyventojui, o jau, šalies ūkiui tapus sudedamąja Vakarų ekonomikų tiekimo grandinės dalimi, dabar šis rodiklis viršija 80% tą ES 28 šalių vidurkį.

Tad mes turtėjame ne tik statistiškai (tos dvi “privalomos“ išvykos į užsienį per atostogas daugumai net nebuvo įsivaizduojamos!), bet ir štai, kas anuomet sovietmečiu buvo dideliu deficitu paprastam žmogui™ – turime perpus daugiau asfaltuotų kelių, kuriais rieda daugiau nei keturiskart dabar daugiau asmeninių automobilių, kai tuose keliuose gi žuvo ar buvo sužeisti vietoje 6424 jau tik 4092 žmonės pernai.

O ir naudingas gyvenamasis plotas dabar šalies gyventojui padidėjęs nuo 20 kv.m iki beveik 36 (šią ir kitą statistiką galima rasti pagal nuorodą čia).

* * *

Šalies politikoje, po to, kai kolhozus muzikologas prof. Vytautas Landsbergis “sugriovė“, dabar, ironiška, mes turime valdantį kolhozo pirmininko sūnelį Ramūną Karbauskį, o jam oficialiai opozicijos lyderiu nuo šiandien tampa “griovėjo“ anūkas Gabrielius Landsbergis.

Pirmasis faktinis atkurtos valstybės vadovas ir Savanoris Nr.1 prof. Vytautas Landsbergis (Alfredo Pliadžio foto 1997m.)

Kaip ir šalies prezidentų turėjome visai tokią įdomią chebrą:

  • po šalies “nevadovo“ jau minėtojo aukščiau priešiškai sovietinei žemės ūkio kooperacijai nusiteikusio muzikologo, mes turėjome komunistų partijos vadovą, kuris žadėjo net Nobelio premiją tam, kas jam paaiškins, kaip mes be sovietų armijos būsime apginti, tačiau pats pasirašė prašymą priimamas į NATO;
  • mes turėjome dvi kadencijas ir sugrįžusį išeivį ekologą, tarsi jungtį su ana tarpukario Lietuva, kuri anuomet buvo su lenkais priešais, tačiau šis kone nuvedė mus į Abiejų Tautų Respublikos atkūrimą, ir prie jo mes išgyvenome, ko gero, netgi šio trisdešimtmečio Aukso Amžių su Lietuvos “amerikonizacija“ (prezidentas, kariuomenės vadas, KAM ir VRM viceministras, litas susietas su doleriu, pirmoji privati klinika, pirmasis privatus telekomas, ir pan.), apie ką tik pastarąją kadenciją kalbėjęs pačios JAV prezidentas per savo MAGA idėją;
  • mes turėjome už laisvę ir nepriklausomybę aktyviai kovojusį lakūną akrobatą, kurį teko, deja, atstatydinti už parsidavimą rusų žvalgybininkams ir jų įtakai;
  • nors tai nesutrukdė rinkėjams dar ir pasirinkti partškolos vedėją net dviem kadencijoms, kuri per tą Kovo 11 dieną, matomai, tik keikėsi savo darbovietėje netoli dabar uždarytos pedagoškės, kad jos visą ždanovišką karjerą taip to muzikologo vedinas Sąjūdis griauna, o kai ją pagal senus komunistinius ryšius priglaudęs minėtasis komprezidentas pasiuntė į Džordžtauną pasimokyti vakarietiškos diplomatijos, tai iš ten buvo išprašyta gražiuoju anksčiau laiko (nors ir su juodu hapkido diržu), po ko savo asmeninę neapykantą JAV ir amerikiečiams išlieti sugebėjo net dviem JAV prezidentams, užblokuoti savo patronui, pabuvusiam premjeru ir ją į eurokomisarus pasiuntusiam, mums euro įvedimą, o sugrįžusi ir prezidentūroje įsitvirtinusi, per tą laiką apšmeižti valstybę nebūtu CŽA kalėjimu ir priteista Strasbūre kompensacija menamam čia nukentėjusiam teroristui, ir sujaukti demokratinę sistemą šalyje iki mirusios respublikos™ statuso bei pasipiktinimų po jos paskyrimų likusia teismų kompetencijos ir funkcionavimo sistema.

Ir gal dabar bent jau turime vėl bent jau šalies reprezentacijai tinkamą prezidentą, kuris gal įstengs nuvesti bent jau į Sidabro Amžių, kol dar gyvas, duokdie, jį konsultuojantis Aukso Amžiaus ekselencija (nepaisant to, kad aš už dabartinį ir nebalsavau).

* * *

Ir nors esamasis Vyriausybės vadovas yra mentas savo mentalitetu, o jo dėka po jo dar du generaliniai komisarai yra iš tos pačios gayšnykų šutvės, tačiau per 30 metų Lietuvos valstybė užtikrintai ir be jų jau laimėjo karą su organizuotu nusikalstamumu (iki tiek, kad dabar to skyriaus pareigūnai apsivelka uniformas ir dirba paštininkais).

Jei lygintume su tuo, kas buvo prieš trisdešimtmetį, mes turime iš esmės funkcionuojančias teisėsaugos institucijas, žvalgybą ir kontržvalgybą, nepaisant skandalų, kurie dažnai tik parodo nelabai švarių politikų norą ir aktyvų siekį neutralizuoti šias institucijas, kurios trukdytų jiems laimėti rinkimus ir valdžioje sukti savo reikaliukus (juokingiausias pavyzdys iš mano praktikos, kai STT nusprendė palaikyti socdemo neaiškiu būdu gautus pinigus, po ko visi rusakalbiai Lazdynuose turėjo rinktis Seimo rinkimuose tik tarp liberalo ir krikdemo).

Mes turime ne tik tvirtėjančią ir visiškai vakarietišką bei užsienio misijose tobulėjančią kariuomenę, bet ir jei ne į šešetuką, tai į dešimtuką pasaulyje pagal profesionalumą įeinantį tarp kitų valstybės vadovų apsaugos tarnybų mūsų Vadovybės Apsaugos Departamentą.

Bet šalis ir taip yra labai saugi čia gyventi – Lietuvoje absoliučiai dabar nėra jokio poreikio privačiai asmens apsaugai, o mūsų turčiai net nenori asmens sargybiniais dėl statuso išsiskirti, nepaisant to, kad privati apsauga būtų išgelbėjusi, tarkime, tiek turtingiausio pramonininko gyvybę, tiek turtingiausio prekeivio santuoką ir reputaciją.

Gal ir todėl, nepaisant kone liberaliausių ginklų savigynai įstatymų pasaulyje (kai kuriose JAV valstijose jie yra griežtesni!), mūsų šalies piliečiai nejaučia poreikio ginkluotis, ir ginklų savigynai skaičius yra gerokai dar ir per mažas, esant pašonėje agresyviai Mordoro valstybei.

O ir civilių turimi legaliai panaudoti ginklai šalies istorijoje mena vos du atvejus (taip neimant domėn su policininkų AK-74 sostinės troleibusais pasprukusio Igorio Molotkovo), abu kontraversiškus, sutinku, tačiau likusius tolimoje praeityje (tfu-tfu-tfu per socdemišką petį!): Draučių kaimo masinės žudynės psichiškai nesveiko asmens, ginkluoto medžiokliniu šautuvu; “Svainijos“ byla, kuomet verslininkas iššaudė jį ir svainį reketavusius miesto kriminalinius autoritetus.

Todėl mūsų piliečiai iš esmės ginklus savigynai įsigyja tik sportiniams tikslams (ypač dalyvauti praktinio šaudymo asociacijos varžybose) arba tėvynės gynimui (šauliai), ir Lietuva yra tas vakarietiškus kairiūkščius nervinantis pavyzdys pasaulyje, kur liberalūs (sic!) ginklų įstatymai įtakojo plėšimų mažėjimą (pasiieškokite policijos statistiką – iki šiol dėl to verkia Minsko aukštosios milicijos mokyklos filijalo Baltupiuose absolventai), nesukėlė masinių ar serijinių žudynių, masinės ginklavimosi isterijos ir nelaimingų atsitikimų su ginklais buityje, bei, kaip minėjau, ne tik nepadidino, bet ir sumažino ginkluotų užpuolimų ir plėšimų skaičių, buvusį pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį.

Bendrai šalis pasidarė mažiau agresyvi ir mandagesnė, jei lyginsime su Huilostano piliečiais, ir, nepaisant mano pelnytos kritikos Lietuvos policijos pareigūnams (galiu pavardėmis konkrečiai visus tuos bobinus, matonius ar pernavus pavardinti), mūsų šalies policija yra vis tik vakarietiška tiek išvaizda, tiek ir modus operandi, jei lyginsime su tuo, kuo jie buvo prieš 30 metų.

* * *

Ei, pasakysite man, kad jau taip viskas čia pas tave, ir šalyje pagal tave, šiandien pozityviai, tai kas gi negerai, kad vis niurni ar kažką šiame tinklaraštyje pakritikuoji?

Jūs ir be manęs galite rasti ir įvardinti dar daug trūkumų, kuriuos būtina šalinti.

Liūdina ir tai, kad kai lygini su 30 metų laikotarpiu, tai progresas akivaizdus, ir be Nepriklausomybės būtų išvis neįmanomas (ką rodo daug pavyzdžių į rytus nuo mūsų buvusios nesąjungos šalių). Tačiau jei lyginsime konkrečius faktus ar rodiklius su kažkokiais laikotarpiais per tą 30 metų, tai rasime ir regreso bei siekio grąžinti sovietines, tik adaptuotas konkrečių žmonių ar jų grupių interesams, paniatkes.

Mes kaip tauta, jau esu rašęs, išties konservatyvėjam. Mes leidžiame kurti ekonomines rentas ir monopolines galias mūsų šalies ekonomikoje, kurios legaliai pakeičia buvusią nelegalią korupciją, o ES lėšų ir LR biudžeto pylavojimo bei susietos korupcijos lygis tampa įprastiniu ir nebepiktinančiu, nes tiesiogiai ir netiesiogiai maitina kone pusę Lietuvos įmonių.

Mes vis labiau nusiviliame politika, mus atstovaujančiais vis menkesniais politikais ir netgi leidžiame demokratijos bei teisių eroziją visokiais šių primetamais draudimais, kurie pridengiami, neva, gerais ketinimais visuomenės labui.

Mes nebevertiname Sąjūdžio iškovotos žodžio laisvės (manome, kad tai yra savaiminė duotybė), nelabai teturime žiniasklaidą ir net po truputį vis atsisakome visuomenės užpartinių bei nevalstybinių veikimo įrankių, kurie yra pilietinės visuomenės pagrindu.

Mes norime patogaus gyvenimo svetima sąskaita, ir vis mažiau norime jį kurti patys. Mums vis labiau nepatinka, kai mūsų iliuzijas ar mūsų šiuos norus sugriauna visokie atsitokėję kritikai ar visokie viešosios nuomonės arba visuotinio naratyvo oponentai, “anarchistai“ ar netgi šiaip bambekliai, ir dėl to mes nepastebimai perimame naujakalbę bei kuriame savo komfortiškus informacinius bei socialinius burbulus, defragmentuodami tautą ir visuomenę.

Man kartais net ima atrodyti, kad Linksmieji Devyniasdešimtieji ima po truputį grįžti ne savo linksmąja prasme, o stiliumi, bendravimu, požiūriu bei elgsena – netgi tais atvejais, kai žmogus net nebuvo tuomet gimęs.

Sako, kad Mozei prireikė 40 metų, kol užaugo nauja karta, visiškai pakeitusi tą tautą, kurią jis iš vergijos išvedė. Lietuvių tauta anaiptol ne po dykumas tąsėsi, o ir mozių visokių, kaip rašiau aukščiau, būta. Tad ar pakako jau iki to moziško ano lygio šių pastarųjų 30 metų, ar trūksta formaliai dar dešimtmečio, o gal reiks dar 30 ateinančių, ir ne faktas, kad pakaks – diskutuotinas klausimas.

Kaip ir tai, kad laikas parodys.

* * *

Šiam momentui aišku, kad Nepriklausomybė apsimokėjo ir ją skelbti tikrai vertėjo, o tobulumui, aišku, ribų nėra.

Per šiuos tris dešimtmečius mes turėjome svarbius strateginius tikslus, kuriuos vis tik pasiekėme – juk turime ir demokratiškai veikiančią respubliką (renkamą atstovaujamą valdžią) bei esame pilnateisės ES ir NATO narės, kurios naudojasi Vakarų civilizacijos esminėmis ekonomikos ir saugumo sistemomis.

Galbūt vertėtų ateinančiam laikotarpiui išsikelti naują tikslą – kad Lietuvoje pagaliau jau gera būtų gyventi (ne gerovės valstybė – bet liberali visuomenė ir laisva rinka kiekvienam!), kad čia norėtųsi ne tik lietuvių emigrantams sugrįžti (o ne vien lėkti šalies piliečiams bent keliskart per metus į užsienį tarsi pasąmoningai iš šito psichočernobylio™), bet kad ir mūsų šalies pasas bei jo suteikiamos pilietinės teisės taptų kitų, ir netgi išsivysčiusių, šalių piliečiams siekiamybe (kaip kovoti su emigracija – jau irgi rašiau čia).

Kad būtų mažiau destrukcinio streso, agresijos ir chamizmo.

Todėl – meilės jums, mieli mano skaitytojai, džiaugsmingos trisdešimtosios Kovo 11-osios ir laimingo ateinančio dešimtmečio!

O man – jūsų dotacijų per PayPal čia, kaip ir jums – mano ačiū!