Matomai, bėda su nuo šiandien prasidėjusiu karantinu Lietuvoje tame, kad prieš tris savaites parengtas įrašas reguliariam publikavimui ir neskubriam skaitymui dabar užgožiamas aktualumu virusinių naujienų.

Bet jei neskubate niekur ir dabar per karantiną jau pagaliau turite laiko, tai smegenims atjungti nuo baimės ir panikos režimo gal kaip tik sveika būtų pasiskaityti kažką kitko? Netgi paikena aš esu pats, kad šiam nujaustam karantinui neparengiau mokamų paskaitų serijos online – tiek ekonomikos pradmenų, kuriuos dėsčiau pernai devintokams, tiek anglų kalbos veiksmažodžių laikų, kurie sudarytų gramatikos pagrindą ir leistų jums gal išplėsti šios kalbos vartoseną, tarkime.

Nes gutenbergiškas senovinis informacijos pakavimas į knygas jau yra senstelėjęs, kaip ir gebančių perskaityti netgi tekstą žemiau dabar yra gerokai mažiau, nei buvo prieš dešimtmetį – visi kažkur skuba, kiurkso spūstyse, ir duok jiems geriau nebent tik podkastus, nors… dabar jau nebeskubate, o sėdite juk karantine.

Tai paskaitome prasiblaškymui trečiąją dalį apie Lietuvos vadybos kokybę, kurią galėsite vertinti viso karantino metu:

* * *

Pirmoje šios temos dalyje aš iliustravau statistiniais grafikais vadybos įtaką ekonomikai ir bendrai šalies gerbūviui, o antroje per istorines paraleles apžvelgiau, kokio pobūdžio vadovų tikisi šioje šalyje netgi vakariečių motininės įmonės ar savininkai, ir kaip vadovus mato jų vietiniai darbuotojai.

Tačiau vadybos kokybei dar svarbi ir vietinė aplinka – ir apie ją, temą pratesiant, jau yra ši baigiamoji dalis.

Nes taip Lietuvos (ar dažnai – post-sovietinių šalių, ypač tų, kurios net nėra ES dalimi) istoriškai dažnai nulemta specifika skiriasi nuo ypatumų Vakaruose, kuomet vertini vadybos kokybę šalyje pagal žemiau pateiktus kriterijus (paryškinti tekste juodžiau):

Pirmiausias kokybės vertinimo kriterijus, tai – konkurencinė aplinka.

Suprantama, kad tose rinkose, kur konkurencija aštri, vadybos kokybinis lygis yra svarbus įmonės sėkmei ir net išlikimui. Kaip gi yra Lietuvoje?

Jei pažiūrėsite į smulkaus ir vidutinio verslo segmentą, tai prie mažėjančio vartotojų skaičiaus (taip po vieną rajono savivaldybę ar Utenos miestą kasmet – lauk; keista, kad savivaldybių skaičius išlieka kasmet 60, o ne kas rinkimai bent po 4 jų sumažinant) ir atviro bei pigaus importo, deja, konkurencija parduodant savus gaminius yra labai didelė. Tiesiog palyginkite Linksmuosius Devyniasdešimtuosius, kur apstu buvo laisvų nišų kone kiekvienoje srityje, į kurią pirštu nebestum, ir dabar, kai įmonės priverstos dempinguoti kainas ir dažnai varžosi net ne dėl menkų vartotojų, bet valstybės užsakymų.

Aš nežinau, kam mums Lietuvoje išvis reikalinga kontora, sukurta prižiūrėti kainas ir konkurenciją rinkoje.

Jau rašiau, kaip jie “pražiūrėjo“ kad ir RIMI ir IKI norą jungtis ir taip sukurti realią atsvarą Maxima tinklui, ir kaip iki LiDL atėjimo Maxima besiplėsdama niekaip “nepasiekdavo“ tos monopolinės galios rinkoje, nors per visą laiką mes turėjome visada tik pusantro tinklo: ar supermarketų lygiu, ar hypermarketų, ar minimarketų bei tradicinių (stand-alone stores) – visada pirmu numeriu čia būdavusi (ir yra!) Maxima, ir dar koks nors vienas prielipas “konkurencijai“ (IKI supermarketuose, RIMI hypermarketuose ar koks Koops prieš maksimizuotą Aibę, ir pan.)

Lygiai taip pat mokesčių mokėtojų švaistymu užsiima dažniausiai darbą tik imituojanti STT. Nes nei viena, nei kita tarnyba savo funkcijų neatliko (o ar išties buvo norėta, kad jos atliktų?).

Politiniais ir korupciniais ryšiais bei įtaka susieta VP Market nuo premjero Gedimino “Talono“ Vagnoriaus laikų labai greitai užvaldė mažmeninės prekybos rinką, ir prancūzai broliukai Ortiz, išplėtę, atkreipkite dėmesį, ne rytų europiečių paniatkių, o vakarietiškos vadybos būdu savo parduotuvių tinklą (IKI ir Maxima panašiai turi parduotuvių), vis tik netapo tuo, kuo turime čia “tautinį“ verslą, ir šių prancūzų pavardės Lietuvos turčių Top-e šmėžuoja tik arčiau galo, o ne pačiame priekyje, kaip VP Market dešimtuko vadybos “genijų“ ponų.

Nesupraskite neteisingai – tokie politikų ir valstybinių įstaigų išnaudojimo pavyzdžiai yra net ne pavieniai ir yra ar buvo būdingi tikrai ne tik vienam mūsiškiui Forbes milijardierių 500-tukui priklausančiam Kontūzytam.

Jūs gi galite vardinti ir demonizuojamą MB Baltic, ir prichvatizuotą pasinaudojant premjero kėde bei visas (!) partijas finansavusią Achemą su jos velioniu “chemiku“, ir “teisingos“ partijos signataro bei prokuroro sūnaus žemės ūkio valdų supirkėją, nuvaldžiusį Lietuvos nacionalines oro linijas, ir premjerą dvimetrinį Stabilizatorių, gražiai išparceliavusį visokioms pieniškoms ir mėsiškoms žvaigždėms Agroprom kompleksą, kai iki šiol lenkai muša žemės ūkio produktų kainomis bei netgi kokybe mūsų vietinius ponus pienininkus su mėsininkais (kas ten salmonelioze paprekiavo taip savaitę jokiai veterinarkei net nepyptelėjus, nors mūsų VMVT turi didžiausius įgaliojimus visoje ES?), ir du referendumus savo naudai prasukusį dabar buvusį kultūros strategą, užsimojusį faraonizuoti dar nesumonopolintus Lietuvos ūkio sektorius, ir t.t.

Ir jūs čia man dar pridėsite savų pavyzdžių, nors, iškart užbėgsiu už akių paikiems pareiškimams, kad vis tik Lietuvos Telekomo privatizavimas buvo sėkmingiausias visoje Centrinėje ir Rytų Europoje, o Mažeikių Nafta, skirtingai nuo šio regiono kitų įmonių, yra vienu didžiausių mūsų biudžeto pildytojų ir toliau sėkmingai sau gyvuoja, nepaisant seniausiai rusų atjungto “amžinam remontui“ naftotekio.

* * *

Bet pasakykite, apie kokias vadybos kokybines savybes ir ypatumus galite pasakyti iš aukščiau pateiktų pavyzdžių? Ten tikrai reikia harvardiškų diplomų ir korporatyvinio valdymo bei atskaitingumo akcininkams daugiametės patirties? Tikrai tikrai?

Ir tai niekaip nesusiję su nebaudžiamumu dėl valstybinių priežiūros institucijų bestuburiškumo ir gebėjimu demonstruoti plieninį kumštį aksominėje pirštinaitėje (gi ne banditiški jau 90-ieji, gerbiamieji!)? Niekaip nesusiję su politikų ir partijų papirkinėjimu, atsiprašau, rėmimu? Čia ne FNTT generolas (sic!) buvo turtingiausiu valstybės tarnautoju, ir ne STT vadas pirtelėje vienas kitą vantomis glostinėjosi (oi, išdykėliai…) su už korupciją nuteistu meru?

Ar, tarkime, didžiausią realią galią mažmeninėje rinkoje turinčiai bendrovei išties reikia ieškoti labai kvalifikuotų vadovų, kai ypatingais atvejais vis tiek Ignas viską sutvarkys, o tamkart too big too fall, ir koks skirtumas, kur kokiems niekam kiek milijonų prašvaistysi, nes tiekėjai ir pirkėjai susimokės?

Tarkime, šiuo atveju iš asmeninės patirties su jais dirbant: virš 20 mln litų išmesta likučių apskaitos sistemai, kuriai iškart prognozavau krachą, nes vabybininkai savo barškučių galvelėmis mato savo kompuose jiems sistemos iškreiptus blėnis, o ne atsiųstas nuotraukas su tikrai tuščiomis lentynomis akcijos metu, ir argumentų klausyti nenori, nes… teks galvoti pradėti ir priimti vadybos sprendimus.

Maža to, atkreipkite dėmesį, kas šiuo metu pripažįstami kiečiausiais vadovais, iš kokio sektoriaus? Verslo?

Kad ne – valstybinio, ir čia žvaigždė, be abejo, yra Rokas Masiulis. Nors tokių valstybinių įmonių vadovų juk išvardintumėte dabar ir daugiau, tiesa? Net jei Ramūno Karbauskio pateiktą skandalui sukelti valstybinių įmonių “užvaldymo“ schemą nagrinėsite vadybos, o ne nepotizmo prasme:

2019 metų geriausi Lietuvos įmonių vadovai pagal šios šalies vidaus politikos de facto lyderio profesionalią versiją (iš delfi)

Bet valstybinis verslas pasižymi tuo, kad jam nuolaidžiauja tiek valstybinės priežiūros institucijos (kada pamenate atvejį, kad valstybė pati save nubaustų?), tiek ir pačios valstybinės įmonės per politinę galią ir vyriausybę stengiasi konkurenciją visur rinkoje sunaikinti, ir, atkreipkite dėmesį, toks rinkos monopolizavimas, kuomet tą daro “valstybė“ (pavardėmis galima tos “valstybės“ konkrečių žmonių sąrašą?), nes viskas vardan tos ir dar tautos – ar energetikos sektorius, ar komunalinis ūkis, ar paistalai apie valstybinio banko reikalingumą, ar savivaldybės lygio politikai ir savivaldybės valdomos įmonės, ir pan.

Todėl va ir turime, kad ir koks bebūtų verslas Lietuvoje, bet jei jau išsimuši iki aukščiausios grandies vadovų, tai realiai gali tik “direktoriauti“, nes apatinės grandies vadovai ir vadybininkai (čia ką šis žodis išvis reiškia, tarp kitko?) visą darbą atliks, ir dar jiems už tą jų kvalifikaciją (kurios vis tiek nėra) nepermokant (nes tokių švilpukų – pilna rinka valkiojasi).

Tai kol esi smulkus verslininkas, bandantis išvystyti savo verslą, tai tau yra išgyvenimo klausimas tokioje rinkoje, kad arba valstybinės priežiūros institucijos nepribaigtų, arba stambus verslas nepritrėkštų kaip išsišokėlio.

Bet jei tapai vadovu? Tai jau esi iš esmės rentininkas. Kuriam bendrą sistemą su valstybės užsakymais bei ES fondų ir LR biudžeto asignavimų pylavojimu ir atkatų bei nakatų perskirstymu išmanyti praktiškai reikia – Lietuva ne vienoje srityje, deja, yra toks Russia Lite™ variantas, ir tai, kas dabar į viešumą išlenda statybų sektoriuje, tėra tik guzikai.

Juokingiausia, o gal kaip tik dėl to – šių prasisiekusių ir daug Lietuvoje pasiekusių vadovų juk niekas dėstyti MBA programose ar skaityti vadybos paskaitas Vakaruose kažkodėl nekviečia, ir jų knygų dideliais tiražais su jų aprašyta patirtimi tokioje įdomioje ir kvapą gniaužiančioje audringai besivysčiusioje rinkoje nespausdina. Netgi besivystančių rinkų priežiūra ir investicijomis besirūpinančios tarptautinės institucijos dažniausiai į tokių vadovų patirtį žiūri kaip į… toksišką.

Jetus, tai kaip čia taip, kad niekam tokių “kvalifikuotų“ vadovų patirtis iš esmės Vakaruose neįdomi?

* * *

Tai  va ir pašnekėkime dabar dar ir apie vadovų kvalifikaciją – ir šiuos vadovus ruošiančius universitetus ir jų programų kokybę Lietuvoje.

Aš suprantu, kad nelabai vakarietiški diplomai mūsų įmonėms įdomūs (kartais – demonstratyviai netgi atmetami darbo pokalbio metu kaip niekiniai ar “neparengę dirbti vietos sąlygomis“). Bet kai šalis finansuoja po tuziną aukštųjų mokyklų vienam milijonui statistinių gyventojų (kur darbo jėgos vidutinis amžius virš 43 metų, tad seniai nebe akademinis amžius), ir kai viena populiariausių studijų krypčių yra vadyba, tai atrodytų, kad jau pasirinkimas vidurinės ir aukštesnės grandies kvalifikuotų vadovų turi būti labai didelis, ir konkurencija tarp jų skatinti kvalifikacijos kėlimo siekį?

Tik apie kokią kvalifikaciją, deja, kalbėti, kai tradiciškai pagrindinio šalies universiteto VU magistro diplomą gavo paskaitų nelankęs (gi mano “grupiokas“!) ir jokių darbų neparašęs bei nesigynęs buvęs krašto apsaugos bei ministeris pirmininkas?

Kai geriausio šalyje technologijų universiteto KTU magistro tezės – tai jo darbo vadovo panaudotas vadovėlis žodis žodin, ir diplomą įsigijo irgi buvęs ūkio ministeris?

Kai net karo akademijos rektorius savo karinio aukštojo mokslo diplomą įsigijo tuo pačiu jau vadovaudamas karo akademijai (kaip jis ten pas savo pavaldinius egzaminus laikė)?

Apie ŠU xep-omantus, MRU dešrų kimšėjus ir KU taksistus, ir t.p. – tai jau ir anekdotai seniai su barzda.

O taip, sakysite, ISM – ir taip, jie kažkiek pradžioje išties privertė pasitempti (kai studijavau TVMe, tai galėjau palyginti programas ir… ne ISM, beje, naudai, ir ne todėl, kad studijavau TVMe), kol ir šie “norvegai“ mūsų rinkoje neprisitaikė. Jūs taip patys nepavardinsite man sąrašo tuštučių peroksidiniais smegenais, kurios už pinigus ir šio “vadibos unyversitėto“ magistro diplomus yra įsigiję?

Deja, aš nuo 2004 metų ne tik neradau Lietuvoje, kur galėjau savo studijų kreditus persikelti ir magistro tezes pagaliau apsiginti padorioje įstaigoje (studijavau gi cum laude lygiu, jei ką), bet dar ir šiuo metu neturiu nuosavo verslo ir ne tik į darbą nepriiminėju, bet ir pačiam reikėtų realaus pasiūlymo (o ne už pusės picų kepėjo algos – čia dar vienas faktas, kiek realiai vadybos diplomai su patirtimi Lietuvos rinkoje vertinami). Tačiau pakartosiu tai, ką sakiau prieš dešimtmetį: visi VU diplomai man nuo 2004 metų yra niekiniai.

Bent jau iki tų metų, jei tik išties norėjai, galėjai TVMe studijuoti tiek iš vakariečių dėstytojų, tiek iš vietinių dažnai savo srities pradininkų po Nepriklausomybės atkūrimo – ten prastų specialistų (išskyrus gal tik Arvydo Juozaičio broliuką, priimtą neaišku kokiais motyvais) išvis tuomet nebuvo (kaip jums tas faktas, kad visuotinės kokybės vadybą dėstė prof. Juozas Ruževičius, tuo metu ėjęs dar ir Europos Visuotinės Kokybės Vadybos Federacijos viceprezidento pareigas?).

Tie dėstytojai ir profesoriai nekalti, kad šio Alma Mater Vilnensis autonominio vadybos fakulteto (verslo mokyklos prie universitetų visur turi fakulteto statusą, tačiau orientuotos į praktinius ir vadybos profesinius įgūdžius bei žinias, o ne akademinę ar tyrimų, kuo užsiima institutai, veiklas) vadovai (ar -as) nusprendė paprekiauti iki tol svorį dėl žinių solidumo rinkoje turėjusiais diplomais, ir ta vėlesnė rokiruotė, frontmenu išstatant jau buvusį SEB (Vilniaus Banko) vadovą, nelabai iš esmės ką reputacine prasme pakeitė, nes net pačiam VU rektoriui prof. Benediktui Juodkai anuliuoti tokius niekinius savo įstaigos diplomus nekilo nei ūpo, nei poreikio, nei asmeninės valios kaip VU vadovui. Tai taip ir liko tas ambališkas toks vsio zakonno.

Šiaip juk vadyba – senesnė profesija už seniausia vadinamą, ko gero, ir net ne ta prasme, kuo virto paties TVMo vadyba, o pagal amato įdirbį ir patirtį tūkstantmečiais civilizacijų istorijoje, bet Lietuvoje gi labai greitai tapo tik pajuokų ir anekdotų kaip “nieko nesugeba, tai į vadybininkus eina“ objektu.

Minėtasis tarptautinės reikšmės mūsų lietuvis vadybos klasikas Vytautas Andrius Graičiūnas kažkur Sibire dabar grabe vartosi.

* * *

Beje, ne ką geriau ir su konkurenciniu pritraukimu specialistų iš šalies, jei jau trūksta kvalifikacijos vietiniams – mano aprašytas provincijos tuštėjimo dėsnis yra ir čia negailestingas, nes gabesnius talentus išties išsunkė karjeros laiptais į Vakarus per motinines bendroves arba jie patys išvyko, tiek Vakaruose įgydami vadybos diplomus ir ten susirasdami darbus, tiek ir ieškodami geresnės karjeros iškart Vakaruose, nes vietiniai aukštesni vadovai, būdami vidutinybėmis, pasijautė elitu ir pasitengė konkurenciją išsivaikyti.

Taip ir veikia tas dėsnis – išvyksta pirmiausia ne visokie buduliai, bet gabiausi, kurie savimi tiki ir supranta, kad jų energija, žinios ir gabumai bus reikalingesni kitur (nebent šalis pasirinks kokį Brexit kelią ir išsivaikys visus imigrantus specialistus, tuo pasmerkdama save puikiai stebimai jau Rusijoje importozamieščienijų agonijai).

Ir pelningesni pasiūlymai tuomet bus svetur. Nes… o už ką vietiniams nemokšoms su pirktais diplomais daugiau algos mokėti?

* * *

Tai pridėkite dar prie aukščiau išvardintų veiksnių, ne pačiu palankiausiu būdu įtakojančių vietinės vadybos kokybę, dar ir vyraujantį Lietuvos rinkoje neapibrėžtumą: tiek faktą, kad pati Lietuvos eksportuojanti ekonomika tėra globalios tiekimo grandinės labai nedidelis komponentas; tiek ir gerokai didesnį už Vakarų ar net Centrinės Europos šalių vyraujančios politinės (ne atvirų, o vyraujančių išsunkiančių institutų Lietuvos ekonominė ir politinė sistema) bei mokestinės rizikos lygį (gal galima kada priimti konstitucinę galią turintį įstatymą, kad bet koks Seimo priimtas mokestinis įstatymas ar pataisa įsigalioja tik po 5 metų nuo jo priėmimo datos?).

Prie visų aukščiau išvardintų vadybos kokybei poveikį darančių veiksnių, tai Lietuva išties dar daug pasiekė.

Taip, yra prasčiau su tuo post-socializmo paveldu besitvarkančių valstybių už Lietuvą, kuriose mūsų įmonės ir vadovai sugeba įsitvirtinti ir netgi tarnauti pozityviais vakarietiško verslo pavyzdžiais (tarkime, be Ukrainoje vadovavusio Aivaro Abromavičiaus, tai ta pati mūsiškė Achema vienu metu turėjo 18 procentų visos Sakartvelo energetikos rinkos – toje šalyje, perėjusioje nuo elektros tiekimo vartotojams ribojimo jau prie eksporto į gretimas valstybes!).

Latviai gi visai nebraliūkiškai ant mūsų irgi papyksta, kad dar tarpukariu juodnugariais Rygos fabrikuose bei latvių ūkiuose bernavusių lietuvių dabar patys jau prašo darbo savo šalyje ir mums savo pinigus sumoka kaip mūsų prekių ir paslaugų vartotojai.

Galime didžuotis ir pirmuoju šalyje išaugusiu “vienaragiu“ Vinted, ir Silicio slėnyje prasimušusiu GetJar, ir iš socializmo į kapitalizmą sėkmingai dėka vadybos perėjusia biotechnologijų įmone Fermentas, dabar per išlaisvintą kapitalą pavirtusia naujausiu šalyje moderniu ir visai ne regioniniu kažkokiu etnografiniu, bet modernaus meno MO muziejumi.

Bet galime palyginti ir tą tarpukario Lietuvos spartų virsmą iš agrarinės valstybės atsilikusios imperijos pakraštyje į visiškai vakarietišką Europos valstybę, kurios įdirbiu ypač kultūros srityje naudojamės iki šiol, ir tuomet užauginusioje pasaulinio lygio vadybos minėtą klasiką – kad ir dabar su perėjimu iš socializmo į kapitalizmą ir elitinių pasišiaušėlių pezėjimais apie “mažą agrarinę valstybę“, finale nulėmusią varge ar jau atitaisomą šalies ūkio energetinio (ir ne tik) progreso prasme paiką kompleksuoto kaimiečio baimę pasirinkus iš atominės energetikos eksportuotojo tapti, tarkime, tik pašalpų iš Europos dėl “energetinio skurdo“ ar “emigracijos poveikio“ kaulintoju, kaip ir verksniu, kad va kaimynai vis tik pasistatys savo AE Astrave – perfrazuojant, taip kuodiškos raudos apie “vaje vaje VAE“ išvirto tik į realiai nelabai kam ES įdomų tą mūsiškių dejonę “ai ai, astravai“.

Ir čia taip be jokios alternatyvos kaimynams, kad jei jau taip blogai, tai ką mes siūlom mainais – tame tarpe juk ir vadybos prasme. Juolab, kad patys savo japoniškojo AE projekto suvadybinti nesugebėjome (socdemų “lyderis“ ir vyriausibes™ vadovas Prietaisas pats dešinę kojinę be pagalbos nuo kairės atskiria?), tai va tiek ir tos mūsų vadybinės reputacijos ką nors kitiems įsiūlyti telikę, panašu.

* * *

Aš, aišku, galėčiau ir toliau pagal šiuos kokybinius kriterijus pavyzdžiais ir išdavomis bei išvadomis tęsti, tačiau bendras kontekstas ir tendencijos nepasikeis.

Keisti ekonomikoje ir sistemoje reikia nemažai, ir žodžiais, kaip mokytojo profesijoje, vadybos prestižo, kuris palaikomas tik menamomis babkėmis, nesugrąžinsi.

Tai ir de-uabizacijos skatinimas ne tik įstatymais (privalomas auditas, IPO privalumai ir t.p.), tai ir investicijos į kvalifikacijos kėlimą bei išties kokybišką universitetinį išsilavinimą (įskaitant stipendijas gabiausiems studijuoti Vakaruose, jei Lietuvoje diplomų spaustuvės susitvarkyti su savo autonomija nesugeba), tiek vakarietiškos know-how pritraukimą (kuri dažnai dėl korupcijos netenka prasmės, primenu), tai šalies ekonomikos ir politikos sistemą sudarančių institucijų skaidrinimas bei darymas jų atviro tipo, laužant dabar įsivyraujančias išsunkiančias sistemas, ir taip toliau, ir taip panašiai.

O pradžiai, mielieji verslininkai, užmuškite savo vadybininkus (kas jie tokie išvis?) ir išsivaikykite tuos užsėdusius čingačgukus iš savo ofisų. Nes atminkite kad ir velionio Steve Jobs žodžius: “mes nesamdome kvailių, kuriems sakytume, ką jie turi padaryti, o samdome protingus, kurie gali pasakyti mums, ką ir kaip padaryti“.

Nes kol vadovas bus jūsų pačių laikomas tik kaip seniausios profesijos atstovas – tol jis ir elgsis kaip seniausios profesijos atstovas.

* * *

O aš kaip antros po tos vadinamos seniausia profesijos atstovas su diplomu ir patirtimi (dvi su puse subankrutavę įmonės – bet juk už vieną muštą dešimt nemuštų duoda!) dėkoju už jūsų paramą tokio tipo išsamiems rašiniams per PayPal čia (beje, vedant iš paskyros tiesiogiai, o ne per nuorodą – nenuskaito administravimo mokesčio). Galite permesti ir per Revolut – ačiū iš anksto!