Vienas iš priverstinio karantino privalumų – galimybė permąstyti verslo valdymą bei jo procesų organizavimą.

Ir jei plačiau filosofine prasme – apie tai, kiek esama visuomenės ir ekonomikos struktūra yra tvari ne tiek finansinių krizių akivaizdoje, kiek iš esmės yra išvis tokioje formoje dar prasminga pagal pagal popramoninį organizavimo būdą, žvelgiant iš šalies taip į visą vyraujančią sistemą. Ir net ne vien, kiek dabartinis kapitalizmas skiriasi nuo pramoninio amžiaus, bet ir koks jis turėtų būti jau artimiausioje ateityje.

Ypač, kai virusų, ko gero, daugės ir pandemijos tik dažnės, todėl karantinai ir vartojimo staigus stabdymas rinkoje kartosis nebe force majeure, o kone reguliariu režimu.

* * *

Pramoniniame amžiuje buvo viskas aišku: neskaitant rentininkų klasės, kuri sudarė feodalizmo ekonomikos pagrindą (duoklės ir lažas), ir jau iš pramonės iškilimo besiformuojančios kapitalistų-bankininkų klasės, kurie tapo naujaisiais rentininkais, išnuomodami dabar nebe gamybinį plotą (žemę kaip veiksnį), bet ir pinigus (iš čia ne tik obligacijos, bet ir akcijos) veiklai, tai darbas plačiąja prasme daugumai žmonių ekonomikoje taip iki šiol vis tiek yra tiesiogiai susietas su pajamų generavimu.

Tačiau popramoninis amžius atnešė korektyvas.

Ir darbo rinkoje banaliai liko perteklius to dabar jau nebereikalingo produktui sukurti laisvo proletariato, kuris antraip mirtų badu, jei nebūtų, kur greitai dar nesuveikia laisvos rinkos “nematoma ranka“, vis sugalvojama, kaip ir kuo juos įdarbinti – tiek valstybės mastu tiekti viešąsias paslaugas, tiek net ir privačiame versle, kur irgi yra apsčiai pareigų, kurios imituoja audringą veiklą, tačiau iš esmės didesnės pridėtinės vertės nekuria. Kartais tuos etatus įmonėje netgi esi valstybės priverstas turėti, kaip kokius nors mokesčių ar algos apskaitos buhalterius didesnėse įmonėse, nors ir dabar Lietuvos įmonėse visi buhalteriai yra neetatiniai VMI inspektoriai, arba kad ir sekretūtkas kokiam vadovui kaip atlyginimo paketo dalį prie jo titulo ir paskirto erdvaus kabineto.

Privačiame versle, kuomet savininkai nusišalina nuo tiesioginio savo verslo valdymo, o ypač akcinėse bendrovėse, kur netgi nėra kito būdo savininkams valdyti įmonės, kaip tiesiog deleguoti vadybą samdytiems vadovams (kurios klaidingai mūsų filadelfijai dažnai ir paikumo pavadina verslininkais), kyla dar kita – taip vadinamų čingačgukų problema, ir šie dažniausiai priima būtent savo rūšies darbuotojus, kurie geriau tinkami ofisuose žaisti stalo futbolą, nors apsimeta, kad su savo viarslo™ naujakalbe yra dideli propesionalaj™ ir specialistai.

Nors daugumą jų funkcijų galima banaliai outsourcinti ir naudotis tik tuomet, kai to išties prireikia. Kam laikyti juos įdarbintus už algą?

Bet štai jau visą mėnesį stebiu nuolat atnaujinamą skelbimą, kad klinikos ieško… architekto. Įdarbinti. Už algą. Nuolatiniam darbui. Čia kam taip?…

* * *

Aš jau rašiau, kad visuotinis bazinių pajamų (VBP) įgyvendinimas yra seniai ne tik Lietuvoje įvykęs faktas, kurio dažnai mes nenorime matyti arba sau pripažinti, vis norėdami, kad kažkas vis tiek už tuos dažnai minimalius pinigus nors kažką atidirbtų.

Tarkime, juk absoliuti dalis mūsų savivaldos tarnautojų regionuose yra išlaikomi ten tik todėl, kad vis dar nėra comme il faut jiems sumokėti iškart tas VBP padefaultu už tai, kad jokios savo veiklos valstybės “labui“ nebeimituotų, tačiau jie turėtų už ką pavalgyti ir apsirengti, ir taip masiškai regionai netuštėtų, šalies teritorinis užpildymas daugmaž išliktų, ir bedarbiai kaip skėriai neužplūstų sostinės, sukeldami tik nekilnojamo turto bumą, socialines problemas ir dempinguodami darbo užmokestį čia dabar dirbantiems.

Lygiai kaip kad taip yra mokama žemdirbiams kompensacijos už tai, kad jie tos savo turimos žemės nedirba, prigamindami per daug pigaus maisto, dempinguodami kainas ir taip sukeldami dar daugiau kainuosiančias socialines ir ekonomines problemas.

Karantinas jau parodė, kaip nesunkiai provincijoje masiškai buvo galima pereiti į darbo namuose režimą ir apmokamas darbuotojų atostogas – viskas ir taip iš esmės išlaikoma juk valstybės sąskaita, o tie maži privatūs verslai, ciniškai žiūrint, čia yra banaliai per maži, kad kažkam rūpėtų iš vietos politikų (Varėnos meras ir administracijos direktorius ir taip vilniečiai), ir kas tokių kirpyklų, kavinukių, parduotuvėlių laukia taip išvis netekus dabar vartotojų ir pajamų. Juolab, kad dauguma tokių versliukų iš esmės yra tik hobiai savo esme, o ne pelno siekiančios įmonės, tai svarbiau namų ūkiui (šeimai) išties tame versle nedirbančio sutuoktinio pajamos – ar tai būtų savivaldybės įstaigoje dirbanti žmona, ar tai koks vyras fūristas.

* * *

Taip, iš to vis tik popramoniniame amžiuje iki kritinės masės išaugusio poreikio (kaip vergovinė santvarka žlugo anaiptol ne iš moralinių paskatų, o kad vergo darbas neefektyvus ilgoje perspektyvoje, kai lygini su baudžiauninko, o ir šis pasidaro neefektyvus, kai yra laisvas valstietis, ir pan.), juk ir kilo visa nebe proletariato (samdytų darbuotojų), o jau prekariato (ir ta taip vadinamų frylancerių) klasė, kuri, ekonomikai kylant ir jų paslaugų poreikiui sparčiai augant, sugeba kilti su visa ekonomika savo gerbūvyje, bet pati pirmoji ir nukenčia, kada vartojimas krenta ir ekonomika sustoja.

Nors paradoksas karantino sąlygomis tame, kad… va šitų paslaugos tiekėjų, dirbančių iš namų ir nesisocializuojančių atviruose ofisuose bei korporatyfkėse, labiausiai reikėtų – su sąlyga, jei ekonomikos struktūra nebūtų vis dar tradicinė, reikalaujanti priverstinio proletariato susibūrimo “fabrikuose“ (net jei jie dabar vadinami ofisais, ir jų gaminama produkcija yra prirašytas popierius).

Užsitęsęs karantinas galėtų suardyti tradicines ofisines struktūras su tuo korporatyviniu priverstiniu socializavimusi, privedančiu tik prie natūralaus (sic!) susidarymo “gyvačių lizdų“, mobbing‘o bei back-stabbing‘o ir harassment‘o – taip jau nutinka, uždarius žmones prievarta į ribotą erdvę, ypač kai dar joje sugriaunamos pertvaros, pavadinant “atvira“. Nes daugumą tų visų ofisų, kurių kompleksai kyla ypač sostinėje, užkemšant visas gatves piko valandomis brūžinimusi namai-darbas-namai maršrutais, galima puikiai pervesti į namų darbo online režimą.

* * *

Tačiau to neįvyks.

Nes dažniausiai karjerą į vadovus padaro ekstravertai, o ne intravertai, ir per karantiną protkrušystės to bendravimo išsiilgę vadovai su džiaugsmu vėl visus surinks į savo psicho-žaidimų aikšteles, vadinamas ofisais. Vadovais dažnai tampa manipuliatoriai bei narcizai, o jau šitie savo galios lauko po ranka čia pat už nuosavo kabineto slenksčio tikrai neatsisakys.

Tad neliūdėkite, mieli mano ofisiniai planktonai – karantinas tuoj baigsis, ir jus kolegos čingačgukai bei jų vadovai vampyrai tikrai atgal susikvies! Ta proga būtinai atšvęsite jei ne užsakyta picuke, tai kokia nors korporatyfke, nes būsite tikrai tikrai išsiilgę tos “socializacijos“.

Intravertai galėtų čia padaryti esminę revoliuciją, tačiau nepadarys, nes… jie gi yra intravertai.

Jei esate dabar pasipiktinęs ekstravertas, įskaitant dėl politkorektiškumo prie korporacinės kultūros diktatūros prisitaikėlius apsimetėlius ekstravertus, tai pastebėsiu, kad tas mitas apie žmogų, kaip socialinį gyvį, kilo būtent pramoniniame amžiuje, kuomet buvo būtina išmokti gyventi kompaktiškoje erdvėje dideliam žmonių kiekiui.

Iki tol socialiniai kontaktai buvo kitokio ir gerokai natūralesnio pobūdžio, ir netgi žmogus sugebėjo apgyvendinti didelius planetos plotus todėl, kad vis siekė persikelti ten, kur kitų dar nėra – mūsų evoliucijoje miestų civilizacija tesudaro labai trumpą laikotarpį, iš esmės dar nepadariusį esminių mutacijų mūsų smegenų dalyje, atsakingoje už nesąmoningas automatiškas reakcijas, kada konflikto metu žmogus agresijoje ar savo automatiškose reakcijose nukrenta atgal į nelabai jau tokius “civilizuotus“ sprendimo būdus.

Prisitaikė, aišku, prie kompaktiškų gyvenimo sąlygų miestuose ir intravertai, nes jie tiesiog stengėsi mandagiai neknisti niekam proto (labai tipiškas britų tautos mandagumo ir socialinių reakcijų pavyzdys).

Ekstravertai (kaip antai amerikiečiai, prieš kuriuos buvo visas “niekieno“ laisvas žemynas ir milžiniškos erdvės) gi išbujojo, jau primetę savo bendravimo manierą likusiems, pavesdami ją privaloma socialine norma.

Tai nėra nei blogai, nei gerai – socialiniu gyviu žmogus mieste ar netgi kaime tapo tik todėl, kad abu temperamentai prisitaikė savaip.

Bet va išties šitame popramoniniame šiuolaikinių technologijų amžiuje labai daug žmonių pasidarė laimingi ne todėl, kad rado būdą “išeiti į gamtą“, bet dirbdami prie kompiuterių, ir ne todėl, kad ten yra daug nemokamo porno, bet kad jų gebėjimai ir temperamentas geriausiai tinka tokio pobūdžio darbui – bėda tik, kad vis dar daugumą jų laikome ofisuose, kad tie “nesulaukėtų“.

* * *

Aš manau, kad šiuolaikines technologijas išties galima išnaudoti gerokai labiau, nei naudojame dabar, ir tuomet virusų sukeliamos epidemijos nelabai supurtytų rinką, nes gerokai didesnis žmonių kiekis darbo rinkoje apsieitų išvis be tų kasdieninių režiminio darbo meto (kuris yra pramoninio amžiaus palikimas) priverstinių socialinių kontaktų tet-a-tet. Netgi “pelėdos“ lengviau atsikvėptų, kad nereikėtų smaksoti prie kavos ofise, bandant taip nenužudyti jau kelintą valandą entuziastingai giedančio gaidžio “vyturio“ savo kolegos.

Visos ekonomikos nepervesime, bet netgi tas maisto tiekimas į namus vieną dieną gali savo apimtimi viršyti maisto pirkimą parduotuvėse (tiesiog dar per mažai proletariato dirba online) – kažkada taip skambėjo neįtikėtina, kad nešiojami kompiuteriai nukonkuruos stacionarius; kad šiuos – išmanieji telefonai, kuriuose jau dabar daugiau veiklos, nei per kompiuterius; kad individuali transporto priemonė nurungs viešąją; kad užmiestyje gyventi gerokai smagiau, jei nereikia važinėti kasdien į ofisą; jau dabar didelė dalis elektronikos ir pramoninių prekių, drabužių bei aksesuarų parduotuvių užsidarė, nes prekyba persikėlė į internetą; kad vis labiau pagrindinis informacijos ir naujienų, tame tarpe ir melagingų, sklaidos kanalų tapo socialiniai tinklai, o ne tradicinė žiniasklaida; ir pan.

Kad lieka daugiau laiko pamatyti savo artimą žmogų čia pat šalia ir gerokai arčiau, ir nelaukiant, kol grįšite pavargę iš darbų. Kad draugai socializacijai nebe ofisuose yra gerokai didesnė vertybė, ir jiems atsiranda daugiau laiko. Kad nuvažiuoti visur gerokai paprasčiau, kai neužgrūsti keliai, ir automobilį rasi kur pastatyti, nes vietos gerokai daugiau. Kad nereikia plušėti tiek ištisai ofise tam, kad galėtum savo išmanųjį telefoną retkarčiais pavežioti po egzotiškas šalis, nes kam instagraminti tai, kas jau yra tavo darbo vieta ir taip?

Taip dar nenutiks iškart po šio karantino. Bet paradigma juda link to, ir pandemijos, ko gero, taip dirba pasauliniam intravertų sąmokslui™.

Ir kiek juokinga tuomet stebėti ekstravertus, kurie tam esminiam pokyčiui sistemose besipriešina tarsi konservatoriai, nors iki šiol buvo laikomi progreso varikliais.

Nuraminsiu: vietos rinkoje ir po saule užteks visiems. Tiesiog tos darbo vietos bus kitokios, ir pajamos ateis iš kitų veiklų arba… netgi neveiklų.

iliustracija iš me.me

O kol nevėlu ir dar nepaleidau Patreon paskyros geradariams, ačiū sakau jums už pervedimą į PayPal (nuorodoje adresas, o geriau vesti iš savo paskyros tiesiogiai, jei tokią turite, kad nenuskaičiuotų mokesčio) arba per Revolut (GB89 REVO 0099 7053 9217 44, BIC: REVOGB21).