Prasidėjo antroji formalaus neva-karantino savaitė, ir visi intravertai visą praeitą savaitę realiu laiku stebėjo kikendami nesibaigiantį tragikomišką serialą, kaip ekstravertai iš pasiutimo, kad nebegali siurbti energijos iš vargšų intravertų, jau laipioja sienomis, nežinodami ko dar griebtis, nes jie gražūs sau tik tuomet, kai gauna žavėjimąsi iš kitų, o ne dvasiškai savipatenkina (sic!), kaip tą sugeba intravertai.

Aišku, visas intravertų legionas, perdresiruotų į ekstravertus dėl to, kad toks buvo iki šiol spaudimas visuomenėje, šventeiviškai dėl kompanijos (sic!) apsimeta, kad turi apsčiai empatijos ekstravertų dvasinėms kančioms ir, suprask, jie irgi dėl to labai kenčia ir visų ofisinių tauškalų, penkiaminučių, korporatyfkių bei kavagėrių su stalo futbolu ar be, yra labai labai išsiilgę.

Ne.

Nes intravertas eina iš namų su tikslu, o ekstravertas – su priežastimi.

Ir aš jau rašiau, kaip turėtų keistis mūsų įmonių ir įstaigų modus operandi jau pačios homo sapiens gyvenimo terpės toksiškumo, ar, jei tiksliau, infekuotumo, lygiui taip pakiltus. Ne kažkokios bemokslės autizmo kamuojamos gretos su savo isterija apie planetos gelbėjimą nuo žmonių pakeis mus, bet nenumaldomas darvinizmas ir poreikis prisitaikyti prie aplinkos sąlygų, kad išgyventume kaip gyvūnų rūšis – socialinė ar animalistinė bei natūralistinė.

Galima viltis mūsų viršbendruomeniniais simukliarais, vadinamais valstybe ar konkrečiai valdžia, galima remtis asmeniniu imunitetu ir organizmo gebėjimu prisitaikyti, galima tikėti aukštesnių jėgų stebuklingomis galiomis arba proto pergale mokslo pasiekimuose, bet jei koronaviruso krizė pasaulyje užsitęs ne mėnesiui ar metams, o jos pikas išties pasaulyje, netgi tose dalyse, kuriose jau, atrodo, praėjęs, nusitemps taip netgi šiemet iki vasaros, tai dabartinis ofisinio planktono darbas iš namų veikiau taps jau default mode, o ne išimtimi ar laikinu nepatogumu, kaip dabar.

Kaip ir keisis visa ekonomikos struktūra, norime to ar nelabai – apie ką, kaip minėjau, aš jau rašiau prieš savaitę čia.

* * *

Lietuvoje ateinanti savaitė bus, įtariu, prastesnė naujienomis, nei praėjusi, kur mirė nuo koronaviruso komplikacijų tik vienas (o tikrai tik vienas?) žmogus, ir susirgo iki savaitgalio vos 99, nes…

Nes niekas banaliai iš esmės dar ir visuotinai bei sistemingai netestavo, o ir velionei virusą surado morgo chebra™ tik todėl, kad nusispjovė į valdžią ministerijoje, patyliukais išsiprašė iš kolegų turimų testų, dirbo naktį ir jau paryčiui tiesiogiai informavo žiniasklaidą apie gautus rezultatus, ir vėl neatsiklausę vyriausiojo alko-cenzoriaus.

Todėl šią savaitę, valdžiažmogių bandyta desperatiškai nucenzūruoti informacija bei testų rezultatai ims vis tik plūsti masiškai, ir dar tokiu srautu, manau, kad iki savaitės galo mes visi tiesiog atbuksime ir abuojai tik konstatuosime, kad štai dar vienas ir dar vienas, liūdėdami jau tik savo artimųjų, nes esame drąsūs lygiai iki tol, kol niekas neužsikrėtęs arba apie tai nežino.

* * *

Tad ir į parduotuvę užeiti šiaip sau nusipirkti energetinio gėrimo yra vis dar smagu. Ir į svečius užsukti, ėjus pro šalį, yra gero tono požymis, nes juk nei vienas nesergame.

Ir gėdinti kitus, kad, antai, prisikrovęs pilną vežimą prekių, nes ne karas ar maras (o tikrai?), yra labai šmaikštu, paikiai nesuprantant, kad dideli krepšiai šiuo metu reiškia žmonių norą sumažinti būtinų vizitų į parduotuvę skaičių – ir aš nekalbu apie tuos, kurie maišais nešė kruopas pas mus (kažkaip tik mums ir rusams grikiai yra tautinė virtuvė, kas daug ką pasako apie mentalitetą, matrioškos jūs!) ar konservus kokioje glušių karalystėje (jie dar nuo Blitzkrieg laikų linkę pasikliauti konservuotomis pupelėmis).

Jei išties būtų karantinas ir paisomas prašymas saviizoliacijos, tai parduotuvė jau dabar fiksuotų vizitų skaičių žmogui per dvi savaites, ir čia jau nuo tavęs tik tuomet priklauso, ar išgyvensi su čipsų pakeliu ir redbuliu, nes tiesiog nebeįleis, ar vis tik pagaliau rimtai apsipirksi bent jau savaitei, nes kitas kartas bus tik už savaitės ar dviejų.

Gali būti, kad toks karantinas išties bus netgi “diktatoriškai“ įvestas pačios visuomenės “demokratišku“ prašymu likusiems nesusipratėliams pristabdyti, nes būtų kvaila versti užsiiminėti tuo privatų verslą, kuris dar tik mokosi, jau dabar trūkinėjant tiekimo grandinėms, aptarnauti rečiau, bet gerokai didesnius prekių krepšelius vienu ypu, mūsų šalia namų esantiems hypermarketams ir supermarketams iš minimarketų su išplėstiniu asortimentu pagaliau tampant tuo, kuo jie turėtų būti pagal savo paskirtį (žr. nuorodas apie tinklinių parduotuvių skirstymą bei apie tai, kuo išties prekiauja prekybos tinklai).

O gali būti, kad visi tie slampinėtojai paprasčiausiai jau už savaitės nebepavilks fiziškai kojų, kad ten nueitų netgi būtino jiems maisto, net jei ir nebus jokios komendanto valandos. Tada beliks prašytis į ligoninę – jei ne gydymo, tai bent jau maitinimo.

Tik kad ligoninės gali būti perpildytos ir be reikiamo personalo, lygiai taip pat atkritusio dėl viruso, kurį parvežė visus lochais laikę “slidininkai“ bei paskui juos į tėvynę plūstelėję supanikavę čikenfektoriai.

* * *

Bendrai teks visam verslui persiformuoti visiškai ne laikinam karantinui, o ateičiai.

Ir čia liūdniausia, kad dauguma smulkių ir vidutinių verslų neišgyvens ir užsidarys, nes jiems niekas, tarkime, nuomos mokesčių nesumažins, o ir apyvartines lėšas greitai suris PVM bei pelno mokesčių išankstiniai mokėjimai valstybei bei darbo inspekcijos baudos, kad darbuotojams privalai mokėti minimalų atlyginimą, net jei nėra pajamų.

Ir jei su valstybe susitarsi, kadangi kažkam Seime užteks proto arba bus priversti pagal ES direktyvas ar primygtines rekomendacijas tuos atidėjimus padaryti, tai su veiklos plotų administratoriais (taip vadinamais NT savininkais), ko gero, tartis bus sunkiau, nes tuščias plotas jiems gi “valgyti neprašo“, ir jie, kaip rentininkai, irgi yra verslo rūšis, kuri nėra labdaros organizacija, ypač, jei ir jiems kitąkart reikia mokėti bankams bei komunalininkams už ištuštėjusias patalpas.

Stambieji, kaip įprastai, gaus ir vėl paramą iš mokesčių mokėtojų, nes juk ir jiems sunku – asmeniniai lėktuvai patys nepasiskraidins ir vilos draustiniuose pačios nepasistatys, o va apie socialinę atsakomybę savo darbuotojams visada galima priverkti upes bei ežerus.

Nors pagalvės čia reikia ne pačiam verslui per se, o jų samdytiems darbuotojams, kuriems juk buvo ir yra iki šiol meluojama, kad jie yra Sodroje apdrausti nuo nedarbo, tad gaus ir nedarbo išmokas. Todėl ne įmonei, o jos darbuotojui tas išmokas tiesiogiai ir dera paskirstyti.

Ir gal metas pagaliau ryžtis ir nustoti socialinę apsaugą nuo draudimo sistemos permetinėti privačiam verslui, kad tai jis iš dingusių pajamų staiga privalo sukrapštyti pinigus tarsi nebebūtų Sodros – juk tam ir yra draudimas nuo nedarbo, jei tai išties draudimas, o ne dar viena pagalvės mokesčio rūšis. O jei Sodra neįgali tą padaryti, nes seniai yra papudruotas lavonėlis, tai gal ir nebereikia apgaudinėti jos vardu mokesčių mokėtojų?

Darbdavys privalo atsiskaityti už darbą, o ne užsiimti prievartine labdara be darbo, jei tas verslas jau objektyviai baigėsi ar sustojo neapibrėžtam laikotarpiui ir nematoma būdų jo atnaujinti bei reikia arba uždaryti, arba perdaryti pagal naują realybę, ir kuo greičiau, o ne iš dotacijų vegetuojant. Juk nei vienas savisamdis sau neišmoka jokios kompensacijos iš stalčiaus, kuriame pinigų niekas be jo jau ir nebepadėjo iki tol.

Jei verslui reikia paramos iš valstybės (t.y. iš vartotojų, kai atimi jų pinigus mokesčiams ir padalini ne jų tiesioginiu sprendimu rinkoje, kam ir už ką mokėti, bet per biurokratų “geresnę savimonę“), tai yra du keliai:

  • pirmas – išpirkti įmonės obligacijas, jei dar tokia įmonė finansiškai galės tęsti veiklą po krizinio laikotarpio; įmonės skola padidėja, bet savininkai mano, kad jas apmokės iš ateities pajamų, ir įmonės finansiniai rodikliai leidžia jos veiklą;
  • antras – paskirti bankroto administratorių ir įmonės aktyvus bei pasyvus kuo greičiau restruktūrizuoti, ir čia jau nebe savininko reikalas, nes verslo jis pats atsisakė (kažkaip bankai labai greitai su savo būsto paskolų gavėjais tą padaro, ir niekam tai nekelia jokių nustebimų ar pasipiktinimų).

Juk kai šaldytuvas nebešaldo, tai reikia užsiimti šalčio (verslo) atstatymo problema – arba atstatai elektros tiekimą, jei šaldytuvas (įmonė) veikiantis, arba keiti šaldytuvą nauju, nes tas sugedo.

Nes dabar matau, kad, kaip įprastai, mūsų stambieji suskubo grūstis padraskyti iždą anaiptol ne savo įsipareigojimų įvykdymui, kai daugumą jų, ko gero, netgi galima anuliuoti tarpusavio užskaitos būdu, kaip siūlo dr Raimondas Kuodis, o darbuotojus atlaisvinant nuo jų įsipareigojimų ir baudžiavinio priklausomumo įmonei, kadangi ne iš įmonės, o iš nedarbo draudimo pajamos ateitų. Ir čia jau darbuotojo ir įmonės susitarimo reikalas, ar po šio darbinių santykių sutarties sąlygų pasikeitimo jiems ateityje tuos santykius tęsti (kad ir kiek balandžiai yra laisvi kaip paukščiai, bet vis tiek į balandinę grįžta).

Bet smulkus verslas greičiausiai rinkoje po to ir atsigauna, tik, aišku, būna liūdniau, kad taip mokesčių mokėtojų pinigais pastiprintas stambusis juos po to tik dar uoliau rinkoje dusina.

* * *

O apie minėtą aukšmiau mūsų (?) “valstybę“ per praėjusią savaitę kalbėti jau ir nebėra ko.

Pirmiausia, tai subliuško visas gerovės valstybės™ mitas su visa jo gražuolybės lyderyste. Mes formaliai turime vyriausiąjį ginkluotojų pajėgų vadą, valstybės gynimo tarybos pirmininką ir valstybės vadovą, bet realiai – neturime valstybės, kurią jis dar nors kiek reprezentuoja.

Tiksliau – jis ir reprezentuoja tą savo tuščių valdžiažmogių vyriausybę su lepšiu vyriausybės vadovu bei sociopatu bei pataloginiu melagiu, turinčiu visus tiesioginius operatyvinius įgaliojimus kovoti su koronaviruso krize.

Pagrindinė priežastis, kodėl dar šito perpuvusio valdžios elito tauta nenumaidanino nafig, tai net ne virusas, kuriuo adekvatūs žmonės nenori užkrėsti, todėl nesiburia. Ta priežastis yra šių visų žmonių dar išlikęs naivus tikėjimas, kad jie irgi yra toji Lietuvos valstybė, o ne ta šios šalies valdžia, kurią jiems išrinko pikti ir kerštingi bendrapiliečiai be pilietinės sąmonės (dažnai išvis net be sąmonės, o balsuodami instinktais ar emocijomis).

Ačiū visiems tiems savanoriams piliečiams, specialistams ir verslininkams, kurie susitelkė ir sprendžia iškilusią krizę nelaukdami, kol jų finansuojamos valstybinės institucijos tą teiksis daryti pagal pareigas!

Daro ne dėka šių institucijų, o jas apeidami, kad jau tik nebetrukdytų.

Dar kažkaip valdantieji bando nuo šito maišto iš apačios ir stichinio tylaus sąjūdžio gintis, netgi grasinti ar šantažuoti, bet prabudęs tas šventas pyktis piliečiuose kol kas irgi dar nukreiptas ne destrukcijai prieš esamą mirusios respublikos™ valdymo sistemą, o kovai su koronaviruso padariniais.

Aš nuoširdžiai tikiuosi, kad tai atsispindės ir balsavime jau rudenį.

Nors, prisipažįstu, esu skeptiškas – demokratijos sistema mūsų šalyje prašosi išties rimtų sisteminių pokyčių. Net ne tam, kad padarytume kažką konstituciškai geriau sudėliotą (visiškai nesvarbu, daugiau ar mažiau Seimo narių ar savivaldos, renkami tik vienmandatėse ar tik partijomis), bet kad totalus jos esamos sistemos permaišymas sutraukytų dabar lyg vėžinės metastazės graužiančios politinės korupcijos ir nepotizmo (taip, partijos lyderio posto paveldėjimas irgi yra nepotizmas) saitus.

Jau ir anksčiau sakiau, kad šitą galima padaryti tik dviem būdais:

  • arba iš išorės invazija į mūsų šalį (bet karas atidėtas dėl NATO vaidmens sustiprinimo mūsų šalyje ir mūsų susipratimo stiprinti pagaliau krašto gynybą),
  • arba iš vidaus (tačiau revoliucija neįmanoma dėl emigracijos vožtuvo, o nuo pučo, ačiūdie, saugo mus ne trikojų pasipinigavimui prisipirkusi mentūra, bet ta pati ES ir kitos vakarietiškos tarptautinės institucijos).

Ir visiškai nepagalvojau apie tokią galimybę, kad iš išorės gali ateiti koks pandeminis virusas, priversdamas mus keisti valstybės institucinius saitus iš vidaus – du viename!

Darkart glušavotiems mane sekantiems visokiems raimūnams matoniams ir visokiems “kriminalistais“ apsimetantiems uniformuotiems bobinams patikslinu ant pirštų, bo nedašunta, matau: aš nekviečiu jokių padangų barikadose deginti, ir jokių jūsų fiktyvių šiam momentui valdžios (sic!) institucijų okupuoti – nes per savaitę tas tektoninis, tikiuosi, pokytis jau ir taip įvyko po jūsų langais, kada žmonės net valstybės tarnyboje (kaip minėtas morgas arba Vilniaus savivaldybės krizių centras) spjovė į jūsų hierarchiją ir susiorganizavo patys veikti ir veikti be jūsų.

Jūs dar vis, aišku, galite paskui tą savo asfaltinį prezimentą™ prasitestuoti, meluodami tai apie reagentų nebuvimą, tai apie jų masinį užsakymą ir jau tuoj-tuoj-ryt-poryt pristatymą, save taip be eilės ir apeidami pačių jūsų nustatytas mums taisykles, kaip ir atiminėsite, manau, jau greitu laiku ligoninėse jei ne už pinigus, tai per valdžios privilegijas ar represinių struktūrų pagalba, iš mūsų dirbtinio ventiliavimo aparatus ir brangius vaistus.

Gali būti, kad aš turiu gerokai mažiau galimybių išgyventi užkratą, nes pernykštį gripą išgyvenau labai sunkiai (atpratau nuo mielo tėviškės klimato, aha) ir iki šiol turiu bronchitinius to padarinius, o jūs turėsite geresnį priėjimą prie medicininės pagalbos ir todėl išgyvensite.

Bet mane jau dabar džiugina, kad šitas mano valstybę marinantis jūsų užkratas nuo atėjusio per jūsų nevėkšlų funkcionierių negebęjimą koroviruso irgi neapsaugotas.

Nekrikščioniškai, bet kaip senas ubertrolis iš interneto aušros laikų, menančių dar praeito amžiaus Linksmuosius Devyniasdešimtuosius, pasakysiu šiems prie valdžios ir jų lenciūginiams:

duskite.

* * *

O dabar tiems, kas adekvatūs ir su valdžiažmogiais neturi nieko bendro, nes gyvena su manimi ne jų, bet šioje Lietuvoje:

Žinau, kad gali būti sunku. Suprantu, kad ta nežinia tiek jus, tiek ir mane neramina. Nieko tokio, jei save padrąsinate šmaikštumu, humoru ar tiesiog imatės kažkokios veiklos prieš šio viruso pasekmes, užuot panikavę ar isteriškai klykavę, kad kažkas jumis nesirūpina.

Sutikime, kad jau niekas nebeprivalo nei jumis, nei manimi rūpintis – tai tik mūsų pačių pareiga ir mūsų pačių asmeninis interesas. Priimkime tai kaip suaugę žmonės, o ne kaip vaikai, pasimetę ir išsigandę, kad pametė iš akių mamos-valstybės globą.

Viskas, kas bus padaryta dabar – bus nepamiršta ir ateityje, ir tikrai nulems jūsų ar mūsų sprendimus: demokratijoje, versle, profesinėje veikloje, bendruomenėje ar šeimoje. Mes iš šitos krizės išeisime visi visiškai kitokie – vieni dar geresni, kiti tokie, kokie ir buvo, tik iki tol galėjo apsimesti geresniais.

Penkiaprocentinis mirtingumas nuo koronaviruso komplikacijų statistiškai yra nedaug, bet perdaug, kai pats ar tavo artimieji patenka į tą skaičių. Aš nuoširdžiai jums linkiu pakliūti į tą didesnę imtį, kur arti medicininio spirito laipsnių.

Kažkaip reiks gyventi ir toliau, ir ramiai dabar pagalvokime, kaip gyvensime po to.

Neskriauskime silpnesnių dabar – ar darbo, ar verslo bei profesiniuose santykiuose, ar šiaip žmogiškai. Jei galite kuo padėti kitiems – ačiū jums, kad tą ir darote, net jei kažkas, paaiškės, jūsų gerumu tik pasinaudos. Tokių visada ir visais laikais buvę – ne dėl jų kažką darote, tiesa? O jei kas trukdo daryti tai, ką manote esant teisinga ir būtina – apeikite.

Juk ir tai pasibaigs, kaip sakęs Saliamonas.

O galbūt kažkokia nauja kokybė gims iš šito viso jovalo. Ir viskas bus tik į gerą.

Nesusirkite!

Ai, tiesa, ir dar:

būtinai kruopščiai plaukitės rankas!

(gif iš tenor.com)

Balsuoti piniginiais vienetais galima čia – ačiū jums šiuo sunkiu visiems laikotarpiu!