“Čiuožk ten, kur ripka bus, o ne kur ji buvo“

– Wayne “The Great One“ Gretzky, legendinis 20 metų NHL pražaidęs rezultatyviausias ir čempionų Stanley taurę 4 kartus pelnęs kanadietis.

* * *

Sakote, dabar vėl gąsdinsiu dar karantinui nesibaigus, kaip visi mirsime, ir džiugina, kad ne aš vienas?

Ne.

Bet pradžiuginsiu, kad prasukus laikrodžius valanda pirmyn į vasaros laiką, tai karantinas gi ta valanda sutrumpėjo (no pun intended)! Valio!

Tiesa, koronaviruso susirgimo pikas prognozuojamas dabar net gegužei (jei ir vėl pratęs karantiną, kas yra būtina, kitaip lietuvis nenusėdės velykiniu laikotarpiu namie, nes “čia tik kelios dienos“, tai ir birželio galime saviizoliavęsi taip sulaukti), ir kas yra visiškai logiška: vos tik karantiną valdžia jau atšauks, kai masiniai tarsi užtvankos dar iki tol prilaikyti tarpusavio kontaktai, piktybiškai arba nesąmoningai, spėriai tą niekur nedingusį užkratą visuomenėje paplatins.

Nes šis koronavirusas yra gera šlykštynė, sakyčiau, kuomet iki dviejų savaičių trunka inkubacinis periodas be išryškėjusių simptomų (gripui – iki 3 dienų tebūna), per kurį “sveikas“ visus aplinkinius gali užkrėsti, o vakcinos nėra (bandymai eiti gripo vakcinos kūrimo keliu, deja, kol kas nepavyko).

Kaip ir imunitetas šiam naujam COVID-19 koronavirusui gi dar nesusiformavęs, todėl ir mirtingumas kone trisdešimt kartų didesnis už mirtingumą nuo įprastinio gripo komplikacijų – čia primenu tiems, kurie ne tik guodžia save, kad statistika dar netiksli, kas labai esmės juk nekeičia, bet dar ir meluoja sau, kad tie skelbiami PSO 3-6% nuo koronaviruso mirusių yra gi “labai nedaug“, kai gripo, kuriam yra atidirbtas jau gydymas ir sukuriamos vakcinos, palyginimui, yra mirtingumas 0.2%, o prieš šimtmetį siautusios pandemijos ispaniško gripo, nusinešusio daugiau aukų nei abu pasauliniai karai, tik 2%, t.y. vos dešimtkart daugiau, aha (bet taip, jūs statistiškai tikrai turite gi daugiau šansų patekti į tuos apie 95%).

* * *

Bet visuomenės baimė ir nerimas yra juk ne pačioje ligoje, kad lengvas koronaviruso sirgimas yra lygus sunkiam peršalimui, o vidutinis – jau sunkiam gripui su komplikacijomis (pernai vos nenustipau nuo šio – ir turiu dabar dar nedagydytą bronchitą), bet tame, kad ekonomika juk staiga sustojo tarsi užtraukus stabdį, ir slydimas neapsaugos nuo garmėjimo už skardžio žemyn, jei kažkas po ratais tučtuojau nepakiš plytos.

Ir jei dar maisto produktų pardavėjai, neskaitant baime spekuliuojančių kitąkart tik bereikšmių kaukių ar dezinfekcinių skysčių prekeivių, šiuo metu dar džiaugiasi apyvartomis, tai tik todėl, kad pirkėjai dar vis turi kuo jiems susimokėti.

Bet juk ir jų santaupos senka, nes pajamos drastiškai sumažėjo arba išvis dingo, ir jų išlaidos jau greitu laiku persiskirstys tuoj į maistą, kai ir iš maisto bus perkamos tik kalorijos (visokie grūdai košėms ir bulvės – yra būtent apie tai, dar pasisaldinant pigiais angliavandeniais), o ne maisto produktai (baltymai, ypač mėsa) ar būtini papildai (vitaminai, ypač daržovėse ir vaisiuose), tiesiog jau spjaunant į mokesčius komunalininkams (kaupsis skolos) ar netgi valstybei (ženkliai kris akcizai ir PVM tų prekių, kurias vis daugiau žmonių pasistengs pakeisti kontrabandinėmis ar atsiskaitydami už paslaugas grynais be sąskaitų ar kasos čekių, nes ir kelionės apsipirkti pigiau pas lenkus dabar užsidarė).

* * *

Čia, beje, cinikas manyje pastebės, kad visi mes esame mokesčių mokėtojai, kada solidarumo labui kalbame apie atrakcioną, vadinamą valstybe, nes valdžia ir visas viešasis sektorius gi išlaikomi už mūsų pinigus.

Bet jei taip nuoširdžiai, tai jūs jei patys neatliekate to pervedimo per banką į VMI ar Sodros sąskaitą, tai ne – jūs nesate jokie mokesčių mokėtojai.

Tai jūsų darbdaviai už teisę jus savo versle išnaudoti susimoka mokestį valstybei. Tad savotiškai tas jų pravardžiavimas vergvaldžiais yra gal netgi teisingas, tik va tas tikras vergvaldys išties turėjo nuosavybės teises į darbo jėgą, o dabar darbdavys už ją susimoka tik “nuomos mokestį“ valstybei su jūsų vardu siejamais GPM bei PSD ir VSD mokesčiais.

Kitaip tariant, jei jūs esate valstybės nuosavybė piliečiai, tai verslas su ta valstybe yra sudaręs prekybinį jūsų, kaip darbo jėgos išsinuomavimo iš valstybės, kontraktą.

Ir todėl nėra ko piktintis, kad darbdaviai nebenori nuomotis iš valstybės jos darbingų piliečių, kada darbo šiems jau nebeturi – nes ta pati valstybė, naudodamasi savo galia veikti toje teritorijoje, tiesiog ėmė ir visiems sustabdė ekonomiką, net jei ir besirūpindama savo pavaldinių piliečių populiacijos išsaugojimu nuo mirtinų virusinių komplikacijų.

* * *

Pats paprasčiausias ir skubiai būtinas, kai ne mažiau staigiai buvo sustabdytas vidaus vartojimas ir prekyba, žingsnis dabar yra kova su ta visuomenės baime, ar turėsime ką rytoj pavalgyti. Dar tiksliau – ar turėsime už ką nusipirkti pavalgyti, o maisto produktais disponuojantys turi žinoti, kad tuos produktus iš jų pirks, o ne kažkokie valstybe prisistatę arba privatūs patys sau asmenys jėga iš jų atims.

JAV, kaip ir Honkongas ar Japonija anksčiau nekart, tiesiog ims dalinti pinigus gyventojams – maždaug suplanuota po tūkstantį dolerių suaugusiam ir pusę tiek vaikui. Todėl ten visuomenei savotiškai ramiau: perfrazuojant romėnus, tai nors greitu laiku žaidimų nebus, bet bent jau duonos Senatas (sic!) ir imperatorius (!) duos.

To tikslaus plano detalių pilnai neišdėstysiu, bet mums nuo to, kad koks anapus Atlanto ir už kalvų gyvenantis kaimietis (hillbilly) gaus savo čekį, kurio jam ir metams užtenka jo surūdijusiam pikapui jau ir taip atpigusiam benzinui, šoviniams lygiavamzdžiui ir druskai nusipirkti (nes stirną nusišauna maistui, o samanę ir taip pats pasigamina iš auginamų sau kukurūzų), tai jokio didesnio skirtumo.

Skirtumas buvo dukart bandžiusiems šitą POTUS Doncės planą blokuoti DEMonams – toks, kad jei patvirtina, tai prezidentinius rinkimus laimi 45-asis, o jei planą užblokuoja, tai patys rinkimus pralaimi, kas, sutikite, jų atveju visiškai monopeniasalu, kaip sako internetų dinozauras dėdulė Grumlinas.

ES irgi skubiai (ypač turint omeny ES biurokratijos “tempus“) patvirtino ekonomikos gelbėjimo planą, ir pagal gyventojų skaičių lietuvis, paskaičiavus, gaus keliskart mažiau už amerikietį, tačiau čia skaičiavimai lyginimui net neturi jokios prasmės, nes amerikiečiai gaus šiaip visi, o lietuviai – pagal savų sąrašus, ir visų pirma įmonės (kurios ir taip yra arčiau biudžeto pylavojimo), o ir pinigus perskirstys visada viską geriau už visus žinanti Trepsė, nors realiai tėra tik apvaliai bukas boulingo kamuolys su trimis skylutėmis manipuliacijai, kuris dar praeitos krizės metu pareiškė, kad būtina stabdyti vartojimą (nežinau, kokios ekonomikos jos mokė toje ždanofkėje Leningrade).

Optimistas manyje sako, kad čia bent jau pasiseks nors kiek kišenpinigių išsikaulinti tik registruotiems bedarbiams, nes jiems be krizės nelabai kas kada išvis priklauso, nebent savivaldybė nuspręstų ne sutaupyti, o išnaudoti vergiškam atidirbimui už tą nedarbo pašalpą.

O centrinė valdžia įstatymais vers darbdavius (žr. aukščiau apie darbo jėgos nuomą ir mokestį už juos) kitus darbuotojus laikyti formaliai įdarbintais, už kurių prastovas dar ir reikalaus susimokėti iš jų darbdavių aukščiau minėtą duoklę.

Todėl nenuostabu, kad kai kurie darbdaviai jau dabar gudrauja, išleisdami kasmetinių arba jau ir nebeapmokamų atostogų, nuo ko darbuotojui nei kiek ne geriau, nes formaliai turi “darbą“, o realiai esi “netikras“ bedarbis, kuriam, deja, joks nedarbo draudimas ar nedarbo pašalpa nepriklauso, o kai baigsis “alga“, tai jau gali eiti tik skolintis, kuomet taupyti išlaidoms ir nebėra iš ko.

O jei vogti galėtų, tai ir iki tol nedirbtų, bet vagiliauti maistą ir parduotuvių tikrai pradės tie, kurie iki tol gyveno iš atsitiktinių ir menkai apmokamų nekvalifikuotų darbų, kadangi emigruoti dabar irgi nebėra kaip – sienos gi uždarytos.

“- Jūs už maistą dirbate? Dar ne? Tai paskambinsiu jums jau kitą savaitę. Iki!“

Nors akivaizdu, kad mažesnės įmonės greitu metu, net jei formaliai atleisti (t.y. atsikratyti įsipareigojimais dėl nenaudingos darbo jėgos) negalės, nes kainuos prastovos ir jų sąskaita darbuotojams mokamos nedarbo “pašalpos“ per daug (va praeitą kartą buvo pasipiktinusių, kad darbdavį siūlau išvis atleisti nuo išeitinės kompensacijos prievolės, nes sumokėti jis turėtų tik už atliktą darbą, o toliau yra nedarbo draudimas bei, jei ta bedarbystė ir darbo paieškos užsitęsia, po to mokama nedarbio pašalpa – šias dvi sąvokas dera pagaliau nustoti painioti!), tai įmonės vis tiek skelbs bankrotus, ir valstybė vis tiek savo tos dalies GPM ir Sodros mokesčiais nebegaus, o finale taip gaus tik dar didesnį kiekį nedarbo draudimo bei pašalpos reikalingus bedarbius ir visą su šia užsitęsusia agonija susijusių socialinių problemų paketą.

Todėl galima, aišku, dar dabar taip optimistiškai įmonėms atidėti GPM ir Sodros skolą, bet vis tiek finale ir čia bus taip, kaip su aukščiau minėtu žmogumi, kada taupyti jau nebeturi iš ko ir esi priverstas prasiskolinti – ir kas nutinka po to.

Nes kai stabdai ekonomiką, net kai tai yra būtina, tai gal, brangi valdžia, gerai pagalvok, kaip kam ką ir kieno sąskaita apmokėsi už savo sprendimą. Ir greitai, o ne kada nors.

Gerai niekam nebus. O juk aš kalbu kol kas tik apie darbdavio ir darbuotojo santykį.

* * *

Deja, bet ne tik vidutiniai taip, o ir smulkieji verslai daugelyje rinkos segmentų žlugs dėl tokių sprendimų, net jei jie nesamdo kitų – jų veiklos plotų nuomos to turto savininkai ilgai neatidėlios, nes ir juos gali spausti ne tik pripaišomas godumas, bet ir jų įsipareigojimai mokėti kreditus arba apmokėti eksploatacines išlaidas.

Nekilnojamo turto rentininkai irgi yra verslas, nors taip gal privačios nuosavybės (svetimos, o ne savos, aišku) nekenčiančiam lietuviui ir neatrodo.

Čia kurį dar laiką kiek geriau seksis tiems smulkiesiems verslininkams, kurių verslas yra kaip hobis, nes jie disponuoja “savo“ patalpomis (nors versle savo patalpų nėra – jei tu jų neišnuomoji ne tiek kitam, kiek netgi sau už rinkos kainą, tai tu sutaupai savo versle lygiai tiek, kiek save kaip rentininką apvagi, užuot pasiėmęs iš kitų nuomininkų, todėl ir sakau, kad čia ne verslas, o hobis, nes verslo tikslas yra pelno siekimas; lygiai taip pat pats sau dirbantis “save samdantis“ pats sau dempinguoja darbo užmokestį, bet čia kita tema – kita proga).

Jei išties bus išdalinta kaip įprastai tik įmonėms, neva, rūpinantis jų darbuotojų išlaikymu, tai visi verslininkai darbuotojams numes lygiai tiek, kiek ta suma padeda atsipirkti nuo valstybės institucijų represijų ar sankcijų kuriam laikui, ir kad nebereiktų vėl iš naujo įmonę paleidinėti, jei bus verslui galimybės ateityje, taip mokesčių mokėtojų sąskaita tiesiog pačiam verslininkui sutaupant savo veiklos sąnaudas tos veiklos galimam atnaujinimui.

Bet jei rinkoje situacija bus tokia, kad jų įmonės jau nebereikės, tai gal jau taip iškart sumokėkime potencialiems darbuotojams dabar, nes šiems ir reikia valgyti jau dabar, o ne tada, kai vėl, seniuk, lėktuvui bus kuro iš verslo apyvartos?

Aš suprantu, kad daugumai beskaitančių dabar yra pikta, kad taip juk visi gautų vienodai, nepriklausomai nuo to, kur ir ką už kiek dirba, kai kažkas užsidirbdavęs kas mėnesį iki karantino, suprask, gerokai daugiau už kitus tas išmokas gausiančius, ir dar kada gerai apmokamą darbą formaliai turi (o tikrai vis dar turi, ar tiesiog per didelis įstatymo hemarojus atleisti ir vėl priimti, jei dar prireiks?), nes va kažkas dabar gaus tą patį tik todėl, kad turi deklaravęs gyvenamąją vietą Lietuvoje!

Tuomet tikrai geriau jau tūlam lietuviui išvis neduoti niekam, o po to nuoširdžiai bumbėti, kad va – oligarchai tuos mūsų pinigus išsivogė kaip visada!

* * *

Tiesa, toks keinsistinis (ar modern monetary theory, kaip dabar moderniai vadinamas neokensizmas ant steroidų) pinigų išdalinimas, visų monetaristų ir neoklasikų ar austrijokų miseistų nuomone, sukels pasekoje tik didžiulę infliaciją (kils produktų kainos), o ciniški libertarai pridurs, kad iš vartotojų rankų pinigai vis tiek finale gi atsidurs tų nedaugelio didelių korporacijų valdytojų rankose.

Todėl lygiai taip pat galima tiesiog jau dabar išmokėti tiesiogiai juos visiems CEO kaip dividentus ir premijas, kaip ir išpirkti smukusias biržoje tų įmonių akcijas, taip sugrąžinant pasitikėjimą akcijų ir bendrai finansų rinkomis, ir tas išpirktas mokesčių mokėtojų (sic!) pinigais akcijas taip pat padalinti kaip “fizinius“ priedus palaipsniui tų vadovų nuožiūra išpardavimui, nenumušant akcijų kainos.

Ir taip juk gal netgi gausis ne ką prastesnis rezultatas, kuris gi gausis ir taip toks pats, tik per pataškytus ventiliatoriumi pinigus dar sukurta jais hiperinfliacija nuskurdins vartotojus, formaliai gal ir padengus būtus biudžeto deficitus, bet sukūrus naujus įsiskolinimus ir todėl nesumažinus jokios bendros valstybės skolos.

Fantikų visi turės daugiau, už kuriuos nupirks mažiau.

Bet dabartinę problemą bent jau nustumsime ateičiai – nors ir į dar didesnę problemą, tačiau tai jau bus kita ir nebe šių valdžių problema, tiesa?

* * *

Kada vis tik po karantino ekonomika vėl pradės suktis, aš jau esu gerokai anksčiau kone prieš dvejus metus rašęs, kaip dar labiau atsiras padidėjusi naujųjų varguolių klasė.

Todėl pokarantininiams verslams teks persiorientuoti į šios gerokai gausesnės nei dabar socialinės klasės poreikių aptarnavimą. Suprantu, kad pradžioje nukainavimas ir netgi dempingas padės susigrąžinti pajamų srautą (tačiau nepadės susigrąžinti pelnų), bet vis tiek teks jau gana greitai pjauti per savo sąnaudas ir gerokai labiau esamos kokybės sąskaita, nes kainų užsikelti nepavyks.

O brangioms “prabangos“ prekėms bus tiesiog pratęsiamas jų tarnavimo laikas, todėl jau prieš pusantrų metų perspėdamas savo interviu Romui Sadauskui Delfyje apie ateinančią krizę, kurią dabar jau pripažįsta ateinant ir visi švedbankių influenceriai, klaidingai vadinami ekonomistais (kaip ir įmonių vadovus kažkodėl vis glušiai pavadina verslininkais), esu irgi pastebėjęs, kada kolegos smulkus verslas netikėtai atsigavo dėl klientų gausos remontuotis buitinę techniką, o ne keisti ją nauja, kaip buvo iki tol.

Galop, kaip ir per praeitą krizę, taip ir dabar daug pardavėjų (nėra tokio žodžio vadybininkas!) bus ir vėl iš įmonių atleista, nes “nebemoka dirbti ir tik skundžiasi, kad aplinka kalta“ (ir jie bus teisūs, nes rinka išties bus pasikeitusi), arba patys iš darbų išeis, nes jų premijas ir priedus netoliaregiškai vadovai sumažins kartu su likusių įmonės darbuotojų algomis, net jei tie pardavimų priedai ir taip nesumažės natūraliai, nes parduoti prekes bus vis sunkiau, kadangi pirkėjas tiesiog taps mažiau mokus ir priverstinai daugiau reiklus.

Kitaip tariant, prisiminkite, kas buvo prieš gerą dešimtmetį (taip, dauguma čingačgukų anuomet dar vis tik mokykloje pedagogams nervus tąsė), ir kad nuskurdusio vartotojo poreikių aptarnavimas aukščiau minėtomis dvejomis strategijomis (kainos dempingas ir prekės naudojimo pratęsimas – kokia dar kokibe™, kada žmonės perka ne maistą, o kalorijas?!) padės verslams išgyventi.

Tiesa, darbą išlaikiusių ar vėl gavusių darbuotojų juk irgi ne pačios džiugiausios naujienos laukia, kada teks dirbti iš esmės už pavalgymą ar net turėtų santaupų pravalgymą, jei nenorės nusileisti į realybę.

Šios skurdo spiralės ir išėjimo iš sunkmečio sprendimas yra, nes liberalizmas ekonomikoje ne vieną šalį iš visuotino skurdo ir ištraukė, bet kad šis žodis, net jo nesuprantant, yra dabar tapęs keiksmažodžiu, tai nesiūlysiu.

* * *

Blogiau kitkas – pandemija sukėlė pasaulinę krizę ne dėl finansinių ekonomikos ciklų.

Krizė yra struktūrinė, kuri peraugs ir į institucinę. Ne tik Lietuvoje, bet daugelyje pasaulio šalių piliečiai ims klausti: ei, valstybe, o tu kas tokia esi išvis ir kam tu man tokia reikalinga?

Juk valstybės institucinė funkcija yra visų pirma piliečiui jo saugumo jausmo užtikrinimas. Ir lietuviui tai labai pažįstama, kada, tarkime, dar 1992 metais, išsikovojęs nepriklausomybę nuo ruso, pats pasirinko nuosaikų AMB komunistą ir visą jo nomenklatūrinę partiją, o ne reformatorius su muzikologu Tata, kuris tikrai galėjo nuvežti ne senu kledaru visais tais vingiuotais ir duobėtais prichvatizacijų bei korupcija grįstais šunkeliais, bet ir už estus greičiau nuskraidinti kukurūznyku (kitokio ir nebuvo!), į tuos išsvajotus Vakarus, tačiau žmonės tada išsigando turbolencijos ir šio lakūno akrobatinio pilotažo pakeliui, nes atminčiai dar per vokiečių okupaciją išsikalė sau Puntuko akmeny priminimą, kuo baigėsi Dariui su Girėnu.

O klausimas yra būtent toks, nes dirbantis žmogus, kaip ir verslas, labai didelę dalį savo darbo ir sukurto produkto atiduoda tam atrakcionui, kuris vadinamas valstybe. Ir žmogus, priklausomai nuo savo patriotizmo, vis kažko tikisi mainais už tai, kas juk yra visiškai natūralu: medicinos paslaugų, švietimo, teisėtvarkos, krašto gynybos, socialinės apsaugos ir t.p. – ir kuo daugiau jis “nusiperka“ už savo mokesčius valstybei, tuo jo lojalumas valstybei bei šaliai kaip piliečio yra didesnis.

Stambus verslas, o per jį dažnai ir vidutinis, kartais nubyrant ir smulkiam, savo dalį iš biudžeto papylavojimo irgi atgauna. Bet jei visas problemas būtų galima išspręsti tik pinigais, tai jie ne trinkelėmis provincijoje ir emigracija iš jos virstų, o demografiniu bumu, kurį lydėtų auganti rinka ir su ja šalies ekonomika – gal mažiau eksportuojanti, bet labai patraukli savo mokiais pirkėjais.

Gi karantinas jau parodė, kad ne pinigai lemia, nes net ir elitas yra užkrečiamas. Ir jei prasideda stumdymasis prie plaučių ventiliavimo aparato, tai privilegijomis esantys valdžioje, ar galintys ryšiais ir kyšiais tą eilę nusipirkti, pasmerkia dusinančiai mirčiai tuos, kurie tais mokesčiais nuo savo darbo ir veiklos šią valstybę išlaikė, nes tikėjo, kad šioje jų (sic!) valstybėje pagal įstatymą visi yra lygūs, nes antraip – o tai, pala pala, kam jie tą duoklę privalomų mokesčių forma išvis mokėjo, ir kas visi tiek žmonės, kurie prisistato, kad atstovauja tą valstybę?!

Tada visuomenėje taip iškyla dilema tarp anarchijos (kam man tokia valstybė su savo valdžia išvis?) ir diktatūros (visa valdžia iš dievo, nes žino geriau už mus, ko mums reikia ir – tvarka bus!).

* * *

Taip prieš šimtą metų (ironiška, irgi po ispaniško gripo pandemijos) revoliucinius dėl visagriaunančio karo patyrusius pokyčius visuomenėse buvo sprendžiama fašizmo, stalinizmo ir nacionalsocializmo įrankiais, kartais ir su švelniomis variacijomis (pvz., 1926 metų lietuviškas pučas).

Visiškai suprantama, kad esamas valdantis elitas pasiūlys ir vėl tautai savo paslaugas – tą tvirtos rankos variantą (“dar daugiau pomidorų!“ – kaip iš senos reklamos apie pomidorų padažą), kaip ir mes matome civilioko pareigas einantį psichiatrą (sic!), vilkintį jau kariškio uniforma, nes tuo jis tarsi suponuoja stebėtojui autoritetą.

Ir silpnos pilietinės visuomenės, nematančios demokratijos pranašumo sprendimų priėmime, vėl susipyks tarpusavyje su “liberalais“ bei pasirinks tą “valdžia žino geriau ©“ variantą!

Nes valdantieji išties vykdys populistinius veiksmus, tenkindami liumpenų instinktus ir jų lūkesčius (norisi gi iš emigracijos sugrįžusius gastarbaiterius bei visokius “slidininkus“ uždaryti lageriuose, ir gal net koją sulaužyti, kad fiziškai iš tos saviizoliacijos neišsibėgiotų, nu!).

Jau dabar iš šito susikaupusio visuomenėje pykčio mes jau dvi Seimo kadencijas turime su šūkiais “grąžinsime kaip buvo“ prie socdemų bei piktus ir kerštingus valstiečius dabar, tai juk dabar dar ir “opozicija“ su dešimtmetį Daukanto a. tupėjusia teta, vilkinčia frenčiumi, irgi yra istorija juk apie tą patį.

Demokratijos prasme rudeniop jau per Seimo rinkimus Lietuvoje aš išties nieko gero nebelaukiu – mirusi respublika™ po pandemijos tikrai sveikatos neatgas. Bet juk plebsui ir nebereikia jokių graikiškų polių savivaldos – plebsui reikia SPQR bei tos “duonos ir žaidimų!“ teisės pažado.

* * *

Tačiau juk panašios nuotaikos vyrauja ne tik Lietuvoje, todėl ES ateitis labai miglota, kada šalys narės užsitupės prie šito tarpvalstybinio karantino ir pirmiausia palaidos Šengeną, o vėliau tas naikinantis ES institucijas virusas apims ir kitus mūsų sąjungos aspektus, po ko klausimas, kaip ten toliau su JK po jau įvykusio Brexit, bus visiškai nereikšmingas ir nebe aktualus.

Jei koronaviruso pandemija užsitęstų metams ar dar ilgiau, keistųsi ne tik politinis elitas valstybėse, bet ir santvarkos ir tarpvalstybiniai susitarimai bei sąjungos, o centrinių bankų spausdinamus fantikus gali pakeisti privačios alternatyvinės valiutos (bitcoin kol kas yra tik spekuliaciniu instrumentu, o ne atsiskaitymo priemone, kaip ir reikia fizinės valiutos nevirtualiai rinkai).

Gal ne ta Y2K neįvykusi apokalipsė yra dvidešimt pirmojo amžiaus ir naujos eros pradžios momentas, o šių metų koronaviruso pandemija, sugriausianti, kaip du pasauliniai karai, dažnai laikomi vienas kito tąsa, praeitame šimtmetyje tą įprastinę industrinę ekonominę ir kolonialinę geopolitinę santvarką, kuomet žlugę imperijos, o tarpines fašistines santvarkas pakeitė juk civilizuotos ir mums iki šiol buvusios įprastos liberaliosios demokratijos, praeito amžiaus gale jau įveikusios ir sovietinį socialinį bei ekonominį modelį su mama-valstybe bei planine valstybės garantuota ir valdyta ekonomika?

Niekas nežino, kaip ir kas bus toliau – dauguma išvis tikisi, kad šitas “netikras gripas“ tiesiog greitai ir taip pasibaigs savaime, o lūkesčių nepatenkinusieji politikai bus nušalinti ir visi ramiai grįš prie įprastinio iki tol buvusio gyvenimo ritmo.

Aišku tik, kad istorijos pamokų neišmokę linkę jas kartoti vėl ir vėl, dėl ko atrodo, kad visa civilizacijų istorija vystosi spirališkai su cikliškais atsikartojimais.

Kol žlunga visiškai, aha.

Kaip ir gamtoje gi miršta tos rūšys, kurios nesugeba prisitaikyti prie pakitusios aplinkos.

* * *

Tamkart, kol kiurksome karantine, siūlau planuotis, ką veiksite iš jo išėję, net jei jį pratęstų dar keliskart, o paskui ir vėl pakartotų, nes taptų tai ir vėl būtina įvesti kaip mažesnę blogybę.

Jei paguos, tai ne pirma žmonijos istorijoje pandemija ir su ja susijusi krizė, tai prisitaikyti mes galime labiau, nei savyje turime pasitikėjimo ir tikėjimo tuo.

Nenusiminkite:

 

Aš nebuvau parduotuvėje maisto jau daugiau kaip savaitę, tai kas čia žino, ar šiandien prie savo jau vėl būtinų pirkinių neparsinešiu kartu ir to koronaviruso dykai, nepaisant savo ir aplinkinių prisilaikomų higienos ir antivirusinių priemonių.

Gal ne tik mitybos grandinėje mes, žmonės, esame, kaip galime konstatuoti dėl savo kol kas neįgalumo pasipriešinti, tiems mus graužiantiems virusams tik jų būtinu pašaru, bet ir patys virusai yra tiesiog aukštesnė už mus proto (sic!) rūšis, taip pagal savo (!) poreikius keičianti mūsų savivaldos formas savo ekonomikoje ir politikoje?

Jei pirmieji virusai sukūrė gyvybę Žemėje, pakeisdami baltymų DNR, tai matome, kaip jų gurmaniški eksperimentai virusinėje kulinarijoje iki homo sapiens nuėjo tokį tolimą evoliucinį kelią, ir net nepanašu, kad sustotų artimiausiu metu, kaip rodo dar tas vis sąlyginai nedidelis šio koronaviruso atveju mirtingumo procentas, tiesa?

Tad mūsų palikuonys dar sulauks irgi savo eilės į tą “virusų puodą“, o aš linkiu ir jums labai ten neskubėti – gyventi ilgai ir laimingai, ir kad ant stalo jums maisto netruktų!

Ačiū ir jums už tinklaraščio paramą čia!