Kaip žmogus pozityvus ir optimistas (ša, bambekliai, ko čia žvengiate dabar?!), tai praeitą savaitę linksminausi stebėdamas upes ir marias jau priverkusius Lietuvos viarslinykus™, kaip jiems dabar reikia paramos pašalpos iš valstybės, ir kurie kažkaip dabar “pamiršo“, kaip jie niekindami pašalpiniais vadino visus tuos proletarus (samdomus darbuotojus), kurie, suprask, neužsikoučinę plušėti pas juos, tokius neprilygstamus verslo guru bei darbdavystės dievus, už pusę minimalkės (čia tikra istorija apie vieną balionų šalies tamošių, kuris dievagojosi, kad pas jį minimumo niekas negauna, nes… jis buvo pats pričiuptas ieškantis darbuotojų už pusę, tai juk kaip ir nemelavo, a’ ne-a?), jau nekalbant apie tai, kad tas visas pašalpines lervas reikia nuvaryti už tas pašalpas atidirbti.

Tai, kas yra klaikiai ironiška, jau reikia visiems susimesti ir dabar duoti šitam vargšiukui viarslui. Kadangi šis “visuomenės ir ekonomikos geradaris“ juk užsiima labdaringa (sic!) veikla, neleisdamas taip tiems nevykėliams išstipti badu.

Darbdaviai gi jie. Darbą duoda, nu.

Ką jūs, nevykėliai, nesugebantys net emigruoti “silkių uodegų skusti bei viščiukų galvų sukinėti“, be jų sėkmingos sėkmės™ ir pavydėtino (!) verslumo įžvalgų darytumėt išvis?!

Šią pašalpinių verslininkų raudų savaitę iki Verbų sekmadienio man gi vainikavo dar ir prisijungęs kūkčiojančių rentininkų choras, unisonu traukiantis sakralinę giesmę, kad jei jų nuomininkai dabar nebeišgali susimokėti jiems nuomą, tai jau valstybė (sic!) privalo (???) sumokėti dabar tiems rentininkams jų prarastas rentas (ką???).

Nors dar per praeitas krizes, kaip ir iki šios, vis pamenu tuščiomis laikomas verslui tinkamas patalpas, kurių prašoma nuomos kaina viršija rinkos, bet juk “valgyti neprašo, gal kitą lochą vėliau nuomai pasigausiu ir išmelšiu“.

(iš gfycat.com)

Bet tas pozityvusis optimistas manyje vis tik sugebėjo pastebėti ir kitą įdomų faktą: tie verslininkai, kurie nečiulpia mamos-valstybės papo, nėra ir linkę į šitą verksmingą dabar infantilizmą.

Kaip tik atvirkščiai, ir va todėl jie yra verslininkai, kad prisiima atsakomybę už savo gyvenimą, kad ir kas benutiktų, ir už savo verslą, ir supranta, kad laisvoje rinkoje gali nutikti irgi visaip, ir kad tuo verslininkas būtent ir skiriasi nuo “paprasto žmogaus“ (ar to sukčiaus, kurio “verslas“ yra susikurta ekonominė renta iš viešųjų finansų išsunkimo).

Būtent verslininkas, o ne viarslinykas, suvokia galimas įvairias rizikas ir ieško naujų galimybių pasikeitusioje situacijoje, o ne, kaip dabar, apkaltina valstybę (?) dėl pandemijos, nes, suprask, dabar per valdžią jo visas verslas sustojo, tai valdžia (sic!) turi atimti iš kitų ir duoti būtent jam. Nes – žr. aukščiau, koks jis svarbus geradaris.

Gal aš gyvenimo Londone ir to britiškojo stiff upper lip truputį pagadintas jau, kad taip ir norisi pasakyti nemetroseksuališkai šitiems lietuviškiems raudantiems rūpintojėliams: man up! – būk vyras/suauk jau!

* * *

Nors šiaip piliečiai gi iš valstybės tikisi ko?

Saugumo bei atitinkamų nacionalinio lygio veiksmų – karų (krašto gynybos ir pasipriešinimo organizavimas, civilių evakuacija ir t.t.), stichinių nelaimių (civilinė sauga, humanitarinė pagalba ir pan.), epidemijų (karantinas, medicininė pagalba ir t.p.) ir panašių suiručių (riaušės, maištai, pilietinio nepaklusnumo akcijos – teisėsaugos užtikrinimas) atvejais, ir paprastai net senose demokratijose valstybės labui gali būti netgi nusavinama privati nuosavybė ir laikinai apribojamos pilietinės teisės, kada situacija to jau reikalauja, net jei kitais atvejais tas ir nepatiktų piliečiams, kurie turi teisę, be abejo, kritikuoti visus politikų ir valdininkų veiksmus, kas ir pastaruosius apsaugo nuo pagundos piktnaudžiauti turima ar įgyta valdžia neįprastomis sąlygomis.

Kaip liberalas (t.y. tas, kuris tiki, kad ekonomikoje veikia rinkos dėsniai, kaip ir fizikoje veikia gravitacija, tarkime) pasakyčiau dar paprasčiau: jei jau svarbiau kažkam yra manikiūras, tai aš irgi nesu nieko prieš, kad tokie verslai veiktų, nes toks yra poreikis rinkoje – tik va su sąlyga, kad eilėje prie plaučių ventiliavimo šių verslo ir jo kliento santykių subjektai nueitų į eilės galą.

Ir jei kažkas paslidinėjo nuo kalniuko užkrato zonoje arba atrado savo asmenybės svarbumą iš balos (ar Balio?) babajų gimnastikos, vadinamos joga, dėka, tai tikrai galės atsakyti teisme pagal supaprastintus civilinius ieškinius nukentėjusiems taip jų užkrėstiesiems, ar ne?

Išvis, kam čia karantinuotis ir saviizoliuotis?

Susirgai, testui tepinėlį paėmė – užpildai tuo pačiu anketą (kad ir įvažiavimo į JAV pavyzdžiu, kur labai juokingas klausimas, ar ketini užsiimti terorizmu ar siekti nuversti konstitucinę valdžią, ir kad teigiamas atsakymas nėra priežastimi neduoti vizos, kol nesupranti, kad melas yra laikomas sunkinančia aplinkybe, ir ten mirties bausmės iki neribotų galvų niekas neatšaukė).

O kur ten tavo telefonas keliavo, kokie abonentai koriniame segmente kartu su juo buvo – juk telekomunikacijų bendrovės ir dabar pajėgios pateikti, jei tu staiga kažkaip “neprisimeni“ ar kvailai arba piktybiškai atsakydamas pameluoji, nes ir už tyrimą, esant poreikiui, juk įgalus esi susimokėti po to iš savo kišenės, tiesa?

Tikrai nesuprantu, kodėl ta valdžia suspendavo žmogaus ir verslo teises ir dar pinigų neduoda, nu?

* * *

Bet patys įdomumai prasidės iš esmės jau šią Didžiąją Savaitę (oi ne – užsikrėtusių ir mirčių protrūkis bus po Velykų, nes koks tautietis nesusitrumpins sau karantino – juk tai “tik pora dienų šen ar ten“): kaip prasidėjo jau praeitą, taip sustiprės dabar važiavimas per šiaip jau glušavotų tautiečių ausis (čia tų, kur politika šiaip nesidomi, renkasi politikus pagal grožį ar pažadus, ir išvis bendrai knygų neskaito, nes neturi laiko, kai kriukso spūstyse arba jau turi įsigiję diplomus, tai kaip ir mokyti durniai™, ne vien tie, suprask, tik liumpenai) ir aktyvus mynimas ant patriotiškai angažuotų (jie save vadina sąmoningais piliečiais, sic!) sąžinės, kad reikia būtinai visiems dabar solidariai paremti verslą (o čia kas konkrečiai?), nes antraip ir patys darbuotojai gi mirs iš bado, ir nutiks visuotinė katastrofa grįžkime į vakar dieną, kai buvo gerai, nors ir ne prie ruso.

Jei propaganda, kuri melą parduoda kaip visuotinį gėrį, neveiktų, tai jos ir nebebūtų, o visa žiniasklaida bei politikai kalbėtų tik tiesą, vien tiesą, ir nieko daugiau, kaip tiesą (kaip sovietmečiu toks kompartijos propagandinis organas “Tiesa“ ir vadinosi).

Tad bekramsnodamas spragėsius tose praeitos savaitės diskusijose, kurios jau, matau, parengė pagrindą masinei valstybinio masto propagandai per establišmentą ir visą šalies iždo bei ES fondų čiulpikų viarslą atstovaujančius politikus ir iš jų malonės besimaitinančią melagiasklaidą, taip sau liūdnai pagalvojau, kad mokyklose išties juk per mažai skiriama dėmesio ekonomikos mokymui (pernai teko porą mėnesių pavaduoti, kai mokytojai netikėtai darė svarbią ir būtiną operaciją).

Taip, vis dar filologija (gimtoji ir užsienio kalbos), tikslieji ir gamtos mokslai tarsi sudaro švietimo pagrindą, o ekonomikai, kurios dalimi už mokyklos sienų juk yra ir tie patys mokiniai, ne tik jų tėvai, mokytojai ir visi juos supantys žmonės bei visa šalis, tenka dabar vos tik… 1 pamoka per savaitę devintoje klasėje – tarsi kokia tikyba ar dorinis ugdymas, kuriems skiriama, beje, vidurinio mokslo programoje gerokai daugiau valandų.

Ir visose Lietuvos mokyklose pamokas kone fakultatyvo lygiu, gerai, jei dar veda kokia matematikė, bent jau paįvairinanti savo skaičiavimo užduotis pavyzdžiais iš “ekonomikos“ arba istorikė, kuri praplečia bent jau gal suvokimo kontekstą iš savo pagrindinio dėstomo dalyko.

Bet visumoje į ekonomikos pamokas rimtai nežiūrima visoje Lietuvos švietimo sistemoje, nors tie patys pedagogai labiausiai sugeba streikais išsireikalauti sau geresnių ekonominių (sic!) sąlygų iš savos ministerijos, kurios visokios institucinės prielipos užimtos vienos iš trijų (buvo dviejų!) didžiausių dalių nuo BVP perskirstyme, tačiau, deja, ne pačios ekonomikos suvokimui išmokyti – todėl labai daug iš jaunosios kartos didesnio sąmoningumo už jų tėvus rinkimuose jūsų vietoje aš irgi nesitikėčiau.

Bendrai paėmus, ekonomikos temos Lietuvos žiniasklaidoje yra pačios nykiausios ir mažiausiai tarp žiūrovų (kas atsiliepia ir reklamos pritraukime) paklausios – dievaži, netgi angažuotų entelygentų™ susidomėjimas kultjūra yra ne šiaip comme il faut, bet ir gerokai gausesnis ir aktyvesnis (turime kultūros kanalą visuomeninėje TV, tačiau neturime jokio verslo ir ekonomikos kanalo, tiesa?).

Ir aš čia ne apie tą demagogiją, kur “mažiau pirkime tankų, nes su kuo kariausim, o daugiau duokime mokytojams!“, tarsi siūlyčiau atimti iš kultūros ir viską taip atiduoti ekonomikai (ši, beje, ir taip finansuojama dabar daugiau už švietimą ir kultūrą, nusileisdama tik socialinei sričiai, pagaliau dėka Sauliaus Skvernelio vyriausybės perkeltai į šalies biudžetą iš nacionalinės sąskaitos apskaitos “šešėlio“).

* * *

Todėl gal sutrumpinto ekonomikos kurso jums dabar (?) nesudėsiu, bet gal kokiu express būdu duosiu bent kažkokius sisteminio ekonomikos suvokimo pagrindus, išvalydamas juos nuo politkorektiškų ideologinių eufemizmų ir sąvokų pakeitimo, kad patys savo galva imtumėte spręsti, kur jus naratyve mausto sąmoningai, kur gal tik šiaip paikai, o kur iš naivuolių jau kišenės, žiūrėk, manipuliacijos būdu ištraukiami jų (ir jūsų!) pinigai.

Amerikiečiai turi gerą patarlę: you cannot cheat an honest man – negali apgauti žmogaus, jei jis to nenori.

Nustebinsiu gal, bet ekonomikoje (kaip ir fizikoje) nėra gėrio, blogio, teisingumo, sąžiningumo ir kitų moralei būdingų kategorijų.

Taip, nėra.

Bet koks moralizavimas, remiantis ekonomikos dėsniais, yra paremtas viena ar kita ideologija. Gaila, kad politinė ekonomika diskredituota dar sovietmečiu, nors visi didieji ekonomistai, dažnai vadinami ekonomikos filosofais, iš esmės buvo ne “buhalteriai“ (nėra tikrosios Nobelio premijos ekonomistams, nes pats prizo steigėjas uždraudė dalinti pinigus visiems “matematikams“, kadangi toks vienas bankinis skaičiuotojas jo žmoną nuviliojo, anot miesto legendos), o politekonomistai (arba politekonomai, kad jau ne “matematikai“).

Todėl dažnai politinis ar ideologinis ginčas kyla tarsi remiantis “grynąja“ ekonomika, kur viena pusė su kita puse matuojasi argumentų linksmakočiais, nes taip yra “teisinga“ arba va taip “reikia daryti“, ir kiti privalo neginčytinai šiam “gėriui“ pritarti bei paklusti. Nes – “taip reikia“.

Aš skatinu jus užduoti kaskart klausimą – o kodėl?

Ir pasistengsiu ne paaiškinti, kas yra “teisinga“ (kas aš toks išvis, kad aiškinčiau? – perfrazuojant popiežių Pranciškų), bet kad patys nuspręstumėte, kas yra teisinga jums, ir – kodėl taip.

Išmokime kelti tikslius klausimus (šių klausimų kėlimas ir sukėlė tas pradžioje paminėtas mane linksminusias aršias diskusijas), o šios rentų ekonomikos, dabar perėjusios dėl pandemijos į pašalpų ekonomikos™ fazę, patys dažniausi klausimai, kuriuos turėsite sau atsakyti per šią savaitę, ir kurie bus aptariami kitose mano ciklo dalyse, yra šie:

  • Kas yra ekonomikos agentai, ir kodėl dabar verslas tapo svarbiausiu?
  • Valstybe, tu kas?
  • Verslas – o kas visi tie žmonės?
  • Kas išties moka mokesčius darbo rinkoje ir už ką?
  • Ką remsi, kai paremsi verslą, ir kodėl tą verslą būtinai reikia remti?
  • Mokesčių atidėjimai, pasyvai, įsipareigojimai ir akcijos kaip užstatas paramai – kada visuotinis gėris nužudo?
  • Ir kur tos visuotinės bazinės pajamos, kai jų labiausiai reikia?
  • Kas ir kaip apmokės visą šį ekonomikos gelbėjimo atrakcioną, net kai yra tam pinigų?
  • Kodėl protingi ir liberalių pažiūrų žmonės nubalsuoja už fašizmą (ir kaip modernios jo formos gali tapti trokštamu sprendimų paketu)?

Šiuos klausimus padėsiu jums atsakyti per dvi ateinančias ciklo dalis, kur:

jūs, jei vis dar esate piliečiai ir tikite demokratija šioje “mirusioje respublikoje“, juk ir pritarsite valstybės sprendimams arba juos atmesite, tiesa?

Ačiū jums už paramą tinklaraščio rašymui čia.