Kai rašiau apie pašalpinę ekonomiką, priverstas paaiškinti, kas yra ekonomikoje tie trys ekonominiai agentai, ir kad “parama verslui“ turi atsakyti tiksliai, kuriems konkrečiai žmonėms, darbdaviams ar darbuotojams, kokia pašalpa skiriama, nes po ta dūmų uždanga, pridengdami fantominius veikėjus, visi kostiumuoti šarikovai™ buvo labai greiti svetimus pinigus saviems padalinti, tai perspėjau: saugokite savo kišenes ir stebėkite valdžios rankutes.

Bet tik oplia ir fokus-mokus – kai jau pinigai iš jūsų kišenės perskirstyti kovai su koronaviruso karantino pasekmėms ekonomikai švelninti į… stambaus kapitalo aruodus!

Net mirktelėti nespėjote, tiesa?

O gal ir dabar į plaučius neimate ne tik koronaviruso (kalambūras!), bet net ir nesupratote, apie ką aš?

Tai gal pakalbėkime, kas yra bet kokio verslo, ar tai gamyba, ar prekyba arba bet kokia produkto (t.y. prekės ir paslaugos) pardavimas rinkoje (nesvarbu: B2B, B2C, B2G ar net C2C arba G2C – nors ir 5G, BBC ar B-2!), trys gamybiniai veiksniai (juos taip vadina ekonomistai).

Nes kol to nesuprantate, tol mano minėtos “fokusininkų“ rankutės jums panosėje iš už jūsų ausies ar iš jūsų kišenės banknotus sau taip ir traukia, ir dar jiems džiaugsmingai katučių plojate, kad tokį šou čia suskėlė.

Iliustracijai aš pasinaudosiu savo pernykštėmis ekonomikos pamokų devintokams skaidrėmis (nes tingėjau perdarinėti), kada man teko pavaduoti jų netikėtai operacijai (sėkmingai!) atgulusią mokytoją (o ir man prasiblaškymas nuo anglų kalbos pamokų buvo). Tik skaidrių komentarai čia bus kiti, nei mokiniams, aišku.

Jei neįdomu (nes juk viską patys žinote), tai prašokite šitą segmentą ir iškart eikite į įrašo galą.

* * *

Jei smalsu, tai čia trečia (realiai, tai ketvirta – antroji buvo pajungta iš dviejų, nes buvo segmentas apie esminius ekonomistus istorijoje) pamoka iš suplanuoto tuzino (antroji pusė – daugiau apie verslo ekonomiką, įskaitant testus, kviestinius du lektorius, kuriuos teko, mano apmaudui, atšaukti, nes buvo dėl visokių “projektinių dienų“ perkeltos pamokos, ir praktinį pradinio verslo plano rašymą).

Šiaip daugelį dalykų devintokai ir taip buvo pagal mokyklinę ekonomikos programą praėję, tai pirmose dvejose iš esmės pasikartojome sąvokas ir koncepcijas. Kursas ne studentams, primenu. Ten, kur parašyta “bus daugiau“ arba “žr. kažkokią temą“ – tai čia gal jums bus, jei labai norėsite, o va devintokams jau buvo.

Bet koks verslas, ar tai gamyba, ar tai prekyba, ar tai parduodamos paslaugos arba prekės, neįmanomas be trijų gamybos (plačiąja prasme) veiksnių: žemė, darbas, kapitalas.

Labai mėgstama pripaišyti ketvirtąjį – verslumas arba verslininkas.

Bet iš esmės tai, ką daro verslininkas, yra vis tiek vienas iš tų trijų veiksnių variantų, todėl verslininko (entrepreneur) vaidmuo svarbus, kad šitame trikampyje viskas suktųsi nuo vieno veiksnio prie kito, juos apjungiant ir sukuriant visumą, tačiau veiksniai yra trys tokie, kokie išvardinti – kuo save laiko verslininkas, ar veikiančiu (dirbančiu), ar kapitalistu, ar kokiu nekilnojamo turto valdytoju arba vystytoju, su tuo veiksniu labiau jis ir tapatinasi. Tačiau kitų dviejų savo versle vis tiek neišvengia.

Dar atkreipiu dėmesį, kad sąmoningai išdėsčiau tokiu būdu, kur “žemė“ yra pagrinde (arčiau žemės), o D ir K gali reikšti ne tik “darbą“ ir “kapitalą“, bet balanse reikšti ir debetą bei kreditą (bus toliau) – ir jie išdėstyti tose balanso pusėse.

Savo verslo modelio sukūrimui būtina šiuos tris veiksnius gerai suvokti, nes jų visų prireiks (skolintis juos savo verslui arba juos skolinti kitiems už pinigus) – net jei tai virtualus pasaulis (visi gi startuperiai, ar ne?), tai “žemės“ veiksnys tuomet gali rentą generuoti per patentus, tarkime (kita tema).

Reikia nepamiršti, kad už kiekvieno šio gamybos veiksnio stovi jį valdantis nuosavybės teise žmogus.

Ekonomika bendrai yra žmonėms ir apie žmones.

Kiekvienas gamybos veiksnys tiek ir generuoja pajamas (income), tiek ir patiria sąnaudas (costs). Jeigu jūs parduodate ar išnuomojate rinkoje vieną iš jūsų disponuojamų gamybos veiksnių, tai jūsų gautinos pajamos turėtų padengti ir patiriamas to veiksnio išlaidas bei sąnaudas.

Kiekvienas veiksnys turi ir savo tipo pajamas, kurios ir skiria jį nuo kitų.

“Žemės“ atveju – tos pajamos vadinamos renta, o šiuo veiksniu disponuojantis ir jį rinkoje parduodantis ar nuomojantis savininkas – rentininku, nepriklausomai nuo to, ar nuomoja žemės sklypą, ar nekilnojamą turtą (nuo ko pavadinimas ir kilęs).

Kas iš esmės šio veiksnio savininką rentininką daro panašiu ir į ekonominę rentą gaunantį asmenį (bus daugiau – apie ribotus išteklius ir alternatyvines sąnaudas).

Darbo pajamos yra labiausiai pas mus suprantamos, ir dažniausiai visi politikų ginčai būna iš esmės apie šių pajamų apmokestinimą ir mokesčių už jas paskirstymą (iš esmės, tai mūsų savivaldybių biudžetai formuojami būtent iš gyventojų pajamų mokesčių, o ne mokesčių už nekilnojamąjį turtą ar sklypus).

“Darbo“ veiksnio patiriamos sąnaudos turi keletą pagrindinių rūšių, ir jei tai mokesčiai, tai dažnai valstybės yra irgi perskirstomi šio veiksnio naudai. Suprantama, perskirstoma ne tiesiog darbuotojams (nebent tiesiogiai priskirtume laikinojo nedarbingumo išmokas), o, ekonominėmis sąvokomis kalbant – jau namų ūkiams.

Pajamos iš darbo veiksnio irgi turi keletą pavadinimų, nors turėtų būti naudojamas joms bendrinis – darbo užmokestis, kuriuo Lietuvoje dabar vadina tik tai, kas sumokama už pastovaus pobūdžio darbo santykius (nes iš to kyla prievolė socialiniam draudimui).

Tačiau alga – tai atlygis tik už samdomą darbą (dažniausiai, pasikartojantį, standartizuotą ir apibrėžtą darbo sutartyse, anksčiau vadintą tarnyba); honoraras – atlygis už kūrybinį (dažniausiai, unikalų) darbo produktą (kadangi nėra darbo santykio, tai neturėtų kilti ir socialinio draudimo įpareigojimai “darbdaviui“, nes čia yra tiesiog užsakovas); o darbo užmokestis laisvai samdomiems, kurie teikia savo darbo paslaugas nepasikartojačiu būdu, dažniausiai prilyginamas vieno verslo sumokėtai kainai už produktą kitam “verslui“, nors ir iš vieno asmens, todėl, priklausomai nuo valstybės mokesčių politikos ir teisinės aplinkos, gali būti skirtingai irgi traktuojamas; kai tantjemos – tai labiau specifinės aukščiausių ne vykdančiųjų vadovų darbo apmokėjimas, susietas su įmonės gautu pelnu (prie kurio gavimo šie savo įžvalgomis prisidėjo), turintis, kaip darbo užmokestis, kiek kitokių požymių, nei alga ar honoraras (kita tema).

“Darbo“ gamybinis veiksnys yra pats žmogiškiausias savo esme, nes išties jo savininkas yra žmogus, kuris parduoda rinkoje savo protinius bei fizinius gebėjimus, reikalingus verslui ar kitiems vartotojams. Tad ir pats aukščiau minėtasis verslininkas, kuris “suka“ visą gamybos veiksnių trikampį, yra priskirtinas prie darbo veiksnio, jei jis nėra dar ir rentininkas arba kapitalistas.

Kapitalo veiksnys dažniausiai suprantamas tik kaip pinigai, tačiau tai nėra teisinga.

Kaip aukščiau minėta, ne buhalteriškai, bet kapitalas yra ir iš pinigų paversti gamybos įrengimai bei priemonės, arba kitaip tariant, įmonės turtas, kurį naudojant sukuriamos ir pajamos įmonei.

Atkreipsiu dėmesį (bus daugiau), kad jei jūs nuomojatės patalpas, tai dar nereiškia, kad savo verslo modelyje tą gamybinį veiksnį priskirsite tik “žemei“ – jums tai iš esmės nuomotas “kapitalas“ (arba – pasiskolintas už pinigus), nes jūsų “žemė“ yra tai, kas yra unikalu jūsų įmonei arba sukuria konkurencinį pranašumą, nes negali būti nukopijuota (pvz., turimas patentas, užregistruotas receptas ar dizainas, gal virtualus produktas kaip apps ar operacinė sistema, kurią galite nuomoti kitiems, frančyzė, duodanti royalties, ar autorinės teisės, ir t.t.).

Tradiciškai pramoniniame amžiuje kapitalo savininkai skirstyti į dvi rūšis: kapitalistus – tuos, kurie turimą kapitalą (pinigus) pavertė gamyklomis (dar – fabrikantai); ir finansininkus – tuos, kurie skolina pinigus arba kapitalą (dar – bankininkus).

Kitaip tariant, fabrikantus ir bankininkus galime apjungti po viena savoka, vadindami juos kapitalistais, tačiau šiais laikais investuotojai gali veikti tiek kaip vieni, tiek kaip kiti, tačiau nebūti tiesiogine prasme nei fabrikantais, nei bankininkais, nes gamyba ir finansų institucijos irgi yra atskiri verslai. Šiais laikais tokie žodžiai, kaip kapitalizmas, kapitalistai ir proletariatas siejami su pramoniniam amžiui būdingu išnaudojimu, todėl turi neigiamą reikšmę, todėl pakeičiami švelnesnėmis ausiai sąvokomis (liberali ekonomika ar gerovės valstybė, investuotojai, verslo angelai, žmogiškieji ištekliai, saveįdarbinantys ir frylanceriai, ir t.t.), kurios esmės nelabai ir keičia.

Kapitalo generuojamos pajamos irgi turi skirtingus pavadinimus pagal jų pobūdį. Neskaitant valiutinių kursų ar turto vertės pokyčių, tai galima pagal rizikos primetimo arba prisiėmimo pobūdį skirstyti į dvi rūšis: palūkanos – užmokestis už paskolintus pinigus kitiems, ir čia riziką dėl negrąžinimo prisiima skolininkas; ir dividendai – užmokestis už investuotus pinigus, ir čia riziką prisiima pats investuotojas.

Pinigų kainą (bus daugiau), vadinamu užmokesčiu (kiek pinigų už pinigus) nulemia ir verslo rizikos dydis, ir kas tą riziką prisiima arba ja dalinasi (investuotojas vs kreditorius).

Renesanso laikų matematikas ir buhalterijos “tėvas“ Luka Pačiolis laikomas labiau apskaitininkų patriarchu ar jų “šventuoju“, o ne ekonomistu, tačiau svarbus išties yra ne tik bendrai verslo apskaitoje, bet ir ekonomistams, kalbant per jo įvestą dvejybinio įrašo principą apie turto ar aktyvų bei kapitalo ar pasyvų balansą ne tik įmonės ribose (daugiau – dalyje apie verslo ekonomiką). Kaip ir finansininkams dėl jo apskaičiuotos ir suformuluotos “72-jų taisyklės“, grubiai paskaičiuojant, per kiek laiko padvigubės kredito suma prie sudėtinių palūkanų (bus daugiau).

Kiekvieną gamybos veiksnį pagal nuosavybę ir jo generuojamas pajamas arba sukuriamas sąnaudas šio balanso dėka mes galime finansiškai paskirstyti ir įvertinti (bus daugiau). Turėkite omeny, kad kas vienam verslui (t.y. operacijų sistemai, sukuriančiai produktą ir už jį generuojačiai pajamas rinkoje) yra sąnaudos – kitam verslui (bankui, kreditoriams, valstybei, tiekėjams, darbuotojams ir t.t.) tai yra suminės pajamos jų balanso dalyje, perkeltos iš pinigų srautų ataskaitos.

Todėl iš šio finansinio rinkos audinio iškritęs vienas verslas, kuris buvo pajamų šaltiniu kitam, sukuria ir “skylę“ to verslo balanse, jei nepakeičiamas kitu pajamų šaltiniu. Krizių atveju ta griūtis vyksta tarsi domino kauliukai ar sniego lavina, kada vienas bankrutavęs verslas sukuria mokumo sunkumus kitam, ir t.t.

Ir atvirkščiai: kada verslas uždirba daugiau pajamų, nes vartotojų ir jo produktų pirkėjų, tiek fizinių asmenų, tiek ir įmonių, rinka plečiasi, ima augti tokiu pačiu būdu ir visa šalies ekonomika (žr. visuminė paklausa – makroekonomika).

Balanse, kaip minėjau, debeto arba aktyvų pusė turi būti lygi kredito arba kapitalo (nuosavo ir įsipareigojimų) pusei.

Supaprastintai balanso esmė, kur aktyvai yra tai, kas kuria įmonei pajamas, o pasyvai – tai, kas kuria sąnaudas, skaidrėje (diskusijai – klausimai joje).

Turiu darkart priminti (žr. aukščiau), kad kiekvienas gamybinis veiksnys sukuria tiek pajamas, tiek ir sąnaudas.

Jei turimas nuomai plotas stovi tuščias ir nesukuria jokių pajamų, o už jį reikia mokėti jo išlaikymo bei turto mokesčius, tai kas atsitinka tuomet rentininko balanse?

Jei pinigai “sutaupyti“, bet nekuria jokių pajamų, nes nėra investuoti, arba už suteiktas paskolas ar investicijas nėra gaunamos palūkanos arba dividendai, o dar ir visuminis kainų lygis vienaip ar kitaip kyla (infliacija), ir jais disponuojantis turi savas sąnaudas tam veiksniui valdyti (pvz., bankas – patalpos, darbuotojai, inkasacija ir t.t.), tai kas tuomet nutinka kapitalisto balanse?

Jei darbuotojas už savo gebėjimus ar darbą (profesinę veiklą, už kurią gauna pajamas – nepainioti su hobiais!) negali gauti darbo užmokesčio, o turi sąnaudų dėl įsipareigojimų tiek kaip žmogus (valgyti nori), tiek kaip namų ūkis (paskolos), tai kas atsitinka tuomet tokio žmogaus asmeniniame finansų balanse?

Pastarojo atveju, aišku, poreikis kuo greičiau gauti pajamų darbo veiksnį vers adaptuotis rinkoje ir tapti vėl galinčiu tas pajamas uždirbti – žmones fiziškai prispaudžia badas gerokai greičiau, nei kitus dvejus gamybos veiksnius jų nuvertėjimas ar nusidėvėjimas, nors, primenu, kad jų savininkai irgi yra žmonės, kuriems būdingi tie patys esminiai poreikiai, kaip ir darbo veiksniu esančiam pačiam žmogui.

Tai, kad matote turtą net ekonomikos kilimo laikmečiu esant patrauklioje verslui vietoje esant tuščiu ir neišnuomotu, dažnai paremta įsitikinimu, kad vis tiek juk “valgyti neprašo“, o ir rentininkas turi nedideles sąnaudas pagal tuomet turimas pajamas ar santaupas, kad gali ieškoti didesnės kainos už nuomą rinkoje.

Dažnai ir santaupos (kapitalas) neivestuojamos, nes paliktos gal “juodai dienai“ arba remiasi analogišku argumentu, kad “bent jau nebus prarastos“, o tokiam “kapitalistui“ tų pinigų esamos sąnaudos irgi mažesnės už turimas tuo metu pajamas.

Darbo jėga gali būti neaktyvi darbo rinkoje ne tik dėl turimų santaupų ar kitų, dažnai ir šešėlinių, pajamų, bet kad siūloma jų darbui kaina yra per maža padengti šio darbo veiksnio patiriamas sąnaudas (alga nepadengia persikėlimo, kelionių ar būsto nuomos sąnaudų), dėl ko dažnai formuojasi ištisi socialinės rizikos (pašalpų reikalaujantys) bei socialinės atskirties (skurdo) regionai.

Šių gamybinių veiksnių suvokimas (kas jie yra, kas tie žmonės juose, kokias pajamas bei sąnaudas generuoja ir kodėl), kaip matome, yra svarbus ne tik įmonės ar mikroekonominiu lygiu, bet ir makroekonominiu (žr. ekonominius agentus).

* * *

Grįžtame prie išdarinėjamų fokusų dabar.

Oplia – ir iš namų ūkių menama valstybė atėmė pinigus bei atidavė fantominiam verslui!

Aš tai vis klausiu tuomet: laba diena, kas tie žmonės?

Dabar ką daro mūsų valdžia, tai dalina rentininkams mokesčių mokėtojų (šiuos moka žmonės, o ne kažkokie mistiniai “juridiniai asmenys“ – žr. apie pašalpinę ekonomiką ir jo fantominius veikėjus) pinigus. Tą jie vadina “nuomos kompensacija verslui“.

Ne, brangieji jūs mano valdžios valstiečiai ir jų bambuką rūkantis iždininkas – jūs kompensuojate prarastas pajamas nekilnojamo turto savininkams, tarp kurių rastume ne vieną jūsų ir jūsų draugų pavardę. Jau šitų pajamų tai jūs tikrai neprarasite, krizė ar pandemija kieme, nors kitu atveju sakytumėte, kad tas jūsų turtas gi “valgyti neprašo“.

Ką gali padaryti rentininkas tokio karantino metu? Išmesti nuomininką?

Nes – kad ką? Susiras gal kitą? Tai kad nėra kito, kai niekas nebedirba (joks nuomotis galintis verslas neuždirba pajamų, nes sėdi karantine uždarytas)!

Laisvoje rinkoje tokiu atveju rentininkas su nuomininku susėda ir peržiūri savo nuomos sutarties sąlygas pagal esamą rinkos faktą. Jei verslas toliau veiks ir po karantino, tai galima nuomą sutarti kažkiek ir atidėti. Galima išvis nuo jos laikinai atleisti, nes jei tavo nuomininkas neturi pajamų, tai niekas jų irgi nebeturi. Galima sutarti apmokėti būtinas sąnaudas už pastatų išlaikymą ar bent jau pasidalinti perpus, bet jei tavo verslo partneris nuomininkas neturi pajamų, tai ir tu neturi pajamų, rentininke – judu abu juk vienoje valtyje šįkart, tik kad tavo nuomininkui dar ir įsipareigojimai tiekėjams bei darbuotojams kaklą spaudžia.

Ne, aišku, kam dar čia tartis – taigi valdžia duos!

Suprask, valstybė sustabdė – tai čia valstybės (kas tie žmonės?) dabar prievolė sumokėti (iš ko atėmus?) rentininkui už prarastas šio pajamas, nes jo smulkieji nuomininkai gali eiti per pasaulį nors ir su ubago terba, bet tik, neduoktudie!, nenukristų stambiųjų turtą valdančiųjų jų įprastinis gyvenimo lygis.

O taip, per praeitą krizę susimokėjome bankininkams už šių prarastas pajamas iš nemokiais tapusių skolininkų kreditus, nors realiai, kaip anuomet rašiau, galėjo tie “namų ūkiai“ tiesiog atiduoti raktus nuo savo būstų kreditoriams, ir palinkėti šiems ilgai gyventi, nes juk turtas, kaip ten sakote, valgyti neprašo?

Aišku, tiems “namų ūkiams“ gatvėje su savo vaikais stypsoti, o bankui tais atgautais tuščiais būstais disponuoti, kai jų rinkoje niekam nebereikia, toks truputį atbulai karantininis variantas gaunasi, tai valdžia tik oplia – ir iš mokesčių mokėtojų pinigų jau sumokėjo šiems kapitalistams.

Nes kam gi tuomet tartis, kai ir dabar nėra ko – bankai jau dabar peržiūri palūkanas už kreditus, nes jei skolininkas paprašo kredito atostogų, tai padefaultu užrašomas į padidėjusios rizikos grupę, o už didesnę riziką, suprantama, imamos ir aukštesnės palūkanos.

Aišku, šią dalį galima nurašyti, neva, laisvai rinkai ir jos “nematomai rankai“, bet kad sumažėjus kredito vartotojų rinkoje ir paklausai tuos kreditus imti, ypač verslui, žinia, pinigų kaina (palūkanos) turi kristi, nes bankai, teigiama, kapitalo pertekliumi disponuoja, kurio dabar nelabai kam rinkoje, kai ekonomika sustabdyta, reikia (pinigų reikia – kreditų nereikia).

Tai ir vėl valdžia mokesčių mokėtojų pinigais ne tik rentininkams, bet ir, įprastai, bankininkams sumokės, ir dar stambiems verslininkams už jų “darbdavystės geradarystę“ duos, kad darbdaviai darbuotojų į gatvę nemestų (tik šiukštu, kad ne darbuotojams, o būtent darbdaviams, vadinantiems save “verslu“, kad tie, savo ruožtu, galėtų jau pasidalinti, net jei šios darbo sąnaudos jų balansą nelabai apverčia).

O smulkiam verslui, deja, tas kapiec pareis gerokai greičiau, nei kas juos prisimins, nes tiek rentininkai šiuos nuomos mokesčiu užsmaugs, tiek pati valstybė dėl mokesčių už darbo jėgą ir priskaičiuotas prievolines kompensacijas darbuotojams iš nesamų (!) pajamų už darbo neturėjimą, tiek ir bankai už paimtas paskolas, kurioms grąžinti ir net palūkanoms mokėti pajamų gi jau nebėra, nes verslas stovi.

Nes darbuotojas, kaip asmuo, rinkoje yra bent jau aiškus (Sodroje apskaitinis pagal visus asmens kodus), o va smulkus verslininkas, ir ypač tas prie vidutinių, tai Lietuvoje valdžios kažkaip iškart stambiuoju laikomas, kai reikia mokesčius iš jo susirinkti, bet net į darbuotojų kategoriją nepatenka, kad kažkokį nedarbo draudimą gautų. Čia jums ne Amerika, todėl gerasis prezidentas iš sraigtasparnio dolerių žmonėms nebarsto.

Bet tikrai, mielieji – būtinai duokite mūsų pinigų rentininkams ir bankininkams (plačiąja prasme), nes jų gamybos veiksnių sąnaudos yra šventesnės už darbo veiksnio sąnaudas, įskaitant ir tuos smulkius bei vidutinius verslininkus. Gi reikia ekonomiką gelbėti, ar kaip ten?

Ir atimsite šitam gelbėjimui – tai iš ko?

Iš darbo jėgos (arba namų ūkių) esamų, buvusių ir būsimų, kai tiems reiks mokėti už biudžeto deficitą, susidariusį dėl šio kompensacijų mokėjimo rentininkams ir bankininkams, pajamų?

Juk būtent taip ir veikia ta jūsų ekonomika – krizė ar ekonomikos augimas, pandemija ar koks karantinas, tiesa?

Apsičiupinėkite kišenes, varguoliai – plekšt plekšt, ne kažką jau ten, a’ ne-a?

Pala pala, o jūs juk dar ir skolingi liksite.

* * *

O aš nelieku skolingas jums mano didelį ačiū už jūsų paramą mano darbo veiksniui čia!