PODCAST S01E08 – teksto apačioje!

Šią savaitę net du straipsniai post-monikiniame Delfyje skirti rusų prekybos tinklo iš Krasnojarsko krašto Svetofor atidarytai pirmąjai parduotuvei Kaune.

Ir mane nustebino vos per keletą dienų surinktas komentarų skaičius prie jų (skaičiai birželio 18-tai dienai): štai birželio 16 dienos Nerijaus Povilaičio straipsnis “Patyliukais į Lietuvą įžengė Rusijos žemų kainų prekybos tinklas“ sulaukė net 2240 komentarų, bet ir kitądien jau Aistės Žebrauskienės straipsnis su “ekspertinėmis“ nuomonėmis (apie tuos “ekspertus“, atsiprašant, tai dar bus vėliau), pavadintas “Įvertino į Lietuvą žengusį naują rusišką prekybos tinklą: visiems vietos po saule neužteks“, sulaukė perpus mažiau, ir tik 1221 komentaro – bet juk tai ta pati naujiena per abi dienas gavo net 3461 komentarą, kurie vis dar pasipildo, kas rodo reakciją į naujieną esant gerokai didesne, nei kad būna paminimas profesorius Vytautas Landsbergis Rusijos grėsmės kontekste.

Todėl tų ten gal naujienų portale taip sarkastiškai (?) ekspertais pavadintų pyarščikų pateikiama nuomonė, kad šis tinklas be marketingo pražus, jau yra savaime niekinė.

Nes, kaip matome, jau ir be reklamos triukšmo apie atidarymą pakanka – kitąkart net ir apmokėta reklaminė kampanija internete apie tokius efektyvumo rodiklius gali tik pasvajoti, kad ir ką SEOšnykai dievagotųsi, ir netgi jau nekalbant apie beprasmį pinigų iššvaistymą instagraminėms ir feisbukinėms tuštutėms, manančioms, kad yra kažkokie nuomonės įtakotojai (taip, va nueikite dabar pasiginčyti su ta gausa emocinių atsiliepimų Delfio komentaruose, ir tuomet apie tą tik įsivaizduojamą “įtaką“ papasakosite savo bobutės katukui).

* * *

Noriu priminti, kad aš jau apie šio tinklo atėjimą esu rašęs pernai rugsėjo 16 dieną štai čia: Trys prekybinės naujienos.

Tuomet pirmoji naujiena buvo apie alibaba.com įkūrėjo ir savininko pasitraukimą iš valdybos, o antroji lietė SPAR prekybos tinklo dviejų prekinių ženklų įregistravimą Lietuvoje, nuspėjant jų galimus ketinimus sugrįžti į rinką. Bet jų planus, manau, dabar jau koronaviruso epidemija gerokai sujaukė.

O va trečioji, apie ką irgi rašiau, mano galva, gerokai svarbesnė naujiena prekybos tinklų karuose buvo apie šio rusiško hard-discounter tinklo ketinimus atidaryti savo parduotuves ir Lietuvoje, kurioje tokio tipo parduotuvių iš esmės arba jau nėra, arba vis dar nėra.

Dabar tie delfiniais prekybos ekspertais klaidingai pavadintieji ima savo rašiklius ir užsirašinėja mikliai, nors aš ir diktuosiu labai povaliukais.

* * *

Taip gana optimistiškai dar RIMI tinklas iki anos krizės 2005 metais į Lietuvos rinką iš Latvijos atėjęs su jam priklausančiomis tokio hard-discounter tipo SuperNetto parduotuvių – jas visas trylika jau uždarė 2012 metais. O ir Latvijoje 2018 metais pervadino turėtas parduotuves į RIMI Mini.

Kitaip tariant, hypermarket formate dirbantis tinklas tiesiog iš hard-discounter segmento, bėgdamas nuo ne visai hard, o veikiau tik soft-discounter vokiškojo LiDL atėjimo į Lietuvą, čia persikėlė tose parduotuvėlėse į minimarket formatą (apie tinklų skirstymą irgi jau rašiau – čia).

Savo ruožtu ir tarpiniame tarp šių supermarket formate dirbantis IKI savo panašaus hard-discounter tipo Cento parduotuves persivadino iš pradžių Ikiukais, o dabar net ir nebesivargina mums rinkoje segmentuoti, nes visos IKI yra iš esmės tik IKI, kur jų skirstymas lygiais svarbus tik jų pačių vidaus vadyboje, bet ne pirkėjų informavimui apie siūlomo asortimento ir “parazituojančių“ jų sraute verslų galimybes (ką ši sąvoka reiškia, tai dar ir pasiskaitome apie tai, kaip prekybos tinklai “žlugdo versliukus“).

Tai čia primenu, kad jau rašiau, kaip tas prekybos tinklų karas Lietuvoje, čia atėjus LiDL, tuomet vyko – apie tai irgi jums smagūs skaitiniai yra čia (minėtieji “ekspertai“, ar suspėjate užsirašinėti?).

* * *

Kodėl buvo reikalinga ši preambulė ir priminimai, kas kur ir apie ką buvo rašyta?

Nes žmonės, kurie ničnieko nesupranta apie temą, peza be jokios gėdos jausmo, ir net nesupranta, kaip atrodo iš šalies apgailėtinai, ir yra taip rimtais veidais klausinėjami save per gerai žurnalistais vadinančių paikenų kažkodėl visokie bankiniai pyarščikai mauruliai™, kurių vienas etatinis nausėdukas gal po varginančio karantino taip į atostogėles pajūrin dabar išsigrūdęs (o kad dabar jau ir vasara, tai to išmanaus nepakėlė ir savo įžvalgomis ten, kur nieko neišmano, su mumis, ach, kaip nuliūdome, net nepasidalino!).

Gal jau Delfis galėtų grįžti prie savo seno įpročio ir pasiteirauti, ką šiuo prekybos tinklų ir rinkos galimybių klausimu norėtų verčiau globėjiškai iš Estijos papostringauti visapusiškas ekonomikos ir visų rinkų ekspertas Arvydas Avulis? Šis bent jau prekyboje, nors ir savo pastatyto nekilnojamo turto, turi nuosavos praktinės patirties, skirtingai nuo tų žinovo tonu blėnis dėsčiusių “ekspertų“ be jokios matomos kad ir LinkedIN darbo patirties modern trade versle (bet taip nuo žodžio – visiškai jokios, kaip ir jokio bazinio šios prekybos sisteminių elemento supratimo).

Aš taip manau, kad jau gal pribrendo rimtas reikalas apie tokius lietuviškus “ekspertus“ atskirai pasisakyti, nes aš tiek neišgeriu, o melagiasklaidą vartojančių kritinis mąstymas, deja, jau atsidūrė vienoje reanimacijos palatoje kartu su lietuviškų socdemų sąžine bei liberalų sveiku protu.

* * *

Bet grįžkime prie šio konkretaus prekybos tinklo ketinimų ir įėjimo strategijos rinkoje.

Žinau, kad jums nepatiks.

Ir aš dabar ne apie apsišaukėlius ekspertus kalbu – tie jau su konspektais dabar gali žuoliais kulniuoti Vievio kryptimi paskui nuvažiavusį politinės ekonomistės ar ekonominės politikės dr Aušros Maldeikienės eurotraukinį.

Nepatiks, nes Svetofor tinklui rinka tiesiog akyse bematant dabar sparčiai plečiasi, ko jie net nelabai svajojo ar, juolab, planavo čia taip nutiksiant. Tai aš prognozavau dar 2018 metais sugrįžęs ateisiančią ekonominę krizę kaip tik šiam laikotarpiui ateinant, bet juk ne tik aš negalėjau numatyti, kad kils pandemija ir bus įvestas karantinas, vienu ypu sustabdęs apie trečdalį ir Lietuvos ekonomikos (skaičiuojant pagal biudžeto pajamų smukimą 30%).

Kas reiškia, kad mūsų ekonomikoje, sienas ir darbo rinkas už Lietuvos ribų atidarant labai palaipsniui, bei esant žemesnei visuminei paklausai ir likusioje ES ekonomikoje, labai sparčiai ims daugėti naujųjų varguolių™. Ir apie juos verta gerai išsinagrinėti, ką aš aprašiau kone prieš dvejus metus, nes labai gali būti, kad tai – jūsų būsimo kliento portretas.

Ir jei tokiam pirkėjui, kuris perka ne maisto produktus, o kalorijas, tai pienas yra tik pienas, mėsa yra tik dešra virta arba parūkyta, kai saldumynai, arba kitaip – angliavandeniai bei endorfinų tonizatoriai viename, yra tiesiog čiulpinukas be jokių prekinių ženklų ir premium antkainių, tai va ta hard-discounter šalia jo namų yra būtent toji parduotuvė, kurioje jis apsipirks dar ir visai savaitei vienu ypu, nes ten sudėliotos tokios didelės pakuotės ant paletės toje pačioje prekybinėje salėje.

O dabar jau tikrai pirks savaitei, nes taip juk per karantiną prisipratino – tikrai ne visi grįš prie senų įpročių į supermarketą po langais drožti po keliskart per dieną šio bei ano. O šitas naujas įprotis – tai dar viena gera naujiena šiam tinklui prie jų įėjimo į rinką plano įgyvendinimo, nes juk kiekviena krizė yra kam nors galimybės.

Maža to, jų ir prekinis ženklas jau pakeistas pagal visas šiuolaikines lemingų glušinimo marketingines taisykles, ką pasidarė paikai norvegiškas Statoil, persivadinęs į grupinę masturbaciją, ir gana gudriai nukrymnašinimų fone rusiškas Lukoil, įstatydamas visiems magistralinius ragus – taip va ir Svetofor tinklas savo parduotuves Europoje yra pavadinęs MERE.

Ironiška, kad juk ir marketingui nei cento jiems net neprireikė, kuomet per dvi dienas gavosi tokia didelė pačioje įrašo pradžioje paminėta informacinė sklaida populiariausiame naujienų portale Lietuvoje (darkart taip bedant pirštu į straipsnyje pasireiškusio neaišku kurio galo “rinkodaros eksperto“ nusipezėjimus).

* * *

Kas dėl visokių rusiškų, baltarusiškų ar ukrainietiškų prekių pigiau, tai tokių prekių apstu jau ir dabar Norfoje, kurioje apsiperka “praktiški žmonės“, važiuojantys taip “nepatriotiškai“ užsipirkinėti masiškai dar ir į Lenkiją.

Netgi aš Maxima pirkdamas pieną, sviestą ir varškę buvau įsitikinęs, kad Farm Milk perpus pigesni produktai yra lenkiški, o paaiškėjo, kad jie yra latviški. Tai dabar atsakykite man, kaip nutiko, kad latviai sugeba atvežti ir parduoti perpus pigiau už vietinės nomenklatūros Linksmųjų Devyniasdešimtųjų metu prie tuometinio premjero Stabilizatoriaus prichvatizuotą Agroprom kompleksą?

Beje, čia atsakymas ne tik, kodėl pirmoji iš 40 planuojamų parduotuvių pradžioje atidaryta Kaune, bet ir tiems sostinės čingačgukams™ iš bankinių ir ofisinio planktono sklidinų stiklainių, kurie peza, kad greito apyvartumo kasdieninės prekės turi ne maistinę, o patriotinę vertę, ir todėl kur jau kur, nu bet jau Kaune – tai ta rusų šlapiankė nepraeis!

Pasakysiu dar ciniškiau, kas paaiškins, kodėl pirmąją parduotuvę ir atidarė net ne pasipūtusioje viešojo sektoriaus lėšas iššvaistančioje asmeniniam gerbūviui įvairiais tarnybiniais marmurinės jautienos kotletais, akustiniais foteliais ir cementofkinėms pramogoms su šou žvaigždėmis bei meno vertinimo paskaitomis sostinėje: kauniečiai yra labai krachaboriški nešvaistūniški vartotojai, kurie verčiau ės visokius surogatus, bet už sutaupytus pinigėlius nusipirks kokį bemsiuką ir dar pasikartojančių skaičių serijos numerius prie jo.

Nes šį kaimynai tai akivaizdžiai mato ir gerbia kaip sėkmingą heteroseksualų vyrą su atitinkama nuosava keune parankėje kaip gyvu jo statusą parodančiu aksesuaru, bet niekas tikrai nemato, kas buvo suvalgyta ir virsta organinėmis atliekomis, ar kad šio limuzino bagažinėje yra įmontuotas dujų balionas (kuris savotiškai Kaune dar ir parodo vairuotoją esant prakutusį asmeninių finansų valdyme).

Tai jei dabar naujuosius vilniečius™ paguos, tai mano variuojamas kabrio išties pirmąkart Lietuvoje irgi buvo registruotas, aišku, Kaune, ir dar netgi užregistravus tokį modelį, kurį Saab gaminti pradėjo tik po dviejų metų (na, Kaunas yra Kaunas, ir sostinėje to nesugeba su visa savo STT neišgaudoma korupcija). Ir aš šį įsigijau jau su ten įstatyta dujų įranga, kai po to buvęs vilnietis savininkas už tai pasirūpino LED iliuminacija bei aukštos kokybės garso aparatūra.

Ir, be abejo, mano automobilyje visi kauniečiai mato tik kabrioletą (suprask – šitas arogantiškas šmikis čia dar ir išsikalinėja!), o ne seną trantą su dujų balionu.

Ką, beje, mato tikrieji, o ne naujieji save vilniečiais vadinantys, kuriems antroje Linksmųjų Devyniasdešimtųjų pusėje pagamintas automobilis dar ir be stogo yra tik požymis varguolio, negavusio tarnybinio automobilio ar bent jau neišgalėjusio pirkti lizingu iš salono (kai tikras kaunietis gi naujo automobilio nuvertėjimą vos tik išvažiavus iš salono perskaičiuos konkrečiais euriukais ir po to vertinamai pasukios savo smilių prie smilkinio).

Ir šis nukrypimas yra priminimas marketingistams apie visiškai skirtingus vartotojų įpročius ir pasirinkimus dviejuose didžiausiuose vos per 100 km esančiuose Lietuvos miestuose. Ką aš ir pats matydavau, kai prekiavau dar anuomet per prekybos tinklus, ir netgi per mano, kaip pirmojo socialinio marketingo praktiko, tas per G+ ir FB organizuotas akcijas aš Kaune šiaip ne taip vos išgalėjau parduoti net tris-keturiskart mažiau, nei kad parduodavau be didesnių pastangų Vilniuje.

Todėl palyginus su tais delfiniais apsišaukėliais, kurie net neturi absoliučiai jokios patirties ir net, akivaizdu, jokio teorinio supratimo, bet “ekspertiškai“ komentavusiais šio Lietuvos dydžio Rusijos Krasnojarsko krašto kilmės prekybos tinklo, išbandžiusio jau prekybą Vokietijoje bei Rumunijoje, perspektyvas mūsų rinkoje, tai gal aš išties esu jau ekspertas ir be kabučių. Nors tokiu save pats nelaikyčiau, kai dabar nesu joks tinklinis tiekėjas.

* * *

Kaip jau irgi anksčiau minėjau, prekybos centras prekiauja ne prekėmis, o vieta ir asortimentu.

MERE vieta savotiška – tarp AMB vardo HESo ir Pažaislio vienuolyno, bet jei apsipirkti atvyksti vis tiek automobiliu, tai lokacija darosi ir nesunkiai surandama nupasakojant, ir gera, jei neklystu kaip nekaunietis, savo gana patogiu privažiavimu dėl neperkrautų automobilių srautų.

Ir jau sakiau, kad ir dėl asortimento, kaip matome, jie turi labai neprastas perspektyvas, nors ir man pačiam tos jų padidėjusio po karantino optimizmo priežastys nepatinka.

Ko gero, mes išties turėjome per daug išsipūtusią ir užkredituotą lizinginių vartotojų rinką, kurioje buvo įprasta permokėti už pervertintus produktus. Pandemija ir karantinas truputį tuos vartotojų lūkesčius apmažino, o ir smunkantis vartojimas gerokai mažins ne tik mokesčių surinkimą, bet ir darbo vietų kūrimą bei atlyginimų kilimą. Ir su tuo vis mažiau ateis pinigų iš namų ūkių į verslą, o iš verslo į namų ūkius, kai vartojimą zombiškais refleksais tepalaikys menama “valstybė“, bent jau šitos vyriausybės kadencijos metu išlaikydama viešojo sektoriaus finansavimą, nepaisant didėjančio biudžeto deficito, nes – vis tiek juk rinkimai rudeniop, o su jais gali ir visos ekonominės bei fiskalinės strategijos eiti velniop.

Tai jau dabar Norfos savininkas ir vadovas Dainius Dundulis pastebi, kad jo pirkėjas renkasi dar labiau praktiškai ir jau pigesnes prekes. MERE tinklo prekybos strategija jau iškart yra bent 20% mažesnė lentynos kaina, ir tą jis padaro dviem būdais, ką iki tam tikros ribos dar sugebėjo ir apie viską pagalvojanti Maxima, tačiau vis tiek baigėsi tuo, kad komercijos vadovė dabar profesinių iššūkių jau susirado Senukuose – t.y. permesti logistikos ir sandėliavimo sąnaudas ant tiekėjų.

Bet jei kaip tiekėjas galėsi ne tik pigiau savo biudžetinio segmento prekę jiems pateikti, bet dar ir atvežti tiesiai į parduotuves, kurių prekybos salė ir yra prekių sandėlis (ir ką, priminsiu, nesėkmingai praktikavo suomių Prisma, nesugebėjusi suderinti menamo premium lūkesčio su faktiniu nukainuotų prekių smulkmės tiekimo sistema, skaičiuodama prekes tik pakuotėmis, o ne paletėmis, tuo atkratydama tiekėjus nuo bendradarbiavimo), tai tuo pačiu suteiksi dar vieną konkurencinį pranašumą būtent hard-discounter tinklui.

Kuris ir maržos nori gerokai mažesnės, nei kad mano laikais įprastų 60-80% Lietuvoje, kai Latvijoje ir Estijoje tie patys tinklai tenkinosi tik 20-40% (kaip dabar yra – neturiu duomenų). Ir sakiau anksčiau, tai pakartosiu: dabar rinkoje laimės tas, kuris čia atveš ne lidlą (šis originalioje formoje jau gi yra!), bet – Lenkiją į Lietuvą.

Jūs klystate, jei manote, kad Svetofor atveža čia Rusiją – pamirškite šią nieko doro ir vertingo mažmeninės ir didmeninės prekybos vystymuisi, išskyrus nakatus nuo atkatų, nedavusią šalį ir jos vėduokle pirštus išskėtusius visokio plauko šovinistinius vadybininkus, nes Svetofor išties ateina ne iš Krasnojarsko, o iš Vokietijos ir Rumunijos, tarp kurių mentaliteto, net jei jums nepatinka, mes, ko gero, ir esame.

Ir aš visiškai nenustebsiu, kad šia papildoma ir gerokai lengviau, manau, dabar prieinama už mūsų vietines prekybos tinklus MERE parduotuvių platforma pirmiausia pasinaudos būtent lenkai, kuriems tas Kaunas logistikos ir klientūros prasme, tai kaip savas kawałek Polski, o iš jų rinkos dabar dar ir išeina britiškasis Tesco tinklas, todėl reikia ieškoti naujų prekybos kanalų ir kaimynystėje.

Dar seniau, pamenu, per vienas derybas estė užsakovė sakė, kad mes, lietuviai, bet ypač – tai būtent verslieji kauniečiai, jai išties primena lenkų ir žydų tautų bruožų mišinį. Jei pažiūrėsite į šio tinklo steigėjų pavardes, tai gal rasite dar vieną priežastį, kodėl Svetofor prasidėjo būtent Kaune.

* * *

Apibendrinant, tai akivaizdu, kad rinkoje vietos būtent tokio tipo prekybiniam tinklui dar ir kaip yra, nepriklausomai nuo to, ką peza delfiuose visokie apsišaukėliai ekspertai.

Problema pačiam tinklui čia gali būti vis tik vadovų negebėjimas vietos rinkos specifikoje sukurti reikiamo pirkėjų srauto, kurie kai dabar iškart nesuras jiems tinkamo asortimento, tai ir kitąkart nepasivargins važiuoti tikrinti, kas čia yra jau pasikeitę. Bet tas kauniečių noras pirkti kainą, o ne pavadinimą, kaip vilniečių, yra vis tik palankus veiksnys MERE tinklo išlikimui.

Netgi manau, kad MERE net ne su LiDL konkuruoja, o su tomis pačiomis maksimomis ir ikiais šalia pirkėjo namų, ir kaip tik IKI perspektyvos todėl yra gerokai labiau rinkoje miglotos – ypač, jei dar pernai mano minėtasis SPAR vis tik nuspręstų nepaisyti karantino pasekmių ekonomikoje ir sugalvotų čia sugrįžti.

Netgi Norfa gali kurį laiką būti rami – tai jie tiesiogiai su vokiečių LiDL išties konkuruoja dėl pirkėjo ir jo eurų, ir čia tinklų rinkodara absoliučiai veikia ne ta linkme, kuria numatytai sudėliota: tai į LiDL ateina tas pats praktiškas žmogus™, kuris eina ir į Norfą, ir anaiptol ne dėl vokiškų prekių, pagamintų Lenkijoje, etiketės.

Maxima jau savotiškai rami dėl hard-discounter, ar tai MERE dabar bus, ar koks neaišku dėl kokių priežasčių čia Aldi susigalvos, kai jau senokai išėjo iš savo Taupos segmento, ir regionuose tik platina likutines prekes per frančyzinę Aibę, likę simboliškai tik beveik apleistame dar ir minimarket segmente, kuriame veikiau konkuruoja su statoiline, taip ir neišsivysčiusia iki 7-Eleven lygio prekyba. Ir kur taip pat, pastebėsiu, pienas yra tiesiog pienas, nors tai ir premium antkainio pienas.

Nežinau kaip jums, bet man stebėti šiuos procesus prekybos tinklų kitime ir vystymesi Lietuvoje yra gerokai įdomesnis užsiėmimas už kokį futbolą. Todėl užsukite čia dažniau su klausimais, ir bus jums džiaugsmas bei gėris mano kukliose šios temos įžvalgose.

O aš dėkoju už jūsų ekspertinį balsavimą savo piniginiais vienetais čia (iš kauniečių, aišku – dvigubai)!