PODCAST S01E10 – teksto apačioje!

Turiu aš tokį ne tiek pomėgį (hobio prasme), kiek daugiau įprotį domėtis verslo sėkmės istorijomis.

Aišku, kiekvienas tą darantis turi savus hipotalamo stimuliantus, ir mūsų tautai pripaišomas džiugesys dėl sudegusio kaimyno tvartuko, ar pastipusios jo karvutės, istorijos eigoje evoliucionavo į savais motyvais paremtą svetimų turtų ir pinigų auditavimo atrakcioną.

Nors tas mano domėjimasis yra greičiau susijęs su mano akademiniu išsilavinimu (tarptautinio verslo ekonomika ir vadyba) bei turėta patirtimi privataus verslo administravime pagal įgytą KTU ir dešimtukui apsigintą pasaulinio lygio vadybos klasiko Vytauto Andriaus Graičiūno vardo katedroje šios Alma Mater diplomą, nepaisant to, kad kone didesnę gyvenimo dalį aš išties paskyriau fizinio ir asmens saugumo bei tyrimų, kaip ir teisėsaugos spec. tarnybų veiklos koordinavimo vardan tos ir dar pasaulio šerifo labui problemoms spręsti.

Šioje vietoje galėtų būti tikslinė jūsų įmonės reklama arba darbo pasiūlymas man, nes į STT agentus tirti viešųjų pirkimų sukčiavimų ir piktnaudžiavimų manęs praeitą mėnesį nepriėmė, bet šį mano tinklaraštį skaitanti bei dabar ir podcast klausanti auditorija yra ne tie, kurie tokiais komerciniais ar dalykiniais klausimais su manimi susisiektų.

* * *

Todėl grįžkime prie aktualių verslo sėkmės istorijų, ir viena tokia, siejama su politikais, jau valkiojama viešumoje buvo daugiau nei dvejas pastarąsias savaites – aš kalbu apie paskelbtas politikų privalomas turto deklaracijas.

Pirmasis prakutėlių Seimo, kaip nacionalinio lygio politinio turgaus, politikų trejetukas visiškai yra logiškas ir nestebina: čia jau ketveri metai Lietuvos vidaus politikos faktiškasis lyderis be formalių titulų Ramūnas Karbauskis; čia ir Nepriklausomybe kaip praturtėjimui per prichvatizavimą pasinaudojęs odiozinis tų Linksmųjų korupcinių Devyniasdešimtųjų simbolis Bronius Bradauskas; čia ir formalusis dabartinės opozicijos lyderis Gabrielius Landsbergis.

Nors šiame politikų reitinge išties antroje vietoje yra Klaipėdos savivaldos šalies valdančiųjų valstiečių partijos veikėjas Vidmantas Dambrauskas, žmogus be biografijos oficialiame VRK puslapyje ir dabar grynai tik dėl savo profesinių ir dalykinių savybių administruojantis kaimynams iš rytų gabalą Klaipėdos uosto krantinės birių krovinių terminale, o po jo yra pedagogė Austėja Landsbergienė, kuri politikoje niekaip išvis nesireiškia, nes tam turi savo oficialiai opozicijai vadovaujantį vyrą, kurio tai ir yra pagrindinis darbas.

Bendrai paėmus, savivaldos politikai išties turtingesni už tarnaujančius tautai Seime, o ir jeigu paskaičiuosime sutuoktinių bendrą valdomą turtą, tada reitingas truputį dar pasikoreguos. Tačiau kalbant apie nacionalinio lygio politikų turto reitingus, tai ar taip dėliosi, ar kitaip, bet šis trejetukas yra visiškai vienodas: valdantieji, valdžiusieji ir opozicija.

Aš nežinau, ar 30 metų kapitalizmo Lietuvoje galima jau vadinti “subrendusia demokratija“ (ir tuomet tipinio elito politikos atstovų prakutėlių trejetukas, kaip sakiau, yra iš esmės visiškai logiškas), ar vis dar esame post-sovietinis kraštas su korupciniais ir oligarchiniais ryšiais pagrįsta socialinių liftų sistema (ir tuomet tas turčių trejetukas vėl iš esmės yra irgi logiškas, ar ne?).

* * *

Tad dėl ko sukeltas skandalas?

Dėl jaunojo elitinio opozicionieriaus žmonos veiklumo, kai ažiotažą paskatino ir evoliucijos eigoje jau anksčiau paminėtas tūlo tautiečio noras pakartoti ir jam šią sėkmės istoriją.

Ir aš kalbu ne apie daktariškas disertacijas pedagogikoje, už kurias didesnės algos, leidžiančios per vyro Seimo kadenciją lygiagrečiai užsidirbti tuos milijonus, kalbu, bet apie jos priimtus verslo sprendimus, kurie leido iš esmės per metus padidinti turtą ar ne aštuonis kartus, kai aniedu proletariato ir valstietijos socialinių klasių gynėjai tą turtą vienaip ar kitaip sugebėjo sukaupti tik per 30 metų.

Galime sakyti, kad tiedu tradicinio verslo politikai yra, palyginus, nevykėliai, o va išsilavinimas tokiu lygiu leidžia geresnius priiminėti sprendimus dar ir versle. Šiaip JAV atliktas tyrimas parodė, kad daugiausiai galimybių tapti milijonieriais turi tie vyrai, kurių žmonos yra mokytojos. Panašu, kad ir pas mus ši taisyklė ima pasitvirtinti.

Tai kas jums, varguoliai, čia vis dar kliūna?!

Na, jūsų tėvai ne iš senosios nomenklatūros, o sutuoktinio tėvai – gal irgi ne iš naujosios nomenklatūros, tai jūsų startinės pozicijos gerokai prastesnės, nepriklausomai nuo to, ar tai Lietuva, ar tai kokia kita “vakarietiškos demokratijos“ šalis.

Jei paguos, tai ypač socialinė hierarchija yra kone akmenyje ištąšyta Britanijoje, už kurioje patirtas tas “stiklines lubas“, nepaisant, o gal ir dėl tų jo bendruomenės ryšių, ir to, kad yra Londono Ekonomikos Mokyklos absolventas, jau būdamas JAV pilietis toks va ir vėl kremlinių informaciniame kare minimas Vengrijos žydas George Soroš atkeršino dar praeitame amžiuje, per dieną asmeniškai pasistengęs dabar tarp hipsterinių koučerių išpopuliarintoje ForEx biržoje numušti svaro kursą 15 procentų, po ko tas kursas nelabai ir atsistatęs, Anglijos Bankui per dieną sudeginus ne vieną šimtą milijonų valiutos.

Lietuva vis dar yra socialiai jauna šalis, ir čia dar ne visi socialiniai liftai uždaryti pseudo-meritokratine sistema – jau spalio mėnesį pamatysite didžiausią darbo konkursą per Seimo rinkimus, kur pretenduoja į politinį elitą formaliai įšokti bent ketvertui metelių didžiausias konkursantų skaičius, įskaitant patyrusius, jaunus ir perspektyvius, liberalius ir konservatyvius, daug žadančius ir fantazuojančius bei pasiaukojančiai tautai tarnauti iš dievo pašaukimo ar patriotizmo paskatų pasiryžusius.

* * *

Man toje švietimo verslo sėkmės istorijoje taip ir liko neaiškus turto perkainavimo bei įkeitimo mechanizmas.

Aš esu jau rašęs apie ankstesnįjį su šiuo privačių mokyklų ir darželių tinklo finansavimo valstybės dotacija susijusį skandalą – galite trijų dalių ciklą bendrai apie karališkai viduriuojantį švietimą perskaityti čia nuo 2018 m. lapkričio 19 d.

Jau tada konstatavau, kad realiai iš visų tų skandale liumpenų liežuviais prasuktų meleonų gaunasi tik monkės biznis – kiek daugiau nei 1000 eurų pelno per mėnesį, o tai yra, sutikite, gana menkos pajamos Vilniaus valdininkiškų algų požiūriu, net jei neįskaičiuosime kotletukų iš marmurinės jautienos, tarnybinio transporto ar kitų tarnybinių priedų ir komandiruočių bei visokių seminarų ir apmokėtų mokesčių mokėtojų pinigais pramogų, kurios paprastai net Lietuvos Banke nesugebamos susiskaičiuoti ir deklaruoti, nepaisant žymių savo asmeninės laimės ekonomiką propaguojančių kotletinių ekonomistų.

Bet šįkart net aš, išsilaikęs finansų apskaitos ir audito egzaminus magistro lygiu pas Lietuvos audito tėvą prof. Joną Mackevičių, ir dar išsilaikęs privačiai egzaminus pas docentą ir auditorių, sertifikuotą net pasaulinėje buhalterių asociacijoje, dr Gediminą Kalčinską ir taip Pačiolyje įgijęs buhalterio pažymėjimą Nr. 31595, ir turėjęs tris įmones, įskaitant viešąją nesiekiančią pelno, kur pirminę apskaitą tvarkiausi pats, o suvesdavusi galus deklaracijoms ir balansui pagal įstatymo raidę apskaitos įmonė, kurios buhalterę Danutę dažnai iki priepuolio privesdavau, kai naudojau kūrybingą marketingą, draudžiamą dar iki ministerio Aurelijaus Verygos, ar pirmiau gaudavau pardavimo pajamas, pardavęs man nepriklausančias svetimas prekes, tačiau viską sąžiningai užpajamuodamas (tai, ačiūdie, verslo partnerio estų buhalterinė apskaita dirba įmonės savininkui, o ne jų VMI), ir kuris dar iki tol kone 14 metų dirbo koordinuodamas JAV ir Lietuvos teisėsaugos institucijų darbą, bei nervinęs teisėjus įstatymų priverstiniu laikymusi, o ne savivaldžiavimu, pasakysiu tiesiai – paaiškinimų iš krikdemų partijos propagandos atstovės Vytautės Šmaižytės aš nesupratau.

Tai arba mane prastai tie aukščiau paminėti buhalterijos profesoriai mokė, arba aš esu tiesiog nemokytinas glušius.

Sako, tai taip rinkos ekspertai akcijų vertę įvertino – pyst, ir kiek ten kartų nuo nominalios vertės tais milijonais pabrango vienu sprigtelėjimu?

Kada iki 2008 metų tas NT burbulas pūtėsi, tai irgi bankams pažymas vertintojai rašydavę “potencialiai išaugsiančia“ rinkos verte, tik po to jau 2009 metais visoms toms burbulinėms paskoloms teko skirtumą sudengti pagal faktišką rinkos vertę. Linkiu, kad tie įsipareigojimai, pakitus makroekonominei situacijai šalyje, irgi nebūtų kreditorių, kad ir kas tie bebūtų, pareikalauti skirtume pagal naują jų vertę sudengti.

Ir dėl tų įsipareigojimų dvidešimčiai metų, tame PR pareiškime teigti, kad kone taip viskas į metinį balansą visa suma, tarsi išmokėtina per metus, suregistruota.

Ne, tie 20 milijonų yra tik po maždaug milijoną be palūkanų kasmet, ir jei pinigų srautų dydis leidžia tą įsipareigojimą apmokėti, tai tragedijos čia išvis jokios nėra.

Tragedija gal tame, kad ne tik man vis tiek neaišku, kaip įsipareigojimų dalies padidėjimas turto dalies atžvilgiu finansiniame balanse buvo padengtas banalia vertintojų pažyma – o ką, taip galima buvo?! Ir net nereikia jokių turto vertės prieaugio mokesčių susimokėti, kaip kad nutinka akcijomis taip paprekiavus lietuviškoje vertybinių popierių biržoje, kai tų vertė biržoje pakyla ir tenka pokyti deklaruoti?

Kai mes, kaip akcininkai, turėjome įnešti paskolas įmonės apyvartiniam kapitalui, kad nedidintume akcijinio kapitalo, tai VMI labai akylai stebėjo, kad palūkanų dydis neviršytų esamų rinkoje, ir tą buhalterei reikėjo įrodinėti visokiomis pažymomis, kokios tos išties rinkoje tuo metu vyrauja palūkanos, ir kad mūsiškės jų niekaip neviršija. Ir tais mano laikais, deja, akcininkai privalėdavę įnešti visiškai realias, o ne pažymose pripieštas, finansines lėšas susidarančiam skirtumui balanse padengti – antraip juk įmonės įsipareigojimai viršija jos aktyvus, ir tokia įmonė yra banaliai ant popieriaus bankrutavusi.

Ir sklypukas už vieną euriuką tuomet net negelbėtų, nes aktyvų dalies iš esmės niekaip tik tuo vienu euru nepadidina. Nors čia, kaip minėta propagandistė susipainiojo, o gal ir ją neteisingai suprato buvę kolegos žurnalistai, o gal jai pačiai trūksta finansinių žinių, kažkaip gavosi, kad tas euro vertės sklypas dar įmonės ir įsipareigojimus kone pusantro milijono padidino.

Kitaip tariant, nėra čia ko išvis pavydėti – ši Austėjos ir Gabrielio įmonė UAB Krajama, taip suprantu, juk yra visiškai bankrutavusi, ir tik iš dievo, tėvo ar uošvio pavardės malonių ji dar kažkaip funkcionuojanti.

* * *

Tai gal todėl persivadino į UAB Knowledge Investment, ir belieka man pačiam dabar jau tik užsirašyti į šios įmonės kokį koučingo seminarą apie naujoviškas milijoninių sklypų už vieną eurą investavimo žinias, aha.

Juolab, kad švietimo paslaugų, ir turiu omeny ne tiek investavimo žinių, nors ir šių reikia, bet rinkoje tikrai norima, turint omeny tikrąją valdiškojo švietimo būklę Lietuvoje – ne veltui grietinėlės pagraibyti ir be šio Karalienės Mortos bei Vaikystės Sodo švietimo įstaigų tinklo rinkoje prišokę ir daugiau netinklinių, bent jau kol kas, tokių pačių privačių įstaigų.

Aišku, kai jau pagaliau smogs atėjusi ne tik pandemijos dėka ekonomikos krizė, prigaminsianti iš dabar prakutusių naujųjų turtuolių tik naujųjų varguolių klasę (apie šiuos – parašyta štai čia dar 2018-08-22), ir dar išrinkti į naująjį Seimą socialistai kaip prof. Romas Lazutka užsuks valstybės dotacijų srautus, tai rinka, o su jomis ir visos pajamos iš jos, gerokai susitrauks, ir teks kai kurioms įstaigoms, švelniai tariant, optimizuotis, ir tas jūsų dabar pavyduoliškai keikiamas ar giriamas karalienės Austėjos mokyklų tinklas gali patirti tokį finansinį spaudimą padengti tuos prisiimtus milijoninius įsipareigojimus, kad tokio atsparumo stresui neturintys ieškotų durų į amžinybę per langą aštuntame aukšte.

Nors kaip mokytojavimo avantiūrą provincijoje išbandęs, prisipažinsiu, esu visumoje šios mokyklos naudos visuomenei ir pedagogikai bei jos klientų pusėje – juk man tik šio tinklo verslo sėkmės formulė ne iki galo aiški, ir taip vis tik nesupratau, ar bent teoriškai galima šią verslo sėkmę atkartoti kitiems mažiau garsios mergautinės ar anytos pavardės nešiotojams.

Nes jei taip, tai tokias verslo sėkmės istorijas dera ir mūsų universitetuose verslo administravimo ir vadybos studentams dėstyti vardan tos klestėjimo labui.

Ar vis tik nėra ką čia šiuo unikaliu pavyzdžiu išvis dėstyti, ir todėl mano įrašų ciklas apie prastoką, švelniai tariant, šalies vadybos kokybę yra niūri realybė, nieko šviesaus Lietuvos vystymuisi perspektyvoje nežadanti, kad ir kiek prikeptume sėdmaišinių aityšnykų ar primelioruotume iš ES iščiulptais euriukais popierinių inovacijų slėnių?

* * *

Bėda vis tik ne tik prastoje šios partijos ir jos vadovo sutuoktinės įmonės viešojoje komunikacijoje arba sąmoningai pasirinktoje pozicijoje neteikti suprantamų ir išsamesnių paaiškinimų, kad iš nutylėjimų ar šykščių užuominų tie pavydūs liumpenai, arba tie, kas “temoje“ (sic!), ir taip susiprastų.

Nes liumpenai tokius nutylėjimus ar neišsakymus iki galo labai greitai interpretuoja tikrai ne sakytojo naudai, kuris nesuvokia, kad turi komunikacinę ir jau užsitęsusią krizę.

Kas, beje, iškart atsispindėjo ir atliktuose pasitikėjimo politikais reitinguose – dabar už Gabrielių Landsbergį labiau nemėgstami yra tik Naglis Puteikis ir Valdemaras Tomaševskis. Tik va pastarieji turi savo etatinį elektoratą ir šitą poziciją išnaudoja savo naudai, ko nepasakysi apie “sisteminiais“ establišmento žiniasklaidos vadinamus politikus, kurie savęs nepozicionuoja per skandalus kaip marginalai.

TS-LKD, kaip šiai partijai konservatyviai (sic!) jau įprasta, dar žalos dydžio ir pasekmių nesuvokė – kad tose pačiose apklausose juos jau aplenkė valdantieji valstiečiai, o nuteisto sukčiuko vedini socdemai dar ir pasigerino savo pozicijas, jau trejetuke pasivydami kone antrąją vietą, irgi yra dar vienas iš šio skandalo, kurio juk iš esmės galėjo nebūti arba, net jei sukeltas, galėjo būti užgesintas labai greitai tinkama komunikacija, pasekmių.

Už Ingridos nugaros pasislėpti nepavyks, juolab, kad ir šios reitingas dėl šito paties skandalo smukęs, ir, išstačius ją partijos rinkimų frontmenu, deja, bus primintos jai ir visos dar kubilinės krizės būtos ir išgalvotos nuodėmės, iš kurių viena apie “praskolintą Lietuvėlę“ susijusi su paskolų palūkanomis, turi naratyve netgi infliacinę savybę, prasidėjusi dar anoje kadencijoje nuo šešių su trupučio procentų ir dabar jau išaugusi iki kone dešimties metinių, kas, manau, iki spalio paaugimui tautosakoje – tikrai dar ne riba.

Suprantu, kad tame ginče, kur šios krikdemų, pravardžiuojamos konservatoriais, partijos gerbėjai tarsi apsuptyje atsišaudo nuo šito karabasinio marionečių teatro gerbėjų priekaištų, kad pažiūrėkite į savo latifundininką, kuo tas geresnis, vis tik mintis yra, kad “mūsiškis ne toks ir blogesnis už jūsiškį“ (suprask, abu labu tokie), o ne vis tik kad “mūsiškis yra skaidraus politiko pavyzdys“.

Tai, kad šio politiko žmona atsisakė dėl savo verslo, gaunančio ir dotacijas iš valstybės, skaidrumo duoti parodymus Seimo komisijoje, o Konstitucinis Teismas, taip droviai savo mantijomis slėpdamas iš menkų algelių ir atstatytų pensijukių sukauptus ne mažesnės vertės turtus, pareiškė Agnės Širinskienės iniciatyvai, perfrazuojant, kad “čia jums ne Amerika, kad verslininkai teiktųsi liudyti Kongreso ar Senato komisijose“, ir kad tulpinės ekselencijos laikais suformuotų partškolos kadrų vertos FNTT bei VMI* atsisakė tirti to netipinio nekilnojamojo turto įsigijimo bei sandėrio įforminimo aplinkybes, yra tiek pat rinkėją įtikinamai teisėta šio verslo įformintose operacijose, kaip savo laiku velionio AMB pasiteisinimas dėl prichvatizacijų – vsio zakonno ©.

TS-LKD nereikia kovoti dėl savo rinkėjo – tie ir taip balsuos, nes jiems “nėra daugiau už ką“, kas nutiko per praeitos ekselencijos patvirtinimo farsus, vadintus kažkodėl “prezidento rinkimais“, nors juose gi net neturėjote jokio pasirinkimo.

Tad jei Seime dabar po rinkimų norima formuoti valdančiąją koaliciją, bet taip išties norima, o ne apsimetinėjama, nes ir opozicijoje gerai aktyvai generuojami, kaip matome, tai reikia net ne į savo potencialius partnerius liberalus šaudyti oponentų džiaugsmui, o iš oponentų atkariauti šių rinkėją, siūlant jam alternatyvą esamai politinei realybei ir parodant geresnes ekonomines bei socialines perspektyvas Lietuvoje jau per ateinančius ketverius metus.

Nes kol kas reitingai tik patvirtina mano prognozes dar metų pradžioje, kad čia mūsų po rinkimų laukia naujas lovys ir senos kiaulės – ir karantinas bei pandemija niekaip šio Lietuvos vidaus politikos status quo nepakeitė, o gal net, bijau, ir sutvirtino valstiečių pozicijas.

Kas reikštų, kad reikia jau ne imituoti politinį procesą visokiais PR skirtais sąrašo reitingavimo be lyderių įsivertinimo žaidimėliais, o ryžtingai rinktis laiminčią rinkimų strategiją, kuri partiniam establišmentui, aišku, kad nepatiks. Anksčiau tuo pažadu grąžinti sovietų nusavintus rublinius indėlius tą padaryti pavykę, o va dabartiniais verksmais, kad pensininkai visiškai paiki rinkėjai, nes tuos 200 eurų pažadu galima nupirkti, to tikrai nepadarysite.

Bet kaip teisingai pastebėjo dabar didžiausia komunikacine rakštimi konservatorių subinėje tapęs anksčiau jų premjerui krizės sąlygomis dirbęs apžvalgininkas Audrius Bačiulis (cituoju iš atminties): krikdemų amžina bėda tame, kad jie nuolat kariauja su praėjusių rinkimų jų pralaimėjimo kaltininkais, o ne su tais, kurie yra dabar kliūtimi laimėti rinkimus.

* * *

Tai va taip ir gaunasi, kad kartais, nepaisant mano anksčiau paminėtų tyrimų JAV, bet va sutuoktinės mokytojos verslumas bei sėkmė gali tapti nesėkme ne tik tau pačiam tavo profesinėje karjeroje, bet ir tai grupei žmonių, kurių lyderiu skelbiesi esąs.

Nors gal ten išties abipusė juodviejų sinergija (Gabrielius juk negali Austėjos mesti kaip Ramūnas Gretos, tiesa?), padedanti taip gausinti asmeninį turtą, žinant, kad gyventi ir po neišvengiamų politinių pokyčių teks, o tie esami dabar oponentai yra tik to paties establišmento dalimi, todėl jokių liustracijų ar revizijų Lietuvoje juk vis tiek nebus – sistema per 30 metų išstatyta, o žaidimo taisykles sau per kiekvieną kadenciją nustato laimintieji, ir ta sėkmė yra tik jų rankose bei atsispindi turto deklaracijose, kaip ir jūsų netikėliškumas emigravusiųjų statistikoje.

Jūs tai ką galite tuo klausimu padaryti – nieko, tiesa?

Tai nepamirškite savo pareigos jausmo apraminimui bent jau balsuoti ateinančiuose nieko jums nekeičiančiuose rinkimuose, bet gal vis tik dar geriau – nubalsuoti savo piniginiais ženklais už mano tinklaraštį per Paypal ar Revolut pavedimu, nes už tokius įrašus, kaip šis, ypač ironiškai pasirodžiusius tokią dieną, kai prieš 80 metų Lietuva buvo aneksuota sovietų, tai dotacijų iš save kažkodėl apsiskelbusios opozicijos aš negausiu, o ir esama lizinginė partija taip niekada nieko iš savo kišenės nesumoka, tad – ačiū nors jums!

PAPILDYMAS 2020-07-22 (nėra podcast’e!):

*- oi, vis tik VMI nusprendė pradėti tyrimą dėl UAB Knowledge Investment veiklos (apie tai – kitame jau įraše!). Ir tarsi šito mažai, tai dar Karalienės Mortos mokykla apkaltinta dėl privačių duomenų nutekinimo.