PODCAST S01E20 – youtube ir nuoroda teksto apačioje!

Nuo rinkimų nepabėgsiu niekur, bet taip sode bekepdamas šašlykus bepasibaigiančio sezono proga pagalvojau, kad būtina aptarti rinkėjų segmentavimą.

Kadangi aš dažnai pastebiu ne tik diskusijose, bet ir tarp visokių patreoninių, feisbukinių, portalinių, dvaro ar šiaip sofos sugėrovų, atsiprašau, politologų, kad nelabai tie gaudosi, kuo viena rinkėjų grupė skiriasi nuo kitos, ir aš net labai dažnai net nesuprantu, kaip tos partijos bei kandidatai, kuriems, atrodytų, daugiau ar mažiau netgi sekasi tuose rinkimuose, bet vis tiek šaudo pro šalį ar sau į kojas, komunikuodami ne tas žinutes ne toms auditorijoms.

Gali būti, kad išklausę mano išdėstymo tiesiog pasakysite – et, nieko aš čia naujo jums nepasakiau. Tai bus man komplimentas, nes reikštų, kad turime sistemą, ir kad ja galima naudotis kaip darbine metodika, kuriant kad ir marketingines programas bei strategijas politikoje.

Gali būti, kad kažkas įsižeis, atradęs save visiškai ne toje grupėje, kurioje manėsi esąs, ar kad jo aršūs oponentai, su kuriais matavosi savo linksmakotį, pasirodo, iš esmės nei kiek nesiskiria nuo jo paties intelektiniais ar reputaciniais parametrais, tik turi kitokius orgazminimosi trigerius. Tai šiuo atveju pretenzijų nepriimu – man prašome pavedimą per PayPal arba į Revolut.

O kol aš laukiu pinigėlių, tai žiūrime, kad turime iš esmės penkis rinkėjų tipažus – galima pripjaustyti ir daugiau, jei gerai sekėsi matematika, bet nelabai mažiau, net jei nepasisekė staliumi dirbti.

* * *

  • Pirmoji grupė vadinama branduoline.

Tie branduoliniai rinkėjai angliškai net vadinami ne core, kaip šerdis, bet išties atominiais – nuclear.

Nes jie tokiais ir yra – jūs esate girdėję apie krikdemų “megztas beretes“, tarkime, arba visokius socdeminius “komsomolcus“ kaip “bebrų“ bei “šeškų“ rinkėjus, ar, suprask, sovietmečio pasiilgusius valstiečių rinkėjus – “kolhoznykus“, arba visokius aršius liberalų “šimašoidus“, nors pastarųjų lojalumas išties yra irgi ganėtinai jau laisvas.

Todėl be odiozinių dar praeito tūkstantmečio paminėtų “megztų berečių“ realiai branduoliniai rinkėjai dabar jau nebepravardžiuojami visokiais kirmėlynais, nors jie išties yra aršiausi: ar už valstiečius, ar už konservatorius – jiems nors kuolą ant galvos tąšyk, bet jie vis tiek už šitą partiją balsuos, kad ir kiek oponentai prikastų kompromato ar mėtytų šūdelių į jų vadukų ir partijų pusę.

Argumentai jų neveikia, o patys gali prisigalvoti gerokai daugiau kontrargumentų. Jie kaip iš kokios tikėjimo bažnytinės sektos – tarkime, gali patys nueiti į kokią nors ideologinių polinkių pamatavimo platformą internete kaip manobalsas.lt (dr Mažvydas Jastramskis dabar man skolingas už reklamą!), gauti rezultatą, kad yra liberalais, bet vis tiek balsuos už “konservatorius“ krikdemus, esančius visiškai priešingoje skalės pusėje, taip motyvuodami, kad “daugiau nėra už ką!“.

Nors partijų kandidačių į Seimą sąrašas yra netgi dviženklis – bet jiems kaip “nėra už ką“, taip ir nebus už ką.

Su šita auditorija, kaip nuosavais rinkėjais, partijoms dirbti visada yra lengviausia – bereikia šūktelėti, supaprastintai kalbant, “kur jūsų rankooooos?“ ir “aš jus myyyyyyliu!“ – ir tie jau varo partijoms reikiamą reivą net apsidirbę iš malonumo.

Ir šią auditoriją pagal apklausas ir rinkimų rezultatus išmatuoti ganėtinai nesunku: sisteminės partijos jų turi po 10-12 procentų, prisidėdami nuo 2 iki 6 ar net 8 procentinių punktų per rinkimus, nelygu kaip pasiseks pritraukti kitas rinkėjų grupes, bet – niekada neatimti branduolinių rinkėjų iš savo oponentų.

Čia noriu pastebėti, kad kai partijos suskyla į keletą, tai pasidalina ir savo branduolinius rinkėjus, todėl nesistebėkite, kad, tarkime, šeškų socdemai apklausose surenka dabar tik vos 8 procentus – tuos likusius “demokratiškus socialistus“ branduolinius tiesiog išsitąsė bebrų socdemai bei netgi darbiečiai, nors jų lyderis kažkada savo partiją pavadino “irgi liberalais“.

Ir taip yra su liberalų ir konservatorių rinkėju, nors pastarųjų rinkėjas yra juk ir valstiečių rinkėjas – tiesiog krikdemai save vadina “elitiniais“ konservatoriais, o valstiečiai savo esme yra populistiniais konservatoriais.

Ir nenuostabu, kad šių rinkėjai dabar pjaunasi aršiausiai, kaip anuomet stebėjome tą su LDDP ir LSDP elektoratais, nes Lietuvoje po prichvatizavimo juk visi kompartijos funkcionieriai tapo “kapitalistais“, o ne socdemų partija Lietuvoje kažkaip tradiciškai susikūrė iš proletariato – stambus kapitalas gi, primenu, yra konservatoriais, ir netgi komunizmo kūrėjo finansinis sponsorius anglų fabrikantas Fridrichas Engelsas istoriškai tik patvirtina šią taisyklę.

Bet vis tiek su tuo branduoliniu elektoratu reikia atsargiai, o tai nutiks kaip darbiečiams praeitą kadenciją, kuomet ne tik prijaučiančius, bet ir nuosavus branduolinius jie kvailai padovanojo kitiems.

* * *

  • Antroji grupė rinkėjų yra ne mažiau arši, tad pavadinkime ją – priešgynomis.

Šitie visada balsuoja prieš ką nors, atiduodami savo balsus, kadangi nėra tokio punkto balsavimo biuletenyje, gana dažnai tiesiog iš lempos arba momentinio emocinio polėkio. Todėl nelabai švarus PR užmetimas prieš pat rinkimus tikrai gali nulemti šios grupės apsisprendimą savo “protestinį“ balsą atiduoti kažkam kitam, nei tie, kurie kone visą kampaniją juos jaukinosi, dievagodamiesi esą tikrąja opozicija.

Priešgynoms šiaip nesvarbu, ką žada arba kuo grasina socdemai, tarkime, bet atiduos už šituos, kad tik “nubaustų“ krikdemus, ir atvirkščiai, nors Lietuvoje labai daug norinčių atiduoti savo “socdemiškus“ balsus už Tėvynės Sąjungą šiame tūkstantmetyje nepastebėta, ir tai yra šios partijos bėda, nors jos branduoliniai pirmos grupės rinkėjai už visus “komunistus“ irgi balsuos tik kapinėse, jau nuleidžiant karstą, ir tai ne faktas, ir net nesvarbu, kieno atšalęs kūnas jame gulės.

Šių taip vadinamų protesto balsų skaičius dažnai yra politologų komentaruose perdedamas, nes prie jų pridedami ir kitų grupių rinkėjai, kurie turėjo visiškai kitokią motyvaciją balsuodami, tačiau tik sustiprino šitų pasirinkimą.

Per praeitus rinkimus išties labai daug piktų ir kerštingų™ balsų sukrito dabar bebaigiantiems pirmąją kadenciją Seime ir Vyriausybėje valstiečiams, nes rinkėjai anuomet nematė didesnio skirtumo tarp senosios nomenklatūros socdemų ir naujosios nomenklatūros krikdemų – ar tiems krizė, ar aniems atsigavimas po krizės, bet sunkmečio, atrodo, nei vieni, nei kiti labai ir nepajautė, ko nepasakysi apie žemesnes socialines klases, kuriose priešgynų yra apsčiai.

Visas grožis šių rinkėjų tame, kad jie už valdančius nebalsuoja, tai ir vėl nebebalsuos, tad valstiečiai, tikėtina, labai nukraujuos mandatais per jau ateinančius rinkimus.

Tai nereiškia, kad juos kažkaip valstiečiai ypatingai nuvylė ar kad nomenklatūrščikai staiga pasitaisė – mirusioje respublikoje™ demokratinė sistema yra stabili, nepaisant kalbančių kojinių pasikeitimo (o kojines, žinia, reikia keisti kuo dažniau!), todėl per kiekvienus rinkimus visada stabiliai bus balsuojama prieš valdančiuosius, kad ir kas jie partietiškai bebūtų, o jau priešgynų balsai sumetama – tai čia kaip pasiseks nuo valdžios formaliai atsiribojusiems pareklamuoti šią sau atgal prisiūtą mergystės plėvę.

Ryškios opozicijos esamai valstiečių, socdemų ir krikdemų trijulei dabar banaliai net nėra, tai ir protesto balsai nebesikoncentruos, tuo ir nebesukurdami dar praeitame amžiuje stebėtą politinės švytuoklės efektą.

* * *

  • Trečioji grupė rinkėjų yra neramioji, lyg nenustygstantys su rakštimis subinėse, ir jie vadintini lošėjais.

Šitie išties yra labai aktyvūs rinkėjai: jie domisi tuo, ką kalba partijų lyderiai, kokias tezes išsako, kokias programas pristato. Jie ginčinasi dėl problemų sprendimų variantų, tarsi būtų priešgynos iš antrosios grupės, ir jie labai aktyviai renkasi galimus rinkimų favoritus ir netgi kartais už šiuos agituoja, kai jau pasirenka, kad galima juos pamanyti esant branduoliniais.

Bet per vienus rinkimus gali visiškai adekvačiai balsuoti už konservatorius, ir ne todėl, kad “nebuvo už ką“, o per kitus – jau atiduoti savo balsą liberalams, nes suvaržymų per kadenciją pasirodė daugoka, o vienalytė partnerystė nebeatrodo jau tokia ir bauginanti (svarbu, kad tik prie jų pačių tie be kompaso nebesiorientuojantys nelįstų ir nekaišiotų to, kuo galvoja).

Nedažnai tokie lošėjai ir laimi, tiesą pasakius – t.y. ne visada jų partija išties tuose rinkimuose pasirodo geriausiai, todėl lošėjai dažnai jaučiasi nusivylę, nors ir labai patriotiškai angažuoti, kad, suprask, rinkimuose dalyvauti tiesiog yra kiekvieno piliečio pareiga, nes kaip čia nutiks, kad jiems, suprask, kiti dar va taip išrinks valdžią!

Kad jie patys nieko neišrenka – jų galvelių šita mintis neklibina.

Bet jie būtinai balsuos. Jei neaišku, už ką statyti rinkimuose – argumentuos kaip branduoliniai, kad “daugiau nėra už ką“. Jei žino už ką tikrai nereikia, tai argumentuos kaip antroji priešgynų grupė, kad tik ne už šituos, nes tie tai jau velnių velniai velniškame kvadrate!

Juos todėl dažnai ir supainioja su pirmąja arba antrąja grupe, bet didesnė dalis partijų rinkiminės komunikacijos nueina būtent šitai lošiančių balsavimuose rinkėjų grupei, tarsi šių aktyvumas yra svarbiausia jų išrinkimo sąlyga, todėl reikia konkuruoti šiuos vis įtikinėjant, nes taip logiškai atrodo, kad šiuos patraukus daugiausiai prisipliusuos prie branduolinių turimų.

Tik kad tuščias puodas ir barška garsiausiai, ir nuo to, kad šie aktyviai pypauja, tai dar nereiškia, kad keletas procentinių punktų prie branduolinių rinkėjų kažkaip leis uzurpuoti valdžią demokratiniu būdu.

Nes visi tokie lošėjai yra išties tik oportunistais be įsitikinimų – jie ne vien hitlerius sau ir mums išrenka.

* * *

  • Ketvirtoji grupė yra paikiausiai besielgianti – juos galima pavadinti idealistais.

Šie turi tam tikrus sau suformuluotus ideologinius bei filosofinius įsitikinimus, ir labai retai juos kaišioja kitiems panosėje, nes nejaučia nesaugumo jausmo, kad turi kažkam kažką vardan kažko įrodinėti.

Labai reta rinkimuose nuolat dalyvaujanti partija daugiau nei puse programinių nuostatų atitinka jų sau susiformuluotus kriterijus, todėl tokie rinkėjai labai dažnai pasirenka kažkokias naujas, neaiškias bei nišines ar marginalies netgi grupes, nes ten tarp aktyvistų, tarkime, bus koks nors finansiškai nelabai sėkmingas filosofas, kuris yra tik naujokas politikoje arba joje dar nesugebėjo savo reputacijos pasigadinti, nes niekas jo niekada nebuvo į jokias pareigas išvis išrinkęs (ir nebeišrinks, bet žmogus bent jau gaus tiek dėmesio, kiek jaunystėje kaimo šokiuose iš nešokdinamų merginų negaudavęs).

Tai šių rinkėjų balsai dažniausiai ir keliauja į šiūkšliadėžes, nes šių visumos nepakanka tokioms idealistiniais ar naivais šūkiais bei ketinimais suformuluotoms partijoms perlipti per rinkiminį barjerą. Ir visai nesvarbu, ar tai bus kokia fašistuojanti nacionalistinė partija, ar labai globalistinė ir tolerantiška, ar netgi kokia žalių už ekologiją arba banaliai alaus, piratų bei ubagų grupuotė, taip “partija“ rinkimams pasivadinusi.

Ta, neva, išimtis, kuomet Lietuvoje šoumenų “partiją“ vis tik išrinko į Seimą, buvo nulemta to, kad jie išties konsolidavo labai daug liberalų branduolinių rinkėjų, prisidėjo sau protesto balsų ir savo populiarumu dar įtikino lošėjus, kad už juos verta pastatyti.

Tad ši išimtis yra veikiau taisyklė – tik ir veikia ji prie išimtinių sąlygų, kurios kartu retai tesukrenta, o atskirai lemia visiškai kitokius rezultatus.

* * *

  • Penktoji grupė ramiai dėjo skersą ant viso rinkimų farso, todėl aš juos pavadinsiu anarchistais, nors tikrieji anarchistai dėl tokio pravardžiavimo ir supyktų.

Šie rinkėjai nėra jokie idiotai, kaip juos antikinėmis tezėmis ypatingai lošėjai bando sugėdyti, kad tie neketina balsuoti, nes jiems iš tikro “nėra už ką“. Ir nebalsuoja anaiptol ne todėl, kad “visi politikai vagys ir melagiai“, ar kad patys nesidomi politika.

Politika tai jie kaip tik nuo seno domisi, bet netapo nei lošėjais, nei idealistais, nors gali būti, kad kažkada jais ir buvę (aš tai buvęs tik “megztųjų berečių kapitonu“, anot buvusio “konservatorių ruporo“ Audriaus Bačiulio, jei bandote kažkaip pripaišyti nebūtus dalykus, o šiaip nesėkmingo valstiečių kandidato į premjerus kotletinio ekonomisto nuomone esu “lytiškai pagadintas liberalas“, taip necituojant jo necenzūrinės leksikos, sąlygotos “lomkėmis“ per karantiną dėl negautų minėtų papigiajskų bankinių kotletukų, o gal ir pavartojimo kažko svaiginančio, anot valstiečių lyderio pasvarstymų televizijos eteryje).

Ir kadangi gal dar ir dabar šie rinkėjai domisi politika, tai nemato jie reikalo gaišti laiką tuštiems balsavimams: ciniškai žiūrint, jei išrinks “tuos“, tai ir gerai, o jei neišrinks – tai irgi gerai, nes tuomet gali sakyti, kad “durniai patys pasirinko“.

Tai ne naivuolio idealisto, tai ne keršinančio priešgynos, tai ne paikai azartiškojo lošėjo, ir tai ne fanatiškojo branduolinio sektanto pozicija. Tai subrendusio ir malonių nelūkuriuojančio suaugusio žmogaus pozicija – ir ji yra visiškai pilietinė.

Ir nusispjauti, ar pripaišysite juos prie kurios nors iš grupių, kad:

    • a) nebalsuoja, nes daugiau nėra už ką;
    • b) jie prieš visus, todėl nebalsuoja;
    • c) jiems nesvarbu balsuoti, nes nemano, kad kažkas jiems išrinks valdžią, todėl reikia būtinai irgi balsuoti, tai nors ir ne tuos išrinks, bet juk būsi rinkęs; ir
    • d) neturi jie jokių iliuzijų dėl pažadukų ir pažadų programose, nes dar prūsokų strategas Carl von Clausewitz pasakęs, kad bet koks mūšio planas išeina šaibom jau po pirmos iki tavęs atlėkusios kulipkos (ar kažkaip panašiai – gūglinkite!).

Šiems ne-rinkėjams svarbiausia, kad nebūtų karo niekas netrukdytų jiems gyventi savo gyvenimo, nes mokesčiai kaip ir mirtis vis tiek neišvengiami, o jei taps dėl valdžios kvailybės nepakeliami, bet kažkaip vis tiek apeinami arba išvengiami, tai tik politikai ir bus patys dėl to kalti, kad tokiais padarė, nepadarė arba motyvavo kūrybiškai pažiūrėti į valdžios finansavimo klausimą.

Nes jei dar būtų galima tiesiogiai susieti demokratijoje balsavimą ir su pačiu mokesčių mokėjimu tarsi paslaugų prenumerata, tai ši rinkėjų grupė irgi finansuotų tik tai, ką mano esant tam momentui reikiamą finansuoti, o ne palikdami politikams atimti iš jų pinigus “teisingiau“ ir pasidalinti su savais kažkaip “geriau“.

Bet čia jums ne graikiškas polis ir jo elitinė tik nuosavybę valdančių ir mokesčius savanoriškai sumokančių pagyvenusių sunkiųjų pėstininkų vyrų demokratija, tiesa?

* * *

Apibendrinant, tai apklausose ir per rinkimų balsavimą matome, kad gerokai virš trečdalio rinkėjų yra kažkokie, suprask, neapsisprendę ar nusprendę kitaip, nei į apklausas pavyko suregistruoti, arba finale išvis, paskaičiavus balsus, paaiškėja, kad mažiau nei pusė rinkėjų išrenka didesnei šalies daliai naują valdžią, kur ir 20 procentų negaunančios grupuotės, save vadinančios partijomis, kvykauja, kad gavę yra daugumos (sic!) rinkėjų pasitikėjimą, o po to metasi į šutvę nebe vardan tos, Lietuvos, o vardan koalicijos ir valdžios dalybų.

Vadinti “nežinančius už ką balsuoti“, ir vis “ne taip“ ar “ne už tuos“ balsavusius rinkėjus avinais, runkeliais ar idiotais – nelabai į kur nuvedanti, nors labai establišmento mėgiama, strategija, padedanti bent jau prapylusiems tuos rinkimus politikieriams save kažkaip pasiguosti, liejant ant jų, neva, “nesupratusio“ rinkėjo pyktį, nors priešingu atveju klejotų, koks tas rinkėjas, suprask, jau yra pilietiškai sąmoningas ir subrendęs.

Aš anaiptol neatkalbinėju jūsų nuo balsavimo – jei turite tokią nepagydomą priklausomybę balsavimui, tai ir balsuokite savaip, kad ir kokiai dabar įvardintai aukščiau grupei bepriklausytumėte.

Bet pats geriausias ir tiksliausias, žinokite, balsavimas yra… piniginiais ženklais į mano sąskaitą per PayPal arba Revolut šio tinklaraščio ir jo įžvalgų labui (na, bent jau ta proga, kad tai – dvidešimtasis ir savotiškai jubiliejinis podcast!).

Ačiū jums už tai, mieli mano rinkėjai ir rėmėjai!

Ir nesusirkite, dabar taip sparčiai daugėjant koronaviruso susirgimų skaičiui Lietuvoje, nes sveikatos apsaugos ministeris, bendrakursių pravardžiuotas Hitleryga, gavęs yra vardinį pistoletą, o greitai naujų testų pirkti STT, FNTT bei TS-LKD gali ir nebeleisti, tai – ar maža ką, ir kas jį žino, kaip gali sugalvoti tą sergančiųjų statistiką pagerinti, kai vieną kovą prieš pandemiją gi jau “laimėjo“…