PODCAST S01E29 iškart yra Youtube dar “ne tame kanale“ bei nuoroda paspaudimui į jį – šio teksto apačioje!

Kol čia mes vis dar laukiame, kada trys merginos iš Vėlinių raganų koalicijos jau kažką konkretaus nuveiks be tuščių deklaracijų, ir taip iki naujojo Seimo pirmojo posėdžio, įvyksiančio tik ateinantį penktadienį 13-tąją per pilnatį, ir taip dar iš neturėjimo ką veikti “renkame“ sau JAV prezidentą, tai panašu, kad patys amerikiečiai jau ir išsirinko.

Sakau “panašu“ ne todėl, kad rinkimai suklastoti – net cinikas manyje sako, kad tikrai jų visų klastoti nėra būtina, kai žinai, kurios apygardos tik yra raktinės.

Nors po tokio didelio šių rinkimų pažeidimo kiekio, kuris net demokratų kontroliuojamoje žiniasklaidoje išviešintas, ir kai jau “demokratiškasis“ New York Post spausdina pokalbį su etatiniu (sic!) demokratų partijos balsavimų klastotoju jų apygardoje, tai kitu atveju būtų masiniai Vakarų valstybių pareiškimai apie tokių rinkimų rezultatų nepripažinimą ir apie neteisėtai išrinktą tos šalies prezidentą.

Bet pasauliui padefaultu JAV – demokratijos citadelė, kad ir ką tas oksimoronas reikštų, ir net JAV neketina įsileisti kitų šalių stebėtojų į savo balsavimo procedūras. Tiesą sakant, jie ir oponuojančių partijų atstovų neįsileidžia, nepaisant to, kad net teisėjai, kurie yra JAV irgi renkami, pripažįsta tą teisę būti įleistiems stebėjimui – ir ką, kaip sakęs toks buvęs mūsų sostinės meras.

Kaip vyko šie rinkimai, ko gero, jau yra tiksliai pavaizdavęs Martin Scorsese savo filme Gangs of New York: “ką, tik dukart balsavai – marš balsuoti trečiąkart!“; “oi, pribalsavo trimis tūktančiais daugiau, nei yra apygardoje rinkėjų!“; “ką reiškia baigėsi biuleteniai – turime laimėti masiniu pranašumu, meskite dar ir dar!“; ir pan. – pažiūrėkite mano duotą šią ištrauką atminčiai atgaivinti.

Tik tada režisierius šaipėsi iš amerikietiškų rinkimų, vykusių dar ano pilietinio karo metu, o dabar jau nelabai smagu tą stebėti, vykstant kone JAV piliečių karui gatvėse visą rinkiminį laikotartį. Net BLM ir Antifa riaušininkai, kaip rodo jų susirašinėjimai slaptose socialinių tinklų grupėse (oi, neklauskite…), dabar yra pasimetę – ar kelti riaušes, kaip ruoštasi, iš pasipiktinimo, kad ir vėl ne tą išrinko, ar iš džiaugsmo, kad kaip ir tą dabar išsirinko?

* * *

O sakau “panašu, kad išsirinko“ todėl, kad dar neišsirinko paties prezidento, bet tik jo rinkikus, ir aš manau, kad nepaisant respublikonų skundų teismams dėl masinių balsavimo pažeidimų, daugumą rinkikų kolegijos vietų įtartinai ar legaliai, bet vis tik laimėjo demokratai, o jie jau ir išsirinks savo statytinį.

Tiesiog amerikiečių tautos charakteryje yra ne iš praeities stiprybę semti, ir ne didvyriai ten pas juos kapuose miega, kaip mūsų himne ir mentalitete, o žiūrėti pirmyn, net jei ne šiaip parkritai, o bankrutavai arba pralaimėjai. Jie sako, kad ryt bus kita diena, ir saulė vėl nušvies Delavaro krantus, kaip dainuoja net stiff upper lip anglas (sic!) Mark Knopfler savo dainoje apie Mason-Dixon skiriamąją liniją Sailing to Philadelphia.

Nors, ironiška, aš kaip tik šeštadienį, kai jau vakare paskelbta apie Joe pergalę, kaip tik užsirašinėjau sau Stan Hugill ilgąją short-drag shanty versiją Haul Away, Joe…

Ryt bandyk iš naujo – nors ir devynis kartus iš eilės pralaimėjęs, kaip va juk ir mes sau dainavę esam. Tai ir žiūrėkime į priekį, ir ką gero mums atneš rytojus.

Net ir tai, kad praeituose rinkimuose nugalėjo Donald Trump, buvo veikiau atsitiktinumas, tačiau tuomet juk net ir demokratai balsavo už jį – kiek jiems atgrasi buvo Kilerė, ir kaip toji į valdžią savo partijoje be skrupulų grūdosi. O šiems rinkimams demokratai nuosekliai ruošėsi visą 45-tojo kadenciją, ir teisėtai ar abejotinai, bet išsirinko savo atstovu ne veltui tokį demensinį kriošeną – tokiam jei ir bus sąmonės prašviesėjimas, tai laikinas, ir nesunkiai neutralizuojant, kad net ir nesutrukdytų pats sau jį išrinkti.

O finale jį išsirinkus – už to nugaros ta pelke pavadintam establišmentui tvarkantis savo asmeninius reikalus bei atidirbant parėmusiam visam FIRE (finances, insurance, real estate) sektoriui, kuriam, kaip bebūtų paradoksalu, bet 45-tasis neatstovavo, net ir Manhetene savo milijonieriavimo laikais buvęs nuo vietinių turčių tik užribyje, ir jau prezidentaudamas veikiau atstovavęs ne Wall Street, o High Street – t.y. realiąją ekonomiką.

Net kai per šią pandemiją pasiūlė Kongresui skirti paramą šalies ekonomikai, tai būtent Atstovų Rūmų demokratai ir paskirstė tuos 8 bilijonus (amer. trillion) bankams ir finansinėms institucijoms, o tik 2 bilijonus, iš kurių didesnė dalis už būsto paskolas ir draudimus atsidūrė vis tiek 1% turtingiausiųjų kišenėse, po $1’200 namų ūkiams, atmesdami dar ir pakartotinas dolerių dalybas žmonėms, nes juk taip respublikonai, suprask, tik nusipirks rinkimus (kažkur girdėta dainelė, ne?).

* * *

Pozityvus Joe Biden išrinkime dalykas mums yra tik toks, kad mūsų kalbančios kojinės su šita Senio Albino lėle ras bendrą kalbą.

Tiesa, ta kalba bus apie nieką, ir susitarimai niekiniai, kurie apsisuks jau iškart ir pamirštami, bet kai mes niekada neturėjome savo valstybės bei vyriausybės vadovų iš privataus verslo, tai jiems ir susišnekėti su Donce buvo nepakeliama kančia, o aš dar 2016 metais tinklaraštyje perspėjau, kad Lietuvai reikia dabar prezidento ar bent jau vyriausybės vadovo iš verslo, kuris sugebės kalbėti business talk, o ne politkorektiškų buzzwords kratiniu.

Šiaip dešimt metų į stagnaciją Lietuvą stūmusi ir iš regioninės Vilniaus Dešimtuko (čia ne apie VP Market!) lyderės į nykias autsaideres įstūmusi ždanofkės absolventė net du JAV prezidentus iš skirtingų partijų sugebėjo šunims per blakstienas trankyti pasiųsti iš tos savo asmeninės neapykantos, kad ją pačią amerikiečiai namo išsiuntė Linksmaisiais Devyniasdešimtaisiais, kai iš uždarytos partškolos pasimokyti “vakarietiško funkcionieriaus“ įgūdžių AMB šią nusiuntęs buvo į Vašingtoną, kur bent jau ši sugebėjo hapkido juodą diržą gauti.

Tad be jos dar ir ne ką geriau visą praėjusią kadenciją sekėsi ir mūsų nomenklatūrščikams, tačiau dabar, tikėtina, bent jau jie su tokiais pačiais vašingtoniniais ras bendrą kalbą.

Svarbu tik, kad su naujuoju POTUS kalbėtų lėtai ir paprastais žodžiais, nes pašnekovas, žinia, gali ne viską spėti sugaudyti. Bet kai anglų kalba nėra gimtoji, tai toks su tokiu – kaip nors, aha.

* * *

Tad mums beliko palaukti tik gruodžio, kuomet formaliai jau bus patvirtintas 46-tasis POTUS ir… pati pirmoji JAV istorijoje moteris viceprezidentė.

Mažais žingsneliais, bet progresas, kaip pasakytų progresyviais save vadinantys kairuoliai, tačiau vyksta: buvo pirmieji juodaodžiai JAV Valstybės Sekretoriai abiejų lyčių (tiesa, prie respublikono George W Bush), buvo jau juodaodis JAV prezidentas, ir jau bus juodaodė moteris viceprezidentė. Džiugina net ir tas faktas, kaip šitos nuoširdžiai ir ne vien moteriškai iki širdies gelmių nekenčia buvusi kandidatė į prezidentes praeituose rinkimuose.

Aišku, labiausiai dėl tokio rinkimų rezultato džiūgauja dabar JAV priešai – nors 45-tasis nepradėjo nei vieno karo, ir sėkmingai užbaigė kai kuriuos ankstesnius konfliktus, iš kurių didžiausias pasiekimas, be abejo, arabų valstybių pripažinta oficialiu tarptautiniu mastu jau Izraelio teisė egzistuoti, tačiau juk šiuos beveik ketverius metus visi autokratiniai režimai sėdėjo savo pasturgalius prisėdę ir ramutukai, kai Doncė be skrupulų nukalė savo tomahauku iranėnų aršųjį generolą bei Artimuose Rytuose parodė, kiek beviltiška yra rusiška priešraketinė ginkluotė, negalinti visiškai apsaugoti nuo JAV smūgio Sirijoje, tad geriausia apsauga tuomet yra, o siaube, tik taika regione.

Ir rusiški samdiniai vagnerofcai tapo iš 200 ichtamnietų tik Gruz-200, kai amerikiečių sraigtasparniai apsigręžė ir sugrįžo pabaigti savo darbo, sužinoję, kad čia ne vietiniai čiabuviai ramybę drumstė.

Ir aš neįsivaizduoju, kad kreidutėmis ir susirūpinimo pareiškimais taiką galės užtikrinti 46-tasis. Iki Taivanio teisės gyvuoti ne tik atskirai ne tik nuo Kinijos, bet ir kaip atskira dar viena Kinija, pritrūko dar vienos kadencijos. Gali būti, kad per artimiausius ketverius metus mes pamatysime Didžiosios ir šitos “nesusipratusios“ Kinijos apsijungimą – kad ir ką tuo žodžiu pavadinsite.

Apie Ukrainos, Sakartvelo ar kitus Rusijos paribio hibridinio karo regionus bei jų ateitį, deja, labai taip pozityviai kalbėti nėra priežasčių. Juolab, kad dabar tikrai lengviau atsikvėps mūsų elitiniai vaikučiai, nes nereiks tėveliams jų siųsti mokytis į užsienį, kaip tituluoto anūkėlio, kad tik tie, neduoktudie, netaptų šauktiniais ar verktiniais. Tai čia Anglijoje princai kariuomenėje tarnauja – pas mus tarnauja lochai, ir šiaip 2 procentai nuo BVP krašto apsaugai yra per sunku būsimam “subalansuotam bei tvariam“ merginų valdomam šalies biudžetui, nes tuos pinigus galima už jų nugarų stovintiems kibių nagų vyrukams nusisavinti daug smagesnėms reikmėms.

Oi, tik neguoskite savęs ta mintimi, kad pensijoms ar švietimui – šios ir taip didžiausios išlaidų eilutės biudžete, kurias dera perskirstyti kitaip, ir ypač turint praktikos per krizes pirmiausia nuo šių apkarpymo pradėti.

Nors neabejoju, kad šios dvi ir toliau bus politinės demagogijos prioritetu, nepriklausomai nuo to, ar ten “rusai vis dar puola“, ar “NATO ir taip mus apgins“. Juolab, KAM patvirtino naują SOP vėliavą, tai kitos kariuomenės nebereikia, nes mus apgins aitvarai, kurių visa paskirtis, deja, tėra tik pasitrinti kokioje karinėje misijoje, kad JAV užskaitytų, na, ir dar iššauti simbolinį šūvį okupacijos metu, kad JAV mus už mus pačius ir išvaduotų – va ir visas tas konservatoriškai bei liberaliai patriotinis lietuviškas gynybos konceptas, kaip sakė tokia KAM ministerė, kuri dabar Europarlamente sau su kriziniu kubiliatoriumi ir politekonominiu lokomotyvu vienoje frakcijoje rentą užsidirbinėja.

Tai nežinau, kame tas džiūgavimas, sutampantis su JAV priešų džiūgavimu, kai 45-tasis visą kadenciją pravardžiuotas rusų statytiniu, o visi CIA ir FBI rusiškų ryšių tyrimo galai vedė tik į dabar kaip ir laimėjusiojo stovyklą.

Juk Oranžinio Doncės paskirtis išties buvo atkimšti kaip Tiret ar Kurmiui užsikišusią JAV demokratijos kanalizaciją – aš jums šio skysčio juk irgi nesiūlau vartoti vietoje kokio nors man įprastesnio bordeaux, tai gal kaip mažvaikiai, su pasauliu susipažįstantys oraliniu būdu, gal irgi nesiūlykite man jo atsigerti, nes iš tų džiūgavimų matau, kad jau maktelėję ne vieną gurkšnį. Vertinti derėtų pagal poelgius, o ne pokalbius, idant verslo biblijoje pasakyta: money talks and bullshit walks.

Dar suprasčiau džiūgaujančius vokiečius: tie amerikiečius gi iki šiol laiko jų šalies okupantais, o ir NordStream-2 (ar vis tik reikėtų vadinti pagal originalą – Severnyj Potok Dva?) pats nepasistatys.

* * *

Bet tikrai – jau seniai karo nebuvo, aha.

Tik, matote, aš net ir šią savaitę jau sulaukdamas savo pusės amžiaus jubiliejaus, o sulaukti vis tiek ketinu, nepaisant man penktadienio vakarą labai netikėtai prasidėjusio vidinio kraujavimo (ai, gal opa, gal vėžys, gal šiaip besimptomis hemarojus – daktaras išvis sako, kad turiu dėl koronaviruso čia tirtis, nes dabar kitų ligų gi ir “nėra“), aš bent jau kariavimui pasirengęs per dvi tarnybas skirtingų šalių kariuomenėse bei tris priesaikos davimus Lietuvos gynybos labui. Net ir egzilinę vyriausybę galiu paremti, jei reikia – turiu ir emigracinės patirties.

Kas tik jums va iš to džiaugsmo, jei šitoji “apokalipsė“, iš kurios kaip blogiausio varianto (ir aš ne apie savo būklę – ačiū, nustojo jau) aš čia šaipausi?

Jūs jau primiršote, kaip ir kas sustabdė rusų karius per tokį atstumą iki kartvelų sostinės, koks yra ir iki mūsiškės nuo sienos?

Jūs pamiršote, kas ir kaip savo susirūpinimu ir niekiniu memorandumu saugoti branduolinio ginklo atsisakiusios šalies teritorinį vientisumą atidavė Krymą rusams, ir leido separatistams siautėti Ukrainos rytuose?

Ir jau pamiršote, kaip visokie politologai bei save karybos ekspertais vadinantys apžvalgininkai čia triedė plytomis, nes karinė grėsmė staiga tapo, oi, kaip netikėta, visiškai reali, ir net pasiskyrė naują karjeros, nors ir kare nebuvusį, generolą, kuris jam taip paliepė į batalionus prigaudyti šauktinių ir atvežti kokią kuopą natofcų, turinčių atlikti špokų baidytojos vaidmenį?

Bent jau nepamirškite ir vėl dūchinti visų trumpistų. Aš tuomet irgi gaunuosi prie jų – toks va mano sponsorius, kurio vardo jam kuklinantis neminėsiu, iš JAV bent jau kompą man nupirko, kad galiu dabar jums ir šia tema blėnis įžvalgas ir apžvalgas rašinėti.

Tai ta proga jums padėkosiu už jūsų balsavimą tinklaraščio labui savo pinigais per PayPal ir Revolut – va, net ir žinutę su pavedimu gavau, kad cepelinų jau užvalgyčiau (ačiū!). Tik va dar pirmiau duslintuvą (no pun intended!) gal pasikeisiu, nes mano amžiuje toks sportinio automobilio stiliaus burzgesys kabriolete jau nelabai patinka.

Smagaus antrojo karantino, ir jūs bent jau nesusirkite!