Nuoroda į PODCAST S01E34 šio teksto apačioje:

Nepriklausomai nuo to, kad praeitą savaitę buvo net trys įrašai, bet šis suplanuotasis šios savaitės pradžiai niekur nedingo.

Tiesą sakant, pats įrašas, pavirtęs į tokią kontekstinę paskaitą (beveik 6000 žodžių!) bendram išprusimui, jau buvo parengtas dar vasarą, nes skirtas paaiškinti nebežinomą arba jau pamirštą labai jau neseną šiuolaikinės Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo istoriją tame baltarusiškų neramumų po jų nebe pirmą kartą suklastotų prezidentinių rinkimų kontekste.

Aišku, tuomet pradėjau rašyti kaip paaiškinimą naujajam Lietuvos Respublikos piliečiui Viktor Voroncov, Layher Lietuva direktoriui ir aktyviam pozityvo apie Lietuvą skleidėjui socialiniuose tinkluose, bet pastebėjau, kad ir po Kovo 11-tosios gimusieji ne visai aiškiai suvokia, kaip ir kodėl įvyko toji mūsų Dainuojanti revoliucija, kol kas entuziastingai plodami katučių tokiems panašiems taikiems protestams už sienos per 30 km nuo mūsų sostinės.

Blogiausia, kad tik iki dviejų gėrio ir blogio jėgų kovos, kur visada laimi tik gėris, tas supaprastintas iki primityvumo naratyvas skatina ankstyvą demenciją net ir mūsų “nulūžusiai prie Pabaltijo“ kartai.

O juk pasakyta, kad pamiršta istorija ir neišmoktos jos pamokos linkę kartotis, pakol glušiams dašus.

Todėl pagalvojau, kad kaip teko paaiškinti prieš mūsiškius Seimo rinkimus, kad rinkėjai anaiptol nėra tik dviejų rūšių, kurie vieni balsuoja kaip lemingai “teisingai“, ir kurie kiti šių viešai durninami, nes pasirinko išvis nežaisti tame lochatrone, o vis tik rinkėjai, nepriklausomai nuo partijų skaičiaus, yra 5 rūšių (nuoroda yra tinklaraštyje ir į podcast), tai va kartu dabar kaip tik yra gera proga šiek tiek sugrįžti ir į atkurtos šios Lietuvos Respublikos parlamentarizmo pradžią.

Nes tas paminėtasis naratyvas (ir už šio žodžio vartojimą Rašytojų Sąjungos revizorius Regimantas Dima pasirengęs šaudyti asmeniškai be jokio teismo ar tribunolo vietoje!), yra toks, kad tuomet kovojo tik “geriečių“ Sąjūdis prieš “blogiečius“ komunistus, ir taip komunistus sąjūdiečiai nugalėjo, ir šią teisingą kovą, kuri kažkaip nesisekė iki tol net pusę amžiaus, staiga iš niekur nieko palaikė vieningai visa tarsi iš kokių pagirių atkutusi lietuvių tauta.

Ir kad dabartinis Sąjūdis, suprask, vadinasi Tėvynės Sąjunga, todėl visus kitus, kurie nėra šioje sąjungoje, dera laikyti ne už, bet prieš tėvynę ir, be abejo, “komunistais“, arba, kad jau tas komunizmas bei konkrečiai marksizmas tampa fetišu istorijos demencija chroniškai sergančiam hipsterynui, tai pervadinkime vatinukais, ir tas ypač pritinka kokiam kotletais iš pykčio paspringstančiam klaidingai save vadinančiam “ekonomistui“, kai jo visai netyčia pasidomi, tarkime, tai kieno sąskaita yra pateikiami tie jo “kotletai“ į tą sovietmečio papročius menančią žinybinę stolofkę.

Ir vėl sakau – neskubėkite paknopstom skuosti iš čia, manydami, kad tą laikmetį prisimenate, kuomet iš padorumo kai kuriuos dalykus selektyviai pasirinkote verčiau primiršti, nes, kaip dainuoja toks rusas nupušęs rokeris Bė Gė, “ilga atmintis – blogiau sifilio, ypač siaurame ratelyje“.

O atmintį dera atšviežinti, kad manipuliatyviai keičiamo to savas-svetimas ar juodai-balto naratyvo (ir čia linkėjimai Balkanų Moteriai, ir pažadu, kad tai buvo trečias ir jau paskutinis kartas šiame tekste, kada šį žodį pavartojau!) nebeįbruktų tarsi istorinio fakto, ką pastebėjau, kaip sakiau, ne tik diskusijoje su Viktoru, kuris negyveno tuomet Lietuvoje, tad iš savo tėvo karininko rusiškuose Rytprūsiuose ir to meto rusiškos spaudos net nelabai žino, kas buvo kas ir kaip čia vyko pas mus.

Nes kai lietuvių tauta prasidėjusios SSRS perestroikos metu ir vėl atkuto kovoje dėl nepriklausomybės, tai jėgos buvo tikrai ne dvi, kaip jums dabar pasakoja, o mažiausiai irgi penkios – ir jų veikla ne tik padėjo pagrindus dabartinei Lietuvos socialinei ir politekonominei sistemai, bet ir įtakoja mūsų gyvenimus iki šiol.

* * *

Kai nuo šių metų rugpjūčio lietuvių rinkėjai “dalyvavo“ Baltarusijos rinkimuose, sėdėdami ant sofkutės ir tapšnodami savo išmaniukus, kad irgi savo tokiems patiems sekėjams pademonstruotų savo menamą išmanumą kaimyninės šalies ekonominės ir politinės sistemos klausimais bei tuos neabejotinai kilnius, kaip tik jiems atrodo, savo norus įdėtų į gudų, suprask, tokius pačius siekius, tarsi jau Lietuvoje rinkimai užsibaigė dar gerokai iki spalio, ir taip jau čia visiems aišku, ką čia išsirinksime, o ekonominių ir socialinių problemų Lietuvoje nebelikę, koronavirusas įveiktas, medaliai su gyvatėmis išsidalinti, ir mūsų visuomenėje vyrauja socialinė santarvė bei konsensusas vidaus politikoje – ir net artimojo kaimyno atveju mūsų oficialioji užsienio politika tėra geranoriškai tik tėviškai pamokanti tos tautos tėtušiui, vadinamam Batka.

Aš nelabai šia tema ką tuomet pasisakiau, kiek konstatavau, kad, nepriklausomai nuo mūsų lūkesčių ir iliuzijų, bet visumoje baltarusiai nenori demokratijos, kai pasilygina sau ją su kaimynais ukrainiečiais ir šių socialine bei ekonomine padėtimi su užprogramuotu skurdu, o lietuvių pavyzdys jų neįtikina, nes mūsų šalį ne vien jų propagandos dėka laiko tiesiog Europos pašalpine paribio, ačiūdie, kad dar ne užribio, valstybėle – jiems reikia tiesiog kito Batkos ir to paties stabilumo, nebent, geriausiu atveju, tas kitas jau duos daugiau rublių, bet tik, neduoktudie, neatimtų turimų.

Nesu labai linkęs vėl lyti ant visuotinio mūsų susireikšminimo parado, kai, skirtingai nuo daugumos “demokratijos eksporto entuziastų“, pasinagrinėjau 1940 metų pakeliui prie mano istorijos domėjimosi temų išlikusius to meto dokumentus ir to meto žmonių prisiminimus, kiek visai taip ir išties netgi nuoširdaus džiaugsmo buvo ne tik liumpenams, bet ir bendrai proletarams su lietuvių valstietija – kai dabar jau tarsi ir 1936 metų Užnemunės ūkininkų, ir 1937 metų Kauno darbininkų riaušės yra net išbrauktos iš tarpukario Lietuvos istorijos, nes nebeatrodo tokios comme il faut.

Ir to tikro, o ne vien sovietų fiksuoto propagandinio dirbtinio, džiugesio būta netgi protinga atrodančiai, kaip ir dabar maumiškai, inteligentijai, kad sovietai net be formalios okupacijos, o tik “karine pagalba“ bei ultimatumais lietuvių diktatorių Antaną Smetoną kažkaip lengvai (o gal ir per lengvai) tuomet nuvertė.

Ir kaip tas tautos (sic!) “išrinktas“ Liaudies Seimas jau labai greitai barzdotąjį savo Tautos Vadą lietuvį su jo lenke žmona, laikinai prezidento pareigas paėjus tik premjerui Justui Paleckiui, taip iškeitė į ūsuotąjį gruziną jau sovietų Tautų Vadą.

Ir kaip dar po nepilnų metų prasidėjo atviros sovietų represijos bei to meto “oligarchų“ trėmimai, o visa šalis su visais savo kapuose miegančiais didvyriais iš praeities stiprybės nepasisėmė, jokio simbolinio šūvio iš mauzerio nepykštelėjo ir taip “savo noru“ buvo visiškai inkorporuota į SSRS sudėtį, kur, kaip čiulbėjo lietuvių lakštingala vadinta Salomėja Nėris, Lietuva grobikų (oi…) jau nebijo, nes tą mūsų gintaro lašelį prie Baltijos budriai saugo milžino jėga.

Ir kaip anuomet Josifas Stalinas, taip ir dabar Vladimiras Putinas abu yra išsikėlę sau istorinį tikslą vėl suvienyti Rusijos Imperijos žemes, ir kad ir kaip ne comme il faut skambėtų, bet per pastaruosius 26-erius metus būtent tas diktatoriumi vadinamas gudų tėtušis Aleksandras Lukašenka užtikrino ne tik Baltarusijos neutralitetą per šių laikų finliandizaciją, bet ir gudų šalies nepriklausomybę nuo Rusijos tiesioginės okupacijos, kai tuo pačiu gana pragmatiškai bendradarbiavo ir su mumis, apsieidamas be teritorinių pretenzijų (skirtingai nuo gudų nacionalistų, vadinamų litvinistais, nes pagal juos, tai jie yra “tikri lietuviai“, o mes tik “žmudzinai“ okupantai) ar netgi apsieidamas ir be rusiškų karinių bazių šalyje tam Russkij Mir siūlomam “saugumui ir stabilumui užtikrinti“ (skirtingai nuo to prašančios ir save laimėtojais skelbiančios dabartinės gudų opozicijos).

Ar pastebite dabar, kaip istorija anuomet ir vyksmu čia pat dabar yra pakeičiama kažkokiu ideologiniu ir selektyviu oficioziniu pasakojimu, išties skirtu manipuliuoti masine nuomone, ir per tai – priimti bei palaikyti atitinkamus politinius sprendimus?

Bet aš pritariu, kad išties gerai pasakyta, jog politika tėra tik ta pati išmėšlinta ekonomika.

* * *

Ir ekonomika paprastai yra pagrindu vyraujančiai politikai šalyje, nes, kaip bežiūrėsi, tai respublika, kaip valdymo forma, yra būdas demokratiniu būdu įgalioti bei prireikus ir pakeisti įvairių socialinių klasių ir visuomenės interesų grupių atstovus.

Kaip ir pati demokratija yra taikus būdas išvengti pilietinio karo dėl nuosavybės teisių į tam tikrus “bendrus“ arba “savaime suprantamus“ šalies išteklius: ar tai būtų tik jūsų asmeninė gyvybė bei sveikata ir laisvė veikti, ar tai būtų šalies mastu materialinių gėrybių disponavimo ir valdymo teisės.

Tai tik vergas neturi teisės disponuoti net savimi, nes yra kito asmens nuosavybe su teise juo disponuoti, o va laisvoje rinkoje kaip ir galima pačiam parsiduoti kokiam tik nori “vergvaldžiui“ už abiem sutartą kompromisinę kainą ir pagal sutartas darbo sąlygas, neperleidžiant tų disponavimo savimi teisių.

Tik aš ne apie tai dabar, nes tema būtų įdomi, ką visiškai legaliai ir įteisintai išdarinėja, tarkime, ne tiek proverbiniai Lietuvos darbdaviai, pravardžiuojami “vergvaldžiais“, o visiškai konkrečios mūsų valstybinės institucijos, kaip Migracijos Departamentas, Darbo Inspekcija, Valstybinė Mokesčių Inspekcija bei Užimtumo Tarnyba.

Tiesiog konstatuosiu, kad dar Baltarusijos elito skilimo, bent jau kol kas, nėra, kaip, skirtingai nuo jų dabar, anuomet mes turėjome akivaizdžiai jau 1988-1992 metais, ir tikrai ne vien tik į tuos “geruosius“ tautiškai nusiteikusius sąjūdiečius bei “bloguosius“, nors ir tuomet, kaip jie propagandoje bruka mums savo primestinio pasakojimo variantą, “dirbusius Lietuvai“ sovietinius komunistus, kurie išties labai nemėgsta to žodžio kolaborantas, kuris apibūdina jų darbą ne šiaip kažkokiai neapibrėžtai Lietuvai, o labai konkrečiai Lietuvą okupavusiems sovietams kaip šių vietininkai pas mus, ir kas, deja, net nesutrukdo jiems vėliau gauti net aukščiausių Lietuvos karinių Vyčio Kryžiaus ir valstybės vadovų Vytauto Didžiojo ordinų.

Tai va ir nėra Baltarusijos elitui jokio einamojo poreikio pasitelkti kažkokiai “revoliucijai“ tuos savus proletarus.

Ir kalbėdamas kone marksistinėmis sąvokomis apie proletarus, kas išties reiškia samdytus bei iš algų gyvenančius darbuotojus, aš čia turiu omeny ne šiaip save samdančius frylancerius sėdmaišininkus, kurių bicepsai vargu bau ką pakelia sunkiau nei vanilinės latte kartoninį puodelį, bet tuos realiai galinčius kam reikia ir nereikia padaužyti gatvėje snukius, ir kurie dabar už stabiliai mokamą algą vis dar veikiančiose gamyklose brūžina atšipusia dilde kokias nors balvankes prie pasenusių staklių, o nuo bukos rutinos gelbstisi pramoginiu gėrimu, pavadinimu vodka.

Ir, aišku, elitui nėra reikalo šiuo metu pasitelkti tų visų “proletarų“ kokio nors perversmo labui, kad persidalintų, kaip tai akivaizdžiai nutikę Ukrainoje per pastarąjį maidaną, tuos viešuosius išteklius bei pajamų generavimo ir nusavinimo mechanizmus, klaidingai jūsų vadinamus “valstybe“.

Niekas Baltarusijoje išties net neketina ten pertvarkyti tos valstybės santvarkos, o nori panašiai to paties, tik re-brand‘into, ir kad viskas įvyktų be didesnių ekonominių rizikų šalies piliečiams, ir kad gal kažkas juos pačius jau parinktų naujais batkomis – tik su vakarietišku demokratišku įvaizdžiu vietoje ūsuotojo kolhozinio tarakono.

Štai apie ką visas tas stovėjimas be šlepetyčių ant suoliukų per taikius mitingėlius apie nieką.

* * *

Na, kaip panašiai rašiau šiuolaikinės ekonominės istorijos tema prieš ketverius metus apie nebaigtą socializmą pas mus, kuris dabar propaguojamas vėl gražiųjų ir aukštųjų ekselencijų, teisingų partijų ir visokių kotletinių ekonomistų jau “gerovės valstybės“ padaže su net nebeslepiamu noru kuo daugiau dar esamos kol kas laisvos rinkos jau perleisti valdyti jų puoselėjamam valstybiniam rentų kapitalizmui, kaip yra jau padarę, tarkime, ne vien su privačių pensijų fondų nukuodinimu.

Deja, bet liberalizmas ne vien Lietuvoje ir ne šiandien tapo keiksmažodžiu, o užuominos apie būtinumą turėti vis tik laisvą rinką sukelia besipurtančių isterijoje jau ir jaunosios kartos, vadinančios save “progresyviaisiais“, atstovų klyksmus, kurie pasigavo kampą, kaip čia pačiulpti visokius fondukus per savo projektukus, jei patiems nepavyko dar iškart įsitrinti į kokią reikšmingesnę valdininko kėdutę.

Taip va šių ir jų valstybiškai prasisukusių su rentomis tėvų dėka vis įsivyraujanti Lietuvoje “teisingos minties“ ideologija ir sukuria tą mitą, kaip mes anuomet, kai jau siekėme savo laisvės per kiek įmanoma bekrauję revoliuciją, ne vien tik dainuodami mitinguose “Graži tu mano“ ar “Marija, Marija, dangaus lelija“, turėjome vos dvi “geriečių už laisvę“ ir “blogiečių už sovietyną“ grupes, kai pastaroji pelnytai pralaimėjusi tiesiog išnykusi lyg dūmas, neblaškomas vėjo, anot kunigo ir poeto, verkusio dėl griūvančio lenkų valdomo mūsų istorinio paveldo tame dukart žemaičius pardavusio valdovo dėka sukurtame iš Krymo imigravusių karaimų ir totorių gete pusiaukelėje tarp Kernavės ir Vilniaus, kurio centre ežero saloje pasistatęs vėliau prie Žalios girios sumuštų vokiečių dėka sau asmeninę rezidenciją kaip teutonų sostinės mini kopiją.

Toks istorijos patikslinimas nebeskamba taip patriotiškai patraukliai – kaip ir tai, kad tų jėgų Lietuvoje dabartinei nepriklausomybei atkurti būta ne vos dviejų, bet – bent penketas.

Ir kurios dėl daugumos svarbių tautai ir jiems patiems klausimų naudingai tarpusavyje, ačiūdie, tuomet vis tik sutarė, o ne fiziškai iki kraujo praliejimo pjovėsi, ir todėl tas Lietuvos Sąjūdis, persivadinęs iš Persitvarkymo į Nepriklausomybės, finale čia laimėjo ir…

Ir po to iš esmės išsiskirstė, nebetekęs to bendro tikslo vienyti tautą “vardan tos“ – dabartinė Tėvynės Sąjunga, formaliai besivadinanti krikščioniais demokratais, o kitų ir patys save vadinantys kažkodėl konservatoriais, yra visiškai ne tas pats, kas anuomet buvęs Sąjūdis.

Ir ne, jie net nėra jokia Sąjūdžio atnaujinta versija, o tik veikiau tebuvęs ano meto pralaimėjusios per 1992-jų metų išankstinius jau Seimo, o ne Aukščiausiosios Tarybos, rinkimus vienos iš suskilusios jėgos politinis atsakas į komunistus, šiems sugrįžus į kuriamos naujos Lietuvos valdžią.

Bet ir tai, pasakyčiau, čia net ne tie komunistai grįžo, kuriuos per rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą, pervadintą atgaline tvarka kaip Atkuriamasis Seimas, išmetė tuomet rinkėjai – čia grįžo ta jų dalis, vadintina “tautiniais“ komunistais, kurie persivadino LDDP (Lietuvos Demokratine Darbo Partija – visi pavadinimai ir dabar antrinėje politinėje rinkoje naudojami, tiesa?).

Šios dvi pramintos pagal lyderius “lansbergine“ bei “brazauskine“ politinės jėgos buvo anaiptol Lietuvoje ne vienintelės po to ir iki to, bet tiesiog gausiausios ir tuo pačiu įtakingiausios, kurios išliko iki šių dienų, bet jau pastebite iš pavardžių konkretizavimo, kad va jau ne tas vienintelis Sąjūdis, kaip nugalėtojas, čia Lietuvoje per tas Nepriklausomybės atkūrimo kovas gi išlikęs, jei abi jėgos “laimėjo“, tai kas tuomet buvo jų “priešai“?

* * *

Primenu, mes visų pirma iki Sąjūdžio čia dar turėjome LLL (Lietuvos Laisvės Lygą) su jos lyderiu Antanu Terlecku, kurioje buvo aršiausi nepriklausomybininkai ir antisovietikai su realia politinių kalinių patirtimi, pirmiausiai ir pajudinę išlaisvėjimui mūsų visuomenę dar 1987 metais prie Šv. Onos bažnyčios (pastebėsiu, kad tik maumai inteligentiškai vis pabrėžia poeto Adomo Mickevičiaus paminklą, nes sovietai jiems vis tik spėjo įskiepyti refleksų lygmenyje ideologiškai ateistinį bodėjimąsi visokiu “opiumu liaudžiai“).

Ir ta nacionalistų Lyga iš esmės jau į jokią formaliai kitaip įformintą politinę jėgą po 1992 metų neišvirto.

Gal tik sąlyginai ir tik iš dalies juos dabar atstovauja naujieji su šiais savęs net nesiejantys nacionalistai, politkorektiškai pas mus vadinami tautininkais, tačiau iš esmės taip nieko ir neturintys bendro su Lygai vis tik buvusia reikšminga žmogaus teisių prasme Helsinkio grupe.

O ir per šiuos 2020 metų Seimo rinkimus tų nacionalistų sėkmingiausią ir jokių vietų Seime vis tiek nelaimėjusį Nacionalinį Susivienijimą vedė profesorius Vytautas Radžvilas, kuris išvis juk yra atkurtos Lietuvos… liberalų tėvas.

Atrodytų, paradoksas, kad ne konservatoriai atstovauja nacionalinės valstybės ir jos viršenybės prieš individą, linkusį nukvakti su anarchijomis ir iškrypimais, tą idėją, o būtent pirminis liberalas. Bet kokie tie lietuviški konservatoriai, tokia ir ta juos sau pasirenkanti vis labiau konservatyvėjanti šalis su jos senstančiais rinkėjais, ir tokia jau tokios šalies liberalų, godojančių būtent šio žodžio šaknimi apie laisves ir nepriklausomybes, dalia (ir čia aš dar ne apie grybauskaites).

* * *

Klausiate, o kodėl gi tie 1987-ieji, bet ne Sąjūdžio susikūrimo tik vėlesnieji 1988-ieji metai, čia tokie svarbūs?

Ir net svarbu net ne tai, kad dar dviem metais netgi anksčiau į valdžią 1985 metais atėjo pastipusio SSRS vadovo ir buvusio (nors šitų buvusių nebūna, kol kojų nepakrato) KGB vadovo Jurijaus Andropovo protege Michailas Gorbačiovas, ir jau šio dėka prasidėjo Perestroika dar dveji metai iki pirmojo tokio viešojo Lietuvos Laisvės Lygos mitingo Vilniuje?

Nes kaip tik tais 1987-taisiais metais šis SSRS vadovas Michailas Gorbačiovas jau de jure įteisino… laisvą rinką individualiame ir kooperaciniuose ekonomikos lygiuose kaip priedą prie esamo valstybinio planinio ūkio – tai yra ekonomikos, veikiančios ne pagal paklausos ir pasiūlos dėsnius, o kai toje ekonomikoje “apie viską pagalvota“, tik ne Maximos, o pagalvota valdančiojo KPSS CK Politbiuro, ir kuomet ekonomikoje rinką valdžia “žino geriau“ ne tik už vartotojus, bet ir už pačią rinką (tuos paklausos ir pasiūlos dėsnius).

Jei ne planinė ekonomika, tai sakyčiau, kad Gorbis realiai sukūrė pagrindus būsimam švediškam gerovės valstybės modeliui, kuris buvo ir Lietuvoje parduotas tarsi “idėjinė prekė“ jau pirmuose Sąjūdžio mitinguose dar velionio socialisto ekonomisto prof. Kazimiero Antanavičiaus mūsų “proletariatui“ pasitelkti prie tos dabar sukrutusios inteligentijos organizuojamų tautinių demonstracijų.

Ir va tą modelį, kur “valstybinis kapitalizmas + privatus SVV“ (smulkusis ir vidutinis verslas), dabar savaip turi juk ir kinai, praėję nuo kinietiškojo komunizmo (arba maoizmo) idėjos 1989-aisiais ir Tianenmenio aikštės riaušes, sutraiškytas tankais, ir tie patys šalia esantys jau mano paminėti kaimynai baltarusiai su savo baltaraudoniu tik pasyviu protestu, kurių ekonomikose ir yra toks kapitalizmas su privataus smulkaus, ir kai kuriais atvejais – vidutinio verslo, prie vyraujančio pramoninio valstybinio ūkio, net kai tą “valstybinį“ išties de facto kaip nuosavą valdo koks nors Batka ar kitoks komunistinis bonzas.

Tokios tarsi esančios išimtys Kinijoje, tarkime, kaip didžiulis privatusis Alibaba, tik patvirtina taisyklę dėl labai tiesioginės kontrolės ir akylos priežiūros iš valdžios pareigūnų mainais už sąlyginę laisvę veikti toje jų ne mažiau milžiniškoje rinkoje – kam juk paklusę vardan teisės ten dirbti netgi ir Vakarų šalių transnacionaliniai privatūs koncernai-gigantai, jau nebevedantys jokių “opiumo karų vardan demokratijos“, kaip būtą dar prieš gerą šimtmetį.

Beje, dar istoriją priminsiu, kad vyraujančioje mitologijoje tą sovietinį Atšilimą inicijavęs 1956 metais SSRS vadovas Nikita Kruščiovas, kai jau įtvirtino savo valdžią ir pasmerkė Stalino asmenybės kultą XX-tame KPSS suvažiavime, juk panaikino iš esmės dar net prie diktatoriaus (sic!) Josifo Stalino buvusį visiškai legaliu tą visą smulkų amatininkų artelėse verslą.

Va taip, šitas pseudo-reformatorius, o ne ūsuotasis diktatorius, sunaikino laisvos privačios rinkos likučius komunizmo kūrimo labui, nors ir pats Stalinas, be abejo, dar prieš tai uždarė leninišką NEPo (naujosios ekonominės politikos) liberalizmą, kol to pasekoje vėl nesusikūrė Sovdepijoje kapitalizmas, tik šįkart iš apačios, o ne kaip dar prie caro buvęs visų fabrikantų ir pirklių gildijų stambusis kapitalizmas, kuris jau griovė feodalizmą Rusijoje, ir kur, kaip puse amžiaus anksčiau Londone fabrikantas F. Engels finansavo K. Marx komunizmą, taip jau Rusijoje ano amžiaus pradžioje fabrikantas Ivan (irgi Abramovič!) Morozov – finansavo ir socialistinius rusų revoliucionierius.

Tad irgi ne – vien iš idėjos jokia liaudis ir joks proletariatas jokių revoliucijų nei daro, nei padaro, ir revoliucijos vyksta tuomet, kai elitai susipjauna, ir atsidalinti savo ekonominės gerovės užtikrinimo bei gausinimo mechanizmų, kas dažnai klaidingai vadinama “valstybe“, jau nebegali tik demokratišku būdu tarpusavyje, net kai tai reiškia kokio nors “tautos išrinktojo“ šalies vadovo taikų atstatydinimą arba per pučą, kai tas gviešiasi ne tik persidalinti rentų rinką, bet ir atiminėti iš senbuvių.

Nes tie proletarai, arba paprastai vadinant – darbo jėga, yra tik užimti savo banaliu išgyvenimu, o ne kažkokiomis revoliucijomis, ir, taip ciniškai bei supaprastintai kalbant, tai valdantys elitai, arba establišmentas, tą apatinių socialinių klasių stabilumą sau nusiperka savalaikiu minimalių pajamų baziniams poreikiams padengti užtikrinimu, atėmę reikiamus pinigus iš vidurinės klasės.

Arba, kai atimtus per mokesčius pinigus dalintis su liumpenais, pas mus vadinamais “runkeliais“, dalintis prigimtinis šykštumas bei neribotas godumas trukdo, tai bent jau suteikę būdus ir kelius tiems nuskurėliams išvykti iš šalies laimės ieškotis kitur.

Nors išties pagal provincijos tuštėjimo dėsnį, tai pirmiausia išvyksta gabiausi ir protingiausi. Tačiau kai vidutinių gabumų ir neturinčiam talentų establišmentui, ir ypač jų palikuoniams mažorams, ant kurių gamta ilsisi, svarbu užsitikrinti ekonomines ir finansines rentas, tai ir šis dėsnis tuomet veikia jų naudai.

Kaip įprastai, toji vidurinė klasė pavėluotai atsikvošėjusi gali pradėti piktintis dėl jau per didelio protų nutekėjimo ir jų pačių vis labiau per išsunkiančias institucijas prastėjančios asmeninės materialinės padėties bei sumenkusių galimybių ją susikurti bei gausinti, kaip yra dar turėję anksčiau, tačiau ir jiems patiems dar už paskolas reikia atidirbti ir savus vaikus kažkaip užsiauginti, o ne užsiiminėti kažkokiomis revoliucinėmis rizikingomis veiklomis.

* * *

Ir taip, grįžtant prie mūsų LLL pirmojo viešojo mitingo paskatų, tai čia labai iliustratyvus dar vienas sovietinės rinkos “sukomunistinimo“ faktas, kad gimnazijos lygio (t.y. tuomet 8-10 klasės) vidurinės mokyklos ir pats aukštasis mokslas SSRSe juk buvo… mokamas nuo 1940 metų iki pat šitų per trejus metus po Stalino mirties SSRSe jau “atšilusių“ 1956-ųjų!

Lietuviams šitas faktas nelabai užsifiksavęs istorinėje atmintyje, nes 1940-aisiais prie pirmosios sovietinės okupacijos tiesiog tuomet mokamą “smetonišką“ mokslą pakeitė toks pats mokamas “stalinietiškasis“ mokslas – didesnei daliai visuomenės ir pats klausimas, tiesą sakant, nelabai aktualus buvo ne tik dėl pakeistos valdžios ir socialinės santvarkos, bet ir visumoje iš žemės ūkio gyvenusios visuomenės struktūros prasme, net jei ta sovietinė okupacija išvis net nebūtų tuomet įvykusi.

Bet va kai po Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio (taip, sąjūdžių pavadinimai nėra atsitiktinumas!) užgniaužimo jau nuo 1956-ųjų tas aukštesnis ir aukštasis mokslas SSRS bendrai ir Lietuvoje konkrečiai tapo socialistiškai nemokamu, tai net šita socialistinė užsilikusi teisė ir į atkurtos “kapitalistinės“ Lietuvos Respublikos dabartinę Konstituciją persikraustė tarsi būtų prigimtinė, o ne laisvai perkama rinkoje paslauga.

Na, o kai Jurijus Andropovas pradėjo makroekonomikos reformas SSRS, tai po jo, pasilaidojus kompartijos šulams tarpe dar tokį sovietinį baideną Konstantiną Černenką, jau mikroekonomines pratęsė minėtasis jo protege Gorbis, kuo išties pasinaudojo ir verslūs lietuviai, deja, bet gana greitai patys pamatę, kad esamas politinis antstatas ima trukdyti tam sparčiai besiformuojančiam totaliai deficitinėje rinkoje atsirandančiam naujam ekonominiam privačių kooperatyvų laisvos rinkos pagrindui.

Juolab, kad dar ir tas iki tol taurus romantizuotas Nepriklausomos Lietuvos siekis vis buvo idealistų palaikomas nepakankamai ir daugiau tik intelektualiai, įskaitant virtuvinius disidentus ir bažnytinius abiejų lyčių “davatkas“, tapo aktualus kaip tik šiai ekonomikos liberalizavimo pradžiai minėtaisiais 1987 metais, kuomet legaliais net jau prie valdančių sovietų dabar uždirbami rubliai pradėjo korumpuoti trukdančią partinių funkcionierių sistemą bei prašytis uždirbtų, bet dabar jau nenusavintų, kaip tas įvykdavę iki tol, kapitalų investavimo platesnių galimybių.

Nes veiklūs žmonės jau įsigijo komercinėmis kainomis ir prabangos preke buvusius automobilius, ir kooperatinius būstus bei garažus, ir net mėtyti pinigus importinei namų apyvokos “prabangai“, auksui, kailiniams ir užsienio kelionėms pagal griežtus ir ribotus KGB leidimus, ir buvo tik labai neilgo laiko klausimas, kada ši pilkoje zonoje esanti ekonomika jau užvaldys politinę sistemą, kas taip finale ir nutiko, iš Godžiųjų 80-ųjų dešimtmečio, pas mus žinomų tik kaip stagnacinių ir brežnevinės užstalės metų, gimstant jau Linksmiesiems 90-iesiems, arba laukinio kapitalizmo dešimtmečiui.

Labai iliustratyvus šitos besitvenkiančios vos per penkmetį ekonominės realybės yra pasakojimas suvirintoju privačiai uždarbiavusio tuomet Viktoro Uspaskich, dabar žinomo kaip Darbo partijos įkūrėjo, kuomet per mėnesį jis ir jo “frylancerių artelės“ kolegos iš esmės galėjo uždirbti ir žiguliuką, o praulioti restoranuose įmanoma buvo fiziškai per vakarą tik kokio pradedančio inžinieriaus mėnesio (sic!) algą, bet va realiai tų atliekamų rublių net nebuvo kur naudingiau jiems išleisti – viskas gi valstybiška ir pagal sovietinio Plano Komiteto suplanavimus, tiesa?

Kas skaitę I. Ilf ir E. Petrov romaną “Aukso veršis“ apie mano paminėtą bepasibaigiančio NEP laikotarpį, tas pamena, kaip milijonieriumi šantažo ir reketo būdu tapęs didysis kombinatorius Ostapas Benderis skundėsi, kad dabar jau galėtų nors ir lėktuvą ar traukinį nusipirkti, tačiau valstybė jo išvis nelaiko jokiu legaliu pirkėju ir iš jo rublių nepaims bei nieko todėl jam ir neparduos.

* * *

Taip va minėtoji “radikalių nacionalistų“ Lietuvos Laisvės Lyga sėkmingai pakeliui į Kovo 11-tąją ir nuolat spardė šikną link Lietuvos nepriklausomybės nuo 1988 metų jau įsikūrusiam nuosaikiam Lietuvos Persitvarkymo (Perestroikos!) Sąjūdžiui.

Šį antrąjį, po minėtojo LLKS, Sąjūdį dabar sudarė nebe su ginklu kovoję partizanai, bet pačioje pradžioje tik tie “virtuviniai disidentai“, per savo pragmatiškąjį kolaboravimą su sovietais išties padarę asmeniškai visai taip ir legalias profesines karjeras toje komunistų valdomoje visuomenėje. Na, kaip dabar rusų propagandoje sakoma: nepainiokime sporto, meno arba (įrašyti savo) su politika, tiesa?

Ir to Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio vadovu tuomet tapo prof. Vytautas Landsbergis – ir va to vėliau “patriotiškai“ į Nepriklausomybės pervadinto Sąjūdžio, kuris neužilgo tapo gerokai platesniu judėjimu dar ir su neformaliais nariais bei žaliaraiščiais tvarkdariais, tuos visus nuopelnus dabar vis bando nusisavinti dabartinė TS-LKD, kas atrodo kartais komiškai, kaip tas pareiškimas, kad “lietuviai yra atradę Ameriką, nes juk Kristupas Kolumbas gi buvo lietuvis!“.

O štai Sąjūdis gi, savo ruožtu, tempė už ausų iš SSRSo tą tik “mažais žingsneliais trypčiojančio“ bei “ir tuomet dirbusio Lietuvai“ Algirdo Mykolo Brazausko vadovaujamą nomenklatūrininkų LKP – atsiskyrusią nuo KPSS Lietuvos Komunistų Partiją, kuri nuo 1992 metų perversmo Aukščiausioje Taryboje, iššaukusioje išankstinius rinkimus dabar jau į Seimą, pabuvo dar LDDP (aha, demokratine darbo partija – sic!), o kai už butą privatizavimui Senamiestyje nusipirko pavadinimą su visa partija iš tremtiniu menamai buvusio provincijos chirurgo ir diplomuoto sovietinio istoriko, save kažkodėl kartais vadinančio dar ir ekonomistu, Vytenio Iljičiaus, tai dabar yra žinomi šie kaip nacionalinio turto prichvatizuotojai socdemai – tiek ir ordinų pasisavintojo kirkiliniai bebrai, tiek ir nuteistojo už sukčiavimą paluckiniai šeškučiai.

Ironiška, kad čia vis dar tie patys “savi“ arba tautiniai komunistai, kurių lyderį ir sovietinį kolaborantą AMB mūsų suliumpenėjusi tauta tarsi kokie mankurtai ir pasirinko pirmuoju išrinktuoju atkurtos Lietuvos Respublikos Prezidentu 1993-čiaisiais vietoje tarpukario Lietuvos Respublikos diplomato ir visais Lietuvos okupacijos metais išeivijoje nuolat politiškai už Lietuvos nepriklausomybę kovojusio Stasio Lozoraičio.

Tai dar vienas faktas, kuris griauna oficialią mitologiją, kad kažkaip esame atkurtoji tarpukario Lietuva, nes šios Konstitucija 1990-aisiais tą Kovo 11-tąją galiojo maždaug tik 10 minučių – iki čia pat sekusio balsavimo apie anos Lietuvos įstatymų suspendavimą, kaip paaiškėjo, ir visam laikui, nes iš tovariščių gerbiamaisiais ponais tapusiems signatarams visai comme il faut buvo turėti, išmetus “tarybų socialistinę“, tik pakoreguotą sovietinę Konstituciją su sovietiniais kodeksais, kai pastaruosius pakeitė išvis dar tik kitame amžiuje – na, nebuvo kada, nes reikėjo nacionaliniu buvusį turtą sparčiai dalintis ir prichvatizuoti!

* * *

O ketvirtoji jėga jau buvo aiškiai opozicinė šioms trims lietuviškoms nacionalistinėms, ir net turėjo sovietinę okupantų kariuomenę savo pusėje (kai, papildysiu, to meto teisėsaugą iš esmės turėjo “savais“ AMBo komunistai, aršiai priešinęsi ir po Kovo 11-tosios Lietuvos kariuomenės, kaip jie vadino – “landsberginės“, sukūrimui).

Ir šitoji ketvirtoji bei tikrai “blogio jėga“ vadinosi platformininkais – tai dar vieno Mykolo, tik jau Burokevičiaus, vadovauta Lietuvos Komunistų Partija ant, kaip jie sakė, TSKP platformos.

Atkreipsiu dėmesį, kad Algirdas Brazauskas, d.ž.k. AMB, išties tuomet vengė savo antrojo vardo Mykolas, kol tie raudonieji burokai buvo dar reali jėga Lietuvoje. O va dabartiniams socdemams prietaisu jau 2012-2016 metais papremjieriavęs dar vienas AMBo protege Jonas Butkevičius dabar jums labiau žinomas kaip Algirdas, nes pasikeitė vardą į savo globėjo, kaip ir jam dar nesutrukdė iš raudonojo “socdemo“ pavirsti 2020-ųjų Seimo rinkimuose į “žaliąjį“, ir nenustebčiau, kad šitame politiniame arbūze sėklos yra tokios pačios nacionalistiškai, pardon – tautiškai, rudos.

Be abejo, burokinė kompartija, kaip atvirai priešiška Lietuvai, buvo taip sutartinai trijų aukščiau minėtų politinių jėgų dėka po žlugusio Maskvos pučo 1991-aisiais be ceremonijų kaip politinė konkurentė sudorota ir įstatymiškai netgi išformuota, taip uždraudus komunistų partiją.

Nors va šių komunistų partškolos žemės ūkio katedros vedėją, kas ne tik ironiška, bet jau ir apgailėtina, gi praeitas dvi kadencijas Lietuvos lemingai vis sau “rinko“ ekselencija į Daukanto a. rūmus, tai aš nepasakyčiau, kad tie visi priešiški Lietuvos nepriklausomybei žmonės kažkaip staiga išgaravo ar net banaliai emigravo iš mūsų šalies į dabartinę Rusiją ar bent Baltarusiją – jų nemažai išties įsiliejo į dabartinį establišmentą sudarančios senosios ir naujosios nomenklatūros gretas, kurių palikuonys jau net ir apsijungia dabar santuokose, pagal savo toksiškumo laipsnį išversdami savo “burokinius“ kailius link “nepriklausomybininkų“ tautininkų krikdemų arba “gerųjų komunistų“ socdemų.

Ir, tarp kitko, dar vienas ironiškas, gana linksmas, taip stebint iš šalies tą anų laikų komsomolcams būdingą entuziazmą, faktas apie profesines dinastijas Lietuvoje: dabar vieno žinomo “liberalaus“ pagal savo rašinius propagandisto bei savo pavardės vardo (atsiprašant už tautologiją) žurnalo leidėjo tėvas va šių burokinių komunistų televizijoje, vadinamoje Kaspervizija (nuo “Kas per…TV?!“ ir nuo tovariščiaus Kasperavičiaus – sovietų užgrobtos LTV vadovo pavardės) irgi dirbo anuomet propagandistu, tik, aišku, ne “mūsų“ valdžiai.

Ir ne, vaikai už savo tėvų klaidas bei žygius tikrai neatsako.

Kaip ir, manau, tuo pačiu neturėtų savo tėvų ar senelių nuopelnų savintis, kai jau tai tampa jiems politiškai naudinga.

Bet čia kita jau tema apie dinastijas ir elito ryšius.

* * *

Tačiau tuo metu buvo juk dar ir penktoji čia jėga, itin savo tikslais artima ketvirtajai, ir sąlyginai netgi vadinta Penktąja Kolona, nes įkurta KGB ir KPSS dėka kaip atsvara “nacionalistų“ Sąjūdžiui.

Jie pasivadino Jedinstvo (rus. vienybė), labai aršiai priešinosi visoms tautinėms Lietuvos Laisvės Lygos idėjoms ir patys netgi siekė autonomijos, kurios ne jokios savivaldos, bet akivaizdžiai rusiškos okupacijos variantą dabar matote Padniestrėje, Pietų Osetijoje, Luhanske ar Donecke, tik jedinstvininkai tą stengėsi įvykdyti Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, bei dar Visagino, kuriame veikė Ignalinos AE, ir, aišku, pačiuose didžiausią rusifikaciją per sovietmetį patyrusiuose miestuose – t.y. dar sostinėje bei uostamiestyje.

Iki šiol juk būtent ten ir veikia po pralaimėto Maskvos pučo persivadinę jedistvininkai mažatautiškai į tuos menamus “lenkus“ LLRA (Lietuvos Lenkų Rinkimų Akciją, patapusią jau “krikščioniškomis šeimomis“) bei “rusus“ LRA (Lietuvos Rusų Aljansą), prie kurių iš esmės šliejasi ir netgi tokių pačių sovietukų “lietuvių“ LLF (Lietuvos Liaudies Frontas), vadovaujamas iš socdemų išmesto dar vieno buvusio AMBo protege Justo Algirdo Paleckio.

Taip, dabar už šnipinėjimą Rusijos naudai teisiamas Justas Algirdas Paleckis yra anūkėlis to paties čia okupaciją dar 1940-aisiais atvežusio bendravardžio senelio.

* * *

Tad va išties ir yra klausimas, ar labai tos mano išvardintos penkios jėgos, kurių tarpusavio politiniai santykiai įtakojo mūsų tautiškąjį ėjimą į Nepriklausomybę, pasikeitė per daugiau nei 30 metų, ir ką jos dabar jau įtakoja?

Jos mutavo ir keitėsi, be abejo, skirtingais istoriniais momentais pritraukdamos daugiau ar mažiau tos svyruojančios daugumos lietuvių rinkėjų ir rėmėjų į savo pusę.

Bet dar ir tuomet tos penkios politinės srovės nebuvo visos vienodos savo dydžiu ar, juolab, turima formalia bei neformalia įtaka politikoje – priklausė ne vien nuo to, kaip iškomunikuodavo ar parduodavo savo tikslus likusiai visuomenei, ir kaip sugebėdavo rasti sutarimą su oponentais, bei kaip ir kurios kontroliavo ginkluotos jėgos bei politinės policijos, dabar pavadinamos ir “teisėsauga“, struktūras, skirtas valdžiai Lietuvoje palaikyti.

Tai čia nieko naujo toje politikoje iš esmės kitaip ir nevyksta, ir be Sausio 13-tosios ar Medininkų žudynių bei lietuvių teisėsaugos pareigūno nužudymo Šalčininkų rajone prie sienos su Baltarusija, tai šitas Lietuvos politinės sistemos pasikeitimas įvyko sąlyginai, sakyčiau, demokratišku būdu, pavadintas dar kaip “dainuojanti revoliucija“ (nors tuomet išties tedainavo tik vienas Sąjūdis, o ne LLL ar, juolab, visi likę “gerieji“ ir “blogieji“ komunistai).

Elitai Lietuvoje tos Dainuojančios revoliucijos pasekoje persidalino ne tik valdžią (t.y. šalį valdantį visą politinį antstatą), jų tiesioginio ir matomo formalaus valdymo santykio parinkimą pavesdami demokratiškai nuspręsti Lietuvos rinkėjams, bet taip pat jie išsidalino dar ir Lietuvos ūkį bei esamus valstybės išteklius (t.y. dar ir šalies ekonominę bazę).

Taip prie senosios komunistinės nomenklatūros, mainais už tą palaikymą Lietuvos išstojimo iš SSRS, gavusių teisę už tai prichvatizuoti sau buvusį sovietinį valstybinį kapitalizmą, kurį ir taip jie de facto valdė kaip funkcionieriai ta jiems “valstybės“ suteikta patikėjimo teise, dabar jau prisideda ir net susilieja vardan bendrų ekonominių (oi, koks esu cinikas – meile gi netikiu, aha…) interesų naujoji Tėvynės Sąjungos, dar besivadinusios konservatoriais jų dukart premjero vėliau iš šios partijos išmesto Gedimino Vagnoriaus dėka sukurta naujoji “tautinė“ nomenklatūra, kuri net ir tuokiasi tarpusavyje jau trečioje ar net antroje kartoje kaip Landsbergiai, Čijauskai ar Degučiai.

Ir kurie sau įprastai kaip ir sovietinis elitas, iš kurio atėjo, o ne kaip vargšai angliški princai ar bendrai britų aristokratija, visiškai nemato jokio reikalo atlikti pareigą savo šaliai, tėvynei ar valstybei, kad ir ką taip bevadintumėte, paavėdami kariškus čebatukus.

Ir kaip pamatėme iš 2020-ųjų Seimo pateikto šito “dešiniųjų“ su nepriklausomybės Sąjūdžiu siejančių partijų kandidatų į ministrus sąrašo, tai mūsų politinio elito gamybos dabartiniais vietiniais oksfordais bei kembridžais tapo abejotinės akademinės ir apgailėtinos profesinės vertės diplomų spaustuvės: tai “lopatologų aukštąja“ vadinamas TPSMI bei proverbinius “dešrų kimšėjus“ ruošiantis MRU – iš kurių pirmoji kontora buvo išvis sukurta tik vardan politinės konjuktūros, o antroji – kad tenkintų to meto politikos elito užgaidas, atėmus iš policijos akademiją, nes tų valdančiųjų atžalų netikšų nenorėjo priimti studijuoti nei viena to meto savigarbos dar kažkiek turėjusi aukštojo mokslo įstaiga.

Ir tos galių apsikeitimo bei papildymo santuokos išties net nėra jokia išimtimi, būdinga tik elitui, kai ir mano giminėje rastum, tarkime, tremtinio vaikų, dabar susituokusių su vietos “socdemiška“ šeima (svarbu, sako, kad ne su lenke – čia citata, beje, ir savo giminėje lenkiškai išmokęs dabar esu tik aš, viešėdamas vaikystėje pas senelius galėjau per televizorių žiūrėti sąlyginai laisvą lenkišką televiziją, transliavusią visus nematomus lietuviams už Geležinės Uždangos vakarietiškus filmus bei serialus, tik kad lenkiškai įgarsintus, todėl per kinematografą dabar man išties nesunku kultūriškai rasti bendrą kalbą tiek su rusais, tiek su lenkais, tiek ir su amerikiečiais bei anglais, ir netgi įtarčiau, kad galėčiau būti ir vėlesnio lenkų kinematografo ekspertu Lietuvoje).

Ir va dėl šito laimėjusių nomenklatūrų, nustūmusių kaip konkurentus iš politikos atitinkamai LLL bei TSKP, susiliejimo todėl jokios Liustracijos Lietuvoje ir nebuvo.

Ir nebus – nes kas čia ką liustruos: žentai uošvius ar marčios anytas?

* * *

Ir nėra bei nebus jokios liustracijos ne vien dėl to, kad nusavintas turtas ir užvaldyti aktyvai tapo per tokį atkurtos Lietuvos amželį jau vsio zakonno legaliais, kad net našlių signatarines rentas skiria atgaline tvarka už dešimtmetį taip niekada velioniui nebuvusiai žmona, kuomet tas buvęs signataru ar prezidentu su visiškai kita ir teisėtai tuomet įforminta žmona, o ir Lietuvos karinius ordinus šlykščiai sau išsidalina jokiuose, aišku, mūšiuose nedalyvavę ir Lietuvos kariuomenėje net netarnavę sovietiniai kompartijų kolaborantai, kaip mano apsimetantis grupioku buvęs Gediminas Kirkilas.

Juolab, priminsiu, kad mūsų “užuomaršų tautai“ visai juk netrukdė nei pirmojo atkurtos Lietuvos tiesiogiai išrinkto prezidento AMB komunistinė praeitis, ką jis tarsi išpirko (?) vienu ypu, kai grąžino komunistų ir sovietų nusavintą bažnytinį turtą tikintiesiems, leidęs Vilniuje Nacionalinę Paveikslų Galeriją atversti atgal į Kadedrą-Baziliką; nei pastarosios burokinės tulpės dvi kadencijas jau atbuvusiosios anuometinis priklausymas pagal pareigas ir etatinį apmokėjimą anaiptol ne Lietuvos laisvės pusėje per Sausio 13-osios įvykius.

Maža to, niekam juk dabar irgi nebekliūna, kada, tarkime, kokia nors menamu tautiniu pagrindu sudarytai visuomeninei ir religinei organizacijai vadovaujanti pensininkė ir buvusi tardytoja iš represinės sovietinės organizacijos gali sau laisvai leisti ne tik šmeižti ir dergti prieš sovietus kovojusius tarpukario bei pokario mūsų tautos lyderius, bet ir visiškai taip realiai įtakoti dabartinę Lietuvos vidaus ar net užsienio politiką, kai dabartiniai nacionaliniai elitai tame randa politinės bei finansinės naudos.

Formalių tautinių mažumų pagrindu sudaryti ir visiškai Lietuvoje vis dar legalių, nei išliustruotų, nei nuteistų, jedinstvininkų judėjimų atstovai iki šiol yra išrenkami į regionines, nacionalines bei netgi, taip tarsi “nuo mūsų“, ir į europines valdžios institucijas.

O jūs gatavi perkąsti vieni kitiems gerkles, įrodinėdami, kuo vieni valstietiški konservatoriai, tarkime, blogesni už kitus inteligentiškus arba nacionalinius konservatorius, ir su kuriais demokratiniais socialistais apsimetančiais konservatoriais dera sudaryti koaliciją, jei liberalais vadinantys save idėjiniai konservatoriai pasirodė dar nepakankamais konservatoriais šiai jau senstančiai bei išsivažinėjančiai, ir todėl konservatyvėjančiai, Lietuvos rinkėjų publikai.

Kokios nors ženklios ar net radikalios permainos elite bei nusistovėjusiame establišmente Lietuvoje yra dabar įmanomos tik iš išorės per okupaciją, bet, ačiūdie, vis tik esame NATO, arba iš vidaus per revoliuciją, bet, irgi ačiūdie, esame ES, todėl likę “nevykėliai“ ir nepatenkintieji išties gali tik nešdintis velniop.

* * *

Nes mūsų šalies elitai irgi jau nesipjauna, kadangi, kaip minėjau, jau ir tuokiasi tarpusavyje, bet vis tik dar, labai ačiūdie, tarpusavyje laikosi nerašytos tvirtos taisyklės, kad tuos formaliai procentinius valdžios užvaldymo (!) santykius šioje valstybėje jiems demokratiniu būdu kažkiek parinktų taip tik kadencijų pabaigoje vėl parūpstantis jiems Lietuvos rinkėjas, kurį gi mulkina bendru jiems visiems rinkiminiu pažadu pasivogti tuos visų mokesčių mokėtojų pinigus truputį “teisingiau“, nei tą daro ar žada oponentai.

Aš neturiu nieko prieš, jei jums patinka padalyvauti šitame mulkių atrakcione, vadinamame rinkimais.

Na, bent jau savęs neapgaudinėkite, jei negalite niekaip susilaikyti nesudalyvavę šioje loterijoje be laimėjimo, kad jūs čia kažkokią valdžią išsirenkate sau, ypač, kai “nėra daugiau už ką balsuoti“, gerai?

Tikiuosi, kad ši ilga kelionė per kopas į Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo pradžią jums padės įgauti jei ne informuoto žmogaus ciniškai atsainų, tai bent jau atgauti sveiką ir logika pagrįstą požiūrį į Lietuvoje vykstančius demokratijos procesus.

Kai pozityviai pagalvoji, tai juk išties nėra taip jau ir blogai, lyginant su post-sovietukais į rytus nuo mūsų sostinės, tiesa?

O ir ano meto politikų karta nenumaldomai sliūkina makabriška vorele anaiptol ne dėl kokios pandemijos į amžino pogulio vietas, kai ant jų paveldėtojų gamta, matosi, tik ilsėjosi, ir tie nebeįgalūs aštriadantiškai, kaip jų plėšresni tėveliai, tais savo pieniniais tik mamos-valstybės papo čiulpimui tinkamais dantukais atsikąsti tos būtos jų tėvų įtakos, o ir turima dabar įtaka jau tenka dalintis su naujaisiais išsišokėliais pretendentais, kas reiškia, kad ir mus, mokesčių mokėtojus, taip jie mažiau pajėgia atidrožti savo turtėjimo to, ką klaidingai vadinate valstybe, sąskaita.

Argi ne puiku?!

Šia pozityvia gaida savo Lietuvos politinės istorijos pamoką ir baigsiu, nors…

Primenu, kad jei istorijos pamokų neišmoksti, tai esi priverčiamas kartoti.

Ir jei apsižiūrite, kad savo šalyje piliečiams kurti gerovę darosi vis sunkiau, o iš to, ką klaidingai vadinate valstybe ir kurią savo mokesčiais išlaikote, kažkam sekasi vis labiau turtėti (t.y. – ir jūsų sąskaita!), tai kažkur tos pamokos, matyt, yra taip ir likę neišmoktos.

Nes ir vėl tie “piliečiais“ save vadinantys dvejetukininkai per tas jiems pamėtėtas šperas tik ant durniaus tuos savo egzus laikė, kaip ir dabartinėje Lietuvos švietimo sistemoje tikėdamiesi “teigiamo“ įvertinimo, kuriam jau užtenka tik vos 35% žinių vietoje bent 75%.

* * *

Jums linkiu – saugaus antrojo karantino, nes tas pradėjęs veikti 5G ryšys, deja, koronaviruso nesunaikina, o skiepams dar geitsinis čipas nepagamintas, kadangi huavėjų Donald Trump taigi uždraudė, tai kol jo paties dar nepakeitė į tą išrinktąjį demensinį senolį, tai mums visiems tenka būti atsargiems, ir net kai jau pasirodys skiepai, tai jie, nuliūdinsiu, kaip ir gripo atveju tik padės padidinti jūsų galimybę lengviau persirgti, o ne apsaugos nuo užsikrėtimo ar kitų užkrėtimo, kaip naiviai dauguma tų nekart mano čia paminėtų rinkėjų tikisi.

O aš darkart dėkoju visiems, kurie klausėsi, ir kurie prenumeruojasi abonentinės paramos labui mano paskyrą Patreone – pastariesiems ne tik atskiras didelis ačiū, bet ir prašymas, kaip klientams, išsakyti savo norus ir pageidavimus dėl minėtosios paskyros vystymo.