Nuoroda į PODCAST S02E02 teksto apačioje:


Jei pirmoje dalyje kalbėjau apie JAV, ir ką pokyčiai jose reiškia mums, tai dabar metas pažiūrėti, o kas nutiko mūsų bendroje mieloje leftistinių technokratų valdomoje Europos Sąjungos konfederacijoje, ir kas mums iš to – ir kalbėsiu irgi apie Brexitaniją™, dar žinomą kaip kol kas Jungtinė Karalystė, nors beveik šimtą metų jau kaip nebe Didžioji, bet vis dar kažkiek Britanija.

* * *

Aišku, pagaliau po ketverių metų tąsymosi, pakartotinų atidėjimų ir derybų pratęsimų, kuriose matuotasi linksmakočiais, tačiau jau formaliai Brexit įvyko – Labradurnius pranešė savo BBC nuglušintiems tautiečiams taip pasiekęs neįmanomo triumfo dydžio pergalę.

Nors džiugesio nepastebėta, nes žiniasklaidai to paklausus, o tai kaip šįkart patarsite tautai tokį istorinį įvykį atšvęsti, tai net jis pats numojo putlia rankute tepasakęs, kad jau sočiai Jos Didenybės Vyriausybė prinurodinėjo britams per tuos visus metus, kaip ir ką švęsti bei minėti, tai dabar džiaukitės vieni patys sau įvestame griežtame karantine.

Nes nors britai ir susikūrė savo vakciną, taip monikučių išpopuliarintus britų mokslininkus iš legendų srities paversdami tikrais herojais, tačiau tuo pačiu Londone ir Sasekse, kur aš esu gyvenęs ir ten, ir ten, taip pystelėjo tokia koronaviruso atmaina, kad teko net paskelbti paprastai santūriai į viską reaguojantiems britams jau ketvirto lygio karantiną, faktiškai taip visus uždarant tuose juodojo pelėsio apimtuose ir persmelktuose amžinojo rudens drėgmės kambarėliuose, kiaurai košiamuose Atlanto vėjų per viengubus neplaunamus stiklus slankiojančiuose rėmuose su plyšiais, ir net, bloody hell, gi ir židinio neužsikursi kaip karalienės Viktorijos laikais, nes uždrausta taip smogą sukelti.

Tad mano pernykštė prognozė, kad pagaliau britai po keletos atidėjimų per šiuos ketverius metus, jau 2021-aisiais išsibreksitins velniop iš Europos Sąjungos, išsipildė, įskaitant ir tą mano spėjimą, kad paskutiniu momentu ES jau eilinį sykį nepratęsinės derybų, nes kiek galima tą nukvakusį buldogą laikyti nei pakartu, nei paleistu, o tiesiog pasirašys kažkokį susitarimą paskubomis tarsi tarpusavio supratimo memorandumą, kad toliau, žinote, gal jau laikomės tų pačių galiojančių taisyklių kaip iki šiol, tik jūs skaitysitės pagaliau iš čia išėję, kai nelabai čia buvote ir užėję, o mes apsimesime, kad jūs tikrai jau išėjote, nors nebuvote iš esmės taip ir atėję.

Paskubumis abipus Anglų Kanalo šalių vadovų ir parlamentų patvirtintas net neskaičius tas susitarimas, kurio 600 puslapių dokumentą dar pilnai publikuos išsamesniam aptarimui, iš esmės tą ir reiškia, suteikiant galimybę per ateinančius ketverius metus britams ir europiečiams persiderėti konkrečias taisykles ir sąlygas kitaip, jei netenkina dabar esančios de facto.

Tad britai, pagal Labradurniaus ankstesnį juoką, kad tas ir už pyrago turėjimą, ir jo valgymą, išties dabar gali visiems girtis, kad taip jie išėjo, ir kad tuo pačiu pasiliko Europos Bendroje Rinkoje, kuri, kaip bevartysi ar išvedžiosi, yra vis tiek svarbi tai kol kas dar penktąjai pasaulio ekonomikai.

* * *

O man tuomet belieka tik pagarbiai paploti: gi Labradurnius taip net pranoko ir savo pirmtakę iš Žemėjančios gatvės 10-tų durų Kvanką, kuomet toji iškart buvo nusileidusi dėl Europos Teismo jurisdikcijos viršenybės prieš britiškąją – dabar pagal naująjį susitarimą, britai čia iš esmės atgavo teisinę nepriklausomybę, nes JK Parlamentas ir JK teismai spręs patys ir turės priimtuose sprendimuose viršenyje (nors, teisybės dėlei, dar Romos sutartyje britai tą išlygą juk ir taip turėję).

Ir galima dar diskutuoti, kiek britų ekonomika, po referendumo nuosekliai slydusi pietine kryptimi, stagnuos ar gerokai lėčiau teaugs atskirai, nei kad būtų Europos Sąjungoje, ir kiek šis dokumentas vien dėl to, kad yra britams saugiau išeiti su tokia sutartimi, nei būti ištrenktam pro duris kaip į šlepetes šeimininkui prišlapinusiam katukui išvis be jokios, tą glušių karalystę išgelbėjo nuo priartėjusios visiškos suirutės.

Juk nereikėjo ir patiems europiečiams to kaltinimo kerštavus britams, sukėliant humanitarinę katastrofą, kai tos suirutės repeticiją jau prieš Kalėdas matė visi Kento grafystėje, užkimštoje šimtais sunkvežimių vien dėl pandeminio protrūkio įvestų papildomų karantino priemonių ir jau besikeičiančio muitinės dokumentų pildymo.

Šitie vaizdai ir perspektyva už nepilno mėnesio tą patirti dar smagiau, taip net užsispyrusius britus pagaliau įtikino pasinaudoti paskutine ES numesta jiems galimybe, ypač kai aršusis Brexit ideologas Dominic Cummigs pasitraukė iš premjero patarėjų ir viso bekompromisio derybų proceso. Ir tuo pačiu dar Muter Angelei paėmus už ausies įsismarkavusį neklaužadą Emanuelį ir nuvedus tą į kampą pas jo tamstą mokytoją, kad tas jau iš entuziazmo dabar nebesušiktų paskutinės susitarimo galimybės.

Europiečiai pasiektu kompromisu gali didžiuotis, nepaisant to, kad ir britai taip džiūgauja dėl jų menamos pergalės prieš mus.

Juolab, kad susitarimų derinimo požiūriu dabar ES tampa gerokai paprasčiau ir be griežtų terminų spaudimo jau persiderėti tai, ko vėl užsimanys britai, tapę mums tik prašalaičiais ir trečiąja šalimi, nes dabar jau visada galima mostelėti Pasaulinės Prekybos Organizacijos tarifų pletne tiems per nagus, jei labai tie naglės.

Tiesą sakant, toks Brexit variantas visiems parodė, kad tas išėjimas iš ES yra labai ilgas ir skausmingas procesas, tad politiškai kuriai nors nacionalistų partijai užsiangažavus, kad nori atgauti, neva, kažkokią tai prarastą nekaltybę nepriklausomybę, turėsi dar gerai apgalvoti, ar pakaks tam politinės valios ir nuoseklių pastangų po kitų ir dar kitų rinkimų šalyje – taip juk ir po britų referendumo, primenu, pasikeitė trys britų premjerai, ir įvyko keletas išankstinių rinkimų, ko kitų šalių parlamentinės sistemos, susidūrę su visuomenės nuotaikų kaita, net iki atomazgos jau nepavilktų, ir ko, matyt, tikėjosi britų atveju dabar oficialusis Briuselis, ne visai taip iš geranoriškumo ar malonės tuos išėjimo terminus vis nukėlinėjęs ir grįždavęs prie derybų, kai britai buvo realiai pasirengę į viską spjauti ir išsiniogti kaip stovi be jokio susitarimo.

Bet kartu toks dabar suderėtas išsiskyrimo variantas savotiškai išsaugo ir pačią Europos Sąjungą, nes taip parodo šią esant išties demokratine, o ne technokratine sąjunga.

Gaila, aišku, kad britai neįspyrė tiems ES komisarams ir biurokratams tiek, kad prasidėtų seniai pribrendę politinės reformos, nes Europos Sąjunga iš esmės dabar egzistuoja išaugtiniuose ekonominės bendrijos rūbeliuose, ir batai pradeda spausti, net jei britai ant nuospaudų nelaipiotų.

* * *

Kita vertus, aš dar prieš trejus metus irgi prognozavau, kad Jungtinės Karalystės byrėjimas į atskiras respublikas, kaip tą padarė prieš šimtmetį airiai, yra jau tik laiko klausimas.

Ir anglai bus ne tik ateinančius metus, bet ir artimiausią dešimtmetį užimti škotų nepriklausomybės eiliniu (sic!) referendumu, ir kaip velsiečius pakelti autonomijoje iki dabartinio škotų lygmens, kaip airių respublikonams gražiai ir diskretiškai jau atiduoti nebereikalingą Ulsterį toje mažesnėje saloje per Airijos jūrą, ir kaip Kornvalis galėtų tapti naujuoju Velsu pagal savivaldą, nes iki to laiko juk ir Velso princas taps Anglijos karaliumi su savo Kornvalio kunigaikštiene Ramune, tai dar ir titulams galima suinstaliuoti naują upgrade.

Šie būsimi įvykiai Britanijoje anaiptol nėra joks naujas reiškinys.

Iš esmės, jie yra giluminiai ir faktiškai mintyse netgi įvykę, nors teisiškai dar neįforminti, ką su ne mažesne nei Brexit derybų agonija dabar britams, vėl pasijutusiems anglais, teks tikrovėje dar susiderinti, iki dabartinė United Kingdom taps finale united no more, ir tas klausimas, kiek ji dar išliks jungtine, ir kiek dabartinių JK bendrapiliečių ne anglų pasirinks būti britų Sandraugos, kaip kanadiečiai ar australai, arba labiau Europos Sąjungos, ko pageidautų labiau gal škotai ar airiai, piliečiais, dabar labai priklausys tik nuo pačių anglų lankstumo ir įžvalgumo.

* * *

Pernai tikėdamasis, kad ES nebepratęs derybų dar iki metų galo, išspirdami šiuos jau balandį, kaip buvo planuota, aš rašiau (save pacituosiu):

“Kaip bepasirodys keista, bet JK šie metai veikiau bus geresni, nei jie šviečiasi ES ekonomikoms. Nes jau ir anksčiau esu rašęs nekart, bet technokratinis, o ne demokratinis, ES valdymas yra ne visada stiprybė – šiuo atveju, kada reikia iš esmės užsiimti ES sisteminiu reformavimu (įskaitant federalizaciją – nes priešingas kelias veda į dezintegraciją, ką rodo ir Brexit, bet išvados nepadarytos), tai objektyviai pritrūksta politinės valios, kadangi technokratai patys savęs nesireformuos. O kaip bus išties – pamatysime šių metų eigoje.“

Taip gavosi, kad tas pratęsimas ir dabartinis susitarimas iš esmės nustūmė mano prognozę kone metais į priekį.

Ir pasakyčiau, kad šie teiginiai vis dar galioja – ypač šio susitarimo dėl Brexit fone.

Per tuos išeidinėjimo iš ES ketverius metus svaras kurse kone priartėjo paritetu link euro, esančiu dabar tarsi savotišku vidurkiu tarp svaro ir dolerio (tiksliau: £1 yra maždaug €1.09, o €1 yra $1.23, tai dar bakso požiūriu mes turime kur savo eurofantikų pašvaistyti, begelbėdami pastrigusią ekonomiką – printer may go brrrrrr!).

Tačiau atkreipsiu dėmesį, kad britų elitas išties nusprendė nutraukti imigracijos dėka stimuliuotą keletą dešimtmečių šalies ekonomiką. Ir ne todėl, kad jiems vietiniai chavz‘ai ir tų nuomonė kažkiek labai terūpėtų – tiesiog sąnaudų mažinimas per importinę darbo jėgą realiai reiškė britų ekonomikos apsukimą atgal link pramoninio amžiaus, tačiau tiek importuotos svetimos darbo jėgos, vėliau tik gulsiančios nepakeliamu socialiniu balastu karališkąjam iždui, jau ir britams yra per daug.

O visa vietinė ekonomika jau ir iki referendumo veikė nelabai pagal mūsiškius europietiškus gerovės valstybės principus, primenu:

  • reguliarią darbo savaitę sudaro ne 40, bet 48 valandos;
  • viršvalandžiai nebeapmokami didesniu tarifu, o tik įprastiniu;
  • dažnai atostogos yra neapmokamos, nes samdomas esi tik “laikinai pastoviai“;
  • visiškai licencijuota profesijų darbo rinka su zero-hours contract prie visos tos madingos gig economy stūmė ne tik prie darbuotojų nuomos agentūrų, ir kur visi vieni kitus pardavinėja darbams už rentas nuo tų uždirbamų algų, bet numušė ir uždarbius link minimalių, ir samdant jau ne pilnam etatui, o tik valandoms pagal poreikį, todėl banaliam išgyvenimui teko dirbti ilgas valandas ir per keletą darboviečių;
  • vis daugiau anksčiau samdytą darbą dirbusių profesijų paverčiant į amatininkų kategorijas, pervadintant juos save samdančiaisiais “verslininkais“, taip iš esmės kuriant tik šiuolaikinę vergovės formą, vadinamą wage slavery – aš jau pernai pirmoje dalyje apie tai užsiminiau, ir temą dar pratęsiu ne tik apie britus, ir jei koks šimašoidas per durnumą po visų ūberių su boltais dar dabar į Lietuvą pabandys prisikviesti Amazon, tai aš pats būsiu pirmas čia luditas, kuris jų atėjimui čia priešinsis.

Ir taip panašiai, bet tema kol kas dar ne apie tai dabar.

* * *

Na, o kas mums, lietuviams, iš to britų išėjimo?

Visų pirma, labai gausi išeivių bendruomenė tampa dar labiau atskirta nuo tėvynės, nepaisant net formaliai jų išsirinktos seimūnės (kuria tapo, tarp kitko, ne Anglijos lietuvių bendruomenės pirmininkė krikdemė, bet dabartinė ekonomikos ministerė “progresyvioji“ laisvėnė Aušrinė Armonaitė – tai kaip ir ką ji dabar taip atstovaus, galite pasakyti?).

Ir dar Brexit reiškia ne tik ženkliai jau sumažėjusias emigrantų pinigines perlaidas, krutinusias mūsų ekonomiką ir padėjusias išgyventi šių artimiesiems čia, kas va dabar jau reikš ir didesnį spaudimą mūsų socialinės apsaugos sistemai bei gilina ir nedarbo problemą, kai per keletą metų tikrai nemažai žmonių iš ten jau sugrįžo (mane įskaitant). O laisvų darbo vietų Lietuvos ekonomikoje, žinia, per tą laiką irgi nepadaugėjo, kai uždarbiai po mokesčių ir toliau atsilieka nuo turėtų britiškų taip kone keturiskart (kaip liūdnai juokavome, į lietuvių įprotį nurodyti algą už mėnesį – čia alga už savaitę?…).

Ir, žinote, ta piktdžiuga, kad kurį laiką tiems glušiams arogantiškiesiems britams bus dėl Brexit ten blogai, neatperka fakto, kad gerai jau ir mūsų tautiečiams, iš ten grįžusiems ar nebegalintiems į ten išvykti, juk irgi nebebus, nes kai vėl patraukliomis tampa Vokietija su Olandija, tai akivaizdu, kokioje šiknoje ne britai, bet lietuviai per dešimtmetį atsidūrė.

Ir šias problemas teks kažkaip spręsti… nors, kaip jau minėjau, kalbėdamas apie NT kainų bumą per dabartinę krizę, mūsų establišmentui reikia mūsų čia dar milijonu mažiau, ir jie jokios problemos nei emigracijoje, nei sisteminėje bedarbystėje niekada juk ir nematė.

Tik dabar va tiems rentininkams vargšiukams dar ir teks priverstinai galvytes pasukti, kaip tuos visus čikenfektorius, ir kur dabar dar, išgrūsti pagal tą dešimtmečiais vyraujančią ekonominę politiką “išvyk lietuvį iš Lietuvos“.

* * *

Sukti teks, antraip labai greitai besikaupiantis nepasitenkinimas išvirs riaušėmis, o dėl visų isteriškų karantinų bei finansinės paramos atėmimo iš namų ūkių ir atidavimo tik proteguojamam “verslui“, tai dar ir nutiks gerokai anksčiau, nei norėtumėte atidėti. Čia klausimas tik apie neramumų lygį: ar dėl tų pačių (!) priežasčių kaip prie A. Kubiliaus, atsiperkant Seimo langų pakeitimu į naujus, ar net iki pogromų, kaip jau pernai matėme JAV?

Ar tikrai naiviai taip manote, kad dabar aktyviai stumiama viešumoje idėja apie nepaprastos padėties įvedimą vietoje karantino apribojimų yra pagrįsta tik bobiškomis isterijomis ir akivaizdžiu nesugebėjimu, prisigyrus, jau suvaldyti susirgimų skaičiaus, o gal vis tik jau panikos paskatintu valdžios noru užspausti galimus gaivališkus protestus?

Tik nebūtinai taip jau ir taikius, nes jau ne mokytojai ateitų už rankučių susikibę pastovėti prospektuke su padėka neaišku už ką policininkams, kad tie jų, kaip patriotinės kolegės su Trispalve, dar į areštinę pagriebę už pakarpos neišveža ir beždžionyne neuždaro neteisėtai, kaip teismas tą pripažino, dar ir žeminančias asmens kratas atlikę. O pastovėti tik su kojinytėmis ant suoliukų kaip Minske neišeis – gi kojytėms šaltoka dar. Juolab, kad toks taikus protestas neapsaugo nuo pasivėžinimo katalžke.

Bet kol Saltoniškių 19 melagėlio Ramūno Matonio kolegos vėl neužsivilko pagąsdinimui uniformų ir neatsivilko su grasinančiais raštais pas mane, neva, už vėl savo išgalvotą kažkokių riaušių kurstymą, tai užtikrinu visus glušavotus mentus (nes kol neatsiprašė dėl savo piktnaudžiavimo valdžia ir pareigomis, kitaip jų nevadinsiu), kad ir vėl (sic!) nepalaikau tokių ar kitokių socialinių neramumų, bet man nuoširdžiai norėtųsi, kad tokie neramumai ir nepasitenkinimai būtų malšinami ne brutalia jėga prieš savus piliečius, o vis tik demokratiškai išrinkta valdžia susiprastų laiku ir adekvačiai sureaguoti į bręstančias savo piliečių socialines problemas dar jų negilindama.

Tačiau įrašas apie mus – jau trečiosios dalies tema.

Prenumeruokitės, ir ačiū tiems, kas esate mano rėmėjais Patreone!