Tekstas žemiau yra įgarsintas PODCAST S02E15 Patreone:

Per aspera ad astra, arba, kaip savo tritomiame Das Kapital veikale rašęs Karl Marx: Der weg zur Hölle ist jedoch mit guten Absichten.

Jawohl! – atitartų jam šaunusis partijos kareivis Ingrida Šveikas, ir taip va dar kantrieji sulaukė jau trečiosios dalies apie tai, kaip pandemija privertė verslą pakeisti požiūrį į gamybinius veiksnius, kurie, primenu turitiems mokymosi sunkumų ir stokojantiems sutelktinio dėmesio, yra sąlyginai ekonomikoje vadinami žemė, darbas, kapitalas (ir ša, marksistai jūs prakeikti!).

Tad dabar jau – apie pirmąjį veiksnį, vadinamą žeme, kas, suprantama, versle paprastai yra vadinama ne tiesmukai valstietiškai dirvožemiu, tinkamu arti, sėti ir akėti, drapakuoti, kultivuoti, laistyti, ravėti bei derlių nurinkinėti, o paprastai reiškia plotą nekilnojamame turte, reikalingą tai gamybinei, prekybinei ir susijusiai verslo veiklai vykdyti.

* * *

Ir jau užsiminiau pačioje šio savo tritomio ciklo pradžioje, kad pats ryškiausias mąstymo pokytis, nulemtas pandemijos, dabar versle įvykęs, mano galva, kaip tik žemės veiksnio srityje – jau nekalbant apie pandeminio karantino metu sumažėjusį poreikį įmonėms nuomotis anksčiau įprastus didelius reprezentacinius ofisus, kuomet tas jų ofisinis planktonas iš esmės dirba jau nuotoliniu būdu savo namuose.

Būtent tame, kiek verslas yra priklausomas nuo veiklos ploto nuomos ar panaudos, kai net stambusis verslas akcininkų labui dėl gautino didesnio pelningumo atskiria tame versle naudojamo nekilnojamojo turto valdymą nuo pagrindinės savo veiklos, dažnai taip įkurdamas net atskiras tam tikslui įmones, nes nekilnojamojo turto nuoma ir pardavimų (arba gamybinė, kur finale gamini vis tiek gi pardavimu) komercinė veikla – išties yra du skirtingi verslai, ir taip gaunasi, kad vienas verslas nuomodamas kitam, nors ir “savam“, bet pats sau išnuomoja tas reikiamas patalpas.

Kam to reikia, nenagrinėjant mokestine prasme, nes kiekvienoje šalyje buhalterinė nauda iš to gali būti didesnė ar mažesnė?

Nes kaip ir su “atliekamu kapitalu“, taip ir su patalpų nuoma – savo veiklai verslo įmonė jų išsinuomoja ir įtraukia į sąnaudas lygiai tiek, kiek to reikia jos veiklai, ir kiek tos sąnaudos yra pagrįstos kaip gamybinės bei atsiperkančios gautinomis pajamomis. Antraip, perteklinis turtas įmonei pakimba tik balastu ir jo išlaikymui švaistomais būtinais ištekliais.

Taip nenustebkite, kad, tarkime, ir didieji prekybos tinklai, apie kuriuos jau nekart rašiau, pasiima sau iš savo nekilnojamo turtą valdančios įmonės to prekybinio ploto lygiai tiek, kiek jo reikia pagal prekybos vietą ir ten esančius klientus (prekybos tinklai prekiauja ne prekėmis, bet vieta ir asortimentu!), o viršplotį tiesiog išnuomoja kitiems to ploto šalia reikiamiems, kurie parazituos (gerąja prasme – tupės prisitrynę) to prekybos tinklo sukuriamame pirkėjų sraute, taip ne konkuruodami su prekybos tinklu asortimento pločiu, bet dažniausiai papildydami šio asortimentą į gylį (specializuotų prekių įvairove: gėlės, optika, knygynas, nišinės maisto ir bakalėjos prekės, suvenyrai ir pan.) – ir apie tai, kaip prekybos tinklai neužmušinėja smulkios prekybos, kad ir ką jums demagogai pliurptų, o dar ir sukuria smulkiesiems prekeiviams galimybes, aš esu jau irgi rašęs.

O smulkusis ir vidutinis verslas, be abejo, tai savo veiklai yra priverstas tas reikiamas patalpas ar prekybinį plotą nuomotis, remdamasis ta pačia šio gamybinio veiksnio, vadinamo sąlyginai žemė, atsipirkimo logika – sąnaudos jo nuomai yra bendrų prekės ar paslaugos sukūrimo ir pardavimo sąnaudų struktūros dalis, ir turi būti padengiamos gaunamomis pajamomis.

* * *

Suprantama, pandemijos iššauktas priverstinis karantinas smogė pirmiausia toms įmonėms, kurių sąnaudose šis gamybinis veiksnys sudarė ženklią dalį (t.y. faktiškai dirbama tam, kad pirmiausia susimokėtų patalpų nuomą, ir tik po to jau – užsidirbtų kam dar lieka), o rentininkas (turint omeny čia nebe ekonominę rentą, bet konkrečiai gyvenantį iš nedarbinių pajamų, gaunamų ir nekilnojamojo turto nuomos) nematė irgi jokio svaraus jam reikalo prarasti ankstesnių pajamų, nes jam šio aktyvo išlaikymo sąnaudos, net kurį laiką ir negaunant jokių pajamų iš jo nuomos, yra artimos nuliui.

”Valgyti gi neprašo“ – kaip sako tūlas lietuvis savininkas, gyvenantis iš turto nuomos.

Ir neapsunkinamas dar to, ką klaidingai vadinate valstybe, kažkaip reikšmingai nusavinamais mokesčiais apmažinančias šio gaunamas pajamas iš rentos; ar turimo turto vertės padidėjimo; ar net ir koreguojančiu elgseną apmokestinimu, kuris priverstų turtą pasiūlyti nuomai rinkoje, taip sumažinant šio išsinuomavimo kainą dėl didesnės tuomet visuotinai turto nuomai pasiūlos, užuot tik pasitraukiant iš rinkos, nes taip elgtis apsimoka labiau, nei pasiūlyti už mažesnę nuomos kainą rinkai.

Paprastai per tokius rinkos veikėjų elgsenos korekcinius mokesčius ta valstybė, kad ir ką taip vadinsite, ir veikia tokiu rinkos arbitru: vienus, kurių prekės ir paslaugos yra laikomos būtinomis vartotojams, paskatindama mokestinėmis lengvatomis (pvz., Jungtinėje Karalystėje PVM maisto produktams yra nulinis), o kitų veiklą apmokestinimu ribojant (pvz., rūkalų ir svaigalų akcizai) – aišku, su ta sąlyga, kad yra valstybė, o ne tai, kas klaidingai ja vadinama šioje mirusioje respublikoje™.

Suprantu, koks dabar kilo jau biblijinis verksmas bei dantų griežimas tarp savininkiškų godžių tautiečių lenktais nagučiais ir prichvatizuotu turteliu kibiose rankutėse – nes “kaip tai apmokestinti dar ir turtą?!“.

Tūlas net kojelėmis iš pasipiktinimo trypia klykdamas, kad gi jau sumokėjęs pajamų mokesčius prieš jį įsigydamas, tai, suprask, dabar turi carte blanche elgtis su juo kaip tinkamas (ne, nes ir jokia įsigyta licencija ginklui juk taip nesuteikia teisės laisvai šaudyti durnių, tiesa?), ir va jis koks yra šaunuolis prasisukėlis, o kiti locheliai – tai tik patys kalti, kad nieko nesugebėjo sukaupti, nes jis taigi sugebėjo (detales to “sugebėjimo“ praleidžiant, nes tas nuvalkiotas anekdotas apie nešvariai uždirbtą pirmąjį milijoną kilo ne marksistų ar socialistų kuopelėse, o būtent milijonierių tarpe).

Ir dar tie pavidolej™ turėtų padusti bei nekelti to jiems kažkaip iškylančio visai logiško klausimo, kad gal, visų pirma, su pajamų mokesčiais tokiu atveju kažkas yra ne visai taip, kaip turėtų būti, tarsi jų sistemą, net ir nuolat kaitaliojamą, dėliojant buvo pamiršta apie turtą, siaurai susitelkus tik į pajamas?

Na, pabandykite, tarkime, surasti lietuviškai vikėje ką nors apie džordžizmą arba geoizmą, jau nekalbant apie lietuvišką žiniasklaidą, tačiau ši tema prašosi atskiro įrašo (taip iš kokių 8-9 dalių, aha…).

Bet jau lyg ir nieko taip nebepiktina esami dabar įvairūs akcizai, kaip “nuodėmės mokesčiai“; nestebina netgi avansiniai įmonių pelno mokėjimai (taip, įmonė susimoka mokestį už dar neuždirbtą pelną!); nebestebina ir pridėtinės vertės mokesčiai vien tik pagal išrašytų sąskaitų faktą, kai taip sukuriama “popierinė“ toji papildoma vertė jos dar net įplaukomis negavus; kaip lyg ir nestebina šių bei fizinių asmenų pajamų mokesčių visuma Lietuvoje, kurie, neskaitant Europos Sąjungos pašalpų klaidingai vadinamai valstybei, sudaro net iki 95% visų mūsų šalies iždo pajamų.

Ir dėl ko taip šalyje esame sukūrę į stagnaciją linkusią ekonominę sistemą, kur žmonės vidutiškai turi sąlyginai daugiau turto, tačiau per mažas realias pajamas.

O darbo jėgos samda kainuoja sąlyginai jau net ir per brangiai, nei tai darbo jėgai lieka grynųjų pajamų, taip tik nuolat palaikant tą mitą apie “pigią darbo jėgą“, kuri smulkiam ir vidutiniam verslui Lietuvoje jau yra per brangi, ir ką verslas paprastai sprendžia jau nebe “vokeliais“, o kitomis galvos panaudos mokesčių apėjimo schemomis bei įsivežtiniais trečių šalių šiuolaikiniais (kur nieko modernaus tame nėra) vergais.

Bet tik pabandyk pasakyti, kad žemė, kaip ir ta tiesiogine prasme, kalbant apie žemės ūkį, ir tas bendrai nekilnojamas turtas, kuris naudojamas pajamoms uždirbti, irgi yra verslo rūšis.

Tad irgi turėtų būti analogiškai apmokestinamas kaip ir kitas realios ekonomikos gaminantis ir parduodantis verslas – taip iškart gatavi, ko gero, net savo rankomis tokį “marksistą provokatorių“ pasmaugti (nors tas vokiečių barzdyla hipsteris ir imigrantas į Londę gal daugiau ne apie rentas, bet apie liberalų mėgstamą pridėtinę vertę, kylančią iš produkcijos gamybos, rašęs).

* * *

Kita vertus, o kas tą ne tik įgyvendinti, bet politikoje diskusijos pradžioje jau bent įvardinti bandys?

Tie patys valdžiažmogiai, funkcionieriai ir valdininkai, kurie, faktiškai naudodamiesi išskirtine valdiška padėtimi, taip prisiduria sau pajamų iš investicijų į nekilnojamą turtą, arba išvis dykai ir be jokios finansinės grąžos ir atsakomybės visuomenei naudojasi nuolat vertėje augančia, bet neapmokestinama nuosavybe?

Ar čia jų draugeliai bei visi verslo partneriai, savo ir jų gerovę kuriantys iš viešųjų finansų išsiurbimo bei jiems perteklinių taip užvaldytų jūsų lėšų investavimo į nekilnojamąjį turtą, va taip dabar ims ir iš kažkokių pagirių netikėtai paragins šiuos atitinkamai visus tokius jų pačių biznelius apsimokestinti?

Aha, taip ir matau tą senosios, melagingai vadinamos socdemais, ir naujosios, klaidingai vadinamos krikdemais, nomenklatūrų simbiozę, kur jau chrestomatinis pavyzdys – kai sklypuką sostinėje nukerti už euriuką (dėve dėve, už tą gautą baudą policijai, pliurpus telefonu prie vairo, tai buvo galima tokių net 15 gi nupirkti – jau sėdėjimu kampe už bausmę ant nusiraminimo kėdutės™ tikrai nebeatsipirksi…) bei po to fiktyvia pažymuke pasidarai sklypuko vertę tik pyst! – ir jau aštuoniems milijonams, nuo ko jokie mokesčiai nesumokami (o taip tikrai galima buvo?!), kai mokesčių inspektoriai to tėvelio ar uošvio buvusio globėjo fraze tik visiškų kvailelių vietoje paliktai visuomenei pysteli irgi, kad čia – vsio zakonno.

Siūlyčiau ir švietimą, ką trijų koalicija įtraukė vyriausybiniu prioritetu savo kadencijai vienu iš trijų, irgi perduoti šiai privačiai iniciatyvai paadministruoti – na, per dešimtmetį nuo 7 procentų BVP nukrito finansavimas dviem procentiniais punktais, bet taip nuadministruoti vis dar tikrai yra ką.

Liūdna, kad tai išties yra chrestomatinis pavyzdys, vertas įtraukti į Lietuvos ekonominės istorijos analus ateities kartoms nagrinėti, kurios gal jau ir nebesupras, ar tikrai tas pradinių kapitalų kaupimo “laukinis kapitalizmas“ pasibaigė sulig Linksmųjų 90-ųjų pabaiga, ar tiesiog anos paniatkės jau tapo dabartiniais zakonais.

* * *

Šiame fone net susiformavęs nekilnojamo turto burbulas, kai tuo tarpu ekonomika užkarantinuota ir krenta į stagnaciją, vartotojams rinkoje netenkant turėtų pajamų, atrodo tik dar vienos iškreiptos realybės epochos simboliu, į kurį visuomenė reaguoja jau apatiškai, ką rodo ir vis didėjantis nedalyvaujančių demokratijos procesuose ir nebesivarginančių balsuoti rinkėjų procentas.

Beliko tik valdantiesiems dabar įtikinti ne ką kitaip mąstančią jų formalią opoziciją, kad nebereikia tautai ir pusės Seimo tiesioginiu balsavimu rinkti, nes užteks tik pažaisti tą loteriją su partijų sąrašiukais, kur kazino tradiciškai visada laimi.

Dėl to, žinote, net Konstitucijos 55 straipsnio keisti neprivalu, nes rinkimų sistemą gi nustato įstatymas, o kad ten rašoma apie tai, kad renkami seimūnai tiesiogiai, tai nomenklatūrinis establišmento privilegijas ginantis Konstitucinis Teismas jums dar ir išaiškins, kad dura lex set lex reiškia tik tiek, kad tu esi tas disleksikas, kuris visiška dura, nes nieko nesupranti, durneli tu mieliausiasis!

Net ir aš nesuprantu, kodėl rašant šią mūsų Konstituciją 2 straipsnyje žodyje Tauta palikta perteklinė U raidė – truputį klaidina, kas kuria tą valstybę ir kam priklauso suverenitetas.*

* [kalbant apie žemę ir tautą, tai Abiejų Tautų Respublikoje tauta buvo tik šlėktos, o liaudimi vadinti visi kiti luomai, kuriuos ir panaikino Vasario 16-osios Nutarimas dėl Lietuvos Nepriklausomybės. Ir ta žemės prievolė išties šlėktoms reiškė jų karo prievolę – tarnauti kariuomenėje. Tačiau dabartiniai “šlėktelės“ labai greiti sklypukų ir valstybės tarnybos, bet save ir savo atžalas įstatymais ir privilegijomis, vadinamomis išimtimis, nuo tų pareigų išsukinėja, tačiau labai greiti pirmi prasibrauti valstybę mums pavaldyti]

* * *

Tai be to, kad pandemijos metu jau ėmė badyti akis tokie faktai dėl ciniškai atvirų manipuliacijų nekilnojamu turtu, ir net jau versti gal stebėtis, kas tie visi nekilnojamojo turto pirkėjai per krizę, ir iš kur jie tam nebestokoja pinigų, tai gal nors vangiai, bet ims dar kilti tokių “kvailų“ minčių politikams ir dėl nekilnojamojo turto, naudojamo pajamoms uždirbti, adekvatesnio visuomenės naudai apmokestinimo, taip dalį biudžetinių prievolių naštos nuimant nuo pajamų mokesčių ir nuo realios ekonomikos, kuri patyrė sukrėtimą ją užkarantinavus?

Nes dar nelabai ta situacija kritiška buvo prie anos piktų ir kerštingų valdžios per jų įvestą pirmąjį karantiną – jei tik rentininkas leidosi į derybas su savo nuomininku, kuris liko be pajamų, ir sumažino šiam bent 30-čia procentų nuomos kainą, tai likusią dalį kompensavusi valstybė.

Aišku, aš tada irgi pasišaipiau, kad problema iš esmės nesprendžiama, nors pandemija tokią progą pagaliau suteikė, kadangi vis tiek galutinis jūsų atiduotų pinigų gavėjas čia yra tas pats rentininkas, kuris nelabai tas pajamas ir tepraranda, užuot būtų rinkos taip priverstas prisiimti dalį karantino naštos ir pats, nepalikdamas visų sąnaudų ir rizikos vien tik nuomininkui.

Tačiau dabar, panašu, kad šitos patauškų ir tuštučių valdžios prie antrojo karantino jau nuomininkas paliekamas ant ledo, neleidžiant jam užsidirbti ir net nevykdyti įsipareigojimų, kurių jis ir taip neišgali dėl ne nuo jo priklausančios visuotinės situacijos vykdyti, kadangi būtų šalyje oficialiai paskelbta force majeure padėtis dėl pandemijos (bet sekretore fondososų kontoroje dirbusi dabartinė teisingumo ministerė gal nėra tose savo bakalauro studijose dešrų kimšėjų “universitete“ to dar studijavusi – iš kur man žinoti tikras priežastis?).

Ir taip likdamas silpnesnėje derybinėje padėtyje, aišku, nuomininkas yra paliekamas be to, ką klaidingai vadinate valstybe, pagalbos jam padėti suderinant šį verslo konfliktą su savo rentininku, kuriam irgi taip laikyti patalpas tuščiomis, net jei per krizę nesuras iškart naujo nuomininko, ir toliau beveik nieko nekainuoja, tad ir rentininkui pakentėti galima – kai tuo tarpu jo nuomininkui, kada neišgali pasiimti kredito iš banko apmokėti rentininkui vis dar skaičiuojamą nuomą, tai reiškia jau verslo pabaigą.

Todėl pandemija ne vieną verslą, ypač smulkų ir netgi vidutinį, privertė padaryti nemalonią ir anksčiau į jokius tipinius verslo organizavimus neįėjusią išvadą:

jei neturi nuosavų patalpų – tu neturi ir savo verslo.

* * *

Ir tokią išvadą pasidarė ne tik lietuviški smulkieji, bet ir amerikiečių ar britų netgi stambieji verslai (gali būti, kad ir kitose šalyse, bet aš laisvai skaitau angliškai, o ne vokiškai, prancūziškai ar ispaniškai), kur išties akcininkų labui įmonės pelningumui padidinti, kaip anksčiau paminėjau, pagrindinė komercinė veikla atskirta nuo patalpų jai valdymo, kas dar yra apsprendžiama ir tų šalių mokestiniais niuansais, kada pats sau pasididini sąnaudas ir susimažini pelno apmokestinimą.

Lietuvoje dažnai vidutinis verslas pats sau pernuomodamas kitąkart irgi taip pasielgia, kai už patalpas susimokama tik privataus asmens “patento“ mokesčiu, o jam ar jo giminei priklausanti įmonė, priklausomai nuo gautų “perteklinių“ pajamų, vadinamų pelnu, vis moka ir moka, buhalteriškai didindama sąnaudas (čia tik toks primityvus pavyzdys turto valdymo ir veiklos valdymo atskyrimo logikai paaiškinti, nes konkretūs įstatymai keitėsi, ir schemos darėsi subtilesnės).

Aišku, aš dar įrašo ciklo pačioje pradžioje paminėjau, kad Lietuva tame turi dar ir savus tautinius (sic!) niuansus, ir ypač provincijoje, kur daugelis versliukų egzistuoja tik todėl, kad išties savo nuosavas turimas patalpas naudoja toms savo smulkaus verslo, ne tik dydžiu, bet ir klientų nebuvimu masiškiai gyventojais ištuštėjusioje provincijoje, paslaugoms teikti.

Aš juos vadinau ne verslu, o tiesiog hobiu – jei reikėtų rinkos kainomis jiems susimokėti už patalpas, tai visi jie net kitąkart ir tai nuomai neuždirbtų, arba būtų priversti drastiškai kelti kainas, kurias konkurenciškai nudempinguotų pats pirmas tas, kurias į sąnaudas neįskaičiuoja savo nekilnojamo turto nuomos, nes jam, kaip labai nuoširdžiai sako, gi “nieko nekainuoja“.

Juk toji alternatyvinių sąnaudų (beje, kaštai yra tiems, kas tik profitus savo praisinge be alternatyvų kalkuliuoja) tema ekonomikos pamokose mokyklose irgi praeinama labai paviršutiniškai ir atmestinai, kaip ir pats šis dalykas teturi vos vienoje klasėje (dešimtokai) tik vieną savaitinę pamokėlę, kurią veda paprastai kitų dalykų mokytojai, o ne specialistai.

Netgi tie versliukai, kurie paslaugas teikia nuomojamose svetimose patalpose (kas būdinga kirpėjoms, gėlininkėms ar visokiems provincijos boutique, ypač iškilusiuose prekybcentriuose, nes visokios kavinės ten praktiškai yra dar per aną krizę nunykę), tai paprastai šių versliukai irgi yra tik hobiai, kuriuos tipiškai savo žmonoms nuperka, ir dar apmoka būtinas sąnaudas, jų vyrai (ne, nebūtinai merai!), kurie uždarbiauja kokiais nors fūristais, važinėdami po Europą – tos bent jau nesėdi dykai namie, psichologiškai jaučiasi verslininkėmis, ir dar turi užsiėmimą, iš kurio sau užsidirba kišenpinigių, užuot kaulinę iš sutuoktinių.

Ir labai liūdna būna pamatyti, kai toks vyras netenka turėto darbo arba, neduoktudie, dar ir numiršta (būna, kad jau ir nuo COVID-19 – čia aš iš gyvenimiškų pavyzdžių, o ne menamų situacijų vizualizuoju dabar).

Va tada ir paaiškėja, kad šitas smulkusis verslas tebuvęs išties tik hobiu, net jei būdavę periodų, kuomet įplaukos išties padengdavę sąnaudas, ir netgi už pusę minimumo ir “vokelį“ galima buvo pasamdyti pagalbininkais kokią darbuotoją.

* * *

Tačiau ne tik smulkus verslas patyrė visišką nokdauną per lokdauną, atsiprašant už kalambūrą – čia gal man netgi savotiškai “pasisekė“ neįsivelti į savo hobio, kaip karate, monetizavimą, kai kone jau susitarus dėl patalpų buvo įvestas pirmasis karantinas (nors šiaip kokia dar karate ir kiti sveikatingumo kompleksai – tautą aš girdyti noriu, tai vyliausi, kad “progresyviai liberali“ valdžia leis man lengviau viskio barą atidaryti, bet ir čia kol kas nedeliverina!).

O va savo kolegas tikrai užjaučiu, nes jiems nuomos mokesčių niekas neatšaukė ir net nesumažino, atsižvelgiant į tai, kad per karantiną jie fiziškai net ir negalėjo patalpomis naudotis, kadangi jų veikla buvo valstybės netgi uždrausta.

Kai kurių veikla Lietuvoje, ar mano paminėtuose užjūriuose, buvo išplėtota iki gerokai didesnio verslo, nei smulkusis – pavyzdžiui, kino teatrų arba restoranų tinklas, ar net ir parduotuvių, kurios neturi savo įmonės, valdančios jiems priklausantį patalpų verslą. Ir jei dar darbuotojų prastovas dėl politinių priežasčių (nes kuri valdžia išsilaikys, jei suregistruos faktišką nedarbą šalyje – verčiau jį užslėpti prastovose, tarkime), bet dar kažkiek tiems verslams kompensavo, tai jų įsiskolinimai už patalpų nuomą (dar labiau apgailėtina – kai atidėti mokesčiai valstybei už “sėkmingą verslą“ nenurašomi, tad skola tik kaupiasi!) tampa gerokai per dideli, kad šias sąnaudas net ir po karantino būtų galima atgroti – gali tekti bankrutuoti ir ne vienam stambesniam verslui.

Beje, taip ši pandemija gal privers ir pačius verslus, kurie ateityje pasirašinės nuomos sutartis, tokią galimą situaciją jau apgalvoti iš anksto, kuomet rentininkas nebeturėtų reikalauti vykdyti nuomos sutartį, kuomet ir pats neužtikrina reikiamo klientų srauto (kaip sakiau aukščiau apie prekybos tinklų sraute parazituojančius versliukus), arba ne dėl nuomininko kaltės šis nebegali vykdyti savo veiklos ir negauna įplaukų, iš kurių apmokėtų nuomos sąnaudas.

Tiesa, jūs jau šyptelėjote – rentininkai rinkoje, ypač Lietuvoje, juk turi galutinį žodį (kaip ten sakoma: nuosavybė neliečiama, ir darau su savo turtu ką noriu?).

Todėl jų atsakymas, jei neįsikiš valstybė, kurios net ir nėra mirusioje respublikoje™, taip arba tiesmukai įstatymais, arba diskretiškai per apmokestinimo principus, bus ir po pandemijos toks pats, kaip buvo iki šiol: nepatinka – eik lauk, bus kitas, o jei ir nebus, tai turtas valgyti neprašo, ir darau ką noriu, nes nekainuoja!

Be abejo, valdžioje patauškoms yra madingiau rūpintis tik kokiu nors “žaliu kursu“ bei “žiedine ekonomika“, nes tokie spręstini klausimai dėl nekilnojamo turto, naudojamo pajamoms uždirbti, yra dar ir politiškai dėl propagandos nukoučintų makaulių visuomenėje nepopuliarūs, ir turi legionus neformalių lobistų, suinteresuotų savo asmenine gerove likusios visuomenės sąskaita.

Tuo pačiu dar ir pagyrūniškai pezant, kokie jie yra “socialiai atsakingas verslas“, arba kad ir jie yra toks “smulkus verslas“ (suprask – remtinas motinos-valstybės kaip nukentėjęs nuo maro, karo ir bado), nes tas turto valdymas juk paprastai išties didelio personalo nereikalauja – toks “sekretorių biznelis“, kai dažniausiai tereikia tik išrašyti sąskaitą nuomininkui arba parašyti švelniai pagrūmojantį laišką, jei tas užsimiršo ir įsiskolino.

Ir kol kas panašu, kad net pandemija Lietuvoje nebus jokia puikia proga pakeisti šią rentų ekonomiką.

Manau, kad Lietuvoje pandemija netgi gerokai dar ir pablogins ne tik ekonominę situaciją, bet labai apmažins vidurinę klasę, padidindama dar labiau visuomenėje socialinę atskirtį, įtvirtindama rentininkų ir establišmento privilegijuotą padėtį ir juos dar labiau praturtindama jūsų pinigais ir jūsų sąskaita, bei dar labiau sumažins galimybių likusiai tautai pabandyti ateityje sukurti sau gerovę per pradėtą smulkų verslą, darant juos priklausomus nuo to, ką klaidingai vadinate valstybe, malonės, pakeliui jums dar ir propagandos įdiegiant nuolatinį “nevykėliškumo“ kaltės bei gėdos jausmą – šiuos emocinius svertus, kuriais ir veikia visokie manipuliatoriai psichopatai bei sociopatai.

O šių, kaip nekeista, itin gausu sėkmingų politikų ir stambių kapitalistų viarslinykų tarpe.

Nesusimąstėte, kodėl?

* * *

Bet tai jau būtų kita tema, o pati šio trijų dalių ciklo pradžia yra čia.

Ačiū tiems, kas remia mane per Patreon, kuriame gauna įrašus iškart jų parašymo dienai iki publikavimo tinklaraštyje bei gali dar klausytis audio formate kaip podcast!