Tekstas žemiau yra įgarsintas PODCAST S02E16 Patreone, kuris jame buvo publikuotas dar 2021-03-17:

Kovo 21-ąją sukanka 100 dienų šitai Vėlinių raganų ir vieno rankinuko nešiotojo IVA+ koalicijos patauškų ir tuštučių vyriausybei, ir aš suprantu, kad padorumas reikalauja rašyti kaip apie mirusius – arba gerai, arba nieko.

Faktiškai, kaip dabar ir rašo apie vyriausybę ir jos nelabai įžiūrimus darbus visa dvaro šunauja bei prisitrynę neetatiniai propagandistai.

O mirusius – nes kai demokratijos prasme turime tik mirusią respubliką™ prie tryliktojo (sic!) Seimo, tai kokia kitokia gali būti ir vyriausybė?

Ir dar mirusius man pačiam ta prasme, kad jūs tikrai nesunkiai galite rasti archyvuose, kiek ir kaip išsijuosęs kritikavau piktų ir kerštingų valstiečių bei raudonųjų žiurkių valdžią, kad ypatingu šališkumu mane dabar būtų sunku apkaltinti (“anarchistas“ – ko iš manęs norėti, aha), ir netgi galima būtų man priekaištauti, kad pernai iki rinkimų netgi gerokai daugiau (arba – išvis per daug) vilčių dėjau į šių “profesionalų“ pakeitimą adekvatesniais ministrais (dėl seimūnų tiek naiviu optimistu nesu – jie yra jūsų, mieli rinkėjai, atspindys), todėl va, suprask, ir nenoriu kritikuoti “savų“.

Bet tai, kas dabar atėjo, jau pranoko ir juodžiausias cinikų prognozes – nepartinės ir todėl tik kalbančia kojine paverstos premjerės vis labiau dylančia reputacija ir vis mažiau užmaskuojamos tik “profesionalesnės už profesionalus“ bemokslės ir be kompetencijų, kaip ir jokių strateginių šalies valdymo vizijų neturinčios, plepsės, kurių visas darbo modelis remiasi principu “diskutuosime kitą savaitę“ – jos išvis ilgai nesugebėjo, net ateinant pandemijos bangai, suformuoti nei vyriausybės (juk net ministrų neprigaudė sąrašui), nei susidėlioti darbų programos (apie ką irgi rašiau, kaip prarandama savaitė po savaitės), ir kurią, apgailėtina, dabar skelbia, tarsi į dulkes pavirtusių 130 pandemijos valdymo punktų, jau būsiančią tik iš trijų prioritetų, iš kurių ir tas nuvalkiotasis populizmo švietimas netgi perkeliamas dar išvis kitai kadencijai.

Alio, tetos, ką yr?!

Gal jau metas jus jėga atjungti nuo visokių priklausomybe tapusių tiktokų su feisbukais ir sugrąžinti prie darbo, ar jūs taip ir toliau sau tinderiuosite nuo vienos darbo savaitės iki kitos, mušdamos dinderį, nes visišką nesugebėjimą ir pasimetimą tie komendantiniai draudimai jau sunkiai maskuoja?

* * *

Taip va patauškos tą šimtą dienų ir pradiskutavo, nors dar iki vyriausybės suformavimo buvo jau akivaizdu, kad valdžiai visiškai nepasiruošę ir jokių rimtų kadrų, galinčių rodyti lyderystę ministerijose, nėra ir niekuomet net nebuvo – tai dar viena pasekmė neturėjimo praktinio išbandymo politikoje per “šešėlinės vyriausybės“ veiklą opozicijoje, kas tik dar labiau užcementuoja mirusios respublikos™ jausmą.

Nebuvo, nėra ir nebus. Jau nebebus. Nes juk ir nėra iš ko.

Kadrai valstybės valdymui atsiranda tik juos ugdant praktiniu politiniu darbu nuo žemiausios savivaldos grandies aukštyn, ir šiems taip tiesiogiai kovojant konkurencinėje politinių idėjų kovoje, o ne tik paveldint aukštus postus arba gaunant pagal dūzgių pažintis, kaip ir darant karjeras tik savo menamų (!) partijų viduje prisitaikymu, pataikavimu ir intrigomis, kurios labai negražiai išlindo jau pirmomis išrinktojo Seimo dienomis, kerštaujant buvusiems valdantiesiems net už savo neįgalumą dirbti anoje opozicijoje.

Jei šitos nepatinka, sako Gedimino 11 sitz-praimė, tai galėsite išsirinkti sau (sic!) kitus ar kitas tik 2024-aisiais.

Tiesa, demokratija yra ne vien tik apie atėjimą iš “pilietinės pareigos“ į paskirtus rinkimus išmesti į urną biuletenį su jums parinktu sąrašėliu – tą mano karta dar pamena buvus sovietmečiu, ir vis mažiau principinių skirtumų mato, nes mes dar per jauni sirgti demencija, kai tas visuotinis sisteminis sugrįžimas į pirminį anų laikų nomenklatūrinį būvį vyksta per greitai, kad mums būtų galima jau aiškinti, ką tu čia, seni, nusipezi lygindamas sovietmetį su orveliška tikrove.

* * *

Na, tai žiūrėkime pozityviai ir tiesiog laikykime, kad dar ketveri metai Lietuvos ekonomikoje ir politikoje yra banaliai prarasti. O ir kiek tokių jau prarastų turime – tu estų paklausk, tau estai atsakys, tik jie, mielas drauge, atsakys?

Kaip tie metai buvo prarasti ir per praeitą krizę, pasliką džiugesio ekonomiką damušinėjant fiskalinio sugriežtinimo kūjeliu.

Kaip buvo prarandami ir po to sekusiais gerovės metais tik per paiką ir nuolat nuomonę kaitaliojantį bei jokio vektoriaus neturintį Prietaisą, sėkmingai žlugdžiusį energetinius projektus bei kadencijos galui pasiuntusiam savo proletariatą ir elektoratą pagal kodeksą darbui vardan šviesaus priešokio ekonomikos kapitalistinio rytojaus.

Kaip buvo prarandami irgi jau praeitą kadenciją per išbandymo valdžia neišlaikiusius tuos kaimo konservatorius, profesionaliai iššvaisčiusius turėtas galimybes – tik per visos kadencijos laiką savo nomenklatūriniam įsitvirtinimui “establišmente“, o ne to apmirusio elito pelkės sausinimui, taip dar pakeliui terorizuojant aktyviąją ir ne jų, aišku, rinkėjais esančią viršvidurinę socialinę klasę.

Kuri labai nori būti visgi tais irgi “elitiniais“, tačiau politkorektiškai paprastai viešumoje dievagojasi, kad yra tik viduriniokai “kaip ir visi“.

Šioji socialinė klasė ir dabar aklai įsikibusi laikosi minties, kad dabartinė vyriausybė yra geresnė (tik va kuo, jei taip be emocijų ir objektyviai?), nes jie patys, suprask, už šituos gi balsavo (aha, labai svarus argumentas)! O tokių savo klaidų ir paklydimų dėl infantilumo pripažinti taip ir nėra išmokę, bijodami net sau pasirodyti dėl to visiškais kvailiais, tad bet kokią kritiką priimantys kaip asmeninį įžeidimą.

Tad šitas tvirtas ir iš vidaus jų einantis neigimas, pastiprinamas neapykanta kitaminčiams, to jų teisingo “progreso“ labui dar labiau stiprės, neapsiribojant įkurta minčių policija; už jūsų atimtus pinigus finansuojamomis neaiškaus pobūdžio “visuomenininkų“ bei klaidingai valstybinėmis vadinamomis organizacijomis, kaip ir įvairiais priežiūros departamentais bei komitetais; ir tame fone vis stiprėjant propagandistams, kuo tapusi ir melagingai dar iš seno įpročio visuomenine kažkodėl vadinama bei užvaldyta (ar)monikutės LRT, kur T gale, matyt, reiškia Tiesą™ – kaip ankstesnę lietuviškai kalbančių bolševikų Pravdą.

Takoskyra tarp menamo “elito“ ir taip jų paniekinamai vadinamų “runkelių“ per šią kadenciją tik dar labiau didės, nes pagrindinė valdančioji partija yra nepranokstama Lietuvos čempionė savo tautiečių neapykantos rungtyje

Ir todėl toji tauta, kuri už šiuos patriotais apsimetančius sklypukų partijos godulio apsėstus veikėjus nebalsuoja, bus dar labiau kvailinama ir marginalizuojama, kaip radikalūs nacionalistai ar iš esmės žydšaudžių palikuonys ir nacistai; kaip bemoksliai visokie antivakseriai ir plokščiažemiai acto garintojai; kaip prorusiški ir antivakarietiški vatnykai, tėvynės išdavikai, antivalstybiniai ir antipilietiniai riaušininkai ir t.p. – net kai vienas propagandistų taip prikergtas jiems įžeidimas prieštaraus kitam kaip oksimoronas.

Nes už jūsų pinigus jau kaip “visuomeninė“ apmokėta, arba prie tų pinigų prisisiurbusių visokių “visuomeninių“ nuomonės įtakotojų skleidžiama, propaganda remiasi visiškai kitokia logika per tą nuolat į ausis liejamą neapykantą, patyčias ir socialinį žeminimą (t.y. taip vadinamas tribalism).

Manau, kad nuo pačios kadencijos pradžios tai jau tapo aukščiausiu lygiu tokia formalizuota valdžios ir to, ką klaidingai vadinate valstybe, politika – juk ir tą policinę valstybę pradėjo kurti dar anoji valdžia, bet dabartiniai pasidarys sau palankesnę “progresyvią“ ir “politkorektišką“ sistemą, toliau jau formaliai valdžios opozicijai, kaip suprantate, iš esmės juk ir neprieštaraujant.

* * *

Todėl pasakyti, kad tikrai nieko šioji darbu apmirusioji tik patauškų vyriausybė bei nuotoliniu būdu pats sau posėdžiavęs valdančiųjų intrigančių Seimas nenuveikė – būtų išties neteisinga.

Nes dažniausiai tas iš pirmo žvilgsnio tik tuščias visas sugeneruotas triukšmas, tauškalai ir skandalėliai, kurie, kaip minėjau, netgi prie dvaro šunaujos propagandistų arba praslysta į viešumą kaip, jų supratimu, nereikšmingi, arba sąmoningai eskaluojami išties nereikšmingi, yra reikalingi tik paslėpti valstybės užvaldymą ir jos nusavinimą.

Tos 100 pirmųjų valdžios darbo dienų, kurios tik atrodo praleistos tuščiai tauškant, vis tik jau leidžia susidaryti aiškų vaizdą apie jų tikruosius tikslus, jų strateginius planus, ir ką jau nuveikė ta linkme, kol mes tuščiai čia visaip ginčinomės dėl seniai nuo 2011-ųjų jau šalyje galiojančios ES konvencijos prieš smurtą artimoje aplinkoje; arba karantine kaip veršiai uždaryti tuo sąmoningai kvailai skaičiuojamų padauginimu, neva, dėl atitikimo rodikliui 100-tui tūkstančių gyventojų, kurių absoliučioje daugumoje 56-ių ar gal ir 57-niose savivaldybėse iš 60-ties esamų net nerasite gyvenant (ir tarsi gerokai paprastesnio bei įprastinio procentinio skaičiavimo mokyklos jau nebemoko?); ir panašių neesminių, bet gerokai sureikšmintų ir dirbtinai politizuotų klausimų aptarinėjime.

Kaip jau rašiau apie markizo Karabaso planus anos kadencijos pradžioje, tai būtina, manau, įvardinti, o kokie išties valdančiųjų tikslai yra šioje.

Savo išvadas padalinau į dvi sąlygines dalis:

  • į politinę (nors apie kokią mes nacionalinę politiką išvis galime kalbėti, prisimenant a.a. Aurelijaus Katkevičiaus pastebėjimą);
  • ir ekonominę (ar tai, kas sąlyginai ja vadinama, nes valdančiųjų toks pats siauras nomenklatūrinis požiūris į ekonomiką yra tik kaip į jūsų pinigų srautų užvaldymą ir nusavinimą).

Jūsų patogumui šias dalis aš iškėliau atskirai.

Ačiū, remiantys mane per Patreon, kurie įrašus gauna iškart nuo jų parašymo dienos, o ne kai publikuojamas suplanuotas savaitinis komentaras tinklaraštyje.