Tekstas žemiau yra įgarsintas PODCAST S02E17 Patreone, kuris jame buvo publikuotas dar 2021-03-18:

Vertindamas, neva, tik tuščiai prapliurptų 100 dienų šios patauškų vyriausybės, įžangoje jums paminėjau, kad vis tik esate profesionalių TS-LKD politinių manipuliatorių ir prie jų prisitrynusių “liberaliai progresyvių“ dūzgių tiesiog mulkinami, nukreipiant jūsų dėmesį nuo esminio šios grupuotės politinio tikslo – užvaldyti valstybę.

Kaip dar anąkart juokavau, kalbėdamas apie žemės prievolę ir šlėktas: kai 1992-aisiais iki netikėtai prapiltų atkutusiems komunistams Seimo rinkimų jie rašė(si) Konstituciją, tai 2 straipsnyje žodyje Tauta įrašė perteklinę U raidę.

Tačiau laikas sparčiai per reformas ir krizes Lietuvoje ėjo, o tas strateginis save “tėvyne“ vadinančios šios sąjungos tikslas juk niekur nedingo – vien šiemet paminėtojo Tatos įamžinimui dokumentiniame, jei taip galima panegeriką vadinti, filme paskiriama tų pačių dar ir pareigose po to paaukštintų žmonių, kurie pafinansavo šafutinskių su kirkorovais koncertų rengėjus, jūsų pinigų suma, už kurią paprastai Lietuvoje sukuriama gerokai daugiau vienetais tos vaizdinės kultūrinės produkcijos, nykiai nusėdančios tik klaidingai visuomenine vadinamos propagandinės LR-Tiesos mediatekoje.

Jei paguos, tai šis pagal valdančiųjų užsakymą planingai sukurptas “tikriems patriotams“ filmas, tikėtina, neužsigulės, nes bus sukamas per minėtos armonikutės kanalus dažniau, nei Rusijoje riazanoviškas blokbasteris apie prasilakusių sovietinių inteligentų nuotykius po pirties.

Bet net pats Tata supranta savo laiko šiame pasaulyje ribotumą.

Tad jo politinis vis dar aktyvus paveldas perduotas ne kažkokiems rudnosiukams, ir nors tiems sėdintiems dažniau tik ant nusiraminimo kėdutės, bet garbingos teutonų pavardės vaikaitis juk irgi gyvenime nebeprapuls, nes jau augusteišiškai-radviliška santuoka susieta su senąja nomenklatūra, kuri sugeba prasisukti net ir iš vieno nusavinto euro, pasidarydama sau neapmokestinamus bent 8 milijonus.

Ir taip šalis gali vadintis ne karalyste, o respublika, tačiau tai visiškai nereiškia, kad turi kažkodėl imti ir išnykti socialinė valdančioji klasė, tradiciškai vadinama aristokratija – o apie socialines klases ir demokratiją aš jau gana išsamiai parašiau dar prieš devynerius metus tarsi labai sutrumpintą jums sociologijos ir politologijos kursą praktiniam naudojimui.

* * *

O dabartiniai politiniai šios naujosios nomenklatūros, save froidiškai vadinančios konservatoriais, užsirašius melagingai iškaboje krikčionimis demokratais, strateginiai tikslai susideda iš trijų jau dabar labai aktyviai įgyvendinamų planų, taip net nepaisant jūsų nepastabumo, tupint nuolat pratęsinėjamame karantine, kuomet dėmesys nukreipiamas užpildant politinį eterį vien užstrigusios plokštelės tiktokeršų pareiškimais, kad kažką ten jos svarstys dar kitą ir vėl kitą bei, aišku, jau kitą, nes tik kitą savaitę.

Visų pirma – tai de facto nušalinti tiesiogiai tautos išrinktą Prezidentą nuo realios valdžios.

Taip jau ta Konstitucija buvo anuomet surašyta, kad mūsų Prezidentas turi valdžios lygiai tiek, kiek sugeba pasiimti jos iš Seimo bei Vyriausybės – t.y. iš to meto valdančiųjų partijų, ir todėl parlamentinėse respublikose, kaip yra latvių bei estų atveju, ir kaip būta netgi tarpukario Lietuvoje pagal to meto formalią Konstituciją, paprastai šalies vadovą išsirenka pats parlamentas konstitucine absoliučia dauguma tarsi kardinolai popiežių, kažkaip apsieidami ne tik be vyskupų, bet ir visokių klebonų ir, juolab, jų parapijiečių nuomonės.

Lietuvoje vis tik dar kol kas Konstitucijoje leidžiama pačiai tautai savo šalies vadovą išsirinkti irgi patiems ir tiesiogiai, nors buvusiosios partškolinės karjeristės pavyzdys veikiau pademonstravo parinkimo formaliam prabalsavimui, nei pačių laisvų rinkimų faktą, nepaisant ir marginalais paverstų kandidatų skundų, kaip juos nustūmė nuo bet kokių galimybių konkuruoti su šia dominuojančių nomenklatūrininkų taip parinkta abi socialių ir krikščioniškų demokratų puses tenkinančia kandidate.

Aš gi primenu tiems, kieno atmintis trumpa, o mano tinklaraštyje, taip patogiai tarnaujančiame archyvu, kaip ir kas tuomet išties vykę politikoje ir ekonomikoje.

Ir taip, bet TS-LKD yra de facto nušalinusi nuo realios valdžios bet kurį ir bet kurią ekselenciją, kuri tik tuomet tupėdavusi Daukanto a. rūmuose, jei net patys tiesiogiai nebūdavę ten tos prakišę, nes dar praeitame amžiuje (iš esmės – praeitame tūkstantmetyje…) įsitikino, kad nebus “nei laimės, nei garbės, jei profesorius tik vienas džiaugsis, o visi kiti liūdės“.

Taip ir paskutinis sovietinės Lietuvos valstybės vadovas bei pirmasis jau išrinktasis atkurtos Lietuvos Prezidentas AMB išvis antrai kadencijai net savo laimės ir nepabandė, sena partinio karjeristo nuojauta atsisakęs žinomai pralaimėtos kovos ir antrąkart garbingai nebesibalotiravęs.

Beje, aš visiškai nesuklydau dėl jo aukšto sovietinio titulo – tokiu šalies (nes Lietuvą valstybe SSRS sudėtyje vadinti truputį būtų neteisinga) vadovu formaliai buvęs, primenu, LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Pirmininkas (beje, dar 1989-aisiais įteisinęs valstybine vėliava Trispalvę, ir ne, tai nors ir buvo Vytautas, bet vis tik ne Landsbergis), kuris ėjo šalies vadovo pareigas tarp Aukščiausiosios Tarybos sesijų, kurioms tik pirmininkaudavęs posėdžiams, bet šalies net formaliai nevaldydavęs, tas LTSR AT Pirmininkas.

Ir ne, bet prof. Vytautas Landsbergis, nei iki Kovo 11 po 1989-ųjų pirmųjų demokratinių rinkimų dar prie sovietų, nei jau po Kovo 11-osios tokių Aukščiausioje Taryboje, vėliau pervadintoje atgaline data į “Atkuriamąjį Seimą“, tų Prezidiumo Pirmininko pareigų nėjo, užimdamas tik AT Pirmininko, t.y. parlamento pirmininkaujančiojo, arba kitaip – spykerio, o ne prezidento pareigas.

O po Kovo 11 dienos Prezidiumo Pirmininko pareigos buvo išvis panaikintos, taip Lietuvos kompartijos vadovui Algirdui Mykolui Brazauskui iš jų atsistatydinus – kas ironiška, bet pagal tą patį dabar naudojamą prieš Prezidentą konservatorių naratyvą išties šalies vadovu darė ministrę pirmininkę Kazimirą Danutę Prunskienę, dar žinomą kaip Gintarinė Ledi, Šatrijos Ragana ir Kniagynia Utiugova, kurios įsteigtai partijai dabar vadovauja ją lizingu iš užmaršties į politiką sugrąžinęs ne kas kitas, bet Ramūnas Karbauskis.

Tik gal pagaliau sutarkime, kad vis tik valstybės vadovu nuo Kovo 11 iki 1992-ųjų išankstinių Seimo rinkimų taip de facto buvęs to vėliau pavadinto Atkuriamojo Seimo Pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis, ir tas jam, kaip pirmąjam atkurtos valstybės vadovui, jau įteiktas prezidentinis Vytauto Didžiojo ordinas su verygomis, kaip pasakytų bulgariškai dar anos Lietuvos patriarchas dr Jonas Basanavičius, tešviečia, amen.

Tuo diskusija dėl šalies ir valstybės vadovo 1990-1992 metais ir turėtų būti baigta, kaip ir istorijos perrašinėjimas pagal vienokias ar kitokias valdančiųjų užgaidas.

* * *

Taigi, de facto šalies vadovas, ar tai būtų vienas konkretus asmuo su grupe bendraminčių, ar koks triumviratas, užvaldantis partiją, Seimą bei Vyriausybę, tačiau sugebėdavęs ir, be paminėtojo garbingai iš anksto pasidavusio AMB, dar nustumti nuo valdžios antroje kadencijoje Valdą Adamkų, kuris buvo lygiai taip pat viešumoje politologais ir politikos apžvalgininkais save melagingai vadinančių propagandistų sukvailinamas.

Visiškai taip, kaip yra ir dabartinis Prezidentas, kuris net įžeidinėjamas dėl reprezentacinių, šioms pareigoms reikalingų, jo ūgio ir išvaizdos savybių, bei niekinamas netgi dėl sukurtos ir ilgametės jo tradicinės šeimos, kuo patyčias jo atžvilgiu gausiai žarstantys pasigirti patys dažniausiai net negali.

Jūs pamenate, kokia “blankia“ jūsų atmintyje, jei dar demencija nesergate, yra įrašyta antroji Valdo Adamkaus kadencija, tiesa?

Ir dėl ko labai nuoširdžiai nustebtų JAV, Gruzijos/Sakartvelo ar Ukrainos aukščiausieji vadovai bei politikai, jau nekalbant apie lenkus, su kuriais vos Abiejų Tautų Respublikos neatkūrėme, ar dar ir užsienio šalių ambasadoriai, su kuriais mūsų ekselencijos neformaliai ne vienas viskio butelis išgurkšnotas (ir aš ten ne visur buvau, ir per barzdą nevarvėjo, nes dirbti turėjau).

Ir kad net visi Valdo Adamkaus bendražygiai dipukai buvo sovietinio mutavusio elito sėkingai iš lietuviškojo establišmento išstumti, palikus juos užribyje tarsi kokiais marginalais: kur dabar picą į Lietuvą atvežusi Rita Dapkutė; kur televiziją sukūrusi ir VDU kaip privatų universitetą kūrusi prof. Liucija Baškauskas, ir, beje, kaip ten ne adaptuotos bolševikinės, labai tinkamos dabar policinę valstybę vėl atkurti, teisės oponentas ir vienas iš VDU buvusių intelektinių stulpų dr Tadas Klimas?

Kur ir kodėl, negi tik dėl amžiaus, bet gerokai juk anksčiau yra prapuolę kariuomenės vadas generolas Jonas Kronkaitis, vidaus reikalų bei krašto apsaugos viceministras ir vienas iš nacionalinio saugumo kūrėjų JAV pulkininkas ir žvalgybininkas Romas Kilikauskas? O tikrai tik dėl amžiaus ir tik mirus dingo iš viešumos pirmosios Lietuvoje privačios telekomunikacijų bendrovės Omnitel kūrėjas dr Juozas Kazickas, ar nuolatinis socdemų rėmėjas bei bobelinės trauktinės daktarėlis Kazys Bobelis, jau nekalbant apie labai netikėtai pasimirusį ilgametį okupuotos Lietuvos ambasarorių ir pirmąjį kandidatą į Lietuvos Respublikos Prezidentus Stasį Lozoraitį?

Kaip čia irgi nutiko, kad tik “nacionalistiniu marginalu“, užstojančiu Trispalve prisimosikavusią ir tik aršia durnele viešumoje paverstą mokytoją, dar iki teismui pripažinus neteisėtai veikusią sostinės policiją piktnaudžiavus savo įgaliojimais, tapo pirmasis JAV ambasados politikos atašė Algis Avižienis? Kas nutikę su Baltijos-Amerikos klinikos steigėjais (va pabandykite patys pavardes susirasti), kur iš viešumos iš esmės jau prapuolęs net ir Benas Gudelis, ir kas dar pamena Daukanto a. rūmuose patarinėjus išeiviui prezidentui tokį patį išeiviu buvusį šio bičiulį Raimundą Mieželį?

Kieno ir kokią Lietuvą atkūrė tuomet Kovo 11-oji, ir kaip tarpukario Lietuvai jau de facto nebelikę vietos joje dabar?

Netgi iki tol Lietuvos atkūrimui tarnavęs naratyvas apie romantizuotus “smetoniškus“ laikus sėkmingai šitų dar sovietmečiu prasisiekėlių jau užčiauptas, dabar štai klykiant net dėl paminklo paskutiniam dar anos Lietuvos Prezidentui pastatymo – ir visai ne todėl, kad tas kailis net dukart sugebėjo pasprukti nuo sovietų invazijos, užuot rūpinęsis tėvynės gynimu, kai pirmąkart nors bent jau apsimetė renkantis lėšas išvadavimui, o antrąkart jau raštiškai amerikiečiams pasižadėjo jokioje išeivių politinėje veikloje net nebedalyvauti.

Rašydamas apie penketą Lietuvos mutavusių sovietmečio elitų, kurie puikiausiai tarpsta jų iš LTSR dabar susikurtoje Lietuvoje (ar kaip atvirai jau pareiškė tokia viena nomenklatūrinė atžala – nenori matyti jūsų, runkeliai, toje savo Lietuvoje), aš ne veltui palikau neaptartą dipukų išeivių elitą už to išsamaus mano pasakojimo ribų – ir juk tikrai ne dėl per ilgo teksto.

* * *

Dar įdomiau nutikę su vadinamais konservatoriais susipykusiam buvusiam LR Prezidentu Rolandui Paksui.

Kuris, primenu, buvęs iki 1995-ųjų LDDP (o, sveiki sveiki, senoji nomenklatūra, persivadinusi į socdemus!) tarybos nariu, ir 1997-1999 metais dar Tėvynės Sąjungos (laba diena, naujoji nomenklatūra!) Valdybos Pirmininku bei sostinės meru, ir, aišku, konservatorių ir krikdemų dar tuomet atskirų partijų koalicijos devintosios Vyriausybės Ministru Pirmininku 1999-aisiais, po ko išrinktas jau Lietuvos liberalų sąjungos (aha…) Pirmininku, kuris šių wanna-be nomenklatūrininkų partiją ištraukė iš užribio į valdžią, pats tapo dar antrąkart sostinės meru 2000-aisiais, ir jau 2000-2001 metais buvo social-liberalų (paulauskinių) bei liberalų (“savo“) koalicijos vienuoliktosios Vyriausybės darkart Ministru Pirmininku.

O 2001-aisiais po Vyriausybės žlugimo, tai dar pabuvo ir Seimo opozicijos lyderiu, o jau 2002-aisiais įkūrė libdukais pravardžiuotą ir dabar jau žinomą totoškėmis liberaldemokratų partiją, kai 2003-aisiais sausį jau išrinktas šeštuoju, jei skaičiuosime tarpukarinius, bet neskaičiuosime sąjūdinių pokario ir postsovietinių vadovų, kovojusių už Lietuvos Nepriklausomybę, LR Prezidentu, taip laimėdamas antrame ture prieš jo liberalios Vyriausybės suformavimo iniciatorių pirmos kadencijos pareigas baigusį LR Prezidentą Valdą Adamkų.

Kadangi šis tarsi savarankiškas Prezidentas pradėjo formuoti pagal GRU Strekoza planą savo politiką, net kai už jos kyšojo borisoviškos kremlino ausys, ir de facto pats pasitraukti nuo valdžios svertų nepanoro, tai buvo jau po metų 2004-aisiais nomenklatūrinio Konstitucinio Teismo tiesiog nušalintas dar ir de jure, va taip naująjai krikdemų-konservatorių bei senajai dėdėpistų-socdemų nomenklatūroms šį “neteisingai“ išsirinkusiai tautai parodant, kad šuns balsas į dangų neina.

Čia todėl papildysiu ir tai, kas yra dabar sąmoningai išvis pamirštama: juk jau po metų, t.y. 2005-aisiais, Lietuvos Respublikos Aukščiausiasis Teismas vis tik atmetė, kaip trūkstamus įrodymų, Konstitucinio Teismo kaltinimus Prezidentą Rolandą Paksą atskleidus valstybines paslaptis Jurijui Borisovui.

Taip va dabar gaunasi, kad tas nuolat propagandistų viešumoje valkiojamas “prezidentinės priesaikos sulaužymo“ kaltinimas taip iki šiol ir opozuojančių paksistų vis irgi tampomas, tarsi šunų įsikąstos šliurės, kaip neturintis jokio faktinio ir juridinio pagrindimo, ir jau, galop, tūlam tautiečiui nesugebant net adekvačiai paaiškinti, o tai kodėl tautos išrinktas prezidentas taip negarbingai jau po metų buvo išvis patrauktas iš aukščiausios šalies valdžios.

Ir nepriklausomai nuo to, balsavote tuomet už Rolandą, ar kaip aš už Valdą, kuris gi antrąkart po šito nušalinimo vėl tapo LR Prezidentu, tame tarpuvaldžio tarpe dar ketvertą mėnesių valstybės vadovo pareigas ėjus Seimo ir Lietuvos social-liberalų Pirmininkais buvusiam Rolando Pakso bendražygiui, kalbant apie minėtąją adamkinę vienuoliktąją Vyriausybę, Artūrui Paulauskui.

Kažkaip šiuo atveju, pasakysite, viskas labai jau suvelta atrodo, kai sudedi atvirai taip visas, o ne išbraukinėji jas pagal nuožiūrą ir nutylėlimus, formalias politines jėgas ir bandai suprasti motyvus.

Tačiau juk iškart viskas stoja į savo vietas, kai supranti, kaip LR Prezidentai vis de facto patraukiami iš realios valdžios, ir netgi dabar yra labai aiškus visiems kandidatams suformuotas pavyzdys, kaip dera susiprasti ir susitarti su tikrais valdančiaisiais gražiuoju, nes juk bloguoju patraukiama net ir de jure, nepriklausomai net nuo to, kad už Prezidentą galėjo balsuoti gerokai daugiau rinkėjų, nei už visą dabartinę valdančiąją koaliciją.

* * *

Apie tai, kaip jums parinko ir prakišo net dukart prabalsavimui į ekselencijas tą visiškai buką, tarsi boulingo kamuolys januškiniams valstybininkų kėgliams iš valstybinių jėgos ir valdymo struktūrų ištrankyti, bet labai kerštingą bobą, atsiprašant už vieno iš trijų™ Seimo Pirmininko Arūno Valinsko, kurį politiniai koalicijos “parteriai“ konservatoriai (oi, koks nustebimas!) juk irgi sėkmingai taip de facto nuo valdžios pastūmė, tiesmuką citavimą čia, ir kieno toji interesus Daukanto a. generalbubernatūroje tenkino, ir kaip vietoje jos faktiškai visą užsienio politiką vykdė tik KAM vadovė Rasa Juknevičienė, tai esu ir ne vien aš, ir net ne nekart ir ne du jau rašęs – kaip ir apibendrinęs mūsų valstybę iš regioninės lyderės į visiškus autsaiderius įstūmusios ir mūsų sąjungininkų bei kaimynų nedraugu pavertusios jos išties nykaus ir pagiežingo dešimtmečio prezidentavimo pasekmes.

Kodėl manote, kad Gitano Nausėdos laukia kažkokia šitų aršių piktūnų malonė, jeigu jį jau dabar visiškai atvirai, dvaro propagandistams viešumoje šio reputaciją nuosekliai griaunant, ir tiesmukai net Seime savo brukamais įstatymais taip ciniškai išstumdinėja jau ir iš Europos Sąjungos valdžios koridorių?

Galop, galima pragmatiškai tą irgi suprasti: juk iš ten ateina mūsų šalies visos ekonomikos pašalpa, kurią persiskirsto savo nuožiūra Vyriausybė, tai valdantiesiems būtina patraukti tokį visiškai “konservatorių“ nomenklatūrai svetimą ir kažkaip “neteisingai“ tautos išsirinktą šalies vadovu atstovą nuo tų europinių nusavinamų jūsų milijardų.

* * *

Tačiau būtų naivu apsiriboti tik šalies vadovo užblokavimo, jei ta institucija nepajungiama išvis tiesiogiai valdymui, kaip aukščiau minėtuose pavyzdžiuose, planui.

Nes konservatorių antrasis siekis – tai dar labiau šioje mirusioje respublikoje™, kaip atstovaujamos demokratijos formoje, sumažinti neapibrėžtumo veiksnį rinkimuose, atimant tautai teisę tiesiogiai išsirinkti savo atstovus Seime, kurių bent pusę vienmandatėse jie kol kas dar išsirenka.

Na ir kas, kad Konstitucijos 55 straipsnis sako, kad Seimo nariai renkami tiesiogiai?

Bet net Konstitucijos nereiks koreguoti, nes tas pats straipsnis patikslina, kad renka pagal nustatytą rinkimų įstatymą, tad pats Seimas ir nusprendžia, kaip jam save išsirinkti, o ne jūs visuotiniu referendumu tą principą patys įtvirtinote Konstitucijoje.

Ir jums greitai nomenklatūriniai konstitucinės teisės ekspertai paaiškins, kad esate kvailiai, jei manote, kad tiesiogiai rinkti reiškia tiesiogine prasme rinkti tiesiogiai, nes tai tik tiesiog reiškia, kad tiesiogiai esate kvailiai taip manantys, kadangi reikia išsirinkti tiesiogiai tik partijas, kurios jums savo tarpe iš sąrašo išsirinks tiesiogiai, ko jums, suprask, reikia.

Kaip sako vieno didžiausio prekybos tinklo šūkis: apie viską pagalvota! ©

Ir net nebejuokinga, kai vieną savaitę rinkimų ekspertas bei politologas gali aiškinti, cituodamas net Konstituciją bei Konstitucinio Teismo išaiškinimus, kiek Seimo nariai yra nepriklausomi, nes atskaitingi ne savo partijoms, bet juos išrinkusiems tiesiogiai rinkėjams, tačiau jau kitą savaitę tik pyst – ir apsiverčia plokštelė!

Ir jau nei nemirktelėjęs dievagojasi, kad rinkėjai nusivilia visa Seimo rinkimų sistema, kai renkama vienmandatėse bent pusė Seimo, tai va, matote, ir balsuoja dėl to (aha…) tik pusė rinkėjų. Todėl vienmandates reikia būtinai panaikinti – tik čia pagal kokią iškreiptą dabar logiką, kad išvis nieko neberinktų tiesiogiai, tai tada jau džiūgaus ir eis masiškai balsuoti?

Juk tai, kad kuriasi visokios piliečių asamblėjos kaip paralelinis Seimas, parodo, kad Seimas vis labiau nebeatlieka savo parlamentinės funkcijos. Nes parlamentas – tai ne vien tik įstatymų leidyba, kuri, panašu, tapusi savitiksle. Ir jei kokią kadenciją išvis neturėtume Seimo, tai jau piliečiai nelabai jo ir pasigestų – ką irgi parodė antrojo karantino laikotarpis, kuomet puikiausiai be Seimo apsiėjome (dauguma Seimo narių, panašu, irgi – svarbu, kad algos gavo ne pašalpinius 256 eurus).

Labai juokinga, kai publikavau įrašą Patreone, ir tą pačią dieną už pusdienio – pyst, ir jau yra tai, apie ką čia parašiau: dr M. Jastramskis reklamuoja savo knygą, kur leitmotyvu eina mintis, koks nevykęs dabartinis išrinktasis Prezidentas, kai lygini su buvusiais, ir štai jau straipsnyje jis ragina keisti Seimo rinkimų sistemą, nes nu nevež, aha.

Ir, be abejo, dar bėdavojasi šis bei kiti dvaro polit-technologai, jau va techniškai sunku apygardas skirstyti, kai provincija klaikiai tuštėja, todėl išvis dera tas vienmandates taip panaikinti, nes kad ir kiek ateis, bet juk formaliai ir per pirmą turą subalsuos už vieną ar kitą partinį jiems pakištą sąrašą, ir tos išrinktos partijos po to Seimą pasidalins – na ir kas, kad ir dabartinė visa koalicija net nesurinko nei penktadalio visų rinkėjų balsų?

Juk jau per šiuos rinkimus darkart “konservatorius“ suerzino tas nemalonus faktas, kad antrame ture jie prapylė visiems oponentams, įskaitant ir dabartinius koalicijos partnerius – vietoje 36 pirmautų pirmame ture atsilaikė tik 27-niose, kai visos kitos partijos net pasigerino revanšistiniame antrame ture būtent TS-LKD sąskaita savo mandatų skaičių.

O jei taip visą Seimą tektų rinkti?

Juolab, kad dauguma ryškiausių konservatoriais save vadinančių politikų ne tik vienmandatėse neturi jokių galimybių būti išrinktais tiesiogiai (ir ne tik konservatorių – tokių nudildintų dildų pilna visose partinėse grupuotėse), bet net ir savo partijos lyderio postą jie neįgalūs užimti.

Juk pastarieji gi ir “konservatorių“ partijos pirmininko “rinkimai“ net farsu negali jau būti vadinami, kai ir bent kokių menamų nors baltarusiško ar rusiško stiliaus “rinkimų“ išvis apsimestinai nebebuvo, tas “lyderio“ pareigas tiesiog patvirtinant padefaultu, o visiems skyrių iškeltiems kandidatams skubiai dievagojantis, tarsi bijant Ilgųjų Peilių nakties, kad čia ne jie patys taip išsišoko, ir viskas tik nelemtas nesusipratimas, tad bučiuoja žiedą ant rankutės ir žemiau juosmens.

Ir kai taip va tvirtinamas partijos formalus lyderis, pripratęs prie nusiraminimo kėdutės, nei Seimui pirmininkauti įgalus, nei Vyriausybei, perleisdamas postus arba išvis svetimai ir dar teisiamai už korupciją partijai, arba dar ir nepartinei partijos markitantei™, kai dar pats džiūgauja tarsi mažas vaikas (sic, anūkėėėėėėlis!), kad jam bent jau davė užsienio reikalų ministerio portfelį panešioti, nors, ko gero, žmogui, nedraugaujančiam su diplomatija, duoti diplomatijos šefo pareigas yra net ne tautos trolinimas, o išvis nusikalstama valstybės ateičiai veika.

Bet tai čia tik menamos jūsų valstybės, kaip bendros nacionalinės idėjos, bėdos, o ne tos jų valstybės, kurią taip klaidingai ja vadinate.

* * *

Trečioji plano kryptis irgi akivaizdi – pakeisti savivaldos rinkimų įstatymus.

Jau dabar šios konservuojančios politiką partijos aktyvistai kreipėsi net į nomenklatūrinį bei elito užgaidas tenkinantį bei visada įteisinantį juridiškai Konstitucinį Teismą, klausdami (jei taip nurodymus klausimu galima vadinti): ar tik tiesioginiai mero rinkimai neprieštarauja tai iš galiojimo, panašu, išeinančiai Konstitucijai?

Be abejo, regionai jau niurna dėl bukai įvesto karantino draudimų pasekmių, faktiškai napalmu išnaikinančiu provincijoje dažniausiai tik merdinčius smulkiuosius, kuriuos dažniausiai tinka vadinti tik hobiais už pinigus, ir labai paveikia net kažkiek dar alsavusius pernai vidutinius verslus.

Irgi primenu, kad kai konservatoriai neįstengė laimėti Prienuose prieš socdemus, tai sau įsisteigė anapus Nemuno Birštono mikroskopinę savivaldybę (už šią formaliai mažesnė keliais šimtais gyventojų tik nomenklatūros rezervatu vėl tampanti Neringos savivaldybė). Panašiai jie elgėsi ir su visa savivaldos reforma dėl, tarkime, Kazlų Rūdos “teisingos savivaldos“, nes “raudonuojantis“ Kapsukas vis jiems buvęs nepaimamu bastionu.

Tik laiko klausimas, kada Druskininkai sugrįš į Varėnos rajono glėbį, nes carui prie Viljūnėlės jau buvo praktiškai pademonstruota, kieno tame Raigardo miške kankorėžiai – ir kaip šitai valdžiai yra nusispjauti į jo savivaldybėje už jį balsavusius, matyt, tautiečius, taip išdavusius “tinkamą“ partiją bei tos partijos vardo tėvynę su visa jų sąjunga, vardan darbo vietos kažkokioje nusavinimo besiprašančioje Belarus sanatorijoje, kurią dera bendram privataus švietimo tinklo tikslui paversti Profesoriaus Prezidento vardo morkiniu universitetu.

Tad jei taip miestelėnai išties norėtų tuos savo vietinius seimelius išsirinkti ne iš “nacionalinių“ partijų sąrašų, kaip yra dabar, o tiesiogiai patys iš garbingų konkrečių bendrapiliečių, kaip dar kol kas gali rinktis savo merą, net jei tas, kaip, tarkime, Švenčionių ar Varėnos ir ne vieninteliu atveju, gyvena pačioje sostinėje su šeima, o ne “žiedinėje savivaldybėje“, tai dera jau ir atimti šią jų demokratinę teisę iš visų tų paikų “kaimiečių“.

Nes kai nacionalinės, sisteminėmis partijomis vadinamos, politinės grupuotės sustambės, tai ir provincija, ne tik parlamentinę funkciją prarandantis Seimas, jau bus išsidalinama iš centro ir pagal palankumu susidėliotą pačių nomenklatūrininkų sąrašą, užuot ir savivaldų tarybų narius rinkus tik tiesioginiu balsavimo būdu už asmenybes, o ne jų grupuotes, kurios provincijoje dar dažnai reiškia ir visiškai ne tą patį, kuo laikomos sostinėje ar netgi didmiesčiuose.

* * *

Pretekstas, kad “reikia stiprinti politines partijas“, iš esmės tereiškia norą šitoms politikoje veikiančioms ir jau vis siauresnius, o ne nacionalinius interesus atstovaujančioms grupuotėms įgyti dar daugiau įtakos bei išstumti į užribį galimus naujus politinius konkurentus.

Taip va ir miršta respublika – kaip atstovaujama demokratija, kuri jau senokai nebe jus atstovauja, o jūsų kišimasis į “kontroliuojamos demokratijos“ procesus, žinote, tą nomenklatūrinį elitą jau senokai erzina, nes vis “išsirenkate ne tuos“, net kai “neturite už ką balsuoti“. Metas jau baigti su jumis tą demokratiją žaisti ir su jūsų užgaidomis taikstytis.

Ko gero, ši kadencija yra “konservatoriams“ paskutinė, kada jie turi galimybę galutinai taip užsitikrinti sau valdžią ir neginčijamą galią ateityje – ypač taip pandemijos destabilizuotos politikos fone bei tos savotiškai jos sukeltos demokratijose suirutės.

Juk ar galėjote prieš metus įsivaizduoti taip nesunkiai įvedamą komendanto valandą? Orveliškai jau sukuriamą minčių policiją? Ar klaidingai valstybe vadinamą primestą valdžios diktatorišką galią net išvis uždaryti bet kokį privatų verslą savo nuožiūra be teisės užginčyti tą sprendimą teisiniu būdu?

Ir jau tokį visiškai demokratiškai nebekontroliuojamą visų viešųjų finansų paskirstymą net ciniškai atvirai saviems finansiniams rėmėjams?

Aš dar prieš pirmąjį karantiną rašiau, kad pandemijos istoriškai pakeičia ir politines sistemas – atsiprašau, kai taip vis tik nepatikslinau, kad keičia nebūtinai į gerą jums.

* * *

Tačiau yra viso to dar ir ekonominė dedamoji, tad trečioje dalyje – o kokie yra valdančiųjų planai tame?

Ačiū, remiantys mane per Patreon, kurie įrašus gauna iškart nuo jų parašymo dienos, o ne kai publikuojamas suplanuotas savaitinis komentaras tinklaraštyje.