Įrašas Patreon publikuotas savaite anksčiau, o kaip podcast S02E25 yra šio teksto apačioje!

Garbanotą tiktokinį barškutį ekonomikos ministerijos rūsyje paliekant, taip anądien man kilo toks gana rimtas klausimas, dėl kurio atsakymo problemos, panašu, nei vienas lietuvių politikas nemato.

Bet tame ir yra problema, kad dėl šito turime ir problemų ekonominėje politikoje – ypač, kai ja rūpintis pradeda visokie diplomuoti pliurpalogijos magistrai, nepadirbę ir dienos privačiame versle, bet labai turintys daug nesveiko entuziazmo tą verslą su visa šalies ekonomika pareguliuoti ir patvarkyti, kas paprastai ir baigiasi kita žodžio “patvarkyti“ sodomine prasme.

Antai JAV Prezidentui Harry Truman, nors anekdote priskiria ir Ronald Reagan, reikėjo bent jau vienarankio ekonomisto į ekonomikos politinius patarėjus, kuris nesakytų, o va iš kitos pusės (on the other hand…).

Mūsiškiai yra patys iš savęs gražūs ir protingi, tai jiems nereikia išvis jokio – anei vienarankio, anei vienaakio, anei šlubo su lazda, nes ir taip, būdami aiškiai glušavoti, kad kieno nors postrigavimų apie ekonomiką, be kurios šiaip išvis politikos nėra, o tik ekonominių gėrybių vogimas gaunasi, dar ir klausytųsi, todėl gal tas proverbines bažnyčias ir apeina dideliu lanku, idant ten nepriluptų koks aršus klebonas su kantičkomis.

Tai koks tuomet išties skirtumas, ką tę, mažum, kokie nors ekonomistai jiems patarimuose išvedžios, kai sakys, kad, iš vienos pusės, tai ekonomikai pastrigus tas mokesčių sumažinimas padidins biudžeto deficitą, bet iš kitos pusės, tai juk paskatins atsigauti vėl tą ekonomiką, po ko ir biudžetas jau bus susirinktas dar ir didesnis net iš tų mažesnių mokesčių – juk girdėjote šituos ideologinius teiginius ir gal net pagalvojote, o tai iš kur jiems kojos dygsta (pas mus to pasturgalio adresas yra A. Juozapavičiaus g. 6 Vilniuje).

* * *

Šiaip toks mokslas, kaip politinė ekonomika, arba paprasčiau politekonomika, buvo gi išguitas Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje ne tik iš viešumos, bet ir iš akademinio disputo.

Ir aršiausiai jį iš ten vaikė, koks netikėtumas, bet ypač buvę marksizmo-leninizmo katedros dėstytojai (ką gi, kaip sakoma amerikiečių patarlėje: nieko nėra aršesnio už dorovingą kekšę – nothing is worse than a reformed whore), net jei tie dar buvę ir kokiais kultūringais muzikologais čiurlionistais.

Ir kurie kolaboruodami sovietmečiu (juk žinybinis butas Žvėryne pats gi nepasiprivatizuos) taip ideologiškai šią tik pagal bolševikus angažuotą “politekonomiką“ diegė iki pat Kovo 11-osios (o kai kurie, kaip antai ir dukart pabuvusi mūsų LR Prezidente komunistų partškoloje žemės ūkio katedros vedėja – tai dar ir po Sausio 13-osios!) prieš studentus, kad arba tuos ideologiškai “teisingai“ užkoučintų, praplaudami jų smegenis, arba inkvizitoriškai taip atkratytų nuo tų galimybės gauti aukštojo mokslo diplomą, ir dar nuvejant nuo eilės patekti į kompartijos nomenklatūrą, kad toliau darytų politinę karjerą valstybėje (“nes ir tuomet dirbta Lietuvai“, kaip sakė velionis paskutinis Lietuvos kompartijos sekretorius ir pirmasis atkurtos Lietuvos prezidentas).

Tad Lietuvos politikos elitas (apie kurio penkias mutantų grupes jau išsamiai pasakojau, palikdamas tik nuošaly išeivius dipukus, ir apie kurį dar jums papasakosiu, kokį tą elitą mes čia todėl ir turime kokybine prasme), tai, matosi, kad pasirinko ekonominę politiką palikti tik jų rinkiminių programėlių rašeivoms, priklausomai nuo konjuktūros, taip prikaišiojančių technokratinių siekiamybės skaičiukų arba populistinių šūkių apie visų šlapių dešrų čiaumotojų vienijimąsi vardan šviesaus demokratijos progreso.

O dėl politekonomikos mokslo nebuvimo Lietuvoje dabar nei akademinėje aplinkoje, nei viešame dispute, taip mūsų šalies ekonomika aklai va ir klaidžioja, dar visokių “gelbėtojų“ susaninų dažnai tyčia paklaidinama, tuose brūzgynuose, tarsi girtas medžioklėje sužeistas lokys, anot maestro Vytauto Kernagio aranžuotos dainos Juozo Erlicko eilėmis apie smagumą, kad tame miške vis tiek mums, durneliams, labai gražu, nepaisant išvirtusių šerno vidurių, besiraitančio riebaus žalčio, pertekliaus ilgų gyvačių bei visokių kirmėlių ir siurbėlių.

Tik va dar prie pastarųjų šių viešųjų finansų fondačiulpių, gaila, poetai apie “erkes“ pamiršo, bet gal nenorėjo užsitraukti jokios valdžios nemalonės, nes ar anuomet, ar dabar, bet jų ten su turima dar didele įtaka ir įgaliojimais knibžda ne vienas tuntas, o kas mums iš to Laimo, ir iš to encefalito, jei jos vienos džiaugsis, o visi liūdės?

Bet, sakoma, kad gal ir nereikia taip čia maišyti kultjūros su politika.

* * *

Tačiau tie ir mano vis paminimi bei cituojami ekonomikos mokslo klasikai, kol kas paliekant dar gyvuosius klaidžioti jau mirusiųjų ekonomikos dogmų karalystėje, tai kaip antai škotas muitininkas Adam Smith su savo nematoma rinkos ranka, prie kurio liberaliai buržuazijos duobkasiu prisideda vokietis Karl Marx su savo pridėtine verte, kuomet berniukų ir balerinų mėgėjas John Maynard Keynes sarkastiškai anglams būdingu humoru įvardina ilgoje perspektyvoje vis tiek visiems tik mirtiną galą, kai jiems tarsi paskutiniu varpu čikagiškis Čilės gangsteris Milton Friedman taip grėsmingai žvangina atimtais raktais nuo centrinės fantikų spaustuvės, o versliškai užsiciklinęs austrijokas Ludwid von Mises dar pozityviai mus nuteikia savo tikėjimu į savaimines tiesas ekonomikoje, ką jo pasekėjas Friedrich Hayek papildo taip visuotiniu įtikėjimu į tą verslumo kūrybiškumą, nepaisant čia atsivilkusio šios idilės drumstėjo Joseph Schumpeter kunkuliuojančios kūrybinės destrukcijos rinkoje, kurią, sakosi, amerikietis Paul Samuelson mikliai paskaičiuosęs ir suskaičiuosęs bei perskaičiuosęs, nes juk ištekliai riboti, ir net nematoma ranka neturėtų jų švaistyti teisingai paskirstydama, ir t.t., ir t.p. – visi jie buvo ne šiaip prie dulkėtų knygučių palinkę kažkokie “ekonomistai“, kuriais dabar net ir paskutinė valiutinė mergšė, atidirbinėjanti užsakytais propagandiniais blėnimis savo talonus maisto daviniui, jau yra pasivadinusi, ir kurie, suprask, tai tik ir knebinėjosi prie savo makroekonomikos teorijų ar krapštinėjo kreivių ir formulių prigrūdamą mikroekonomiką, o būtent buvo labai gyvais, aktualiais ir visuomenėje svarbiais politinės ekonomikos mąstytojais.

Tačiau šioje tuzino “universitetų“ vienam milijonui gyventojų šalyje, kuri Lietuva vadinasi, yra per daug svetimų pinigų ir per mažai nuosavo proto.

Todėl be manęs, panašu, nelabai kam ir kliūna, kad ekonomikos naujienos portaluose ir žiniose eina rubrikoje Verslas, kaip ir tokiomis Verslo Žiniomis užsivadinęs leidinys, atrodytų, ne apie sąnaudų optimizavimo įtaką investicinei grąžai ar marketinginių įėjimo į rinką strategijų alternatyvas aprašinėja, kažkaip vis tiek nukrypdamas į ekonomiką, tuo pačiu neapeinant ir politikų sprendimų įtakos jai, tarsi toje ekonomikoje be verslo nereikalingi nei namų ūkiai (nebent apskaičiuoti jų užsikrėtimo koeficientus didesniam valdžios galių įsiteisinimui), nei ta klaidingai vadinama valstybė, kuri irgi, suprask, yra ne apie ekonominę politiką, o tik “politiką“, kaip čia taip prasisukti sėkimingai versliškai iš tos mūsų ekonomikos tik savo valdininkiškai gerovei jūsų sąskaita, apsiribojant to BVP dalybomis gyventojui tik statistinėse ataskaitose pasipuikavimui, bet, šiukštu, be didesnio nuostolio pačiam tokiam “perdalintojui“.

Ši tauta ne mažiau pasižymi savo godumu, šykštumu ir pavydu bei neretai dar ir tiesiog pereinančia į pataloginę jau neapykantą už save socialiai žemesniam ir silpnesniam, išsiliejančia tokių sėkmingų prasisukėlių ne tik empatijos nebuvimu bei įteisinama korupcija ir nepotizmu politikoje, bet ir atitinkamai formuluojama nacionaline rentų ekonomikos politika nuo paties aukščiausio lygio ir toliau žemyn per visas socialines klases iki pat paskutinio bomžo, runkelio, pašalpinės lervos, nevykėlio varguolio, budulio, čikenfektoriaus, emygerio tėvynės išdaviko, ta padėtimi nepatenkinto vatniko, sąmokslininko antivakserio, ir pan.

Tokie save “elitu“ laikantys ir jam priklausyti labai norintys tautiečiai yra pasirengę ne tik iš šių “tautos priešų“ (kažkur girdėta?) pilietybę atimti, bet ir užpliumpinti spragilais beviltiškus užsispyrėlius kokioje tų pataisos darbų stovykloje, jei dar patys neatsisakys “teisingai“ balsuoti (ką matome per rinkimus daugiau nei pusė jau ir nebedaro) ar nespės išnešti kudašiaus iš savo tėvynės.

Stebėtina, kiek katalikais save apklausose prisistatančių, horoskopais tikinčių ir astrologinius zodiako ženklus šventinti kunigams nešančių tautiečių šioje Europos paskutinių, nesikeikiant, pagonių tarp šv. Petro ir švč. Mergelės Marijos žemių dar nedegina bažnyčių ir neatlupa jų klebonų, kai anapus šventoriaus girdi iš visokių prasisukėlių svetima sąskaita taip ciniškai jiems įteiginėjant, kad dėl savo nesėkmių, kad tave nuolat ir kasdien šie sociopatiškieji gudrašikniai apvaginėja, apgaudinėja ir atvirai kvailina, tai esi tik pats kaltas, o iš sakyklos jau teigiama, kad viskas juk Dievo rankose, ir be Jo žinios net tavo plaukas nenukris – tad ir Dievas, jūs romiosios šios parapijos avelės ir avinai, yra, suprask, šios išsunkiančios ekonomikos kūrėjas ir palaikytojas?

Todėl gal jau nieko ir nebestebina kokio vyskupo narystė tokią išnaudotojišką ideologiją ekonomikoje propaguojančios institucijos valdyboje, o “krikščionimis demokratais“ melagingai prisistatanti tikrų tėvynės mylėtojų sąjunga gali begėdiškai ir visiškai nedemokratiškai atiminėti ne tik ubago lazdą, bet jau ir ubago terbą, patys pilnais žandais per maldos pusryčius kimšdami ne vien prancūziškas bulkutes su ikriukų užtepėle ir pamokančiai postringaudami apie tautos sąžinę, dorovę, valstybės progresą ir atjautos stoką, aišku, ne jų, elitinių ir visaip kaip “protingų, sėkmingų ir gražių“ ponų ir jų ponių, tarpe.

Nes jei ko iki pilnos laimės dar ir trūksta, tai tik marmurinės jautienos kotletukų mokesčių mokėtojų sąskaita bei asmeninės sąskaitos rentai užtikrinti dar ir nukuodintoje sodrinėje pensijoje.

Nu, tikrai – nepainiokime ekonomikos su politika, aha.

* * *

Tai aš taip nusprendžiau paimti ir įvardinti tokius dabar dar gyvus, nes ne “archeologija“ čia užsiiminėsime, kaip sakė toks kompradorinis pupuliukas iš bankinio elito, už tuos savo nuopelnus užsitarnavęs dabar rentininko vietą savo šeimininkų kontoroje, lietuviškus politekonomistus iš vienos, kairės, ir iš kitos, dešinės ideologinės pusės po penkis – kiek yra pirštų toje rankoje (ginekologai, proktologai ir staliai čia savo čiuptuvų dabar nesiskaičiuoja, nes suskaičiuoti ten: viens-du, ir viskas!).

Kairės rankos pirštus lankstome ne jų kažkokio reitingo eiliškumu, o atsitiktine man šovusia į galvą tvarka, todėl nenumeruosiu:

  • prof. Romas Lazutka, tolimojo plaukiojimo šturmanas – dažiausiai pasisakantis nacionalinių ekonomikos gėrybių tolygesnio perskirstymo klausimais;
  • prof. Boguslavas Gruževskis, Lubicz herbinio klano bajoras – jo temose vyrauja labiausiai demografija ir su tuo kylantys iššūkiai socialinei ir ekonominei politikai jau netolimoje ateityje;
  • dr Vytautas Vakrina, taro kortų ekspertas™ – kurio arkliukas dabar yra šiuolaikinė pinigų teorija ir ekonominės rentos apmokestinimas bei viešųjų gėrybių finansavimas iš jos;
  • ir…

Viskas.

Aišku, galima būtų įtraukti į šitą kairę “ranką“ dar kokį buvusį užsienio reikalų ministerį odiozinį prof. Povilą Gylį su jo lapine kepure, bet, atsiprašau, o ką jis dabar turi su ekonomika, jei jo ir visa politika užsibaigė Klonio gatvės patvory?

Galbūt, šiaip ne taip savo rentos NBA krepšininko Šarūno Marčiulionio dėka į Europarlamentą prasimušęs psichologijos dėstytojas ir finansų ekspertas Stasys Jakeliūnas čia su savo marazmo banko idėja, dėl kurios viltingai trina savo gobšias rankutes mūsų menami “socdemai“, čia dar tiktų sąraše, bet, deja, ekonominės minties studijų spraga jo išsilavinime šiam akivaizdžiai trukdo suvokti politekonomikoje būtiną kontekstą, kad tokias idėjas ne tik sklandžiai artikuliuotų, bet dar ir pats suprastų, ką taip mums komunikuoja, nes gaunasi tik blėnių generavimas, o gerais norais keliai į pragarus ir be kelių fondo lėšų yra asfaltuojami.

* * *

Na, o jei paminėjau ekonomikos minties studijas, tai, deja, jų seniai jau nebėra, nors daugumoje mūsų “universitetais“ save tituluojančių diplomų prekybos taškų šių studijų net ir išvis nebuvo jokiose ekonomikos arba verslo ir vadybos fakultetuose.

Tad esu tikrai dėkingas dieviškam atsitiktinumui, mano asmeniniam priešiškam nusistatymui dar visokių “psichologijų“ pasirenkamiems studijų moduliams ir… dr Aušrai Maldeikienei, kurią pasirinkau vietoje šių, ir jau per pirmąją jos ekonominės minties istorijos paskaitą supratau, kad nieko aš toje ekonomikoje, net šiuos dalykus anksčiau atsiskaičius taip technologiškai puikiai, išties neišmanau – kol dar neturiu bent elementaraus supratimo apie ekonomikos dėsnių, dogmų ir teiginių istorinį ir ekonominį kontekstą bei netgi jų autorius.

Liūdina, kad jau ir užsienio universitetuose ši studijų programa yra paprasčiausiai išmetama – tokie nedamokyti verslo administravimo ar ekonomistų diplomus bei akademinius laipsnius įgyjantys absolventai išeina spręsti sudėtingų ekonomikos ir verslo problemų tarsi akli kačiukai, nuolat klupinėjantys ir dažniausiai tik apgailėtinai miauksintys tame ideologinio gaslighting‘o toksiškame rūke, kol jų neapsikentęs to ūkio šeimininkas nesusemia į ašutinį maišą su akmeniu ir neįmeta į artimiausią kūdrą vėžių džiaugsmui.

Kaip ir mane liūdina tai, kad šiuo metu tikrai dr Aušrai Maldeikienei nėra vietos šiame penketuke nei vienoje jų pusėje – ir kaip krikščionei demokratei iš jos širdies (o ne šiaip “kubilinės“ frakcijos), ir iš buvusio tik anksčiau labai aršiai komunikuojamo socialinio teisingumo siekio.

Nes iš šios politekonomistų bendruomenės ji pati pasirinko pasitraukti, kai sąmoningai nuėjo į mūsų politiką vardan būsimos rentos ir einamosios savo vaikų gerovės. Ir kas, taip faustiškai pardavus savo sielą nelabąjam, labai gaila, jai pačiai kainuoja nemažai asmeninės ir psichologinės sveikatos. Žmogiškai taip išties net nėra priežasčių ją dėl to smerkti, kaip ne vienas, matau, jau padaręs, kai šiai tautai ir valstybei jokie politekonomistai nereikalingi, kad dar ir deramai juos išlaikytų – reikalingi tik tokios mūsų politikos ir išsunkiančių institucijų propagandistai, melagingai savo tokią prostituciją dėl pragyvenimo vadindami buvusia anksčiau garbinga ekonomisto profesija.

Todėl ne tik ekonometrų kaip prof. Rimantas Rudzis aš neįtraukiu, bet dar ir visokie bankiniai maučiuliai™ su kotletiniu laimės sau mūsų sąnaudų sąskaita Lito Buhalterijos valdininku tame gyvulių ūkyje™ jokio ryšio su politekonimistais net negali turėti, kad būtų išvis verti paminėti, kaip tą paikumu garsėjantis didžiausias naujienų portalas dar ir suplaka savo reitinguose net su viarslinykais™ į vieną krūvą, tarsi tie, dar Linksmaisiais Devyniasdešimtaisiais per prichvatizavimą nešę sau be šeimininkų priežiūros paliktą turtą iš bendro mūsų visų degančio namo, kol kiti jį gesino, turėtų vadintis dar ir kažkokiais “ekonomistais“, nes nu tai prie babkių gi!

Ko gero, taip ir tenka visokių prašalaičių prigraibyti, nes sunku sudaryti reitingą tik iš trijų žmonių, sutinku.

* * *

O tai kaip kitoje, jau dešinėje, rankoje – irgi tas pats paukštis ibis iš gandrinių, atsiprašant už kalambūrą, būrio?

Anksčiau paminėtasis von Mises vardo politekonomikos propagandinis institutas dabar išgyvena pagal tą jų idėjinį vadą išpranašautą savo ideologinio verslo nuosmukio ciklą.

Nes jau, atrodytų, jų Mein Kampf šventas reikalas kaip ir laimėjo, ir tas diegtas neoliberalistinis, nors dabar ir keikiamas visokių kairiūkščių, kapitalizmas bei ta propaguota ne tik pavadinime laisva rinka su konkurencija jums, o jos gėrybėmis jiems, pagaliau įsivyravo, ir nebėra jau ką beveikti visiems jų etatiniams propagandistams – per tą prakeiktą karantiną pernai nepavyko net mokesčių naštos puntuką pavalkioti Gedimino prospektu šventinę ir simbolinę laisvės nuo mokesčių dieną.

Juolab, kad ir trofėjinės milijardierių žmonos valdybose bei tie švedbankių prisukami apelsinai džiugiai kokso prišnioję pro išdužusius langus mosikuodami iš inercijos rieda tame pačiame tarački-tarački vagone nuo kalniuko parūdijusiais funikulieriaus bėgiais.

Bet liberalusis politekonomistas prof. Kęstutis Glaveckas jau išlipo artimiausioje stotelėje ir patraukė karantinuotis pas Seimo mišrūnus – jau net ir jam nebėra ką veikti tose progresyviose bei pseudo-liberaliose dūzgėse, kai ir “konservatoriai“ tapę liberalais.

Ką išvis galima iš dešiniųjų politekonomų, atmetus propagandistus, dabar įrašyti?

Gal jau tik užsikirtusią iki nepakenčiamo traškesio nubrūžintą patefono plokštelę bukai besukantį amorfinių puslaidininkių fizikos laborantą Andrių Kubilių, ačiūdie, bent jau išgrūstą kuo toliau nuo akių to jos užsitarnautos rentos į Europarlamentą, iš kurio tas vis tiek piktybiškai sugeba lįsti į eterį ir ant nervų net savo bendrapartiečiams kačių maršą papylavoti?

Tai vis dar laukiame, ir niekaip per daugiau nei dešimtmetį nesulaukiame, to jo pažadėto ekonomikos vadovėlio, kurio darbinis pavadinimas, kiek suprantu, yra “Išsami instrukcija, kaip kūjeliu į maumenėlį pribaiginėti apslobusią krizinę šalies ekonomiką“.

Nes kaip dabartinė jo įdirbio paveldėtoja antrąjį savo autorinį tomą mums išleis, kai dar ir pirmojo neturime?

* * *

Ir tada pagalvojau, kad juk ne vienas ekonomisto diplomas mūsų tuose save vadinačiuose universitetuose kasmet išduodamas, tai turi būti ir profesūra gi!

Tai kurie gi jų būtų patys tie, kuriais tos alma mater, nesikeikiant, taip didžiuotųsi ir reklamuotųsi, kaip kad bankai ir stambios įmonės didžiuojasi savo viešųjų pareiškimų PR vadovais, save klaidingai vyr. ekonomistais vadinančiais? Gi dabar jau “ekonomisto“ diplomais ir net akademiniais vardais prekiauja net dešrų kimšėjų akademijos!

Antai, jau kone per penkerius metus po tokios va “ekonomistės“ disertacijos (sic!) apsigynimo taip net pusantro (nes to, kur tik pusė, tai radau vos paminint su autorių kolektyvu buvus, bet perskaityti ir neradau) taip teminio įrašo apie ekonomiką sugebėjo teišmąstyti žymi ekstremalaus slalomo ralistė ir tinklaraštininkė – taip pernai gegužę per rinkimus, kur tas jos įrašas prasideda anaiptol ne orgazmine vaitone, kad ana valdžia pinigus ne taip ir ne tiems tik švaisto, o įrašas užsibaigia irgi ne laiminga pabaiga, kad švaistyti vis tik derėtų aktyviau (ja, ja, bitte, schnelle schnelle, ja, jaaa, oh mein Gott! – kaip klasikiniuose lytinio švietimo apie vokiečių, kurių eurus kovai su pandeminiu nuosmūkiu gavo valdžia, bet tik santechnikus irgi tokios pačios namų šeimininkės savo atsiliepimus balsu dėsto).

Aš suprantu, kad vyrai yra tik pusgalviai, nes mūsų smegenų pusrutuliai sujungti nuosekliai, todėl mums teisingas atsakymas yra arba-arba, bet moterys, kaip tobulesnė šonkaulio versija, turi gerokai labiau išvystytas smegenų pusrutulių lygiagrečias jungtis, todėl logiška, kad teisingas atsakymas joms visada yra ir-ir.

Kaip ir galima, Lietuvoje, pasirodo, būti vienu metu ir liberalu, ir konservatoriumi, ir išvengti karinės tarnybos tėvynei, ir patriotiškai įstoti į šaulius kaip anksčiau į kokį komjaunimą, idant karjerą galėtum daryti.

* * *

Čia aš ne vien, aišku, apie tik tą vieną, kuri yra tiesiog tipinis naujosios nomenklatūros egzempliorius, šiuo metu einančiąją tas valstybės iždo sąskaitėlių išrašinėtojos pareigas, jai tiek įprastas broliuko firmelėje.

Bet kad vertinčiau kažkaip prie ekonomistų dar ir politinės ekonomikos prasme, tai, atsiprašau, nesu kažkaip išvis girdėjęs nei vienos jos išsakytos įžvalgos apie šalies finansų strateginę pertvarką ar tolimesnį vektorių, kurias, labai noriu tikėti, ji bent jau asmeniškai ir į ausytę, suklupusi ant kelių kaip kunigui per išpažintį, išsakiusi LR Prezidentui, kad į šias pareigas vis tik patvirtinęs (kas čia pasakė Monika, išdykėliai jūs?!).

Tiesa, mūsų ekselencijus buvo priverstas taip patvirtinti ir daugiau tokių ne ką mažiau šaunesnių kvankų, bet, kaip sakoma patarlėje: kunigų seminarijoje – tai ir kumštukas tampa blondine (kas, pragmatiškai mąstant, nėra taip ir blogai, nes klapčiukėliai gali saugiau patarnauti prie altoriaus ir zakrastijoje, kalbant ne tik apie darbų saugą su degančiomis žvakėmis ir visokiais variniais varpeliais).

Vis tik, ne tik pragmatiškai mąstant, bet ir taip lyginant, kuomet aš dar šio tūkstantmečio pradžioje suspėjau savo tarptautinio verslo magistro studijose užtikti dėstytojais savo srities pradininkų ir patriarchų Lietuvoje, o kitą pusę ten sudarė kviestinė profesūra iš Vakarų universitetų, tai dabar į kurią aukštąją čia mokyklą pirštu nebestum – tiek į feikinius diplomus, tiek ir į niekinius noname profesorius politekonomikoje pataikytum.

Tai gal dar kažkiek su makroekonomikos ir mikroekonomikos studijomis ir yra ne iki galo žemiau grindjuostės į tiktokinį rūsį nugrūsta. Ir gal negaila kažkokį diplomuką už tai duoti. Ir gal net studentukai mano, kad ekonomiką išmano – visai kaip ir aš iki vožtelėjimo snukiu į betoninę dr A. Maldeikienės sieną.

O dabar – net ir tos nebėra. Todėl ir turime pilnus valdžios kabinetus ir koridorius tik agresyvių ir angažuotų nemokšų.

* * *

Ir nesakykite, kad nesimato ir nesigirdi tų politekonomistų dabar tik todėl, kad tų alternatyvių nuomonių ir jų straipsnių niekas Lietuvoje nepublikuoja bei į televizijos ar radijo studijas interviu nekviečia, kai net man va kartais antradieniais nors ir regioninėje radijo stotyje pasisakyti duoda.

Šiais laikais, jei tik yra noro ir proto, tai esama ir socialinių tinklų, ir kitų techninių interneto galimybių – pačiam kurti turinį tinklaraštyje ar podcast turinį, ką juk aš taip ir darau! Aš čia ką – vienintelis dabar dešinysis anarchistas (kad ir ką tai reikštų) ir liberalusis politekonomistas viename, toks iš krikščioniškosios demokratijos ideologijos pozicijų jums rašantis?

Ar tiesiog išties visus taip ir tenkina tie propagandistai, kurie apsišaukę save “ekonomistais“?

Tada nenuostabu, kad turime net ne vienarankį ekonomistą, o vienarankiu banditu vadinamą lošimo automatą. Ir taip lošiame kaskart per kiekvienus rinkimus, tikėdamiesi, kad gal jau pasiseks išlošti prizą, nors aklo azarto apimti taip ir toliau išties tik švaistome šiame kazino ne tik savo laiką, bet ir pinigus.

Kazino visada laimi, o jūs nesate to kazino valdytojai – tik lošėjai. Ir tam kazino taip ir toliau reikia tik jus įtraukiančių lošimo automatų.

Gyvenimo šventė tęsiasi!

Ačiū, skaitytojams ir klausytojams, ir ypač – paremiantiems mane Patreon (kur galima rasti tuo pačiu daug visokio papildomo gėrio – nesakau, kad nemokamai, bet sakau, kad už tą patį abonentą).

Advertisement