Įrašas su tinklalaide (podcast S02E26) publikuotas Patreon nuo 2021-04-26:

Prisipažinkite, dešinę ranką pridėję prie širdies: jums, kaip pilietiškiems ir patriotiškiems savo tėvynės demokratiškos valdžios jūsų atstovų rinkėjams bei mokesčių į klaidingai vadinamos valstybės iždą mokėtojams, labai neretai juk kyla toks įtarimas, kad jus kažkaip kažkokiu būdu tie mūsų politikai vis tik apgaudinėja, ir jums dėl to gal net sukyla ir visiškai pelnytas pasipiktinimas, o kaip gi čia taip nutinka.

Aš neduosiu čia dabar instrukcijos, kaip jie tą padaro, tai ir jūs taip pat galite padaryti jiems ar kitiems. Bet gal padėsiu prasklaidyti tą miglą, jums į akis pučiamą, ir kas paprastai pavadinama gaslighting. Nes ne apie politinio manipuliavimo metodologiją čia kalbu, tačiau dabar padėsiu patiems suprasti, kodėl taip vyksta ir kaip nutinka.

Žvelkime tiesiai ir giliau – tas šalies politinis elitas yra toks, koks jis yra… dar ir kitose šalyse.

Lietuva nėra niekuo čia unikali, o valstybių tas politinis unikalumas paprastai susideda iš to, kiek to kokio elito ir kokiu jų santykiu šalies politikoje yra primaišyta: vyraujantis vienos rūšies elitas nuveda į valstybės pražūtį net ir taikos sąlygomis, o kitas – į suklestėjimą, net kai išorinės sąlygos gali būti šaliai ir nepalankios.

Na, tiesiog pasilyginkite suomių ir mūsų šalies elitus 1939-1940 metais, ir kaip mūsų valstybės skirtingai reagavo į to paties agresoriaus ultimatumus.

Ir jei dar paguos, tai mes juk ir pasidavėme gerokai vėliau už estus ir latvius, kartu dar iš sovietų išsikaulindami jų iš lenkų atimtą Vilnių sau, kai estai ir latviai be valstybingumo, tai dar ir dalį teritorijų netgi prarado.

* * *

Arba štai, kitas ne istorinis, o dabartinis pavyzdys, lyginant panašias valstybes: Lenkiją ir Ukrainą.

Tai dvi panašaus dydžio žmonėmis ir teritorijomis Europos valstybės, turinčios savo ekonomikoje panašiomis proporcijomis išvystytą pramonę ir žemės ūkį (juk nepasakysite nei apie vieną, nei apie kitą, kad tai yra tik industrinė ir eksportuojanti valstybė arba štai ta – tik maža agrarinė šalelė™).

Ir kurių netgi kalba panaši, ir kurie turėję bendrą istoriją, ir dabar gi bendrą Europos futbolo čempionatą UEFA Euro 2012 surengę, ir istorijoje vienu ar kitu metu buvę regioninėmis supervalstybėmis: taip Lenkija prie ATR “nuo jūros iki jūros“, ar Ukraina kaip Kijevo Rusia.

Bet pernai preliminarus paskaičiuotas Lenkijos BVP vienam gyventojui buvo $15’654 (arba €13’090.27), kai Ukrainos – keturis su puse karto mažesnis, nes tik $3’424.77 (arba €2’863.88).

Ir Ukrainoje dar vyksta niekaip nesibaigiantis karas dėl jos nekontroliuojamų dabar rytinių teritorijų, jau ir praradus Krymo pusiasalį, o Lenkija, kaip žinome, džiaugiasi taika ir ekonominėmis galimybės, būdama ES bei NATO valstybe (jei jums smalsu pasimatuoti su lenkais ir ukrainiečiais, tai mūsų BVP gyventojui pernai buvo ir už vienų, ir kitų didesnis – t.y. $19’947 arba €16’680.18).

Kai SSRS žlugimo momentui tas 1990-ųjų BVP gyventojui lenkų buvo vos $1’731.21, o ukrainiečių – nedaug ir teatsiliko nuo lenkų – su $1’569.76 BVP vienam gyventojui.

Tik va jei manęs paklausite apie mūsų BVP gyventojui tuo metu, tai, neišgriūkite – nes tiems metams, anot Wikipedia, kuri remiasi gal kokiais sovietinio statistikos departamento paskaičiavimais LSRS kompartijos Plano Komitetui, tai Lietuvos BVP gyventojui, kai mūsų ir buvo tuomet net visu milijonu daugiau šalyje nei dabar, sakoma buvus net $8’591 prie SSRS vidurkio $6’871.

* * *

Bet Word Bank, kuriuo čia remiuosi, kaip ir aš pats asmeniškai, į tokius pasakiškus ekonomikos pasiekimus prie ruso nelabai tiki.

Juolab, kad SSRS subyrėjo Šaltojo Karo pasekoje ne dėl išorinės karinės agresijos, bet būtent dėl vienu metu sukritusių sunkių ekonominių priežasčių, kuomet tos sovietinės valstybės politinis elitas jau nusprendė tiesiog “kapitalistiškai“ persidalinti ne tik šalies, kad ir kokia valstybės forma tuomet būtų, politinę valdžią, bet ir visus tos planinės ekonomikos per dešimtmečius sukurtus nacionalinius turtus, aktyvus ir finansų generavimo sistemas banaliai tik sau į nuosavybę.

Tuomet šiek tik vis tik skirtingas nuo kitų SSRS “valstybėlių“, vadintų sovietinėmis socialistinėmis respublikomis, turėtas Lietuvos nacionalinis elitas pasuko tolimesnį mūsų šalies judėjimo vektorių į Vakarus, kaip ir mūsų skirtingų elitų sąveikavimas politikoje atvedė į ten, kur dabar esame. Bet galite pasilyginti, kaip kitokios elito “mikstūros“ jau kitose pabirusios SSRS nacionalinėse valstybėse davė visiškai ir kitokius rezultatus, kurie dažnai nurašomi tik geografijai bei nacionaliniam mentalitetui – suprask, dėl to tik “aplinka kalta“.

Todėl grįžkime prie ekonomikų palyginimų tuomet ir dabar.

* * *

Ir, deja, bet Word Bank Lietuvos atveju realistiškai pradeda skaičiuoti jau kaip nepriklausomą valstybę tik nuo 1995-ųjų, kur tas BVP gyventojui tėra kone keturiskart (!) mažesnis, nes išties sudaro tik $2’168 (va “tokią šalį prašikom“, aha – perskaičiavus statistiką).

Kai, palyginimui, tais 1995-aisiais lenkų BVP gyventojui teko $3’687, bet ukrainiečių, neišsigąskite – tik vos… $936.

Aš šiuos skaičius perspektyvos palyginimui paėmiau ne veltui – nes nuo to, ką su kuo lygini, gali susidaryti klaidingas įspūdis, dažnai išnaudojamas demagogų ir propagandistų, klaidingai save vadinančių “ekonomistais“ ar “politologais“, kuriai išties šaliai kuriuo metu sekėsi geriau, ir kuri gal net taip, suprask, net pakilo, kai taip be konteksto palygini, o kita, net kai jos ekonomika kilo, atrodytų, dar ir nusmuko.

Štai taip lenkus, atrodytų, pagal šį rodiklį mes net prašokome, o ir ukrainiečių ekonomika bei jų šalies gyventojų gerovė nuo tų 1995-ųjų padarė, neįtikėtina, bet tiesiog milžinišką progresą – tik jei mums būtų taip “puikiai“ sekęsi, tai gal jau vokiečiai ir britai važiuotų pas mus uždarbiauti juodadarbiais, o ne mūsų šalys patirtų tokią masinę ekonominę emigraciją.

Tiesa, yra ir pas mus kažkoks ne ES pilietis britas “prie meno“ sostinės savivaldybėje, ten patekęs dar iki Brexit, o ir mano Goju-ryu karate mokytojas britas atvykęs iš Liverpulio treniruoti į Vilnių – tik tokios išimtys, sutikite, taisyklės nekeičia.

Vis tik jei politika – tėra tik išmėšlinta ekonomika, tai akivaizdu, kad kol mūsų ir lenkų valstybės turėjo savo perturbacijų ir nesutarimų establišmente tarp tų elitų, tačiau mes tikrai sugebėjome ekonomiškai pasigerinti ir bendrą šalies gerovę ne tik statistikoje, ir dar surasti savo vietą labai svarbiose Šiaurės Atlanto gynybinėje ir Europos Bendros Rinkos organizacijose.

Kai Ukrainos žmonės ne tik emigruoja, kaip mes ar lenkai, bet netgi jau ir žūna kare, ir Ukrainoje po SSRS griūties jau įvykę net dvi revoliucijos, vadinamos maidanais, ir ukrainiečiai mielai imigruoja dar ir pas mus ir lenkus tikrai ne vien dėl “ilgesnės grivnos“, nes išties jie mato čia geresnes savo perspektyvas ir dar saugumą savo vaikams.

Ir juk tikrai nepasakysi, kad ukrainiečiams kažkaip trūksta kokio patriotizmo iš to, kaip savo korumpuotą valdžią jie vis tik išdrįsta fiziškai pašalinti, o ne taip “lietuviškai“ sukumpus rūpintojėlio pozoje tik virkauti savo apgailėtinais mekenimais kokio žinių portalo komentaruose, kad juos, matai, kažkokia jų pačių išsirinkta valdžiukė skriaudžia.

Ukrainiečiai taip ir savo šalies net nelabai lojaliais bendrapiliečiais apgyvendintą teritoriją gina savo gyvybių sąskaita prieš gerokai pranokstantį juos kariniais pajėgumais ir agresyviu mentalitetu tik grobti bei žudyti svetimose šalyse dideliu kaimynu, kuris šventvagiškai vadina save “broliu“, atėjusiu skleisti taikos bei gerovės.

Tai kaip nutinka, kad prie ne mažesnio potencialo ir gal net didesnio pilietinio aktyvumo gaunasi tokie prasti tiek ekonominiai, tiek ir politiniai pasiekimai, vyraujant milžiniškai korupcijai ir beatodairišku nusavintų nacionalinių finansų ir aktyvų išpumpavimu į užsienį?

* * *

Štai rašydamas apie taikias gudų šlepetininkų riaušes po eilinių suklastotų Batkos perrinkimo į batkas išrinkimų pastebėjau, kad jiems išties tereikia tik naujo “tėtušio“, o ne kitokios demokratinės ar esamos ekonominės šalies sistemos, kurią galima įvardinti kaip vyraujantį valstybinį kapitalizmą su laisvos rinkos elementais (savotiškai primenantį kinų ekonomikos modelį, apie ką šiek tiek užsiminiau savo įraše čia).

Kaimynų ukrainiečių pavyzdys daugumą gudų tiesiog atbaido savo žlugusios valstybės (angl. failed state) perspektyva – juolab, palyginkite patys objektyviai, kai baltarusių BVP gyventojui pernai siekė net $6’134, t.y. kone dukart daugiau, nei ukrainiečio.

Ir tas valstybinio kapitalizmo suteikiamas užimtumas darbo rinkoje, suprantama, irgi suteikia gudams gerokai daugiau socialinių garantijų ir ekonominio stabilumo, nors ir nesinori šio pavadinti švediškos “gerovės valstybės“ ekonomikos variantu, aišku. Ar taip jau tikrai tie gudų proletarai tiesiog netveria savame kailyje, kad tik greičiau jų visas sunkvežimių, traktorių ir sunkiosios pramonės įmones privatizuotų kažkokie užsienio ar vietos piniguočiai, taip masiškai įmonių darbuotojus “optimizavę“ į bedarbius?

O jei gudai labai ir norėtų mūsų ekonominių pasiekimų, tai jiems pereiti per šitą skurdo “terapiją“, kaip tie jų kaimynai iš bendros ATR lenkai ir net LDK lietuviai, kad taptų, jų požiūriu, tik dar vienais Europos pašalpiniais, jie irgi morališkai ir politiškai nepasirengę – nepriklausomai nuo to, kiek tapiniškų balionėlių paleisime jiems pasienyje, ar kaip mūsų apšepusi nediplomatijos ikona™ nenurims ant savo nusiraminimo kėdutės ir vis su komsomolco entuziazmu parinkinės leninišku priesaku tos valstybės naujas menamas valdytojas iš kucharkų.

Kol Baltarusijos establišmente vyrauja elitai, kuriems toji batkokratija yra asmeniškai priimtina ir jiems patiems naudinga nacionalinių pajamų ir turto valdymo perskirstymo sistema – tol visi Baltarusijos teritorijos fiziniai subjektai, kaip ir mūsų politikų vadinami tik beveide populiacija, ir kurie nėra jokiais politikos subjektais (kaip juokavęs Mark Twain: “jei balsavimas ką nors keistų, tai mums balsuoti tuomet nebeleistų“), gali sau burbėti laisvu nuo darbuko metu gatvėse lygiai tiek pat sėkmingai, kaip ir darbo metu paminėtas tūlas Delfio komentatorius, manydamas, kad būtent jau jo žinutę, tai visi mūsų valdžios atstovai tarpuose tarp kavos pertraukėlių perskaito, ir taip iškart be įsibėgėjimo iš žemo starto į tuos dalykiškus pasiūlymus užsitvoti į betoninę sieną taip ir jau sureaguoja bei apsiverkę ir tučtuojau atsistatydina, kaip tautos pasitikėjimo nepateisinę “tautos tarnai“, o po to su visomis savo šeimomis ir giminėmis emigruoja darinėti žuvų į norvegų fabrikus, išsitrynę dar ir savo paskyras iš feisbukų.

Tik emigruoja, kaip netikėta, vis tik mūsų nepatenkinta darbo jėga, o ne jos mokesčiais išlaikomi valdininkai ir funkcionieriai. Ir taip niekinamai vadinami “runkeliai“ bei “buduliai“ bent emigruoti iš čia patys gali, kai nepatenkintuosius gudus jų jėgos struktūros dar gerai atlupa ar netgi išvis fiziškai pradangina be žinios, tai, atrodytų, motyvacija revoliucijoms šalies valdžioje gerokai didesnė, tik… ne plebsas sprendžia elito reikalus.

Kokybine prasme ir čia tie mūsų ir jų elitai, ne tik pati “populiacija“, skiriasi.

* * *

Dar vienas būdas palyginti, kaip tam šalies elitui sekasi su runkeliokais bendrą klaidingai vadinamą valstybę dalintis, įskaitant ir prisiimtą jiems tautos deleguotą pareigą tą valstybę valdyti, tai yra JT organizacijos paskaičiuotas pajamų skirtumas tarp 10 procentų turtingiausių (to sąlyginai – elito) ir 10 procentų varguolių (sąlyginai tų alkanųjų, kurie nelabai ką jau turi prarasti, išskyrus savo grandines, anot tokio komunizmo kūrėjo).

Ir va čia matome štai tokį tokį socialinės atskirties aptariamų ir lyginamų šalių reitingą – nuo mažiausio skirtumo iki didžiausio:

  • ukrainiečiai – 5.9 karto (todėl – du maidanai?) prie $24’066 pajamų vidurkio po mokesčių per metus prie tipinės $7’000 metinės algos;
  • baltarusiai – 6.9 karto (todėl “paskutinis Europos diktatorius“?) prie šių metų balandį paskaičiuotų $17’459 pajamų vidurkio po mokesčių per metus prie tipinės irgi $7’000 metinės algos;
  • lenkai – 8.8 (todėl – “spekuliantų kraštas“?) prie atitinkamai $28’009 pajamų vidurkio po mokesčių per metus prie tipinės $17’000 metinės algos;
  • o lietuviai – net 10.4 (oligarchai valdo, kur vien pernai per karantinus “apie viską pagalvojusi“ pasididino savo pelną 2.6 karto!), ir kai mes turime už lenkus mažiau, nes tik $23’690 pajamų vidurkio per metus po mokesčių prie tipinės ir už lenkus mažesnės metinės algos $12’000.

Ir, taip mūsų konteksto palyginimui, tai va švedai su savo karališku socializmu: skirtumas tarp 10 procentų viršuje ir apačioje – tik 6.2 karto; kai rusai su savo kleptokratija – net 12.7 karto.

Ir, manau, jums akivaizdu, arčiau kurios šalies taip išties esame ir mes patys?

Ir ta šalis tikrai gerovės valstybe nesivadina, o va tie prakeikti lenkai ir jų elitas, matyt, kažką vis tik geriau savo tautai už mus daro ir padaro, kad dar ir ekonominės krizės nuo lenkų ekonomisto ir finansų ministro Leszek Balczerowicz “šoko terapijos“ plano 1989-1992-ųjų laikų neturėjo, kai mes įkrentame dabar jau į trečią (jums gal taip priminti tam palyginimui mūsų dabartines kvankas finansų ir ekonomikos ministerijose?).

Bet taip pat tai irgi reiškia, kad skirtingų šalių elitai turi ar turėjo ir skirtingus savo tikslus bei planus tų valstybių valdymui ir jų ekonomikų vystymuisi, kur bendrasis sukuriamas tos ekonomikos vidaus produktas yra skirtingoms visuomenės klasėms skirtingomis proporcijomis pasidalinamas.

Juk ir jūs, pildami vis brangstančius degalus prie nupigusios naftos į savo automobilį, kaskart savęs visai nenoriai mintyse paklausiate: o tai kas tas visas ekonomikos ministerijos keliamas žalio kurso dūzges iš savo kišenės apmokės? Ir per kurią kišenės vietą jums yra tas jų džiaugsmas, kad šiemet dar nekeisite savo pasenusio automobilio, tačiau turėtų labai džiuginti gausėjančių valdininkų užmojis apsirūpinti elektromobiliais ar netgi galingesniais vidaus degimo varikliais varomais limuzinais jūsų sąskaita?

Gali būti, kad kitiems klausimams sau užduoti ir pradėti jau reikalauti iš taip jūsų “pareigingu balsavimu“ vis išsirenkamos valdžios – nėra nei laiko, nei ūpo.

* * *

Aš dar pernai lapkričio gale jau pateikiau tikrai netrumpą, nors šeštuoju, lietuviškų dipukų išeivių elitu patrumpinęs, tokią kontekstinę paskaitą apie penketą Lietuvos mutavusių elitų, ir kuo tie visi žmonės yra tapę dabar, kartu pažymėjęs, kad “blogieji komunistai“ anaiptol tuomet neišstipo ir tikrai nebuvo “gerųjų komunistų“ fiziškai įveikti – juk net gavo savo labai sočią vietą prie liaudyje taip vadinamo valdžios lovio, kur juos ta pati runkeliška liaudis ir išrinkusi, paraginta kitų elito grupių.

Tačiau ir vėl primenu, ką pradžioje sakiau: Lietuva nėra šiame klausime kuo nors išskirtinė, kur politiniai ir ekonominiai dėsniai galioja tik labai ribota ir tik mums naudinga apimtimi, nes visur yra panašiai – tik rezultatai skiriasi nuo sudėtinių dalių santykinių dydžių ir kokybinių elito gebėjimų įtikinėti, manipuliuoti ir dalintis atiminėjant.

Juk visose šalyse yra keturių tipų elitai, kurie veikia nacionaliniu mastu politikoje ir taip nulemia tų valstybių ekonominę, socialinę ir politinę raidą gerokai daugiau, nei mums tuo norisi patikėti.

Štai pernai JAV Kongrese per “masinę ekskursiją“ kabinetus užėmę raguoti bei kailiniuoti trumpistai to demokratijos bastiono niekaip neužvaldė ir jokios valdžios gi neperėmė (jų iš ten net jėga išrūkyti nereikėjo!), nes ir juk niekaip jie tos JAV konstitucinės santvarkos tokia savo “revoliucija“ nepakeitė, kai vienas nacionalinis GOPnykų elitas pasislinko valdžioje prieš gerokai agresyvesnį ir sėkmingiau sau rinkimų sistemą išnaudojusį kitą nacionalinį DEMonizatorių elitą.

Matyt, taip ir pas mus formaliai vienas kalbančias kojines™ pakeitus kitomis marionetėmis Seimo ir Vyriausybės rūmuose – gyventi jūs geriau vis tiek nepradėsite, nes sisteminės institucijos liks net nepakitę, o jas ir toliau kontroliuos tie patys elitai, gal tik, jūsų ta “revoliucija“ egoistiškai ir ciniškai pasinaudoję, taip persidalindami vienus aktyvus su kitais, kaip jie ir dabar visiškai atvirai dalinasi koalicijose ministerijas pagal šių ekonominio išmilžio sau koeficientus.

Na, kiek to jūsų “laimėjusio“ Sąjūdžio jau buvo naujos Lietuvos valdžioje kad ir 1993-aisiais, ir apie ką tuomet yra Kovo 11-oji?

Tiesa, galite sakyti, kad ir taip jūsų balsas demokratijoje nieko nelemia, nes mus valdo tik reptiloidai, iliuminačiai ir panašūs masonai, o mūsų kraštui dar ir nepasisekė, nes ne patį gabiausią čia slaptąjį gubernatorių toji sorošistų rotšildų su rokfeleriais giluminė pasaulio valstybė mums paskyrė prižiūrėti, aha.

* * *

Tai va šie keturi elitų tipai pagal savo (ne jūsų!) strateginius tikslus, kuriuos demokratine vadinamoje sistemoje, arba ir išvis ne demokratinėje mažiau tuomet plebso paisydami, parduoda jums, yra skirstytini sąlyginai taip:

  1. Globalistinis arba viršnacionalinis, atstovaujantis tik bendrus pasaulinius valdančiojo ir finansų elito, laikančio save “pasaulio piliečiais“ ir besinaudojančio ne vienu nacionaliniu pasu, interesus.
  2. Imperinis, nukreiptas į valstybės išorę bei kitų artimų ir tolimų valstybių politikos įtakojimą savo nacionalinės valstybės labui.
  3. Nacionalinis, nukreiptas į savo valstybės vidų ir jos gerovę, kartu apsaugant ją nuo užsienio valstybių (išorės) poveikio.
  4. Kompradorinis (nuo lotyniškai ar portugališkai “užpirkėjo“, kuris veikęs kolonijose kaip metropolijų agentas ar atstovas), nukreiptas į jų valstybės vidų, bet atstovaujant išorinę (užsienio valstybių) įtaką ir interesus.

Kaip minėjau, visi keturi šie elitai veikia visose valstybėse, tačiau jų santykis, žmonių ir išteklių gausa bei iš to išplaukianti įtaka labai skiriasi.

Kaip ir versle, kaip ir bendrai visoje ekonomikoje, taip ir politikoje, kuri, kaip minėjau, yra ta pati organinėse trąšose išvoliota ekonomika, kurią įtakoja privatūs jos veikėjų verslo interesai, nėra tokių kriterijų, kaip “gerai“ ar “blogai“ – jei blogai, tai kam konkrečiai ir kieno požiūriu, o jei gerai – tai kam konkrečiai ir kieno sąskaita.

Tad taip irgi nėra tik vienareikšmiškai, kad jei kompradorinis elitas atstovauja užsienio valstybių arba institucijų interesus, tai būtinai – tie jau yra tik “tėvynės išdavikais“ ir nacionalinės valstybės kenkėjais.

Kaip ir keletas elitų gali susivienyti bendram tikslui, kitąkart ir tautiškai kilniam – tarkime, kokią nors tarptautinę organizaciją ar instituciją atstovaujantis kompradorinis elitas gali būti puikiai išnaudotas nacionalinio ar imperinio elitų, kad atvestų šalį į tos organizacijos narystę, kuri visumoje atitinka tos šalies nacionalinius bendrus interesus ekonomikoje ar dėl didesnio nacionalinio saugumo. Jei tokio elito nebūtume turėję, tai dabar ES ir NATO narystės mums būtų tik svajone kaip paminėtiems ukrainiečiams, ir net nebūtų jokia svajone, kaip daugumai baltarusių.

Taip pat suprantate, kad imperinis ir nacionalinis elitai dažnai randa bendrą kalbą (ir bendrą savo rinkėją tarp piliečių) kaip patriotiškai veikiantys išvien šalies labui, nors jų požiūris į užsienio politiką labai skirsis: vieni liks konservatoriais, linkusiais nesikišti ir žiūrėti tik savų interesų, o kiti sieks arba padėti vargstančioms kaimyninėms valstybėms (ar jų elitams), arba tuos netgi neutralizuoti kaip galimą grėsmę ateityje (tame tarpe, ir likviduoti anų šalių imperinius elitus).

* * *

Kad galėtume įvertinti tai, ką dabar čia turime, tai pažiūrėkime iš mūsų šalies istorinės perspektyvos – juk Lietuvos istorijoje mes turėjome visų keturių tipų valdovus.

Štai mūsų valstybės kūrėją Mindaugą, tarkime, galime priskirti prie viršnacionalinio ar “globalistinio“, nors ideologai jums aiškins, kaip jis, suprask, nacionalinę valstybę čia taip kūręs.

Tik jam toji Lietuva buvo reikalinga ne tik asmeniškai užvaldyti ir tapti karaliumi, bet karaliumi tampant įeiti į to meto europinį aukščiausiąjį elitą, kur, žinia, kokią karalystę gali valdyti net nebūdamas tos vyraujančios ten tautos atstovu.

Iš dalies jam tas pripažinimas juk ir pavyko, sprendžiant iš puikaus Romos popiežiaus nekrologo kaip apie dorą krikščionį karalių pagonių tarpe. O va imperiniu Mindaugas nebuvo, spėjęs apsiriboti tik tomis lietuviškomis žemėmis, kurios yra ir dabartinės mūsų istorinės bei etninės Lietuvos teritorijoje.

Kas buvo imperiniu?

Teisingai – Gediminas, represijų prieš žemaičius, norėjusius į teutonišką sąjungą, vykdytojas!

Kuris tą jam iš nacionalisto ir konservatoriaus vyresniojo brolio Vytenio perimtą LDK plėtė į Rusią, kad atlaikytų išorinį europiečių spaudimą, tame tarpe, ką matome iš jo laiškų, investuodamas ir į šalies ekonomikos pakilimą per, kaip dabar pasakytume, tiesiogines užsienio investicijas bei aukštesnę pridėtinę vertę kuriančių technologijų importą per kvalifikuotų specialistų imigraciją ir tiems suteikiamas mokestines lengvatas.

Tačiau kaip iki 1316-ųjų dusino žemaičius, taip po to išsunkinėjo Lietuvos iždo labui prijungiamų rusų kunigaikštysčių ekonomikas, sudarydamas sąjungą netgi su Aukso Orda ir įsigydamas šio verslo frančyzę (t.y. jarlyk). Ir Gedimino tikslas karūnuotis, iki jį nunuodijo rusėnų “pamaldusis“ elitas per šio rusėnišką žmoną 1341-aisiais, nebuvo globalistinis, bet veikiau imperinio pobūdžio su nauda Lietuvai, o ne Europos elito politinei sistemai.

Nenuostabu, kad ir dabar Lietuvos Respublika turi savo imperinį ordiną, pavadintą Gedimino vardu, o mūsų simboliniai valdžios stulpai yra išsidėstę jo vardo sostinės prospekte nuo šio vardo pilių ir Katedros link Seimo pro Vyriausybę, ministerijas, Konstitucinį ir Aukščiausiąjį teismus, ir, manau, tik laiko klausimas, kada iš S. Daukanto aikštės nuo Vilniaus Universiteto ir pats Prezidentas persikels į šį vektorių, kam tuos Valdovų rūmus išties tas paskutinis Lietuvos kompartijos sekretorius ir pirmasis atkurtos Lietuvos Prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas ir statęs.

Kalbant apie Gedimino vaikus, tai Algirdas (sic!) ir toliau tęsė imperinę LDK politiką, ne tik kardu, bet ir savo vaikus užveisiančiu organu prijunginėjęs rusėnų kunigaikštystes, kai to brolis Kęstutis mūsų tautos sąmonėje yra išlikęs tautiniu herojumi, atkreipkite dėmesį, būtent kaip nacionalinio elito pavyzdys, gynęs tėvynę nuo išorės agresorių.

Kieno sūnus gi tapo pasekoje tuo importiniu Lenkijos karaliumi?

Be abejo, kad Algirdo – tik Jogaila čia pasireiškė ne kaip imperinis (juk Lenkijos prie LDK neprijungė!), bet jau viršnacionalinis arba globalistinis elito politikas, savotiškai taip netgi atkurdamas Mindaugo politiką.

O va kompradoriniu, ką tarpukariu bandyta ideologų jį pripaišyti, irgi netapo, nes LDK juk netapo Lenkijos dalimi. Ir netgi po Liublino unijos mūsų politinis elitas sugebėjo išsaugoti Lietuvos nacionalinius interesus, nes jungtinė konfederacija vadinosi Abiejų Tautų Respublika – Lenkijos ir Lietuvos, kur mūsų dalyje rusėnų provincijos ir toliau buvo valdomos lietuvių vietos kompradoriniais elitais.

* * *

Kiek įdomiau su tautos gynėju pavadinamo Kęstučio sūnumi Vytautu, kuris buvo toks išvestakailis, kuriam vieno žodžio jo elitiniam tipui apibūdinti ir nepakaktų.

Globalistiniu bent jau tapti nepanoro – Čekijos karaliaus karūnos atsisakė, siekdamas Lietuvos karaliaus karūnos, kas jį darytų nacionalinio elito veikėju.

Bet tuo pačiu dar ir akivaizdžiai buvo imperialistu – vos mylima vienturtė dukrelė Sofija išverkė, kad tas prie savo LDK žentelio Maskvos neprijungtų, formaliai palikdamas tiems vaikučiams “autonomiją“. Kita vertus, teutonai net dukart manė šį esant kompradoru, kuomet šį rėmė to kovoje prieš Jogailą dėl Lietuvos valdymo.

Nors ir lenkai per savo kompradorinį Jogailą gal tokiu laikė ir to pusbrolį Vytautą, kuomet tas, prikalbintas Jogailos, atstovaujančio lenkų interesus, savo Lietuvą įtraukė į karą prieš jo buvusius sąjungininkus kryžiuočius – tas Žalgiriu vadinamas Griunvaldo mūšis prie Tanenbergo 1410-aisiais juk įvyko juk po 1387-ųjų krikšto, atėmusio pretekstą teutonams iš Švento Petro Žemės veržtis į Lietuvą kilniais Jėzaus mokymo sklaidos tikslais, kai jau Švč. Mergelės Marijos žemės kryžiuočiai iš Livonijos Ordino, vadinti kalavijuočiais, nuo šito siekio buvo visam laikui atkratyti “doro krikščionio“ Mindaugo Saulės ir Durbės mūšiuose.

Tai gerai, kad tą mūšį ir karą laimėjo, nors Žemaitiją atidavė vis tiek Ordinui, kol jau vėl atsiėmė ir taip 1422-aisiais pakrikštijęs prijungė prie Lietuvos.

Bet jei būtų pralaimėjęs – ar istorijoje būtų kaip lenkų kompradorinio elito pavyzdys? O jei su Jogaila nebūtų sudaręs taikos, vis tik keršydamas už savo tėvo Kęstučio mirtį nelaisvėje Krėvos pilyje, ir pajungęs finale taip Lietuvą Ordinui jau kaip vokiečių kompradoras?

Ir jei taip nebūtų miręs, nesuspėjęs sulaukti karūnavimo, kurį mes jam vis tiek morališkai pripažįstame tarsi įvykusį, ignoruodami paskesnį Jogailos vietininko Skirgailos LDK valdymą – argi mums ką nors keičia šis formalumas, kai jau ir taip mums Vytautas yra nacionalinio elito pavyzdys, nusipelnęs tautoje vadintis Didžiuoju, nors šio amžininkai kitų valstybių elituose nėra taip vadinę, kaip yra kitų istorinių asmenybių (pvz., mongolų chano ar prancūzų ir švedų karalių Karolių ar net rusų caro Petro) atvejais, o ir lenkams Vytautas išvis žinomas tik savo krikšto vardu kaip Aleksandras.

O kam teikiamas dabar Vytauto Didžiojo ordinas?

Iš esmės, juk mūsų valstybės vadovams ar, iš dalies, dar politiniam elitui, įskaitant ir užsienio, už mūsų valstybės nacionalinių interesų įgyvendinimus (netgi toks šunsnukis kaip šis dukart didvyris mano netikras grupiokas tos taisykles nepaneigia). Tačiau painioti su imperiniu Gedimino ordinu nereikėtų, kuris skiriamas gerokai platesniam piliečių, įskaitant ir užsienio kompradorinių (sic!), ratui vardan mūsų nacionalinių interesų užtikrinimo ir plėtros tarptautiniuose santykiuose.

Istorija tarsi savaime sudėliojo, kas kuo buvęs, ir kieno interesams veikė – net neabejoju, kad ilgainiui sudėlios ir dabartinio elito veikėjus pagal jų veiksmus ir nuopelnus šiai ar kitai valstybei, nors jų pasekėjai ir labai stengsis iš anksto tą nuomonę iškreipti, dabar užsiimdami įamžinimas visokiuose pramonės objektuose, mokyklose ar valstybinėse regalijose bei atgaline tvarka dalinamuose tituluose.

Na, o ryškiausias pas mus buvęs istorijoje kompradorinio elito pavyzdys dar iš Abiejų Tautų Respublikos, be abejo, tai Targovicų konfederatai, atvirai čia gynę net karine jėga prieš Baro konfederatus Rusijos imperijos interesus.

* * *

Tarpukaryje, be abejo, Lietuvoje labiausiai vyravo nacionalinis elitas, kuris atkurdinėjo tautinę jau Lietuvą, ir kuris buvo dėl to lenkų kaltinamas išdavyste, suprask, bendrų ATR idealų.

Ir kuriuos ir dabar labai mėgsta kompradorinio elito propagandistai mums primesti, tarkime, per lenkiškosios Gegužės 3-osios Konstitucijos šventimą (kaip tik šiandien man publikuojant įrašį viešai tinklaraštyje!), ir kam formaliai pritaria nutylėjimu dėl išskaičiavimo net nacionalinio elito veikėjai visiškai ne todėl, kad bijo būti apkaltinti nacionalistais, bet kad Lietuvos nacionalinis ir imperinis elitai šiame klausime išties mato daugiau naudos valstybei per kitus bendrus kartu su tuo ateinančius kompromisus ir aspektus, nei tos tiesioginės žalos, kad lenkai taip primeta savo “imperinius“ interesus mūsų nacionalinėje politikoje.

Nenuostabu, kad būtent todėl Vytautas pavadintas Didžiuoju, kai tarpukariu tapo tuo ano elito pavyzdžiu tautai mūsų nacionalinės savimonės formavime, o dabar va yra pavyzdžiu, kaip siekti iš silpnesnės padėties mūsų nacionaliniam elitui aukštesnių strateginių tikslų tarsi per jo buvusius kompromisus ir tą jau iš istorijos žinomą taktinį laviravimą, kuris Vytauto amžininkams gal neatrodė labai “patriotišku“.

Bet tokiems nepritariantiems šis liepdavęs tiesiog nueiti ir pasikarti, ką tie iš baimės ir padarydavę – o dabar mūsų politikos “elitukai“, jei tuos pasiunti nebūtinai į sieną užsitvoti, o tik aplankyti turistiniais tikslais Peru miestuką su bilietu į vieną pusę, tai tik patyčiomis skųstis moka.

Ir, be abejo, būta imperinio elito veikėjų – antraip, argi būtume sau Klaipėdos kraštą 1923-aisiais “atvadavę“? #grodnonash

Tam, ko gero, Vytauto pavyzdys irgi tiko labiau netgi už imperialistų Gedimino ar jo sūnaus Algirdo, todėl ir dabar su lenkais “imperialistais“ mes turime tą pačią nacionalinės plėtros idėją valstybei “nuo jūros iki jūros“, kokia buvusi Vytauto LDK laikais, tiesa?

Ir lietuviai dabar de facto savo tautine vėliava vietoje valstybės atimtos nacionalinės Trispalvės pavertė taip vadinamą istorinę Vyčio vėliavą, kai juk mūsų kariuomenės karo vėliava yra su imperialisto Gedimino Stulpais – labai simboliška.

* * *

Tačiau kai pradedi dabar geriau įsižiūrėti, o kokio elito tipo yra vienas ar kitas politikas ar valstybės veikėjas, atmetus to partinius prekinius vardus, tai vaizdas susidaro jau gerokai liūdnesnis – šie ne tik jokio Klaipėdos krašto nebeatvaduotų, ir ne todėl, kad vengia tarnybos kariuomenėje, o į šaulius stoja kaip sovietmečiu į komjaunimą vien karjeros labui, net ir šiuose karybos nesimokydami ir jokių melagingai prisiimtų pareigų neatlikdami.

Tarkime, pamenate alko-sveikatos ministerį su berete, kuris ėjo karantininėse užkardose laisvu nuo darbo metu pasmaksoti, pareigūnams padėdamas, o ar pamenate nors vieną “šaulę“ iš “konservatorių“ finansų, užsienio reikalų ar “liberalų“ ekonomikos ministerijų, kurios per savo įsivestą komendanto valandą tą patį būtų išvis darę – gi per šalta taip dykai ten stypsoti!)

Dar blogiau, kad tik aklas gali nebematyti, kaip mūsų dabartinis vyraujantis politikos elitas jau skuba ir tautą išvaduoti nuo nacionalinių aktyvų, finansų ir interesų, nors klyks apie kokius “vatinius“ kompradorus iš savo oponentų pusės.

* * *

Ar jus kažkaip dar stebina, kodėl Lietuvos finansų sistemoje nelikę jokių nacionalinių bankų, kurių taip gausiai turėjome kapitalo kaupimo (ar tiksliau – nusavinimo) epochoje Linksmaisiais Devyniasdešimtaisiais, kai ir nacionaliniai bankai buvo parduoti užsienio savininkams?

O tai į kur ir per praeitą krizę prieš dešimtmetį nulėkė premjeras žiedo bučiuoti, kad tik tie savo dukterinių kontorų čia neuždarinėtų, ir kuriuos bankus nusnorino šių naudai tuomet finansų ministrė, o dabartinė premjerė? Labai simboliška, kad melagingai Lietuvos Banku vadinamo valdytojas išsitarnavo savo rentininko vietą… Tarptautiniame Valiutos Fonde!

Jetus, koks visiems džiugus netikėtumas, ir koks didžiulis šio pupuliuko karjerinis pasiekimas: kompradoras užsitarnavo paskatinimo ir iš kolonijos išvyko į metropoliją! Gaila, kad ne visus savo sėbrus susirinko.

O ir be šių akivaizdžių kompradorinio elito veikėjų, tai kieno interesus nuolat atstovavo užsienio politikoje buvusioji tulpinė dukart Prezidentė, anksčiau kabinete parškoloje gal pasikabinusi TSKP genseko portretą, o dabar spintutėje prie lovytės vietoje Biblijos ar Das Kapital veikalo stalčiuke jau, bene, laikanti Angeliutės fotografiją?

Ir kieno interesus dabar atstovauja užsienio reikalų ministerija – tikrai kokių nors lietuvių, kurie per šios kompradorinės kontoros veiksmus neteko uždirbtų algų, ar šalies nacionalinius, kad lenkus “teisingos“ katalikybės moko, ar taip paskui čekus dabar iš šalies išsiųsdamas rusų diplomatus, tai ko pasiekti tokiu demaršu čia nori – gal kažkaip per savo šveikiškus tuos kompradorus tikrai tikrai vykdo imperinę mūsų politiką, siekiant taip kažkaip šitaip atvaduoti Vilniaus kraštą ir Gardiną iki pat Smolensko, nes LDK palikimas muša siautulinga versme tautos sieloje, reikalaujamas nukreipti teisingos ekspansijos labui, kaip senelis Vytautas (sic!) prisakė?

Gal taip man, kuris gyvena, pastebėjau, britiško laiko ritmu, galima be demagogijų paaiškinti, kodėl mes Lietuvoje vis dar laikomės Maskvos laiko: keltis juk natūralu yra po šeštos, pusryčiauti iki aštuntos, pietauti iki pirmos, tačiau kažkaip gaunasi, kad ta šešta man yra dabar aštuonios laikrodyje, kaip ir pusryčiai po dešimtos net ir kokiam bedarbiui veltėdžiui yra truputį vėloki, sutikite?

Ai, sakote, čia mano taip bioritmas vis dar kone po trijų metų, kaip iš ten grįžęs, yra taip strikęs? O savaitgaliais jums patiems kaip – nesinori pamiegoti bent valanda daugiau? Norisi, nes… o kodėl – nes? Nes kėlėtės ne šeštą su aušra, o ketvirtą su antrais gaidžiais?

O kokios konvencijos, tarptautinės sutartys ir ideologijos dabar yra stumiamos esamojo politikos elito, kurios vis labiau kelia nepasitenkinimą tautoje, kai jose nacionalinis interesas ir veikla mūsų tautos jokio demografinio augimo ir ekonominio suklestėjimo nenumato, ar net šie tikslai yra laikomi išvis priešiški (jei taip – tai kam priešiški, atsiprašau)?

Kokiais būdais ir kaip apribojama yra nacionaliniam elitui būdingų tautinių idėjų ir bendrai tautinio identiteto, tautos herojų ir patriotizmo sklaida visuomenėje, dar iš esmės didvyrius iš tautos atiminėjant – ir, išvis, o kas visi tie žmonės bei ką jie atstovauja, kuomet taip užsipuola akivaizdžiai šitokias nacionaliniam elitui būdingas idėjas bei jas deklaruojančius politikos ir visuomenės veikėjus?

Sakykite, o čia tik man susidaro toks įspūdis, kad mūsų politikoje jau per daug vyrauja būtent kompradorinis, net kai apsimetinėja “vakarietišku ar progresyviu“, elitas, kuris jau per dažnai nacionalinio elito rudimentus tomis savo begėdiškomis manipuliacijomis ir ciniška propaganda teplioja esant būtent kompradoriniu, tik iš mums priešiškos geopolitinės platumos?

Ir kieno pusėje stoja tas mūsų nacionalinę politiką kontroliuojantis dabar elitas, kai užsipuolami ar diskredituojami mūsų šalies piliečiai, tarkime, iš kultūrinio ar mokslininkų elito? Aš tikrai dabar palauksiu Birželio sukilimo jubiliejaus paminėjimo net ne su spragėsių dubeniu, bet su viskiu – tai mano elegijai juo užpilti, nors, prisipažįstu, aš tiek nepakeliu jau išgerti (tik nelabai kada išvis tuo ir piktnaudžiaudavau, nes alkoholis man ir šiaip neskanus, mano laimei, o tai su tokia Lietuvos nacionaline politika belieka tik mirtinai dabar nusigerti).

Mes jau šiek tiek išmokome, net jei ir padedami kitų elitų propagandistų, atsirinkti kremlinį kompradorinio elito naratyvą, tačiau iš kitos pusės kompradorinio elito pareina jau ir neo-marksistinė ideologija, užmaskuota įvairiais progresyvumo, neoliberalizmo, tolerancijos pagal vieną poziciją, pozityvios diskriminacijos (nors nieko pozityvaus diskriminacijoje nebūna), prabudimo (woke), tvarumo (sustainability), socialinio teisingumo švento karo (sacred social justice war), ir panašiais šūkiais.

Be abejo, tas dabar vyraujantis elitas tvarkosi mūsų šalies politinę sistemą sau taip, kad konkurentus pašalintų bei nuo jų ateityje apsisaugotų, ir vieną dieną jūs galite pabusti nelabai toje šalyje, kurioje norėtumėte gyventi, tačiau nebus net kaip pasipiktinti, nes konservatorius taps radikalu, tautininkas – marginalu nacistu, liberalas – agresyviuoju hunveibinu, krikščionis demokratas – tik religiniu fanatiku, sektantu, tamsybininku, ir t. t.

Jūs kai vėl ateisite prie balsavimo urnų atlikti savo “demokratinės pareigos“ – tai jau ir neberasite sau pasirinkimo, tik vėl iš blogesnių rinkdamiesi “mažiau blogus“, bet išties taip išrinkdami juk vis tiek tik blogus, bet ne kažkiek geresnius, kurie atstovautų, jūsų supratimu, nacionalinius ar tautos interesus, kaip norėtumėte, būdamas tuo mano pradžioje paminėtu pilietiškuoju patriotu.

Nes ir vienoje ideologinėje partijoje puikiausiai gali sutarti keletos, ar net visų, elitų atstovai vienu ar kitu esminiu ir jiems bendrai svarbiu klausimu – viskas priklauso tik nuo jų santykio ir įtakos partijos valdyme, kas nulemia ne tik tos partijos veiksmus, bet kartais net nemaloniai nustebina rinkėjus tuo, kad tie pasirinko sau vilką avies kailyje.

* * *

Palyginkime su mums panašia kažkada dydžiu buvusia Baltijos jūros kaimyne, pralaimėjusia, nors ir oriai iškelta galva, bet vis tiek pralaimėjusia dvejus karus prieš gerokai stipresnį agresorių (net mes turime jų kontribucijos reliktą – Klaipėdoje stovinčią barkentiną Meridian), ir kurios nacionalinę politiką šis veikė tiek intensyviai pastarąjį pusę ir daugiau šimtmečio, kad net ši buvo pavadinta finliandizacija.

Kas suponuotų tarsi vyraujantį šalies nacionalinėje politikoje būtent kompradorinį, o ne nacionalinį patriotinį elitą, ar, juolab, globalistinį ar bent imperinį, tiesa?

Nežiūrint į tai, Suomija yra labai integrali globalios ekonomikos dalimi, kur trečdalį BVP sudaro jų užsienio prekyba, o 60 procentų eksporto eina į Europos Sąjungą, o ne kaip pas mus didžiausias prekybos partneris – vis dar Rusija.

Šalis, kurios laimės indeksas vienas aukščiausių (ten su elniais šiaurėje Laplandijoje net kalėdinių dovanėlių pensininkui norisi gyventi!), ir kur švietimui skiria kone ketvirčiu mažiau nuo BVP nei mes, ir turi pripažįstamą geriausiu pasaulyje pagal pasiekimus, nors tiek mieli troliukai muminukai, tiesą sakant, labai išmintimi netrykšta.

Suomių, kurių šalyje nuo 1950-ųjų 4’008’294 (o mūsų arti jų skaičiaus daugiausiai gyveno tik 1990-aisiais 3’696’035) dabar jau gyvena 5’540’720, tas pernykštis nominalus BVP žmogui $48,461 (14-tas pasaulyje, kai mes tame reitingi tik 41-mi – tie patys skaičiukai, aha) prie tik 5.6 karto skirtumo tarp 10 procentų turtingiausių ir vargingiausių, kur vidutinė metinė alga po mokesčių yra $45’174 prie tipinės $32’000.

Iki tarpukaryje jų ekonomika buvo prasčiau vertinama už mūsiškę, ir, matyt, ne viską tik ant ruso suversti mes čia galime. Jie neturėjo jokios stebuklingos viską išspręsti galinčios partijos ar teisingesnių patriotų. Jie net tokios ypatingos “imperinės“ (sic!) istorijos kaip mes neturėjo – tokie kiurksantys kemsynuose ir uodus šeriantys tarpuose tarp saunos ir koskenkorvos lėtapėdžiai… bet dar ir ralistai.

Kai mano vaikas dar lankė ledo ritulį, ten ateidavusi suomė su savo dviem sūnumis – gi ne į krepšinį šiuos leisi! Ir iš šalies stebėjau, kaip ryškiai skiriasi šie ir ji bendravime, laikysenoje ir pasitikėjime, lyginant su mūsiškiais vaikais ir jų mamomis lietuvėmis bei vietos rusėmis ir lenkėmis (gi ne į krepšinį šios savo vaikus leis!).

Tikrai ne vien sovietmečio antspaudas ir palikimas tame.

* * *

Ir iki šiol bandau suprasti, kas dar nulemia, tame tarpe ir valstybių raidą bei jų ekonominius ir kultūrinius pasiekimus, ir kodėl iš esmės nurašyti tokie “nevykėliai“ kitąkart pasiekia daugiau už tuos, kurie net turi geresnes sąlygas, bet lieka nevykėliuose.

Galbūt, šis platus įrašas apie elitus bei jų tipus kažkiek padės atsakyti ir į šiuos klausimus ne tik man.

Ačiū, kad skaitote ir klausotės – ir ypatinga mano padėka rėmėjams Patreon paskyroje čia.