Įrašas su tiklalaide PODCAST S02E28 publikuotas 2021-05-10 Patreon paskyroje

Kalbant 2021-05-04 antradieninėje Šiaulių radijo RS2 Laimonto Lainiaus Diniaus vedamoje laidoje Sinkopės, truputį pritrūko laiko mano teiginio konteksto paaiškinimui, kad establišmento pastangomis dėl įsivyraujančių šalyje rentų ekonomikos ir išsunkiančių institucijų mūsų Seimas iš esmės virsta Lordų Rūmais.

Ir ne ta prasme, kad ten tiek susireikšminę seimūnai, kurie save jau lordais laiko.

Leiskite man išsamiau dabar paaiškinti, ką aš taip turiu omeny.

* * *

Juk parlamentas, kai pagalvoji, yra labai geras anglų demokratijos išradimas, prasidėjęs nuo plėšikaujančių baronų taikos sutarties su tironu princu Jonu, tapusiu Anglijos karaliumi po jo vyresniojo brolio Ričardo I-ojo Liūtaširdžio mirties, kas ir buvo įforminta 1215-aisiais kaip Magna Carta [Libertatum].

Ir net nepaisant to, kad popiežius Inokentijus III tą bedievių (nes visa valdžia – juk nuo dievo!) primestą pateptajam ultimatumą paskui dar formaliai atšaukė, tačiau nors ir su perturbacijomis, bet vis tik iki pilietinių ir žmogaus teisių, pradedant nuo habeas corpus (asmens neliečiamybės), bei iki šiuolaikinio parlamentarizmo varianto, o bet kažkaip ten išsirutuliojo, kad tapo pamėgdžiojimo verta institucija Vakarų civilizacijos šalyse.

Ir net mūsų šlėktos renkamam Abiejų Tautų Respublikos karaliui pakišdavo pasirašyti panašią savo surašytą proklamaciją kaip sutartį (dabar pasakytume – rašytinį formalizuotą socialinį kontraktą) tarp sosto, kaip aukščiausiosios vykdomosios valdžios, ir establišmento, savo teises susiderinančio per magnatų (dabar pasakytume – oligarchų) ir vyskupų (kaip pasakytume, koučerių ir influencerių, be kurių propaganda plebsui neveikia) Senatą ir iš pavietų ir vaivadijų seimelių parlamentarų deleguotą Seimą, nes antraip – konfederacijos, rokošas ir liberum veto, mon chéri (prancūziškai, husarai jūs, o ne rusiškai tą chér-i čia skaityti!).

Parlamento paskirtis yra taip taikiai išvengti pilietinio karo per socialines įtampas nuimantį tokį visuomenės grupių atstovų, taip ir vadinamų parlamentarais, politinį turgų, ten susiderinant tuos skirtingų visuomenės grupių ir socialinių klasių politinius ir ekonominius interesus, o ne tam, kad toji įstatymų leidyba užsiimanti institucija taip visiems visokių įstatymų prirašinėtų, nes visi tie įstatymai yra tik tokių sutarimų jau teisėtai įforminta išdava.

* * *

Žinia, tas JK Parlamentas istoriškai taip susiklostęs yra iš dviejų rūmų:

  • aukštesniųjų, Lordų rūmų – politinio establišmento ne renkamų, bet deleguojamų atstovų, vadinamų peers, kas juk reiškia tokius aukštuomenės ar valdančiųjų savus tarp savų;
  • ir žemesniųjų, Bendruomenių rūmų – kur tas commoner yra ne šiaip bendruomenės narys, o tiesmukai verčiant toks “prasčiokas“, ir šiuo atveju, tai jau išsirenkamas atstovas nuo įvairių kitų socialinių klasių pagal jų vyraujančias geografines lokacijas.

Toks kompromisinis variantas yra subalansavęs skirtingų visuomenės sluoksnių interesų tiesioginį atstovavimą ir taikų jų suderinimą, kur įstatymų leidybos teisės pirmumas priklauso bendruomenėms, o va “aukštesnieji“ lordai tuomet subalansuoja tų priimamų įstatymų savo peržiūra galimai radikalias ir taip galinčias prie revoliucijų privesti plebso idėjas (nepamirškite, kad ir komunizmo kūrėjas Karl Marx juk ne veltui Londone palaidotas), jei tie “valstiečiai“ kažkaip išsirinktų sau tokius radikalius ir ne visai taip adekvačius atstovus, galinčius iš esmės pakeisti valstybinę santvarką.

Šis jų tokio parlamentarizmo principas paremtas idėja, kad šalis ir valstybė yra svarbiau už, tarkime, mūsų Konstitucijos preambulėje deklaruojamą tautos suverenitetą.

Na, britai vis dar karalystė su formaliai mažiau pareigų už mūsų renkamą Prezidentą turinčiu monarchu, tačiau kuris tų realių galių neformaliai turi gerokai daugiau, ir kuo tas mažiau tiesiogiai kišasi į vidaus politiką, tuo tos realios monarcho galios yra išties didesnės (sakyčiau, kad irgi galėtų kartą į savaitę mūsų premjeras taip ateiti arbatėlės išgerti į Daukanto aikštės rūmus).

Kaip ir suprantate, ko gero, kad nesvarbu, kaip surašysi įstatymus, bet jei visuomenė, mūsų Konstitucijoje vadinama tauta, kurios parlamentarai jokiame parlamente nebeatstovauja, tai ir visuomenė ant jų ir jų surašytų tik sau įstatymų uždės didelį ir skersą, ir visi įstatymai bus mažiau verti, nei tas popierius, ant kurio šie surašomi.

* * *

Bet grįžkime prie mūsiškio Seimo, kurį juk dabar renka mažiau nei pusė rinkėjų, ir kur valdančiąją koaliciją galima taip suformuoti net neturint ir 20 procentų rinkėjų palaikymo, kažkodėl esant paikai įsitikinus, kad turima taip virš 80 procentų, ir po to nesuprasti, kodėl tiek daug tautos tavo sprendimus po to ignoruoja arba dar ir atvirai atmetinėja.

Galima sakyti, kad mūsų visuomenė labai nepilietiška, kad taip menkai tedalyvauja savo šalies valdyme, nors jai, kaip tautai, tas suverenitetas pagal Konstituciją yra formaliai priskiriamas.

Bet ir laidoje Laimontas Lainius irgi gerai pastebėjo – atkreipkite dėmesį, kad jau ne pirmi metai sąvoka “pilietinė visuomenė“ išvis yra išnykusi iš viešosios politikos leksikono, ir ne todėl, kad jau turime pilietinę visuomenę, kai juk taip vis mažiau ir mažiau tų piliečių dalyvauja demokratijos procesuose, iš esmės tampančiuose tik establišmento leidžiamu atrakcionu vis dar kažkiek neabuojam ar prie elito norinčiam prisiplakti plebsui.

Jei gerai įsižiūrėsite, tai mūsų Seimas jau darosi panašus į Lordų Rūmus ta prasme, kad pusė jos narių yra paskiriami menamų partijų “savų“ (angl. peers) kaip savi pagal sąrašus, ką daro juk ir britų partijos, kuomet gauna teisę paskirti pagal kvotas be jokių rinkimų savo lordus į aukštesniuosius parlamento rūmus pagal pastarųjų rinkimų rezultatus.

Na, o kai dalis britų lordų ten yra paveldėjimo būdu įgiję tą perų vietą, ir, taip žiūrint į kokį irgi trečdalį mūsų seimūnų, tai panašus įspūdis taip pat gali susidaryti, nors mūsiškiai “lordų lordai“ dabar jau paprastai išgrūdami savo rentų atitupėti Europarlamente.

Maža to, establišmentas dabar jau mums aktyviai savo veiksmais stumia idėją, kad Seimą išvis dera rinkti “lordiškai“ pagal sąrašus, o ne “bendruomeniškai“ pagal apygardų mandatus.

Nors Konstitucijos 55 straipsnis sako, kad visi Seimo 141 nariai turėtų būti renkami tiesiogiai, ir nesuprantu, kurios dalies žodyje tiesiogiai taip nesupranta Seimas, nustatantis savo rinkimų tvarką, ir kurios žodžio tiesiogiai reikšmės nėra įgalus suvokti nomenklatūrinis tuos politinius užsakymus tik vykdantis politikų sau pasiskiriamas Konstitucinis Teismas?

* * *

Ne propagandinėmis agitacijomis apie kažkokią menamą “pareigą“ arba durninimais bei patyčiomis iš visokių “runkelių“ tą pilietinį įtraukimą į Seimo ir vietos savivaldų demokratiškai išrenkamas institucijas galima pasiekti, o visų pirma sau atsakius į klausimą:

  • ar ši demokratinė visuomenės institucija, kaip parlamentas, yra vis dar yra įtrauki ir atvira, atstovaujanti kuo platesnius visuomenės sluoksnius, grupes ir klases;
  • ar vis tik, deja, taip vis labiau tampanti tik uždara, elitistine, išsunkiančia ir siaurų elito grupių interesus atstovaujančia institucija, kuri net nebeturi jokių jos galias subalansuojančių ir apribojančių institucijų, kai net tautos tiesioginiu būdu išrinktas Prezidentas būna de facto nušalinamas nuo valdžios?

Šias sąvokas extractive (nuo extracting, squeezing) ir inclusive (nuo including, uniting), taip į lietuvių kalbą išverstas, jei neklystu, dr Aušros Maldeikienės, kaip atitinkamai išsunkiančias bei, priešingai, įtraukiančias institucijas, yra aprašę 2012-aisiais JAV ekonomistai Daron Acemoglu bei James Robinson savo sukompiliuotoje iš jų ankstesnių publikacijų knygoje Why Nations Fail: The Origins of Power, Prosperity, and Poverty (išvertus: “Kodėl žlunga tautos: valdžiOs, klestėjimo ir skurdo šaknys“)

Bet dar metais anksčiau šiais remdamasis britų istorikas Niall Ferguson tas institucijas jau paminėjęs savo knygoje Civilization: The West and The Rest (ką galima išversti kaip “Civilizacija: Vakarai ir [atsi]likusieji“), kur aprašo valstybės progresui būtinas sąlygas, vaizdžiai jas pavadinęs 6 killer apps (apie tai esu užsiminęs dar 2015-aisiais tinklaraštyje štai pagal šią nuorodą).

Galima visaip kaip išvedžioti, ką daro valdančiųjų interesus dabar pagrindžiantis ne tik dr Mažvydas Jastramskis iš lopatologijos instituto, davusio tokias “genialias“ “ekonomistes“ kaip tiktokinis pudeliukas™, bet jei kokį “runkelį“ tiesiog taip paklausus, ką tas mano apie tiesioginių rinkimų į Seimą panaikinimą, nes taip, suprask, bus atstovaujamas “tiesiogiai“ ir gal net “geriau“ (nepatikslinus, kam tas “geriau“), tai jo necenzūrinė nuomonė apie šio tokį atvirą sveikos nuovokos žaginimą, ir kuria kryptimi mums čia dabar dera jau eiti, tai gal, mon chéri, necituotina.

* * *

Bet aš ir nesitikiu, kad mūsų establišmentui rūpi kažkaip parlamentarizme padaryti labiau įtraukų tą visuomenės ar tautos atstovavimą.

Atvirkščiai, tendencija yra kaip tik lordizacijos linkme, ir ne tautos, kad ir kuo save klaidingai laikysite, čia pagal juos jau reikalas, kas ją kaip “atstovaus“, kuomet matote, kaip susimetusi melagių, manipuliatorių ir intrigančių valdančioji koalicija leidžia sau mėtyti net iš Seimo valdybos ar komitetų pavaduotojų menamos opozicijos atstovus, ir net paniekinančiai iškart vienu ypu atmetinėti kokias nors tautos vardu įteikiamas peticijas kaip išvis niekines, užuot demonstratyviai padėkojus ir formaliai pavedus VRK tuos parašus patikrinti, ir po to patyliukais telefonine teise tiems nurodžius po kokios savaitės viską, be abejo, išbrokuoti, kad gautųsi tas “tu sakei, aš sakiau, abu sakėm belenką, patikėki, jeigu ką“.

Arogancija to politinio (kas savo žodžio šaknies reikšme ne veltui dar reiškia ir mandagumą – polite) reveranso padaryti neleidžia ar šiaip tiesiog protelio trūksta, nesuprantu?

Aš taip pat esu vis tik skeptiškas, kad ir toji tautoje vis labiau ryškėjanti tylinčioji dauguma, dabar savo nepasitenkinimą vyraujančia politika išreiškianti tik vadinamu Šeimų Gynimo Maršu, prie kurio dėl šio iniciatorių masinio apmokamos iš jūsų atimtų pinigų propagandistų šunaujos marginalizavimo viešumoje taip atvirai ir masiškai kol kas dar nelinkę prisijungti, artimiausiu metu ką nors iš esmės irgi pakeistų.

Tačiau tikrai neatmetu galimybės, kad tai, kas vadinama Konstitucijoje tauta, prie kitokių iniciatyvą parodžiusių visuomenės lyderių gali jau pasinaudoti referendumo įstatymu ir labai legaliai bei pagal formalius reikalavimus taip priversti Seimą pagaliau pradėti laikytis pradžioje bent jau Konstitucijos 55 straipsnio dėl tiesioginių savo atstovų išrinkimo, apribodama tą vykstantį lordizmo maršą į tik jų pačių elitinę išskirtinę “demokratiją“.

Nes ir tas dabar jau į neaišku kokią politinę akciją išvirstantis sunerimusio plebso maršas, pripažinkime, tikrai ne apie šeimas ir jų kažkokį menamą gynimą (nuo ko?) – antraip dabar nebūtų tiek sukilusios establišmento isterijos dėl šio organizavimo.

Ir, aišku, taip tik sutapo, kad Gedimino prospekte priešais Vyriausybę dabar atsiradę visiškai nuo Katedros, kur tik buvo leista paprotestuoti tarsi prieš bažnyčios hierarchus, link Seimo eismą jau užblokuojantys stulpeliai.

Taikūs protesto maršai ir net išprovokuojamos spontaniškos riaušės – irgi yra apie demokratiją, nepriklausomai nuo to, kad ir ką apie tai sau mano sarginiai režimo šunys, vis labiau iš policijos, skirtos visuomenę saugoti, ginti ir padėti, virstantys tik į mentus, taip energingai persistengiančius apsaugoti nuo visuomenės neramumų persibaiminusius valdančiuosius, kuriems taip primenama, kad tie nebėra jokiais tautos atstovais.

* * *

Tai irgi demokratijos forma, kurios tautai pritrūksta, kada establišmentas jau užsižaidžia beatodairiškame valdžios uzurpavime.

Jei patys nesusipranta – tauta gali juos ir nunešti velniop. Klausimas tuomet tik – kokiu būdu, ir kokios po to būna tokio plebso gaivališko pasireiškimo pasekmės valstybei.

Net jei revoliucijas Lietuvoje ir neutralizuoja masinė bei vėl po Seimo rinkimų atsinaujinusi emigracija, tai dar nereiškia, kad nereikia elitui pasimokyti iš 1939-1940 metų pamokų, kuomet šalies okupacija be jokio šūvio įvyko, švelniai tariant, tikrai ne be to meto elito savanaudiškų veiksmų ar jų neatsakingo prieš tautą neveiklumo pasekmių.

Ir turint omeny, kokia buvo tikroji parlamentarizmo ir demokratijos institucinė būklė tarpukario valstybėje.

Deja, bet tuomet net ir visuomeninės bei politinės organizacijos dažnu atveju buvo gerokai įtraukesnės, nei yra dabar mūsų valstybėje, kurią iš esmės galima vis labiau tepavadinti tik mirusia respublika™ (kur respublika yra atstovaujamos demokratijos forma).

Tiesą sakant, jau taip kelinta save skambiai vadinanti “partija“ net nebesugeba savo partiečių tarpe surasti tikrų lyderių (štai valdančioji – net nebesivargino rinkimų imituoti), ir vyriausybės vadovais pasiskiria kelintą kartą tik nepartinius bei dėl to visiškai jokios politinės galios neturinčius žmones, esančius tik kalbančiomis kojinėmis™.

Nebėra politikų konkurencijos rinkimuose, nebėra idėjų konkurencijos politikoje, nebėra ir išvis jokios politinės kultūros, visą argumentavimą suvedus jau tik į ad hominem etikečių klijavimus įsivyravusio meinstryminio ir taip “teisingo“, nes “progresyvaus“ naratyvo oponentams, tuos marginalizuojant ir dehumanizuojant: vatnykas, runkelis, budulis, kremlinis, radikalas, marginalas, naciukas, homofobas, ksenofobas, ir pan.

Ir netgi, kaip matome, kad dabar prieš veidrodį dėl savo išvaizdos ir ūgio kompleksuojantiems, jau net gali patyčių objektu tapti kitų turimas natūralus fizinis patrauklumas. Ir jau vis labiau užkliūna tradicinės šeimos vertybės ar netgi tautiniai idealai, istoriškai vis padėdavę mūsų tautai šioje tėvynėje išlikti bei kovoti dėl savo šalies laisvės ir nepriklausomybės.

* * *

Tik va dabar įdomu: kieno tos šalies ir kieno tos valstybės?

Ir kas tie visi žmonės, kurie taip sakosi mus tame mūsų parlamente atstovaujantys.

Ir tikrai – mus?

Atsiprašau, aš šitų godžių melagių tai tikrai nerinkau, tad prisipažinkite dabar, nevidonai, kurie čia man ant mano galvos juos išsirinkote, ką?!

* * *

O kitiems sakau ačiū, kad skaitote, ir didžiausias ačiū – remiantiems per Patreon.