Įrašas su tinklalaide PODCAST S02E29 publikuotas 2021-05-17 iš anksto Patreon paskyroje

Savaitinei Punkonomics temai pasirinkau ne tą vadinamąjį šeimų gynimo maršą, kurį propagandistai pažadėjo pamiršti iki artimiausio antradienio, prieš tai iškoneveikę kaip homofobišką ir su politika nieko bendro neturintį – juolab, kad ir patys organizatoriai, pas kuriuos prevenciškai pabauginanti išvakarėse apsilankė ir vėl savivaliaujanti teisėsauga, kaip ir pas mane dar 2018-aisiais, irgi dievagojosi šį protestą esant visiškai apolitišku ir anaiptol nenukreiptu prieš valdžioje esančius melagius, nemokšas ir visuomenės kiršintojus.

Tai koks man tuomet tame įdomumas, a-nea?

Taip viskas praėjo ramiai ir be riaušių, kurias aš dar pernai gruodį prognozavau įvyksiančias sausio antroje pusėje, ir kurias iš pradžių pridusino komendantiškas karantinas, o po to įtampas, panašu, jau nuėmė tiesiog atsidarę išvykimui iš šalies mūsų naujuosius gastarbaiterius priimančios kitos valstybės. Liūdna konstatuoti, kad tarp jų buvo šįkart labai daug smulkiųjų verslininkų – visų tų turginių prekeivių, kirpėjų, kurių veikla buvo drastiškai sustabdyta, o įsiskolinimai rentininkams ženkliai išaugo, ir antrasis karantinas daugelį jų pribaigė galutinai.

Atrodytų, žmonės turėtų protestuoti, nes jei jau turi tą klaidingai vadinamą valstybę, tai tikiesi, kad tokiais atvejais ateis iš jos pagalba. Deja, atėjo tik dar didesnė valdžios panieka ir visiškas nesiskaitymas su “runkelynu“, dar ir tiems patiems smulkiesiems verslininkams įvedant paankstintai išmaniuosius kasos aparatus, ir primetant bankinius atsiskaitymus, ir naujus ekologinius, taršos, taros, pardavėjų kodų ir panašius mokesčius bei reikalavimus.

Taip išeina, kad didžiausi “antivalstybiniai ir asocialūs elementai“ – tai tėra tik 2018-aisiais protestavę mokytojai: buduliai riaušininkai, o ne menami šviesuoliai ar kokia dar ten prestižinė profesija, suprask. Beje, į prekybcentrius buvusių mokytojų net kasininkais neima – niekas ten nebenori jokių galimų, nors ir išsigalvotų, problemų.

Tauta be kiaušų.

Ne Vytis su iškeltu kalaviju yra mūsų herbas, o susikūprinęs ant kelmelio pakampėje kūkčiojantis Rūpintojėlis.

* * *

Nes jokios motyvacijos ginti savo teises ir laisves nebelikę, kaip ir nėra savimi užsipatenkinusiame elite jokios socialinės grupės, kuri čia kažkokių revoliucinių pokyčių siektų – ar senasis, ar naujasis, bet vis tas pats nomenklatūrinis elitas.

Ir jiems opozicija apsimetantys bei bent jau “šešėlinę vyriausybę“ suformavę valstiečiai yra tie patys konservatoriai.

Ir netgi nacionalistai yra tie patys nomenklatūrinės vietelės šioje nusistovėjusioje politinėje sistemoje besiekiantys konformistai, ir jei davus tam nacional-susivienijimui iš kokių nors gausių visokias keistas “progresyvias“ kovas ar pokyčius po pokyčių remiančių fondukų pastovią rentą ir nišinę vietelę bendroje šioje esamoje politinėje sistemoje, tai jie, manau, mielai ten sau ir tupėtų filosofuodami – tai ne politinė partija, o tiesiog pakraštinių visuomenininkų kuopelė, geriausiu atveju kol kas pretenduojanti vadintis tik think-tank, tačiau labai mėgėjiškame lygyje.

Juk jiems, atrodytų, galintiems atstovauti tą tylinčiąją daugumą, net ir duoti nieko establišmente nebūtina – tiek juos vyraujantis elitas laiko bedantėmis tuštutėmis ir jokios grėsmės nekeliančiais, o kad kokie “patvoriniai“ suvažiuoja automaršu į Vingio parkelį kuo atokiau nuo valdžios institucijų sau patriotiškai pasimosuoti vėliavytėmis ir padainuoti juos įkvepiančias daineles, tai jokio oro vidaus politikoje negadina, ir didžiausias dvokas sklinda tik iš patyčių didmeistrių bei monikučinių propagandistų.

Optimistas manyje norėtų tikėtis, kad toji tylinčioji dauguma taip dabar jau konsoliduojasi ir gal netgi privers skaitytis su ta formaliai bent jau konstituciškai suverenitetą šioje mirusioje respublikoje turinčia tauta, kaip niekada dar iki tokio lygio sukiršinta tik vos per pusmetį valdančiųjų, tačiau įtariu, kad mane “prevenciškai“ vis dar stebintys cenzoriai, pasivadinę virtualiais patruliais, tuo optimizmu trykšta už mane gerokai labiau, jei ir vėl atvyks savo įgaliojimais savivaliauti kaip pas užkietėjusį riaušininką.

Nors koks iš manęs riaušininkas ir revoliucionierius – aš gi Parlamentą nuo sovietinių okupantų dar 1991-aisiais gyniau su ginklu operatyviniame SKAT būryje, kuris buvo dabartinio SOP Aitvaras pirmtaku, ir kurį į krašto apsaugą visokie šundaktariai liolekai ir be bolekų iš istorijos jau ištrynę bei ordinus ir medalius už savo didžiąją kovą vardan tos, net jei ir tada dirbę tai tik “savo“ Lietuvai, seniai be tokių “anarchistų“ kaip aš išsidalinę.

Todėl apie politiką dabar šioje mirusioje respublikoje dera kalbėti tik kaip apie mirusius – arba gerai, arba nieko.

* * *

Savo ankstesniame įraše tinklaraštyje “Koks šalies elitas – tokia ir valstybės ateitis?“ su Patreon paskyroje dar ir prieinama tinklalaide PODCAST S02E26, lygindamas elitų veiklos pasekmes per ekonominius rodiklius, aš vieną iš parametrų, kurį derėjo tikrai įdėti palyginimui, aš išties praleidau.

Ne todėl, kad jis nesvarbus, ar kad jis kažką pakeistų mano pateiktuose teiginiuose ir išvadose – atvirkščiai, kaip tik dar labiau patvirtintų.

Bet tas rodiklis yra įdomus netgi savaime atskirai paėmus, kad jį vertėtų aptarti atskirai kitąkart, kalbant apie vidutinių pajamų spąstus (angl. middle income trap – apibrėžta 2006-aisiais Pasaulio Banko), į kuriuos Lietuvos ekonomika jau pakliuvo.

Ir tuomet iš tokios situacijos arba sukuri per inovacijas konkurencinį pranašumą ta mano anksčiau paminėta šumpeteriška kūrybine destrukcija galutinių produktų rinkoje, taip pramušdamas darbo rinkoje gaunamoms pajamoms tas stiklines lubas; arba primityviai tiesiog paleidi žemyn mažėjančių pajamų spiralę darbo rinkoje, dempinguodamas pasekoje tą produktų rinką savo taip sumažintų sąnaudų pusfabrikačiais.

Taip iš dalies ir dėl šitų priežasčių, kai ekonomistams reikia tarpusavyje palyginti skirtingų šalių ekonominius rodiklius, kartais tenka šiuos perskaičiuoti pagal perkamosios galios paritetą. Nes nors visos šalys bei jų ekonomikos konkuruoja tarpusavyje globalioje rinkoje, parduodamos savo produktus, tačiau nėra globaliai tokio vieno pragyvenimo standarto visoms šalims, ir yra daug skirtingų veiksnių, kurie įtakoja skirtingus šalių konkurencinius pranašumus.

Todėl apie vidutinių pajamų spąstus pakalbėsiu kitąkart, o dabar dar galėčiau pakalbėti vėl apie išsunkiančias ir įtraukiančias institucijas, kurios apsprendžia ir politines šalių sistemas.

* * *

Štai mano karta Europoje galėjo palyginti skirtingą dviejų Vokietijų ekonominį išsivystymą (kaip mersą su trabantu, nors tokio automobilio jūs gal ir nebežinote), o dabar mes irgi taip akivaizdžiai galime palyginti dviejų Korėjų ekonominę ir socialinę pažangą, kur vienoje vyrauja į konkurenciją globalioje rinkoje nukreiptas kariškius nuo politikos nustūmęs kapitalizmas, o kitoje izoliavęsis “vardan savo žmonių gerovės ir šviesios ateities“ karinis socializmas.

Kalba neina apie kapitalizmo pergalę prieš socializmą, nes tą iš esmės juk paneigtų ta pati Kinija, kaip jau antroji, ir, ko gero, tik artimiausio laiko klausimas, kada bus pripažinta pirmąja ekonomika pasaulyje – savo ruožtu matome, kad tokią globaliai konkurencinę kovą vis dažniau pralaimi tas reguliariai ekonominių krizių supurtomas Vakarų tiek anglosaksiškasis liberalusis kapitalizmas, tiek ir skandinaviškasis gerovės valstybės, kaip ir mūsiškis tarpinis europietiškąjį socializmą kuriantis.

Tad čia gal būtų kalba ne apie skirtingų politinių sistemų konkurencinius pranašumus ar trūkumus, bet gal apie tai, kaip pramoninė Kinijos ekonomika atkartoja istorijoje prieš šimtmetį tą kelią nuėjusią JAV ekonomiką, dabar esančia jau popramonine finansinio kapitalizmo ekonomika, kurioje investicijas ir planavimą rinkoje atlieka ne kažkoks kompartijos funkcionierių Plano Komitetas, bet FIRE (finances, insurance, real estate) maklerių “plano komitetas“, vadinamas Wall Street.

Ir taip, savo ruožtu, Kinijos kompartija kokiame ten savo plenume priima piatiletkos planą jau 2035-iesiems, o Pasaulinio Ekonomikos Forumo vykdantysis direktorius Klaus Schwab strateguoja Great Reset vizijas.

Beje, dar vienas simboliškas palyginimas: kone pavymui NASA marsiaeigiui, nespėjus privatininkams dar patraukti pavymui, bet ir kinai jau raudonojoje planetoje nuleido saviškį kosminį aparatą – tad vadinti tas pasaulines dirbtuves tik greitai lūžtančios ir netechnologiškos piguvos Made in China gamintojais jau nelabai irgi išeina.

Juolab, tikėtina, kad tas Uhanio šikšnosparnienos gurmanams pripaišytas koronavirusas yra išties laboratorinės kilmės, ir kinai ne tik susitvarkė savo valstybėje su pasklidusia pandemija, bet likusiam pasauliui dempingo būdu ir prisidengdami humanitariniais tikslais per savo skiepus sprendžia geopolitinius strateginius tikslus.

* * *

Priminsiu JAV iškilimo istoriją.

Iš pradžių nukrymnašina Havajus, po to laimi prieš ispanus, perimdami Kubą ir Filipinus, po to įsivelia į Pirmąjį Pasaulinį karą, tapdami pasaulinės lygos karine ir geopolitine valstybe, per kurią po Audringų Dvidešimtųjų jau pasaulio ekonomika krenta į Didžiąją Depresiją su tragiškomis politinėmis pasekmėmis, išaugusiomis iki Antrojo Pasaulinio karo, kurį faktiškai ir laimi JAV, pasauliui primesdamos per Bretton-Woods savo finansinę tvarką ir globalų dolerį kaip rezervinę valiutą, įveikia kitas iki tol vyravusias vakarietiškas ekonomikas, o po Šaltojo karo – ir sovietinio socializmo ekonomikas bei jų bendros rinkos sistemą, paversdama žaliaviniu priedu bei vartotojiškomis rinkomis (na, kaip toks tipinis britiškasis kolonializmas: išvežamos žaliavos ir baziniai produktai iš kolonijų, o jiems parduodamos metropolijoje pagamintos inovatyvios ir aukštesnės pridėtinės vertės prekės – brangiai).

Irgi priminsiu, kad Kinija Honkongą jau atgavo, tai ir Taivanio laukia, kaip prognozavau dar pernai po JAV Prezidento pasikeitimo, artimiausiu metu panašus į aukščiau paminėtą amerikiečių ispaniškojo karo likimas.

Didžioji Depresija per pandemiją jau gal dabar veda į švabišką perkrovą, o naujos formos šaltasis karas su kinais vyksta ne tik Ramiąjame vandenyne bei Pietryčių Azijoje, nes ir aš minėjau, kad Šanchajaus barbarai prie Vilniaus vartų.

Ar bus trečiasis pasaulinis karas – to net Albert Einstein anuomet Šaltojo karo metu nežinojo, prognozavęs ketvirtajam pasauliniam karui ginkluotę būsiančią tik iš lazdų ir akmenų. Suprantama, kad tiesioginio karinio konflikto bent jau šiuo metu tikrai dar nenori nei pati Kinija, nei JAV su NATO ir kitais panašiais vakarietiškais karinių aljansų blokais.

Kol kas Kinija puikiausiai savo strateginius tikslus sprendžia kariaudama tik perkeltine prasme ir kitomis priemonėmis kituose frontuose tuose pačiuose bendruose Bretton-Woods sistemos rėmuose.

* * *

Iš esmės net rusams nelabai baisu, kad juos per eilines sankcijas jau atjungtų ir nuo SWIFT, kai patys jų angliavandenilių pirkėjai save nusibaustų, neturėdami kito būdo tiesiog susimokėti už šiuos pirkinius – tik panašu, kad Šanchajaus Bendradarbiavimo Organizacija žingsnelis po žingsnelio sau susikurs alternatyvines tarptautinių finansų srautų valdymo sistemas.

O tą padaryti verčia patys amerikiečiai, esantys šios Bretton-Woods kazino krupje.

Štai turtinga naftos Venesuela turėjo ekonominių problemų ir gerokai anksčiau, kuomet jomis pasinaudojęs desantininkų pulkininkas Hugo Chavez paėmė valdžią.

Galima šaipytis iš autobuso vairuotojo Nicolas Maduro, kuris, suprask, taip galutinai jau nuvarė į suirutę šią anksčiau turtinga buvusią ir JAV sankcijų prislėgtą valstybę, kad net skiepams pirkti TVF nesuteikė menkos vos $5 milijardų paskolos. Ir kinai, nenorėdami konfrontuoti su jų klientais amerikiečiais, čia nelabai tepaskubės su pagalba, kaip anksčiau Šaltojo karo metu tą darydavusi Sovietų Sąjunga (tiesa, Rusija ir dabar suteikė pagalbą Argentinai – matyt, reikia vėl atnaujinti kremliniams kokaino tiekimą diplomatiniais kanalais).

Tik Venesuelos atveju turėkite omeny, kad šią ne tik nuo SWIFT atjungė, bet britai Londone priglaudė šios šalies auksą (todėl vokiečiai po truputį nuosekliai susigrąžina savo auksą atgal į tėvynę), o amerikiečiai Venesuelos užsienio rezervus už $350 milijardų lygiai taip pat pervedė pasaugojimui į savo fondus iki tinkamesnių laikų ir Vašingtonui sukalbamesnių politikų.

Palyginimui, tai dabartinėmis kainomis 1948-ųjų visas Maršalo pagalbos planas Europai atstatyti po karo sudarė kone triskart mažiau, nes tik $135 milijardus.

Nežinau, venesueliečių požiūriu, matyt, jūs elgėtės labai teisingai, balsuodami dukart už tą pataloginę neapykantą amerikiečiams turinčią mūsų trepsinčią ekselenciją. O ir panašios sankcijos mums negresia, žinant, kad valiutinį suverenitetą seniai praradusio, tad klaidingai vadinamo Lietuvos Banku, buvęs valdytojas išsitarnavo savo lojalumu rentininko vietelę TVF.

* * *

Šiame kontekste jau suprantate, kodėl man nykiai nuobodu iš esmės diskutuoti apie visokius alternatyvinius patvorių maršus ar naivias bei su valdžia leidimais suderinto patriotizmo išraiškas, kaip ir apie fiktyvius establišmento lyderius, kurių vienas tiesiog lizingu nusiperka sau “partiją“ kaip žemės ūkio susivienijimo dukterinę įmonę, o kitoje pusėje – ir valdančioji partija net apsimestinai neberenka (kas netrukdo už tai jiems hipokriziškai kritikuoti rinkimus valstybėse už 30 km nuo sostinės rytuose), o tiesiog tokį pasiskiria, nes to ir vardas abreviatūra reiškia Garsiausias Anūkėlis Be Realiai Išreikštos Elitinio Landsbergio Išminties, Užpypinantis Susireikšminimu.

Aš, tiesą sakant, didelio skirtumo tarp visų tų sisteminių (tiksliau – nomenklatūrinių) “partijų“ ekonominių ir tarsi ta pačia euro-socializmo naujakalbe surašytų programų nematau, kaip ir, prisipažinsiu, nacional-socialistų ekonominės programos nesupratau, nes, atsiprašant už tautologiją, taip ir nesupratau, skaitydamas jų filosofinius bei apokaliptinius išvedžiojimus, ar toji ten išvis yra.

Juolab, net sugalvoję pasikeisti ekonomikos struktūrą, griaudami rentų ekonomiką vardan gerovės valstybės ne tik valdininkams, ar net sugalvodami iš esmės reformuoti savo ekonominę sistemą link laisvos, o ne korupcinės oligarchinės konkurencijos ir pramoninio, o ne finansinio kapitalizmo, tai turėtume pasekoje juk net tris alternatyvas:

  • arba švelniąją – tad graikišką šalies pavergimo per valstybės skolą kelią, tad vis dar liktume ES “valstybe“;
  • arba kietąją – tad paminėtąją venesuelietišką šalies išteklių nusavinimo variantą, tik spurdėti elite dėl tokių galimų pasekmių nėra kam ir nėra jiems išvis ko, kadangi jūsų sąskaita jau susikūrė sau rentų ekonomiką ir taip puikiausiai savo ir savo vaikiščių gerove yra patenkinti;
  • arba tradicinę – t.y. eilinį kartą vėl taptume Rusijos Šiaurės Vakarų krašto gubernija, tik šįkart dar ir su likusio NATO abuoju pritarimu kaip patys nenorintys karine jėga tam priešintis, kad jau tuomet nori-nenori tektų mus pagaliai JAV su visu NATO gelbėti, bet kol kas šalies elite vyrauja ne Adolfo Ramanausko tipo vanagai, o tik vištukiniai vanagai (anot amerikiečių – chikenhawks).

Šita valstybė, kaip jai įprasta iki tol, jau per 30 metų išsisėmė. Mozė juk ne veltui tąsė savo tautiečius 40 metų po dykumą – kad į Pažadėtą Žemę atvestų visiškai naują tautą.

O tai, ką turime jau milijonu gyventojų sumažėję dabar šioje anksčiau tėvyne Lietuva vadintoje teritorijoje, net išties ir nebėra jokia valstybė, o tik mirusi respublika – ne žmonėms, o tik godžioms, aršioms ir beatodairiškai savininkiškoms čiabuvių grupuotėms, save vadinančiomis elitu.

Jūsų čia dar milijonu per daug. Kraukitės lagaminus lauk – jums šičia savo valstybės irgi nebereikia, o tai, kas klaidingai vadinamos valstybės čia laukia, aš jau alternatyvas išsakiau, ir link jų nuosekliai einama.

Neturiu nieko paguodžiančio, atsiprašau.

Realybės neigimas, deja, nėra ilgesnėje perspektyvoje pasiteisinanti strategija, bet, kaip sakoma, nesvarbu, kas džiugina vaikelį – svarbu, kad neužveržtų kilpute savo kaklelį.

* * *

Ačiū skaitantiems, klausantiems ir ypač – remiantiems mane per Patreon!