Įrašas su tinklalaide PODCAST S02E31 buvo iš anksto publikuotas 2021-05-31 Patreon:

Kartais bandau suprasti mūsų šalies užsienio politiką artimiausių kaimynų atžvilgiu – ypač gudų atveju, kai ne be apšepusios nediplomatijos ikonos, vis spurdančios ant nusiraminimo kėdutės, pastangų eskaluojamam Lietuvos ir Baltarusijos šaltajam karui, dabar jau šie kaimynai tapo dar labiau mums viešojoje nuomonėje aktualūs.

Nes tas Rytprūsių nurusinimas kažkaip niekaip nebeįeina į jokią URM dienotvarkę, o latvius mūsų aršiais konkurentais apvadinęs premjeras jau net nebe premjeras, tad ir visas romantiškas siekis jų atžvilgiu yra iš vyresniojo braliūko pozicijos, geriausiai taip išreikštas imperinėmis ambicijomis nesėkmingo kandidato į prezidentus ir sovietmečio sporto rentininko, išlaikomo kažkodėl iš mūsų mokesčių mokėtojų, pareiškimu apie jungtinę lietuvių ir latvių valstybę – pastarųjų, aišku, net neatsiklausus, nes o kam dar čia klausti tų, kurie, suprask, iš neaišku kokių paskatų turėtų ir taip savaime paaukoti dalį savo turimo suvereniteto kažkokiems leišiams, kurių jie netgi nuoširdžiai nekenčia už visokias maksimas, nes dar gyva latvių karta, kuri pamena, kaip lietuviai jiems juodnugariais dirbę: “į Rygą, į Rygą, į kaliošų, cukierkų, tabokos, šprotų, balzamo ir vaikulių fabriką“, aha.

Su kaimynais lenkais, tai ir taip visus santykius sėkmingai nutraukė dar buvusioji ekselencija, pavertusi užsienio politikoje Lietuvą iš Vilniaus Dešimtuko regioninės iniciatyvų lyderės į užkampio provincinę valstybėlę, o ir dabartiniai jaunosios kartos propagandistai, lenkų kalbos taip niekada ir neišmokę, kaip kad mūsų karta per Suvalkų TV retransliatorių, į tuos mūsiškio Jogailos dabartinius palikuonis žiūri tik kaip progresyvūs leftistai į davatkiškus radikalus net su neslepiama neapykanta, tarsi dar vakar mūsų Vilnių tie vėl atsiėmė, ir su sėdmaišininkų panieka už pigesnio maisto pardavinėjimą mūsų pasienio vargetoms.

* * *

Labiausiai mums todėl ir patinka mokyti, įtikėjus kaip visiškiems labusams sovietine šovinistine propaganda apie kvailiukus bulbašus, tuos kaimynus gudus laisvės ir demokratijos, nepriklausomai nuo to, kad dar jų autokratas, atvykęs kažkada į svečius pas santykius pagal paliepimą nuo Angelės ketinusius perkrauti ekselencinės Trepsės, nusistebėjo tos arogancija ir angažuotumu į tos savigyrą, kaip ji čia ant kilimėlio kviečiasi ministrus, o tie jai rankutę tik baimingai bučiuoja, tik bučiuoja… Tai jis ir pašmaikštavo, kad, dar matai, o po to čia jį, tėtušiu Batka pravardžiuojamą, dar diktatoriumi vadina, kas pasakorės buvo priimta tarsi komplimentas jai.

Tas apvaliai bukas boulingo kamuolys su trimis skylutėmis, skirtas ištrankyti januškinius kėglius, net nesuprato patarlės, kieno karvei, panele, mūkti, bet jūsiškei pritiktų, suprask, žolytę tik rupšnoti.

Be abejo, dar kaip Lietuvos Respublikos piliečiui man smagiau yra pasikolioti su pareigomis piktnaudžiaujančiais vietos pareigūnais, nuoširdžiai pagal Minsko aukštosios milicijos mokyklos Baltupių filialo metodikas atvertinėjančiais policiją atgal į mentūrą, nei kad aš galėčiau tą taip jau laisvai daryti už 30 km į rytus nuo mūsų sostinės, kur būčiau, ko gero, įgrūstas be didesnių ceremonijų į cypę ir gerai atbaladotas, ir gal dar kaustytais batais per kepenis paspardytas.

Tiesą sakant, už tokius antivalstybinius parašinėjimus, kas reiškia iš esmės bulvių suvereno asmeninius įžeidimus, mes jau akivaizdžiai matome, kad jau ir svetimos šalies keleivinį lėktuvą virš savo teritorijos susigalvotu, nors ir gerai dokumentiškai tarptautiniam tyrimui pateisintu, pretekstu galima nutupdyti ir tuomet va tokius rašeivas į cypę patupdyti su visomis iš to išplaukiančiomis represinio tardymo pasekmėmis.

Sulaikytiesiems, įtikėjusiems savo svarba ir neliečiamumu, tai buvo, panašu, didelis netikėtumas, o manęs, netgi šioje laisvoje ir demokratiškoje mirusioje respublikoje, joks mūsų pareigūnų vizitas pas mane ir netgi kokios nors formalios teisinės sankcijos jau nenustebintų.

O kaip be žymių sumušami sulaikytieji Lukiškėse, tai dar mano vaikystės draugas, buriavęs 2011-aisiais mano pirmuoju padėjėju Egėjuje, laisvu nuo kriminalinės kronikos skaitymo metu savo linksmais pasakojimais iš feldčerio tarnybos toje įstaigoje kartu buriavusius inteligentiškuosius programišius kokpite šiurpino.

* * *

Bet toji istorinė tradicija priglausti Lietuvoje iš rytinių valstybių vis pabėgančius disidentus nėra niekuo nauja – tas vyko dar LDK laikais, bėgant bojarams nuo Moskovijos kunigaikščių ir carų, ir netgi nuo Stalino dar sovietinės Rusijos žydams pokaryje į Holokausto metu ištuštėjusius litvakų namus čia.

O ir Baltarusija, iki lenkai įsiterpė tarp mūsų ir iš mūsų Vilniją atplėšdami, kaip dabar toji gudų šalis vadinama, buvo tiek neatsiejama mūsų Lietuvos dalimi, kad dabar jų patriotai save tikrais lietuviais (litvinais) laiko, mums priskirdami jų žemių (sic!) okupantų žemaičių (žmudzinų) kaltę.

Ir nevalingai mes netgi pasiduodame šiam naratyvui, kaip ir latvių atveju, kažkodėl manydami, kad vyresniojo brolio pozicija suteiks didesnio teisėtumo mūsų, suprask, vardan teisingumo, atliekamiems veiksmams ir žodžiams šių atžvilgiu.

Tai aš vis tik norėčiau suprasti: ko siekiame, ir kas tie mes, kurie taip aktyviai ir dažnai ne iš idėjos, bet už nemažus svetimus pinigus, yra įsijungę į šiuos užsienio politikos veiksmus Baltarusijos valstybės atžvilgiu?

* * *

Aš kažkaip nepamenu, kad iš tos valstybės kada būta kokių nors nedraugiškų demaršų mūsų atžvilgiu, ar kada būtų kilęs koks šnipinėjimo, primetamos politinės ar ekonominės įtakos skandalas.

Paprastai tik Lietuvos politikai labai nuoširdžiai stengiasi, kad Baltarusija pritaikytų kokias nors sankcijas, nors mūsų administruojama Klaipėda kone de facto yra jau Baltarusijos jūrų uostu, o ir Lietuvos geležinkeliai su visais riedmenimis – tiesiog nedidele jungtimi su Baltarusijos geležinkelių tinklu ir jų ekonominiais poreikiais.

Nes toks išties vos vienintelis mums, atrodytų (bet čia tik tokiems kaip aš taip, o ne oficialioms mūsų valdžioms jau penkiolika metų), skaudus atvejis yra tik neaiškiomis aplinkybėmis galimai nužudytas VSD pulkininkas Vytautas Pociūnas Breste, tačiau mūsų propagandistai ir teisėsauga tiek padėjo pastangų šio mirties tyrimą žlugdyti, kai našlė ir ją palaikantys visuomenininkai net triskart privertė Lietuvos (!) prokuratūrą vis atnaujinti bylą, kad net stebėtina, kodėl Baltarusijos URM dar nepareiškė jokios protesto notos mums, kad žudome savo pareigūnus jų teritorijoje.

Maža to, paminėtieji radikalai litvinistai ir juos vis užspaudžianti Baltarusijos teisėsauga yra geriau suprantami ne pagal gerumo ar blogumo kriterijus, taip ir neatsakant, o kam tai geriau ar kam blogiau, bet pagal mano anksčiau nagrinėtas ir visose šalyse esančias keturias elito rūšis.

* * *

Ir pagal tą skirstymą, tai Batka, nepaisant to šmeižimo esant kompradoriniu, t.y. Rusijos agentu, yra aiškiai išreikštas Baltarusijos nacionalistinio elito lyderis, kuris žiūri visų pirma savo šalies ir savo tautos interesų, net jei žiūri, švelniai tariant, savotiškomis ir nelabai civilizuotomis priemonėmis, tačiau iš esmės per 30 metų ir suformavęs iš nutautusių bulbašų nacionalinį elitą ir, kad ir kaip paradoksalu, nacionalinę gudų savimonę.

Ir kur, aš visiškai sutinku, apstu be litvinizmo dar ir mums atgrasaus, nes vertinamo per okupacinę prizmę, sovietizmo, taip įskaitant ir jiems šlovingą Baltarusijos sovietinių partizanų ir kelių Baltarusijos armijų frontų praeitį Antrojo Pasaulinio karo metu, įaustą į tą bendrą nacionalinio mentaliteto naratyvą, kur kartu sutaria ir atrestauruojamos bei LDK didžiųjų kunigaikščių statulomis papuošiamos Naugarduko, Gardino ir kitos pilys, ir renesansinis veikėjas Pranciškus Skorina, ir antirusiški, tarsi ir mūsų, sukilėliai Kostas Kalinauskas su kompanija, ir netgi rusiško stiliaus uniformas vilkinčių leitenantų įšventinimas Oršos mūšio prieš rusus proga.

Toje baltoje su raudona juosta, tarsi išvirkščioje Abiejų Tautų Respublikos, vėliavoje Batka, įvedęs fašizmo atmainą, vadinamą valstybiniu kapitalizmu, mato naciukais virstančius nacionalistus, kai mes kažkodėl ja mosuojančius litvinistus norime per rausvus akinukus matyti tik nekaltais savo šalies ir laisvės, tarsi toji būtų okupuota svetimos valstybės, patriotais.

Bet tie litvinistai gal irgi atrodo patriotais tokiems patiems jų tautiečiams.

* * *

Tačiau iš šalies bet kurioje šalyje tokie politiniai veikėjai paprastai vadinami tiesiog nacionalistais, ir nacionalinio elito vieta, primenu, yra užimta Batkos ir jo sėbrų.

Ir dar primenu, ponai žmudzinai, kad litvinistai laiko Vilnių jūsų neteisėtai ir tik laikinai okupuotu jų miestu, nes, irgi dar primenu, tokio paties SSRS ūsoriaus, kaip ir dabartinis gudų autokratas, dar Stalino dėka, tai iš lenkų 1939-aisiais sovietų užgrobta Vilnija buvo 1940-aisiais už “draugystę ir savitarpio pagalbos sutartį“ perleista ne Lietuvai, o naujai sukurtai Baltarusijai, taip Juozo Urbšio dėka mums išsiderėjus į “teisėtas“ sostines Vilnių ir vėliau Petro Cvirkos dar iškaulinus iš sovietų tuos Mikalojaus Konstantino Čiurlionio tėviškės Druskininkus.

Tai jums taip atrodo nieko tokio nusavinti baltarusiams legaliai pagal tarptautines sutartis su Lietuva priklausančią sanatoriją Belarus Druskininkuose, kai litvinistams Druskininkai – to paties jų Gardino krašto dalis, ką anksčiau akivaizdžiai rodė dabar nuo kurorto iki sienos išardyti geležinkelio bėgiai (tačiau nuo Kabelių, nors traukinys važiuoja tik iki Marcinkonių, tai bėgiai vis dar yra, žole baigiantys apaugti, tačiau niekuomet jokia atšaka nuo Kabelių link Druskininkų Lietuvos teritorija nėjusi!).

Žiūrint iš elito pozicijų, tai litvinistai yra akivaizdus imperiškojo elito pavyzdys. Blogiausia, kad tai – nukreipto į mūsų šalies teritorines ir istorines pretenzijas vis stiprėjančio, ne be mūsų pastangų, tos šalies elito.

Ir kvailiausia, kad ir dabar taip remiamas mūsų elito, tarsi išvis nesimokiusio jokios mūsų šalies istorijos.

* * *

Gal todėl, kad tas mūsų elitas išties seniai yra kompradorinis absoliučia savo dauguma, ir kuris puikiausiai prisitaikęs prie politkorektiškojo europinio naratyvo, kur Europoje, suprantama, nuo vokiškojo nacionalsocializmo laikų nėra tas “tautiškumas“ labai jau ir comme il faut – ir kas paaiškintų gana šaltą ar netgi dirglų susierzinimą, pareiškiant, kad praleidžiama progą patylėti, iš Vokietijos bei Prancūzijos vadovų pusės dar mums siekiant atkurti tą savo Nepriklausomybę 1988-1992-aisiais metais.

Ir netgi didžiausia tuo metu Lietuvos laisvės siekio entuziastės JAV labai laviravo tame mūsų palaikyme, atsižvelgiant labiau į demokratizatoriaus Gorbio politinius interesus ar ekonomiškai vėliau jau ir traukiant iš totalaus kracho jelcinišką naująją Rusiją – amerikiečiai tebuvo vos 14-ti, kurie čia atidarė savo ambasadą, kai vieni pirmųjų buvo “neutralūs“ švedai ir tie patys dabar “prorusiški“ vokiečiai, o pripažinimą gavome pirmiau iš islandų, kuomet JAV čia atstatė, suprask, taip niekada nenutrauktus, tik Stasio Lozoraičio, vietoje kurio pasirinkome pirmuoju prezidentu okupacinės valstybės kompartijos sekretorių, užsispyrimo ir pasišventimo dėka, diplomatinius ryšius su Lietuva 1991-aisiais jau po žlugusio Maskvos pučo tik keturiasdešimt kelinti.

Tą istorinį laikmetį ne tik puikiai pamenu, gavęs kaip asmens sargybinis palydėti gal išvis pirmąją šalyje apsilankiusią tuomet juodaodę (ir tokią liekną tarsi panterą…) kongresmenę į Gedimino prospektą, po ko gavau iš SKAT operatyvinio būrio kolegų pravardę Yankee, bet dar aš tuomet prie to vykusio masinio pasiuntinių parado į mūsų parlamentą kaip tik kiurksojau Pirmo Posto bokštely, kur mane surado NBC korespondentas, užsirioglinęs linguojančiomis metalinėmis kopetėlėmis iki manęs paklausti, kaip mes jaučiamės laimėję, o aš tam anglų kalba atšoviau, kad kur jis buvo, kai mes Nepriklausomybę paskelbėm dar prieš metus?

Įtariu, kad siužetas buvo iškirptas – amerikiečiai tuomet klaikiai visur vėlavo, ir pirmojo JAV Prezidento mes tesulaukėme tik kitame amžiuje, kur ir vėl, koks sutapimas, aš pasimaišiau šiam po ranka, kurią šis man ir paspaudė, kaip to turistinio turo su nakvyne vienas iš eskorto ir jo maršrutų saugumo organizatorius.

Bet, sutikite, kad jei ne amerikiečiai, tai nelabai mes ir NATO dabar būtume, kur galėjo pirmiau atsidurti, kas dabar atrodo neįtikėtina, ta pati Rusija.

* * *

Tačiau JAV globali geopolitika turi aiškius ir jiems naudingus tikslus, praeito prezidento išreikštus imliu šūkiu MAGA, ir kurių nuosekliai šie visą laiką siekia, išnaudodami visą savo ekonominę, politinę ir, jei prireikia, karinę galią.

Nes kaip sakė kairįjį Nemuno krantą nuo choleros ir mūsų sukilėlių prieš rusus 1832-aisiais saugojęs bei nuo tos pandemijos, kol rusų poetas Aleksandras Puškinas savo Boldino dvare užbaiginėjo “Jevgenijų Oneginą“, apsikrėtęs ir miręs prūsokų generolas Carl von Clausewitz: karas yra politikos pratęsimas kitomis priemonėmis.

Tai aš noriu taip suprasti: jei išties yra taip, kaip sakome, kad kaimynas – neadekvatus mušeika, smurtaujantis prieš savo šeimos narius, tai ar tikrai mes esame pasiruošę už tą viauksėjimą prieš jį anapus tvoros gauti į snukį, ar vis tik ketiname patys perlipti per tvorą ir duoti tam kaimynui į jo snukį, kad tas namiškių neluptų?

Ar, kaip minėjau, mūsų kompradorinis elitukas, kaip visiški tautos elitu vadintis neverti menkystos ir paskutiniai kailiai išsisukę nuo karo prievolės tėvynei, dabar taip įsijautę į karvedžių vaidmenį, kad nepastebi, tapę tik karvių vedliais, kad tapšnoja iki kulkšnių įsistoję į karvės blyną – ir gal po to šitie patys, kurie ir savo vaikučius nuo tarnybos išsukinėja, eis taip kariauti, jei tą karą su gana pakančiu mūsų akiplėšiško nurodinėjimo ir gerokai ekonomiškai bei skaičiais pajėgesniu kaimynu pagaliau savo begalinėmis pastangomis jau išprovokuotų?

Nes taip visi yra drąsūs, kol į snukį negauna.

Mūsų laimė, kad Batka išties nėra karine prasme nors kiek agresyvus mūsų šalies atžvilgiu – net stebiuosi: mes taip jį vis jo opozicijos rankomis ir viešąja pasauline nuomone verčiame, o jis dar tankų nepagrasino atsiųsti į Kaziuko mugę prasisukti, kad apsiramintume!

Negi mus toji NATO taip išties saugo ir jį baugina?

* * *

Ar vis tik – Batka, kad ir kiek bandytume iš jo kaimo kvailį, kolhoznyką ar tarakoną savo propagandiniame naratyve pasidrąsinimui daryti, nėra tiek kvailas ir bukas, kad valdžią vis dar sugeba išlaikyti tiek metų, susiorganizuodamas nors ir fiktyvius, bet vis kažkokius menamus rinkimus, kai tokių mūsų valdančioji partija net savo lyderiui, dabar pasinėrusiam į kovą už gudų laisvę, net išsirinkti nesugeba surengti?

Beje, per neramumus po pastarųjų rinkimų, buvo Baltarusijoje nušalinti nuo pareigų mažiausiai 40 aukščiausio rango kariškių, saugumiečių ir teisėsaugos (ar tiksliau – represinių) struktūrų vadų, tad nėra tas autokrato palaikymas ir toje šalyje toks vieningas netgi aukščiausiame šalies elite.

Be abejo, kalti pleištą per čia, kaip ir paperkant kompradorinį gudų elitą, įskaitant ir tuos parsidavėlius rusams, kurių vienas, besislapstantis Maskvoje (sic!) net milijonus pasiūlęs už Batkos areštą, būtų gerokai efektyviau, nei tik tapinoidiniais balionėliais pasienio varnas gąsdinti, ar penėti čia kokią pasprukusią iš šalies namų šeimininkę su visokiais tinklaraštininkais, retkarčiais mūsų politikams su jais pasidarant patsukę į savo socialinių tinklų paskyrukę.

Tačiau nuvertus Batką ir gerokai nustūmus nuo valdžios tą nacionalistinį elitą – ką gausime mainais?

* * *

Imperinius litvinistus su pretenzijomis mums? Ar vis tik esama mūsų užsienio politikoje tokių idiotų, kurie mano, kad tie mums po to dėkingi kaip šunyčiai rankutes bučiuos?

Ir gal dar pasakykite, kad atsidėkodami net leis prichvatizuoti turimas jų gamyklas, nes mes, europiečiai ir vakariečiai, taip juos išmokysime laisvos rinkos ir liberalios ekonomikos (tarsi toji pas mus vis labiau netaptų tik rentų ekonomika).

Tik va kad tas gudų plebsas todėl ir palaiko Batką, nors ir norėtų kito batkos, truputį atnaujintos modernesnės versijos, kad vis tik jų darbo vietas ir socialinį stabilumą apsaugo nuo tokių svetimšalių vertelgų, greitai užvaldysiančių jų nacionalinius aktyvus ir optimizuosiančius gamybą, kas neišvengiamai bus palydėta bedarbystės augimo, kurią po to jau palydės prasidėsianti masinė emigracija, ir taip pat, kaip išdava, nacionalinių pajamų bei socialinių garantijų ir turimo dar gerbūvio masinio smukimo.

Reikia būti išties idiotams, kad save įtikinėtum, jog baltarusiai akli ir nemato, ką per tokius šalies sisteminius sukrėtimus jau yra patyrę jų kaimynai lietuviai, latviai, lenkai ar ukrainiečiai, kurių pastarųjų BVP gyventojui, kaip anksčiau minėjau, išvis nusmukęs perpus turimo baltarusių prie vis augančios tarp ukrainiečių socialinės nelygybės, kuri mūsų, latvių ir lenkų atveju yra dar gerokai didesnė (visi skaičiai su komentarais – čia).

Ir į Rusiją su jos oligarchija, žinote, gudai taip jau visiškai ir nesiveržia (netgi praėjusių porinkiminių riaušių metu toks kaltinimas buvo “sukilėlių“ mestas Batkai tarsi tėvynės išdavimu!), o ir pačiam Batkai visiškai nesinori būti vietoje prezidento tik vienu iš Rusijos gubernatorių, ir tai tik geriausiu atveju, nes nykesnis jam ir realistiškesnis yra Viktoro Janukovičiaus variantas – kaip niekam nereikalingo politinio pabėgėlio.

Taip, tikrai to politinio perversmo ir po to seksiančio ekonominio virsmo metu, dalis nacionalinio, virtusio kompradoriniu, kaip ir kompradorinis elitas, apsimetęs nacionaliniu, pralobs dar labiau – tą mes jau matėme pas save Linksmaisiais Devyniasdešimtaisiais, kai vieni namą gesino, o kiti per langus iš kitos pusės visų padegėlių bendrą turtą sau tempė, tad dabar papirkta šunauja tuos liaupsina mums, nevykėliams, propagandoje esant kone genialiais verslininkais.

Nors išties taip nieko juk nesukūrusiais, o užvaldžiusiais nacionalinius aktyvus, pasinaudojant savo, kaip funkcionierių, išskirtine padėtimi su visomis politinėmis nomenklatūros garantijomis.

* * *

Todėl Batką dar tuomet baltarusiai sau ir pasirinko kaip alternatyvą mūsų neoliberalioms reformoms, kurių kaina už visą dabartinę mūsų ekonominę gerovę bei politinį saugumą, deja, dar yra ir milijonu gyventojų mažesnė Lietuva – pastarasis faktas niekuomet nekliūna kompradoriniam ir norinčiam tapti dalimi globalistinio elito mūsų establišmentui, kurį mūsų propagandistai liaupsina melagienomis, kaip Lietuva istoriškai dar niekuomet taip gerai negyvenusi, ir ačiū už tai partijai, valstybei bei partiniams kapitalistams.

Ir kas taip pat gana akivaizdžiai parodo, kad anaiptol ne imperinis mūsų elitas dabar tą savo šaltąjį karą prieš kaimyninę valstybę veda, kišdamasis į šios vidaus reikalus bei aktyviai propaguodamas perversmo bei esamos valdžios, teisėta toji ar abejotina, nors ir akivaizdžiai vis dar faktinė, idėją.

Nes jei čia Lietuvoje vyrautų ir veiktų vis tik imperinis elitas, palaikomas nacionalistinio mūsiškio elito, taip vis tik pragmatiškai siektų ne gatvinius protestuotojus demokratijos pamokyti, kai mūsų Konstitucijoje minimas suverenitetas net formaliai tautai nepriklauso, bet vis tik siektų Baltarusiją paversti tarsi kinišku priedėliu prie Lietuvos – pagal JAV ir Kinijos modelį, britų ekonomikos istoriko Niall Ferguson pavadinto Chimerica, o tą kapsukišką LitBel fikciją jau paverčiant tarsi LDK, kur lietuvių tauta yra “titulinė nacija“, atnaujinta versija.

Tuomet Lietuvos strategija turėtų būti ne apie tai, kaip sudraskyti diplomatinius santykius ir prarasti bet kokius, net tokius turėtus formalius, politinius svertus, bet plėsti savo ekonominį buvimą Baltarusijoje ir didinti savo ekonominę įtaką tos šalies ekonomikos sistemoje, žinant, kad netgi politika – tai juk tėra ta pati išmėšlinta ekonomika, o tai reiškia, kad per verslą, formaliai deklaruojant nesikišimą į vidaus politiką, dar veikti ir nacionalinės politikos sprendimus, gausinant mums palankaus kompradorinio elito atstovų skaičių tos šalies establišmente.

Čia raktinis žodis ne “draugauti“, kuo dinamos sukimas vis tiek paprastai baigiasi tuo, kad meta atmatrosinę, bet įtakoti Lietuvos labui – tuomet dirbama ne su gatvės rėksniais, ypač kai tie šlapukai tesugeba tik be šlepetyčių ant suoliukų laisvu nuo darbo metu pastovėti, bet dirbama būtent su establišmentu, ir dirbama su verslo bei politikos elitu.

Per jų naudos, kurią galime pasiūlyti, godulio valdomą norą – vardan mūsų šalies naudos.

Tai o kam dabar išties taip dirba mūsų elitas Lietuvos užsienio politikoje Baltarusijos atžvilgiu, ir ko jie siekia – ar jau, tikiuosi, galite patys man atsakyti?..

Ačiū remiantiems per Patreon paskyrą čia!