Labai tikiuosi, kad, mieli mano skaitytojai, jau atvasarojote, ir šiandien puiki diena, taip po “paskutinio“ įrašo birželio 21-ąją su jumis čia vėl sveikintis!

Kuo ši diena ypatinga?

Nes, kaip rašo day.lt, tai yra (cituoju):

Interneto dienoraščių (blogų) diena
Minima: 2021.08.31

Blogas (trumpinys iš weblog) – interneto vartotojų žargonu kalbant yra interneto dienoraštis. 2005 metais Nir Ofir paskelbė rugpjūčio 31 d. interneto dienoraščių (blogų) diena. Šią dieną siekiama labiau suartinti visus asmenis, rašančius interneto dienoraščius (blogus). Kiekvienas asmuo, rašantis savo dienoraštį internete, skatinamas šią dieną išrinkti kitus 5 asmenis, kurių interneto dienoraščiais žavisi. Kad galėtumėt išrinkti pačius geriausius, turite labiau pasidomėti visais interneto dienoraščiais. Daugiau apie šią tarptautinę akciją rašoma blogday.org.

Trumpam noriu paminėti tylos minute Anapilin per anksti išėjusį kartografą Grumliną – Gintarą Rumšą… (oi, nebeužkrauna ir grumlinas.lt jau…).

Kai tie tinklaraščiai iki socialinių tinklų atsiradimo išties buvo svarbus intelektinės (pramoginės – gerokai mažiau) bei pažintinės informacijos apsikeitimo reiškinys, tai sakiau, kad Grumlinas ir yra lietuviška blogosfera, nes nėra blogosferos be šio žmogaus.

O ir iš tinklaraščių, amžiną atilsį Aurelijus Katkevičius savo redaguojamam leidiniui susirasdavęs autorių (mane įskaitant – “tu dar rašysi!“ ©), ir kai kurie išpopuliarinti tapo išties rašytojais, išleidę savo knygas (pvz. istorikas Gediminas Kulikauskas – šitas visiškai dar gyvas, nevidonai jūs!), nors vėliau socialiniai tinklai, ko gero, pakeitė šitą visą tinklaraštystę, pagimdę ir microblog žanrą, kuris yra kiek daugiau nei tvyrsčiojimas tokio pavadinimo tinkle, taip ir neprigijusiame lietuvių tarpe, kur mūsų “sanskritas“ turi tiesiog per ilgus raidėmis žodžius – ir va iš FB man labiausiai trūksta taip pat pernai Anapilin išėjusio gitaros mokytojo Lino Pečiūros, kuris irgi buvo pradėjęs savo internetinę veiklą kaip tinklaraštininkas.

Suprantu, kad visų man buvusių (ir dar esamų!) čia nesuminėjusiu, kuriuos taip juk irgi pažinau būtent per tinklaraščius, ir kurių taip pat nebėra mūsų tarpe (taip ir a.a. Lokyz, kitaip Remigijus Dargužis), bet šiandien ir va būtent ši diena, matyt, geriausiai tinka juos prisiminti ir čia tylomis paminėti.

* * *

Atsiprašau, kad pradėjau tokia liūdna gaida tokią šventinę mums, tinklaraštininkams, “profesinę“ dieną, bet kas vis pabaksnodavęs mane, kur taip prapuoliau, tam dabar ir šventė, kad aš sugrįžtu po vasarinės pertraukėlės tęsti savo tinklaraščio, per kurį, ko gero, buvau surastas ir įvairiomis progomis vis į kokius renginius pakalbėti pakviečiamas.

Aišku, tūlas pasakys, kad nėra ko bristi į vakarykščią upę – tinklaraščių žanras ir minčių dalinimosi formatas yra senokai miręs!

Juolab, dabar niekas raidėmis ir nebendrauja, o tik paveiksliukais, ypač judančiais, ir jei kam rūpi tekstas, tai veikiau išklausys tą įskaitytą audio formatu, nes podcast (lietuviškai – tinklalaidės) dabar madoje, kai kiurksai spūstyje arba kažką rankutėmis veiki, bet smegenų tam, suprask, nereikia, tai vietoje foninės muzikikės geriau paklausyti kokio pliurpalo.

Mokykla raides pažinti dar šiaip ne taip išmoko, tačiau skaityti – jau nebe.

Galop, taip va ir atėjo 35% karta (tokias nedamokytas kvankas matome ir valdžioje – šiuolaikinio “švietimo“ pasekmė), ir raštingumo taip pat šiai kartai pakanka tik 35% (nes tiek žinių pakanka, kad gautum ketvertuką dešimtainėje vertinimo sistemoje, kuris, o vargeli, yra laikomas “teigiamu“ pažymiu vietoje būtinų 75% arba bent jau trejeto penkiabalėje, nes ketvertas arba 35% yra tiesiog dvejetas – dutkinykai valdo, aha).

Galite tai netgi laikyti mano sveikinimu rytdienos šventės “lapatai į mokyklėlę“ proga.

* * *

Nenuostabu, kad tokiems žmonėms tinklaraščiai yra mirę – skaitymas reikalauja smegenų pastangų, o smegenys yra toks tik svetimkūnis tūlo primato, daugiau pagal nerealizuotą potencialą, nei faktinę padėtį vadinamo homo sapiens, kur daugiau yra homo ir labai mažai to sapiens, jo per didelės tūriu kaukolės dėžutėje, ir dažnai ten susitraukia bei sukalkėja nuo to, kad nedirbantys organai krauju nebeaprūpinami, todėl purtant galvelę girdisi dunksėjimas kaip barškučio, kada tos smegenėlės trankosi į vidines kaukolės sieneles, nepririštam liežuvėliui taukšint ką nors apie pokyčius po pokyčių užžiedintos ekonomikos inovacijų kosmose.

Jei paguos, nes dar mokate skaityti, tai skaitymas, žinia, visada buvo žmonijoje tik aristokratijos pramoginiu laisvalaikio užsiėmimu – rašytojai ir mokslininkai rašydavę vienokius ar kitokius savo smegenų darbo produktus knygų pavidalu, o tuštutės, taip ir nerealizavę savęs tinklaraščiuose, arba išsiniogė dirbti prostitutėmis, atsiprašau, propagandistais į melagienų sklaidos “žiniasklaidą“, arba atrado save tose tuštybių dūzgėse, kurios vadinamos labai mandrais žodžiais kaip socialiniai tinklai.

Nors socialiniai tinklai – tai jūsų pažinčių ir draugų bei giminių su kaimynais bendravimo tinklas, o ne tai, ką narciziškai generuojate urbi et orbi liurbiškai kitiems liurbiams, neva, pasidalindami savo įžvalgomis, mainais už poreikį gauti like ar širdukę.

Matote, kaip įsitikinau, tinklaraštyje dar archyvuose randi kaip užrašuose kažkokius atspindžius ankstesnės politinės, ekonominės ar visuomeninės situacijos aprašymo, o tas feisbukinis priminimas yra apie ką – nufotografuotą kotletą?

Jei taip nematote skirtumo tarp feisbukinimo, kur raktinė šaknis yra bukinti, nuo tinklaraščio (tame tarpe ir asmenraščio, kaip internetinio dienoraščio) paskirties, tai jūs čia tikrai esate tik per klaidą, nes neketinu šiuo tinklaraščiu pakeisti mano pernai jau pagaliau palikto FB (ne, ačiū, grįžti ten neketinu).

* * *

To suvokimas taip pat padeda nesinervinti, kai pažiūri į sąlyginai nedidelę tinklaraščio lankomumo statistiką, kad skaito išties tikrai nedaug lankytojų, palyginus su turėtų sekėjų skaičiumi tame pačiame FB – bet jie dar skaito, ir jų realus aktyvumas padeda suprasti, kad jie dar suranda aktualias jiems temas, net jei su autoriaus nuomone kitąkart ir nesutinka (puiku!).

Kol kas dar nenusprendžiau, ką toliau darysiu su savo turima Patreon paskyra, kuri, suprantama, nesukūrė man jokio papildomo pajamų šaltinio (nors sumos už telefonus susimokėti arba pusėtino viskio butelį nusipirkti pakakdavę). Ten rėmėjams aš prieš keletą savaičių padėkojau, tuo pačiu pranešdamas, kad to microblog kasdienio savo apžvalgų ir OP/ED skyrelio nebetęsiu (perlipo šimtinę įrašų).

Ne todėl, kad finansiškai projektas juk nepaėjo (nepaėjo, nes – o išties, kas aš toks, įsmegenisįkakotukas gal?), ar kad neturėčiau (sic!) apie ką rašyti, nes su asmeniniu laiku ir psichiškai naikinamais mano smegenimis ankstesniame toksiškame darbe iš visiškai parazitinio Lietuvos ekonomikos sektoriaus tai turėjo gerokai daugiau bendro, nei su analizės ir įžvalgų trūkumu.

Gali būti, kai tuos įrašus reikėtų persikopijuoti archyvui ir į čia, nes, manau, net jei ir ne visi (kai kurie buvo daugiau pramoginiai, nei informaciniai), bet nemaža dalis turi jau išliekamąją vertę (net jei “metraštystės“, o ne “moksliškumo“ prasme).

* * *

Ar darysiu trečiąjį podcast sezoną?

Nuoširdžiai kalbant, šis tinklalaidžių įrašinėjimo formatas man pačiam ir laiko prasme nepasiteisino – ir dar ironiška, kad tie, kurie labiausiai už šitai mane visaip priagitavo, po to paremti savo agitacijos nuosavu euru nesiteikė.

Šiaip gana tipinė tokių “konsultantų“ elgsena, todėl aš taip įprastai vis ir sakau, kad svarbu tai, kaip ir už ką tie vartotojai rinkoje balsuoja savo fantikais, vadinamais pinigais, o visiškai nesvarbu, ką jie (ar jų politikai) mums pripeza, jei tas pezėjimas neturi jums jokios naudos, taip jei ne konkrečiais pinigais (nebent gaunate valiutą patiktukais), tai naujų žinių įgavimo ar kokio turėto arba neturėto suvokimo praplėtimo prasmėmis.

Versle (kaip ir pardavimuose konkrečiai) irgi nėra ko gaišti laiko su klientais, kurie nėra jūsų klientai ir niekuomet nebus (t.y. kiekvienas budulis nori bemso, tik dauguma jų net pavažinėto neįpirks, tai kam prekinio ženklo suvokimo rinkodarinę strategiją statyti ant šitos tikslinės auditorijos?).

Limbinės sistemos intelektualams paveiksliukas iš make a gif

* * *

Tad kokia man nauda vis dar iki šiol iš tinklaraščių rašinėjimo, kuomet dauguma netgi “konkurentų“ šitą veiklą seniai baigė?

Ogi tam, kad mano paties smegenys nesukalkėtų anksčiau laiko.

Ir jei jūs smegenys sukuria ar atkuria dar nenunykusias neuronines jungtis smegenų pusrutulių, o ne sėdmenų, dalyje taip šį mano tinklaraštį skaitant, tai mes čia dar rasime bendrą kalbą, bendras temas ir bendrus tikslus.

Todėl ši tinklaraščių diena tebūnie šįkart minėtina ne tik prisimenant iškilius, mano galva, tinklaraštininkus, o ir žvelgiant pozityviai (galop, pozityvo pardavėjas aš, ar kur???) į mūsų ateitį vis dar nenumirštančiuose tinklaraščiuose, kol gyvas bent vienas tinklaraštininkas.

Ačiū, kad čia esate, skaitote ir komentuojate!

P.S. kol atostogavau čia, dar nereiškia, kad nieko neparašiau į kitą teminį tinklaraštį Seiikan – spausti nuorodą.