Sakykite, o kuriais metais jums buvo 10 metų?

Ne, palaukite, ne taip dabar paklausiau.

Faktiškai šis įrašas buvo parengtas kaip tik prieš mėnesį (draugai privačiuose susirašinėjimuose per žinutininkus jau prisijuokė dėl mano šitų “horoskopų“), bet aš dabar matau gal netgi labiau dera šį įrašą vis tik publikuoti Visų Šventųjų (sic!) proga, ir kaip tik simboliškai šiai mirusiai respublikai™ – Vėlinių išvakarėse.

Tad iškart dabar imame ir taip perkratome einamąją nuo 2020-ųjų gruodžio 11 dienos šiuo metu Lietuvos Respublikos 18-tąją vyriausybę (pagal jos ministerijų abėcėlinę tvarką), kuomet gi jiems ir joms buvo 10 metų amžiaus plius-minus 3:

  • Ministerių pirmininkė Ingrida Šimonytė: 1981-1987.
  • Aplinkos ministeris Simonas Gentvilas: 1991-1997.
  • Energetikos ministeris Dainius Kreivys: 1977-1983.
  • Ekonomikos ministerė Aušrinė Armonaitė (Stanišauskė): 1996-2002.
  • Finansų ministerė dr Gintarė (Šimonytė) Skaistė: 1988-1994.
  • Krašto apsaugos ministeris Arvydas Anušauskas: 1970-1976.
  • Kultūros ministeris Simonas Kairys: 1981-1987.
  • Socialinės apsaugos ministerė Monika (Vitkutė) Navickienė: 1988-1994.
  • Susisiekimo ministeris dr Marius Skuodis: 1992-1998.
  • Sveikatos apsaugos ministeris dr Arūnas Dulkys: 1979-1985.
  • Švietimo ir mokslo ministerė dr Jurgita Šiugždinienė: 1979-1985.
  • Teisingumo ministerė Ewelina Dobrowolska (čia jos taip užsirašyta): 1995-2001.
  • Užsienio reikalų ministeris Gabrielius (Čijauskė) Landsbergis: 1989-1995.
  • Vidaus reikalų ministerė Agnė Bilotaitė (Petrusė): 1989-1995.
  • Žemės ūkio (pirmtakėje išverstaskvernio buvo aplinkos 2016-2018) ministeris Kęstutis Navickas: 1977-1983.

Ir dėl smagumo, nes Seimas ir Vyriausybė yra vieningi, tad ir:

  • Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-(Širova)-Nielsen: 1991-1996.

Jo ekselencija LR Prezidentas Gitanas Nausėda čia man dabar tikrai neįdomus dėl savo tik reprezentacinių ir nieko bendro su valstybės valdymu realiai nebeturinčių funkcijų, nes antraip kitų labai panašios svarbos aukštų pareigūnų sąrašą tektų plėsti, kas esmės toliau dėstomam tekstui nepakeistų.

* * *

Klausimas iškart, jau matau, taip ir iškilo: o tai kodėl čia taip mano yra pajuodintos būtent šios datos?

Bet gal atkreipėte dėmesį, kuris čia taip išryškintas laikotarpis taip jiems ir joms buvus tuomet 10-ties metukų amžiaus?

Taigi taip – Linksmieji 90-tieji!

Suprantama, kad Vakarams tas jų linksmumas, dėl ko dešimtmetis ir užvadintas Jolly Nineties, kilo dėl jų pergalės Šaltąjame Kare, kai pagaliau atsipūtė, kad daugiau jokie piktieji komunistai į juos balistinių raketų su atominėmis galvutėmis nenutaikę – dar dešimtmečio išvakarėse griuvo simboliškai visiškai ne simbolinė Berlyno siena, o vėliau paskui šią ir visa Sovietų Sąjunga bei tas karinis prieš NATO sukurtas Varšuvos [draugystės, bendradarbiavimo ir tarpusavio pagalbos] Paktas.

Kaip ir tą blogio ašies šerdį vietoje SSRS dabar, matome, pakeitusi Kinija, tada atrodė, susigriebė irgi kurti kapitalizmą (rezultatus dabar matome: antroji ekonomika pasaulyje, didžiausia pasaulyje eksportuotoja), taip mums iš to džiaugsmo ir pražiopsojus, kad laisvos rinkos ekonomikai būtinas liberalizmas vis tik netapo būtina ir politinės santvarkos dalimi, skirtingai nuo visų post-sovietinių respublikų, net kai tos dešimtmečio antroje pusėje vėl persimetė į autokratinius režimus (Baltarusijos prezidentu laisvuose ir demokratiškuose rinkimuose pirmąkart išrinktas dabartinis Aleksandras Lukašenka kaip tik 1996-aisiais, o ir mes įprastai numojame ranka į Vidurio Azijos “stanus“, kuriems “kultūriškai“, matyt, nėra būdingas poreikis ir polinkis į tą mums “savaime suprantamą“ demokratinį liberalizmą).

Priminti, o kas vyko Linksmaisiais 90-aisiais pas mus?

Tas buvęs komunizmo kūrėjo moralinis kodeksas atsidūrė istorijos sąvartyne, o spaudžiamas poreikio išgyventi tą drastišką santvarkos pokytį ir visišką planinės (užtikrintumo) ekonomikos žlugimą, tas jau “naujasis žmogus“ labai greitai susikurs pats ir savaime iš turginės “gariūninės“ moralės.

Tada buvo jau dekriminalizuotos “spekuliacijos“ perku-parduodu vietoje totalaus deficito laikų nusuku-prakalu; įvyksta laukiniu kapitalizmu vadinama nacionalinio turto prichvatizacija (dešros komsomolcai dabar puošia lietuviškų turčių top‘us) bei užgrobimas (vakarykščių kompartijos funkcionierių pasisavinamas Agropromas ir perimamas kolhozų turtas, kaip ir nusavinamos gamyklos, netgi laikinai pabuvus ministrais, ir pan.), padedami per tai ne vien politikoje iki dabar įsibetonavę jau pagrindai vsio zakonno piktnaudžiavimo įteisinimui (galima medžioklėje už dėžę konjako įsigyti antrą žmoną ir padovanoti jai kraičiui viešbutį, kurį paturistauti į Varšuvą pabėgęs taip irgi perleidžia sostinės meras mainais už tai, kad nebus pasodintas už korupciją).

Taip kuriasi iš buvusių kompartinių funkcionierių šalies oligarchija, tada dar legalizuojamas reketas (banditai tuomet yra dviejų rūšių: vieni yra privatininkai su raudonais švarkais, o kiti “valstybininkai“ su policininkų agurkinėmis uniformomis), vėliau jau performintas į labiau teisėtas atkatų formas, gajas iki šiol, ir taip galop establišmentui vėliau pašalinus sau iš kelio kriminalinius konkurentus, kurie dar irgi tuomet atvirai veikė tiesiog fiziniu savo konkurentų ir nesukalbamų komersantų pašalinimais be skrupulų; ir taip panašiai.

Sutikite, tikrai linksmi laikai buvo – ką sau dar manote!

Mes gi su dainuojančia revoliucija pagaliau išsilaisvinome iš okupacijos, kūrėme naują demokratinę, kaip naiviai manėme, politinę santvarką ir statėme vietoje nepavykusio komunizmo vėl, bet geresnį, kapitalizmą, nuoširdžiai sau įtikėję laisva rinka ir nebodami užribyje paliekamų ir, kaip ciniškai nusprendėme – ir taip išmirsiančių, bambeklių, kuriems “prie ruso buvo geriau“, bedalius emigrantus paniekinamai palydėdami tėvynės išdavikų prakeiksmais.

Jauni tėvai tuomet skubėjo naujoje ir dar nenusistovėjusioje ekonominėje ir socialinėje formacijoje atrasti naujus socialinius liftus bei uždirbti geresnį gyvenimą sau ir savo vaikams, kurių užaugimas ir subrendimas buvo išties paliktas visiškai savieigai ir nepriežiūrai.

Nes ir tai, kas klaidingai vadinama valstybe, nebeturėjo jau jokios ideologijos ir jokios motyvacijos bei poreikio jokiam “patriotiniam“ ar “tautiniam“ jaunosios kartos auklėjimui (norėjau čia įvardinti tiksliau – indoktrinavimui) – senoji nomenklatūra sarmatlyvai raudo (sic!), kad jiems neprikaišiotų ir tada dirbus Lietuvai, o naujoji nomenklatūra buvo pašiepiama dėl savo megztųjų berečių fanatiškumo.

O visi elito mažorai vaikučiai tarnybą tėvynei kariuomenėje laikė lochų ir nevykėlių užsiėmimu (kas nepasikeitę iki šiol), tačiau nesibodėdami patarnauti tai tėvynei pelninguose valdžios postuose valdininkais, privataus verslo išlaikomais už gerokai didesnes algas, nei yra užsidirbama jau pačiame versle.

* * *

Toliau aš čia remiuosi ne savo išmislais, bet Maskvos valstybinio pedagoginio universiteto biologijos ir chemijos fakulteto bei smegenų morfologijos mokslinio instituto neurologijos profesoriaus Sergej Saveljev paskaitomis ir jo knygomis (šią liepą išleista ir viena iš jų lietuviškai – “Smegenų skurdas“, bet man “Cerebralinis sortingas/Smegenų atranka“ pasirodė kiek smagesnė skaitymui).

Bet jei “tikite mokslu“ (ypač “lietuvišku“ propagandiniu ir su visokiais mėslitos dešrų kimšėjų diplomais bei jų maumiškais profesoriais) ar nepatinka šio profesoriaus vieša “mokslinė“ reputacija (ypač jo “krymnašisto“ tautybė įtartina!) bei jo vieši ir dažnai atvirai ciniški bei švelnius progresyviųjų bei karinų religinius jausmus žeidžiantys pasisakymai (jei atrasite internete ir ilgam pakibsite, tai prašome manęs dėl to nekaltinti!), tai šią teksto dalį išties ramiai praleiskite, nes gal jums kokia “astrologija“ (психолухи – kaip jis sako) atrodo (sic!) esanti patikimesnė (ir jei paguos, jis išsišaipęs ir iš ekonomikos kaip mokslo).

Tad jo taip pramogai beklausant, man toptelėjo viena netikėta mintis – ir aš nusprendžiau patikrinti tą savo hipotezę (manote, kodėl pajuodinau datas aukščiau?), remdamasis ta jo paprasta kalba, kad net aš suprasčiau, perteikiamomis neurologijos mokslo tezėmis (kadangi aš neturiu tame išsilavinimo, tai jūsų kritika ir pataisymai čia yra leistini, nes gal jūsų išsilavinimas yra būtent šioje srityje, nes per biologijos pamokas to manęs nemokę!).

Pradines išvadas jau išdėsčiau ne tik draugams, kaip minėjau, kurie prašė greičiau šituos mano “horoskopus“ publikuoti, bet dar ir savo kirpėjai, kuri irgi labai smagiai prisijuokė, bet gerai, kad man jokios ausies nenukirpo – tai tik dabar nesakykite, kad jūs nebūsite teksto įgalūs suvokti (nebent tik per išankstinį ir užsispyrusį sąmoningai pasirinktą glušumą)!

Bent jau kraujo pridavimo laboratorijoje, kol ten kompiuteriai buvo pakibę ir mes laukėme, kada man iš venos bus galima nuleisti kraują pagal šeimos gydytojo sistemoje suformuotus paskyrimus, tai trijų skirtingų kartų seselės po mano “paskaitos“ turėjo, matyt, irgi smagaus laiko aptarinėti savo drauges ir pažįstamus pagal mano išdėstytą koncepciją (po to perpiet aš atnešiau joms ir sausainiukų, kad bloguoju taip už smegenų prakedenimą nebeminėtų, o kada moterims cukrus džiugesio nesuteikdavo?).

Jei nebūtų man šlykštoka preparuoti varles (per didelė empatija gyviems sutvėrimams, žinote), tai tikrai pasigailėčiau, kad veltui iššvaisčiau gyvenimą visokių išvestinių “astrologijų“ studijoms (iššvaisčiau ir be to kitiems niekams veltui, bet mes visi “protingi“ po laiko), užuot taip va iškart pasirinkęs neurologiją, kam jis paskyręs savo gyvenimą, nes kapstytis smegenyse iš vidaus gerokai įdomiau, nei jas nagrinėti iš išorės netiesiogiai pagal veiksmus ir žodžius.

Oi, ne, jokia čia jums dabar įsivaizduojama psichologija man niekada ir nepatiko.

Aš vien dėl šito “nepatiko“ labai teisingai pasirinkau VU tarptautinės prekybos magistratūros studijose TVM tuomet vietoje organizacijų psichologijos (čia kas???) dr Aušros Maldeikienės ekonominės minties istorijos ir filosofijos paskaitas (anksčiau ekonomistams privalomas dalykas dabar išimtas net JAV universitetuose!).

Ir kuo ji iškart nulaužė mano KTU suformuota ekonomikos supratimo matricą (o tai ir būčiau toks pats glušius, kaip mūsų bankelių propagandistai, melagingai save vadinantys “ekonomistais“) bei iš esmės įdavė raktus man į rankas atsirakinti visiškai kitonišką ir gerokai įdomesnį, spalvingesnį bei gyvesnį (net mirusiais politekonomistais gyvesnį už visokius maučiulius, kas ironiška) politinės ekonomikos pasaulį.

Ir už ką jai, kaip matote, esu iki šiol dėkingas (o FB, kuriuo nesinaudoju jau metai, blokavimai yra 2:1 jos naudai, bet tas paskutinis 1 vis tik suteikia man iniciatyvos pranašumą šio “futbolo“ lauke!).

Bet jau grįžkime nuo šito mano emocinio (kone susigraudinau – senstu, žinote…) nukrypimo padėkoms tamstai mokytojai atgal prie įrašo temos.

* * *

Kodėl tas mano paminėtasis 10 metų amžius čia taip svarbus?

Nes tai, ką mes vadiname žmogaus moraliniu pagrindu (realiai tai yra neuronų jungčių sistema tam tikrose smegeninės zonose) – išties susiformuoja tame amžiaus tarpsnyje.

Taip šeimoje diegiamų ir neužilgo vaikų darželyje (vargas be šios institucijos paliktos žymės smegeninėse augusiems tik pas juos lepinusius senelius…) išdresiruotų pradinių socialinių instinktų, jau nuo 7 iki 10 metų amžiaus (pradinukai) suformuojami visi tie baziniai būtini socialiniai įgūdžiai (įskaitant gebėjimus mokytis bei prisitaikyti prie esamos konjuktūros) va šitų “instinktų“ pagrindu.

Ir maždaug nuo 10-ties metų iki gana greitai prasidėsiančios lytinės brandos pradžios, kuomet jau nuo varžtukų nurauna stogelius paaugliams prasidėjusios hormonų audros (taip mergaitėms dėl reproducinių biologinių tikslų tai prasideda keletą metų anksčiau už berniukus, todėl aš mokytojaudamas ir stebėjau, kaip 8-toje klasėje sėdi jau aštuntokės ir dar “šeštokai“), tai susiformuoja tos smegenų sritys, kurios bus visą gyvenimą po to atsakingos už mūsų automatišką aplink esančių žmonių suvokimą ir vertinimą.

Tą smegenys išties darys kone reflekso nesąmoningame lygyje, todėl dažnai šitai ir vadinama “socialiniais instinktais“ – tačiau šiuo atveju yra ne iki tol minėta išdresiruota darželio auklėtučių elgsena sociume, bet jau aplinkos vertinimo sistema, pagal kurią priimami tolimesni netipiniai ir sudėtingesni sprendimai gyvenime, pasireiškiantys mūsų mintimis, jas išreiškiančiais žodžiais ir mūsų veiksmais bei poelgiais.

Na, kaip dori katalikai garsiai išsako mišių pradžioje: “Prisipažįstu Visagaliam Dievui ir jums, broliai ir seserys, kad labai nusidėjau mintimis, žodžiais, darbais ir apsileidimais. Esu kaltas, esu kaltas, esu labai kaltas.“ (arba – “sveiki, mano vardas toks ir anoks, ir aš esu alkoholikas…“ – pirmas žingsnis į pokyčius po pokyčių™ yra pripažinti savo paklydimus ir nuodėmes; amen, broliai ir sesės hipiai!).

Šito tipinio aplinkos vertinimo ir sprendimų priėmimo algoritmų užprogramavimo reikia tam mūsų smegenyse esančiam tingiam, gašliam ir begėškam melagiui neokorteksui (kuo šis draugelis labai primena ir mūsų godžią, šykščią ir pavydžią tautą).

Bet pats šitas šlykštukas neokorteksas, kaip aukščiausia smegenų organizacijos sistema tuose vingiais išvagotuose pusrutuliuose kaukolės viduje, iš esmės yra labai nenaudingas organas mūsų visame organizme, nes pagal savo santykinai nedidelę masę – labai imlus energijai. Nes net kai miegame, vis tiek suvartodamas 9-10%, o jau kai, neduoktudie, dar ir pamąstome (tą jis sugeba vos 4 valandas per parą – gi sakiau, kad nepersidirba net profesorių makaulėse!), tai tas energijos suvartojimas pakyla net iki 25% visos mūsų kūno vartojamos energijos.

Tad tos fyfulės blondinės geriau vietoje “liekninančios“ salotukių dietos užsiimtų integralinėmis lygtimis ar kokiu šopenhaueriu – pažiūrėkite, kokia kasdien smegenis naudojanti filosofė dr Nida Vasiliauskaitė yra smulkutė ir lieknutė (nors galėčiau lažintis, kad mielai net nemirktelėjusi sušveičia po gerą steiką!).

Žodžiu, patys galite sau išvietėje įsivertinti, kad toje išeigoje, jei gerai pagalvojote iki tol, yra smegenų veiklos koks ketvirtadalis nuo viso gauto čia rezultato (tas pasakymas, kad kažkieno galvoje tiek šūdo, turi, kaip matote, visiškai netgi mokslinį paaiškinimą).

Ir tas faktas, kad medūzos pragyveno milijonus metų be smegenų – tikrai paaiškina, kaip dauguma beždžionių iš homo sapiens primatų rūšies puikiausiai apsieina be šių, naudodamiesi biologinėms savo reikmėms tik limbine sistema, tenkindami esminius savo poreikius: paėsti (daug maistuko prisiinstagraminote?), pasireprodukuoti (čia gi išvis “bazinis instinktas“, o vyrai išvis yra dvigalviai sutvėrimai, kurių viena galva nuolat užimta mintimis, kur įkišti antrąją) ir padominuoti (neužstokite nuotraukose jums fone esančių gražių aplinkos vaizdų, keliautojukai!).

Pardon my French, bet paprasčiau kalbant – tai viskas, ko mums reikia, tėra tik… nupisti, atpisti ir paišsipisinėti, jei taip lengviau įsiminti.

Ir kokia tik beždžione, mąstančia antru galu, mes savo visuma iki šiol šioje planetoje esame (ir mane įskaitant, nors savo babuiniška šikna čia labiau išsiskiriu tik va tokių tinklaraščių rašymu, kuo aš ir patenkinu savo tą homo sapiens dominavimo poreikį, kadangi absoliuti dauguma kitų primatų iki šios vietos skaityti jau metė, susinervinę, kad šitas babuinas juos atidominavo, ar ne?)

* * *

Būtent apie 10-tuosius gyvenimo metus iki lytinės brandos pradžios ir įvyksta tas smegenų augimo užbaigimas (palyginkite kūdikio, vaiko ir suaugusio jaunuolio smegenų dydžius) bei tada yra suformuojamos, kol hormonai joms formuotis dar nesutrukdė, toliau būtinos homo sapiens, kaip kostiumuotų beždžionių™, gyvenime tipinių sudėtinių sprendimų priėmimui reikiamos neuronų jungtys.

Nes neokorteksas, kaip minėjau, yra toks labai beprasmiam, biologine prasme žiūrint, mąstymui skirtas superkompiuteris su didelėmis elektros sąnaudomis, todėl geriau visus procesus kuo labiau automatizuoti, kad šio kompiuterio nereikėtų išvis įjungti, nes tos gaunamos kas mėnesį pagal viršytą abonentą elektros sąskaitos į bankrotą nuvarys ir be kreivų igničių.

Ką ir iki 7-erių, neokortekso funkcijas išoriškai vykdant už vaiką dar jo tėvams, tai puikiausiai atliko turima limbinė sistema (o kiek vaikučių buvo supermamyčių pasididžiavimui mažaisiais genijais, tuo suaugusiųjų mėgdžiojimo būdu vardan pripažinimo ir like įvairių formų taip užrašydami visokius savo netikrus “talentus“ į dar tuščias ir sparčiai augančias smegenines!), arba naudotis kišeniniu skaičiuotuvu (t.y. socialiniais instinktais, kai galvoti nebūtina – pvz., negerai gi kastuvėliu trankyti smėlio dėžėje kitam pypliui per galvelę, kuris nenori dalintis kibirėliu!).

O va neužilgo tas neokorteksas pradeda jau formuoti tas mano paminėtas savo neuronines jungtis, nes vis labiau tampa būtinas augančiam arčiau reprodukcinio tarpsnio šiam organizmui aplinkos ne tik suvokimas, bet ir savarankiškas tos aplinkos vertinimas – visų tų supančių mus, net jei tiesiogiai nekontaktuojame, žmonių (pamenate, visada klausiu, kai kalbama apie verslą, valstybę ar namų ūkius – kas tie žmonės?!) poelgių (išreikšta veiksmu) ir minčių (išreikšta žodžiu, nebūtinai nemeluojant).

Ir kas yra žavingai va tokiuose “astrologijos moksluose“, kaip psichologija, sociologija, politologija ar filosofija, paprastai vadinama etikos ir moralės sąvokomis (išskyrus tik į kliedesius linkusią “moralią“ ekonomiką, kaip ir visokias kuodipezų “laimės ekonomikas“, tai šiaip jau ekonomikoje, kaip ir konkrečiai versle, viskas pamatuojama visiškai kitais mato vienetais, dažniausiai fantikais, nei tokiais “matais“, kaip gerai/blogai, teisinga/neteisinga, moralu/amoralu ir pan.).

Apie 10-tuosius gyvenimo metus per ateinančius iki hormonų audrų keletą kitų metų taip ir susideda visi mūsų moraliai pagrindai tam visam likusiam gyvenimui – ir juos galima po to jau pakeisti tik amputavus smegenis, ir taip tik su visa galva (kaip Prancūzijos revoliucijos metu), arba juos išjungus kokiais 9 gramais švino (kaip Rusijos revoliucijos metu) bei kitomis fizinėmis negrįžtamo poveikio priemonėmis (ne tik Šv. Inkvizicija ir Gestapo turėjo savo labai veiksmingas “kitatikių“ smegenų, jų padarymu netinkamomis tolimesnei eksploatacijai, atrankos metodikas).

Kuo paprastai juk visos tos revoliucijos ir užsiima, atlikdamos šalyje esančios “biomasės“ tolimesnę selekciją pagal valdžią paėmusio elito įsivaizduojamos ir suformuluotus reikiamus smegenų jungčių visumos kriterijus, kas yra po to pavadinama kaip “revoliucijos sąžinė“, “tikro arijaus kriterijai“, “čekistinė savimonė“, “dekalogas“, “hunveibino priesakai“ ar minėtu “komunizmo statytojo moraliniu kodeksu“, ir pan.

Tai ar vėl dabar priminti darkart apie tą Linksmųjų 90-ųjų “kapitalizmo statytojo moralinį kodeksą“, suformuotą George Soroš finansuoto Atviros Lietuvos Fondo bei tuomet įkurto ir dabartinių oligarchų išlaikomo Lietuvos Laisvosios Rinkos Institutą?

“…o va mano Lietuvoje!…“ – kaip net nesuprasdama, kaip tą tiksliai ir atvirai išsakė tokia žymi ir tuomet labai pasipiktinusi sklypininkė bei dvi nomenklatūras apjungusioje elitinėje šeimoje ant nusiraminimo kėdutės pasodinto titulio anūko mamka.

* * *

Taip, ateityje, jei prireiktų kažką suformuoto apeiti, tai vis dar yra galima kaskart sąmoningai įjungti neokorteksą – ypač tą jo kontrolinę priešakinę dalį, kuri moterims reikalinga tam, kad jos savo klykiančio mažylio dėl taip jau pakrikusių nervų nenudobtų, bet čiūčiuotų, liūliuotų ir savo papą tam į dantis (siaubas!…) duotų.

O va niekadėjai vyrai šitą smegeninę išvis gavo dykai ir iš moterų evoliucijoje tiesiog dovanai (už ką turi būti dėkingi iki mirties!), todėl be šio moterims, kaip motinoms būtino biologinio poreikio instinkto lygyje, sau visai taip netikėtai, tarpuose tarp kiaušų kasymosi laisvalaikiu, atrado galimybę panaudoti šią dalį kažkokiam evoliucijos eigoje atsirasiančiam analitiniam mąstymui, taip tapdami iš dyko buvimo dar ir sapiens rūšimi, o ne tik reproduktoriumi.

Štai todėl protingas žmogus visada kupinas abejonių (nes jo protas toje pačioje smegenų srityje užstabdo), o kvailys net neabejoja savimi – visada veikia pagal limbinę sistemą, o jo neokorteksas net nėra tiek išvystytas, kad suprastų, kiek yra durnius.

Beje, kadangi ši smegenų dalis taip pat yra atsakinga už tą vadinamą empatiją (nesiplečiant, kas tai išties yra), tai nenuostabu, kad tos išgalvotos emocinio intelekto (moteriškojo yin prado, anot kinų “pilosopų“) ir “intelektinio“ intelekto (vyriškojo yang prado) sąvokos (kaip ir tas kvailas pusrutulių skirstymas į “emocinį“ ir “intelektinį“ – sakykite, o kuri pas jus ranka yra intelektualesnė, o kuri koja emocingesnė už kitą?), taip išties yra apie tą patį, nepriklausomai nuo lyties, rasės ar tautybės.

Neokorteksas, kaip aukštesnė smegenų sistemos dalis, dėl kurios mes save ir pasivadinę homo sapiens primatų rūšimi, bus taip vis verčiamas (o dirbti tai jis visiškai nenori!) ir vėl verčiamas (išsisukinės, kiek galės!) tomis mūsų “valios pastangomis“ vis pabandyti pakeisti tuos default elgsenos paternus į sąmoningai būtinus customer kitokius.

Bet su sąlyga, kad mums to išvis reikia, tarkime, iš moralinės pusės, nes, kaip sakiau, čia taip gaunasi, kad patys prieš save (taip vadinamą “prigimtį“) juk einame (kur tas ryklys vegetaras?). Ir, kaip jau sakiau, tai yra juk laikui ir energijai labai imli smegenų sistema (tad koks idiotas taip nesiekia meditacijomis pasiekti nirvanos, visiškai išvalydamas savo smegeninę nuo bet kokių minčių, t.y. išjungdamas tą “kompiuterį“ iš rozetės).

Ir todėl šis veikimo per mąstymą sprendimui priimti būdas, kuomet būtina nuolat persvarstyti jau suformuotą ir tarsi įdagu smegenyse pasilikusią visam laikui limbinę ir socialinių instinktų sistemas, yra mūsų smegenų naudojamas labai ir labai retai, nes taip paprastai tik sugadina tolimesnius gyvenimus visiems homo sapiens primatams jų socialine prasme, kadangi užkerta kelią šiems į sėkmę šioje raudonšiknių ir bananus iš kitų gudrumu gvelbiančių babuinų visuomenėje.

Tad mano nuoširdžiausi linkėjimai dabar visokiems sėkmingos sėkmės pardavėjams, asmeninės pilnatvės koučeriams ir visokiems psichiškai defektuotiems turčiams.

Ypač pastariesiems, nes kur jūs matėte gamtoje beždžionę, kuri tupėtų ant didžiausios bepūvančių bananų krūvos (mes tą veikimą imituojame piniginių fantikų žaidimais), kitiems gentainiams badaujant, bet šiuo žavintis ir net iš džiaugsmo pavydžiai plojant katučių (gal tuomet gamtoje labiau tikėtinas darvinistinis gerklės perkandimo scenarijus, dėl ko siunčiu dabar nuoširdžius sveikinimus babuinams marksistams!).

* * *

Tai dabar grįžkime prie mano aukščiau pajuodintų laikmečių, kuomet šiems ministeriams kaip tik buvo tie kritiški moralinės sistemos formavimosi dešimt metukų…

Man, žinote, dabar jau visiškai nenuostabu, kad visi mūsų pasipiktinimai būtent šių veiksmais, kaip ir visi skandalai (amoralūs poelgiai, politinės intrigos, manipuliavimai sprendimais ir pareiškimais, visiška empatijos stoka, neslepiama pagieža ir panieka kitiems ir kitokiems tautiečiams ir t.t.), kurie išties juk liečia moralinį šių veikėjų veiksmų ir žodžių vertinimą, kurie yra kilę iki šiol, kaip ir užprogramuotai kils vėliau (aš jus perspėjau…), pirmiausia pasireiškė irgi tik būtent tų ministrų atveju, prie kurių matote pajuodintus Linksmųjų 90-ųjų laikotarpius.

Kitaip tariant, kai viename dešimtmetyje vaikams apie 10-ties metų amžiaus jų herojais buvę kokie nors Alexander Dumas muškietininkai, aukojęsi (koks svetimas šiems laikams žodis…) vieni už kitus ir stodami ginti visi už vieną (kaip neapsimoka!), ir kai visokie robinai hudai ir tadai blindos atiminėję iš žmones apiplėšusių turtingųjų bei galingųjų ir atgal išdalinę vargšams (socialinis teisingumas – kokia pajuokos verta sąvoka ne vien tik taip net triskart jau per nagus už atiminėjimą iš vargšų gavusiai ministerei!), ir kur “laukiniai“ erelio plunksnas hipiškuose plaukuosenose įsikišę raudonodžiai (kaip ir būtini tam laikmečiui visokie raudonarmiečiai bei nesugaunamieji čekistai – kaip gi be jų?) rodė drąsos, net jei atiduodavę gyvastį, pavyzdžius iki tol buvusio laikmečio filmuose ar knygose, tai va Linksmųjų 90-ųjų herojai mano pažymėtiems herojams formavo akivaizdžiai jau visiškai kitokią moralinę jų požiūrio į pasaulį sistemą, kur ne tik filmuose “zuzanos negalėjo gyventi be bananų“.

Taip, iki tol buvęs dešimtmetis irgi buvo pramintas Vakaruose ne veltui tais Godžiaisiais 80-aisiais, kur – greed is good!

Taip, mano “lūžio prie Baltijos“ karta išties yra užaugusi “anarchistais“, kaip nepripažįstanti jokių autoritetų – nes mes jau nebeįtikėjome naujaisiais, kadangi iki tol nebetikėjome ir senaisiais to žlungančio (jis oficialiai vadintas išsivysčiusiu) socializmo propagandos kišamais kartu apie supuvusius (ir tuoj-tuoj bežlugsiančius imperialistinius, kaip “aukščiausia kapitalizmo forma“) Vakarus, kuriais gi mes net ne patyliukais žavėjomės (gal ir jus taip iš ideologizuoto visuomenės mokslo pamokų mokykloje yra išviję trimestrui?), bet dažnai ir mėgdžiojome bent jau per roko muziką.

Todėl daugelis mano kartos žmonių turi dar anuomet tarsi “skiepais“ įgytą imunitetą propagandai (už ką dėkingas ir savo klasės auklėtojai legendinei čia Angelei Zalieckaitei-Malinovskienei, kurios tėvas, paradoksas, buvo šulas iš kompartijos vykdomojo komiteto, bet kurios dėka aš, cituojant jos parašyta mano charakteristiką stojimui į universitetą, “teisingai suprantu partijos politiką“ – tikrai, kad teisingai… ypač, kai nuėjau į SKAT operatyvinį būrį ginklu ginti mūsų Parlamento 1991-aisiais).

Bet ir valdžios užpirktos ir mums nuodais į smegenis vis liejamos propagandos, kuriai taip lengvai pasidavę tarsi religiniai fanatikai tie jaunesni “aukštesnes pajamas, aukštesnį išsilavinimą“ turintys, dabar irgi yra gal net daugiau nei sovietmečiu, ir kurią labai gerai įsisavinę to meto jos pamokas išmokę dabar ją taip ir pumpuojantys mano kartos įkakotukai-propagandistai.

* * *

Žvilgterėkite į sąrašo pradžią – Ingridai, kaip ir man, patinka Metallica (taip, Šveiką irgi esu perskaitęs), nes būtent per hormonų audrų laikotarpį mes ir atrandame “savo“ muziką (kadangi ji už mane truputį jaunesnė, tai aš tik dar po Iron Maiden esu suradęs Metallica jau keliais metais vėliau, kas pagal populiarumo piką jau parėjo “tinkamu“ momentu – šiaip mano eks amžiaus, tai apie tos kartos pomėgius galiu papasakoti gal ne mažiau, nei savo).

Ji baigusi mokyklą sidabro medaliu ir, pažiūrėjus kitas jos moralines savybes, yra sąžiningas bei labai pareigingas žmogus. Visai natūralu, kad taip ir išauklėta (sic!), tad rinkosi būtent valstybės tarnybą, o ne privačiame versle “savanaudiškai“ dirbti, nors ir yra ekonomikos magistrė.

Tačiau šitas geros ir pareigingos mergaitės sindromas neleidžia jai tiesiog imti ir dabar ištrankyti susikompromitavusių kolegų iš vyriausybės, kuriuos dar ji tik pareigingai užstos ir gins, ir ji toliau vis taip pasiaukojančiai (nes juk tas pačias teisingas knygas skaičiusi ir teisingus filmus žiūrėjusi!) eina pavestas pareigas, kurios ją dabar yra pavertusios tik, deja, jau kalbančia kojine™ (juk per dešimtmetį į tą šaiką savanoriškai taip ir neįstojo formaliai, tarsi pasąmoningai tam besipriešindama, nors jeigu manipuliatoriai ją gerai užkoučins – įstos į “partiją“ grynai iš pareigos).

Arba štai istorikas Arvydas Anušauskas – jo moralės formavimosi laikotarpis, jei atkreipėte dėmesį, juk yra Kalantinės Kaune, kuomet pats ir pamatė, kaip naftos doleriais užšerta ir gerovės valstybe tuomet išties atrodžiusi sovietinė sistema yra tik melu pagrįsta.

Ir apsižiūrėjo, kad, matyt, yra kažkokie Lietuvos partizanai, o ne tik miške besislapstę fašistavę “banditai“ – visiškai man nenuostabu, kad jo akademinių ir tolimesnių profesijos studijų kryptis yra būtent apie tai, ir kad krašto apsaugai iš moralinių savybių taško žiūrint būtent jis tinkamas labiausiai iš visos šios kvankų Vyriausybės, nors iš šalies kitąkart atrodo, kad tai tėra tik Krašto Apsaugos Medžiotojų būrelio sekretorius.

Bet čia pat ir paprieštarausite, kad dar ne viskas sutampa iki pilno šios mano hipotezės pasitvirtinimo?

Tai atsakau – konkrečios išimtys tik patvirtina taisyklę.

* * *

Taip, suprantu, kad, tarkime, mano “moralesnės“ (oi, pasakyčiau…) kartos ponas ministeris Dainius Kreivys, kuris jau yra pripažintas gerokai anksčiau supainiojęs privačius ir valstybinius interesus (įdomus eufemizmas – čia išties apie ką?), gal ne tas knygas skaitęs ir ne tuos filmus žiūrėjęs?

Juolab, kad jam visas iki tol ėjusio dešimtmečio instaliuojamos moralinės fonas nesutrukdė ant vieno elektros laido pasodinti septynetą privačių parazitų vietoje vieno “valstybinio“ (skaitėte Aleksandro Volkovo perpasakotą Ozo šalies burtininko tęsinį “Septyni požemio valdovai“?), o ir visos tos opcioninės bei bonusinės viešųjų finansų išvogimo ir privačių vartotojų apvaginimo bei mulkinimo (jau pasirinkote “nepriklausomą“ tiekėją?) schemos igničiuose ne šiaip kreivai (sic!), bet begėdiškai amoraliai sudėliotos – viskas sakytų, kad jis kone dešimtmečiu turėtų būti jaunesnis (simboliškas ir jo įmonės pavadinimas: moki-veži).

Ir tada supratau vis tik, kaip jis pats sau šitą visą klaikų moralinį lūžį savo pasąmonėje kompensuoja, kuomet atrodytų, kad to padaryti net neįmanoma (bet ir galvos nupjauti jam nereikia).

Atsakymas banaliai paprastas – ne šiaip krikščionis demokratas, net ne šiaip praktikuojantis katalikas, o priklauso Opus Dei katalikiškai organizacijai. Ir čia ne joks priekaištas, bet tik paaiškinimas, jei žinote, apie ką toji Romos bažnyčios įteisinta sekta (ar kuo tą “pastiprinto kulto filialą“ jie patys vadina?).

Kaip, beje, mano aukščiau paminėta tamsta mokytoja per šią organizaciją lygiai taip pat kompensuoja savo nuosavos sąmonės moralinį lūžį dėl to, ką dabar, kaip save įtikinėja, priversta daryti vardan būsimos europinės rentos ir savo vaikų gerovės (tikrai jos čia neteisiu ir net nesmerkiu, kaip jos buvę draugės), nes ji pati viliasi, kad po to pensijoje galės dabar prarandamą (parduotą?) sielą susigrąžinti (bet tai ji faustišką istoriją gal už mane geriau išmano, kad pati sau ir atsakytų, kas gi nutinka pardavus sielą mamonai) – neurologijos požiūriu ten viskas gerokai nykiau skamba, bet esmės nekeičia, ir jokie laurinaičiai čia jai tikrai nepadės (nors begėdiškai sau užsidirbti iš jos ašarų progos nepraleis, nes jų tokia “profesija“).

Sakysite, o tai ko taip ministerijos poste vis vargsta ponas nykusis daktarėlis (ne medicinos, deja, bet banko kasos operacijų) Arūnas Dulkys?

Bet moraline prasme, tai juk vienintelis skandalas tebuvo tik su jo dabar atsistatydinusia patarėja (kaip tik iš tos Linksmųjų 90-ųjų moralinės brandos kartos), bet ir jis yra toks savo smegenimis, sakyčiau, premjerės “pusbrolis“ – ir net labai simboliška, kad Ingridą pravardžiavo buhaltere, kaip Arūną dabar kasininku.

Dėl baldų nekultūringo pirkimo irgi pažiūrėčiau, kas ten ministerijoje iš pakalikų išties pasistengė įsiteikti ministrui, kuris, beje, nuo sovietmečio vykusiam folkljoro, kuo sovietai mums taip pakeitė tautinę savimonę, festivaliui “Skamba skamba kanklės“ neapsikentęs tos jam, kaip mano kartai, ideologiniu lavonėliu atsiduodančios genetikos, tiesiog nupjovė išvis finansavimą.

Nors jei šeimoje šis vaikas jau tada deficito laikais tame socializme kentė nepriteklių (deficitiniais buvusių bananų aš ir dabar nelabai daug galiu suvalgyti – “sakralinis vaisius“, nu), tai tie “prabangūs“ baldai čia yra tokia jo pasąmonėje užfiksuotos nerealizuotos vaikystės svajonės išsipildymas – kaip sakoma, jei vaikystėje neturėjai dviratuko, o dabar turi BMW, tai tu vis tiek vaikystėje neturėjai dviratuko…

* * *

Darkart pažiūrėkite, prie kurių va tos kartos ministrų matote tuos paryškintus juoduosius jų moralės ir etikos susiformavimo periodus – ir jums neturėtų kilti klausimų, kodėl šie labiausiai visuomenei kliūna dėl savo dažnai amoralių ir akivaizdžiai psichopatinių tendencijų turinčių veiksmų bei pareiškimų.

Netgi tai, kaip pati Seimo pirmininkė intrigomis (aha, šachmatininkė…) iškvailino ir išsityčiojo iš iki tol buvusiųjų piktų ir kerštingų™ valdžioje, ir kaip jų net partijos pirmininką faktiškai ji ir išgrūdo iš Seimo – tai verta ne tik atskiro čia paminėjimo, nors apie tai irgi rašiau, bet gal net kokio “psichopatinio apdovanojimo“.

Ir net tai nenuostabu jau, kad per komendanto valandai su ginkluotų kariškių ir policininkų užkardomis keliuose prilygstančio karantino metu jai visiškai galvelėje jokia mintelė šachmatų nustekentuose neuronuose nesukrebždėjo, kad gal būtų kažkiek ir amoralu taip iš Šiaulių atlėkti su mokesčių mokėtojų išlaikoma apsauga bei limuzinu iki Vilniaus “nupirkti tortuko vaikučio gimtadieniukui“ parfumerijos parduotuvėje KristiAna.

Tas nelabai užkliuvo po to juk ir visam Seimui, valdantieji ir opozicija, nes nei vienas ten net nepyptelėjo, kad gal bent dėl padorumo dera iškelti klausimą svarstymui dėl interpeliacijos ar bent kokio moralinio pabarimo Seimo Etikos ir Procedūrų Komitete.

Galima ir toliau tęsti su kiekvienu ministeriu ar ministere, bet jau suprantate, kad taip ir vairuoti išgėrus, ar kad atiminėti iš vargšų pinigus, arba net nesuprasti kitų išties “savaime suprantamais“ ir amoraliais laikytinų dalykų – tiems akivaizdžiai čia pažymėtiems to laikmečio moralę instaliavusiems savo galvelėse ministeriams juk išties neduota.

Nes moralė yra tiesiog ne jų pasaulio dimensija.

Taip irgi juk negalima priversti (nors SADM ir mano, kad galima “užmotyvuoti“!) vienakojį bėgti maratoną ar žaisti futbolą. Nes ši karta mūsų šalyje išties neturi savo smegenyse tų neuronų jungčių, kad galėtų suprasti, apie ką aš čia dabar išvis kalbu. Aklas nepraregės, nes neturi akių, kad ir kokias pasakas apie stebuklus (būtent – stebuklus) pasakotų jums šventraščiai.

Nėra jų smegenyse tokio organo vardu moralė.

* * *

Be abejo, galite pasipiktinti dabar, kaip čia taip visą kartą dabar ėmiau ir vienu ypu išvis nurašiau kaip amoralius degradus!

Ne visai taip.

Tie vaikai tikrai nėra kalti, kad gimė formuotis kaip tik tokiam sušiktam, ir visai nelinksmam, kai dabar jau matome pasekmes, laikotarpiui. Ir aš su siaubu dabar matau tolimesnę jau užprogramuotą šios šalies, tautos ir valstybės ateitį. Mano sūnui pagal amžių yra dabar tas laikotarpis ir… ką aš matau šios pandemijos fone dabar vykstant mūsų šalies viešumoje? Jus taip tikrai tenkina tai – iš moralinės pusės žiūrint (jei tokia sąvoka yra smegeninėse iki tol instaliuota, aišku)?

Visos kartos vienu ypu dėl kokių nors moralinių trūkumų tikrai neverta nurašyti, nes reikia žiūrėti konkretaus žmogaus gyvenimo (sprendimų ir poelgių) aprašymą, ir tik tada jau lyginti su juos galimai įtakojusiais ar tuomet atitinkamai pagal raidos ir vystymosi etapus jo smegenis tikėtinai formavusiais aplinkos veiksniais.

Pirma, labai tikėtina, kad gal jo šeima nebuvo palikusi likimo valiai pačius subręsti “gatvėje“. Gali būti, kad teisingos knygos buvo skaitomos, gali būti, kad labai teisingi seneliai labai intensyviai užsiėmė moraliniu auklėjimu, net kai tėvai neturėjo tam laiko. Gali būti, kad tėvai net ir tada savo pavyzdžiu nepamokslaudami auklėjo, ir kad jie buvo vaikui tikrais autoritetais. Gali būti, kad jam dar teko labai padorūs ikimokykliniai ir mokykliniai pedagogai iš moralesnės, nors gal ir gerokai reiklesnės, kartos. Gali būti, kad net ir jo draugai buvo iš panašaus rato, kur žmogus vertinamas pagal išprusimą, o ne dispnuojamą tėvo dėka sąskaitą banke.

Nors tam laikmečiui šitai išties tebūtų tik veikiau išimtimis, kaip bebūtų gaila.

Antra, ir pats aptariamas čia laikotarpis irgi yra ne visiškai kalendoriškai tik 90-ieji, todėl labai žiūrėčiau, kas buvo šiek tiek iki tol ir kiek buvo po to (kaip SAM atsistatydinusios patarėjos jauno amželio atveju, kai ji, atrodytų, jau iškrenta, nes per jauna).

Manau, kad realiai tie Linksmieji 90-ieji prasidėjo mums Lietuvoje dar 1987-aisiais kartu su Gorbio leista privačia verslo veikla – privačių komercinių kooperatyvų įteisinimu, nors nelegalūs cechovykai buvę ir iki tol, bet itin prakutusiems tuomet galėjo grėsti net mirties bausmė, o už valiutos turėjimą grėsė kalėjimas (už ką net Linksmaisiais 90-aisiais atsėdėjo net nenuteistas maksimalų pagal atšauktą BK straipsnį iki tol skiriamą kalinimo laiką tų laikų legendinis liberarizmą propagavęs verslininkas Arvydas Stašaitis).

O galop mums Linksmieji 90-ieji pasibaigė iš esmės tik jau kokiais 2004-aisiais, mums jau įstojus į NATO ir ES, kuomet simboliškai balandžio 30 dieną dar per lenkų sieną vyko tik potencialūs “kontrabandininkai“, o kitą dieną, bejėgiškai dūsaujant juos stebintiems muitininkams – įsivyravo laisvas prekių judėjimas.

Tad gimusieji Lietuvoje 1975-1997 metais, prašom atsistot!

Ir taip dabar visi darne rikiuote su visomis savo manatkėmis – marš taip iš Lukiškių pliažiuko!

Panašiai ir Kinijoje tas laikmetis prasidėjo Tiananmenio aikštėje 1989-aisiais, o užsibaigė kartu su Azijos nemokumo krize 1998-1999, pas mus žinoma labiau kaip Rusijos krizė.

O ir pačioje Rusijoje tas laikotarpis, nors labiausiai asocijuojasi su Boriso Jelcino prezidentavimu, išties yra gerokai spalvingesnis ir labiau daugiaplanis, daug stipriau nei pas mus pasireiškęs minėtais cechovykais (žr. filmą “ASSA“) dar iki Perestroikos ir užsitęsęs iki kokios antrosios Vladimiro Putino kadencijos, to chuntai jau perėmus aktyvus iš visų rusų oligarchų, šiuos paliekant tik formaliais ten jų palivarkų ekonomais su parašo teise.

Tad aš tikrai prieš vertindamas konkretų žmogų pažiūrėčiau į daugiau aplinkybių, kurios galėjo suformuoti jo moralines savybes.

Bet klausimas vis tiek toks ir toliau lieka: o kada jums buvo dešimt metukų?

* * *

Antrąją dalį, nagrinėjančią, o kas gi buvę šiems veikėjams toliau, ir kaip jie rinkosi išsilavinimą (formatavo smegenis intelektinei ir profesinei veiklai), ir koks buvo jų karjeros bei amato pasirinkimas iki 30-ties, kuomet pagaliau jau baigiasi smegenų formavimasis (o nuo 50-ties pradeda ryškėti vis stiprėjančio marazmo požymiai, tai ačiū, kad paklausėte, kada mano gimtadienis…), tai gal vėliau parašysiu į Patreon, iš kurio faktiškai išsivaikiau rėmėjus, pažadėjęs ten nieko išskirtinio ir “slapto“ neberašyti, tad viską galima vėliau tikrai surasti dykai mano viešuose tinklaraščiuose.

Bet didelis ačiū, kas remiate, net jei nieko mainais iš ten nesitikite.

Ačiū, kas įstengėte šiais totalaus nubukėjimo laikais dar tiek perskaityti, ir, sutikite, laikas ne tik skaitymo pramogai praleistas čia yra tikrai ne veltui.